Anabasis yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „ἀνάβασις“, kuris reiškia „kylimas aukštyn“ arba „kopimas“. Šis žodis dažniausiai naudojamas apibūdinti kelionę arba judėjimą į aukštesnes, dažnai kalnuotas vietoves. Religinėje ir dvasinėje plotmėje anabasis įgauna gilesnę prasmę – tai kelionė į dvasinį pakylėjimą arba sąmoningumo aukštumas.
Graikų mitologijoje ir filosofijoje anabasis gali būti susijęs su sielos kilimu į aukštesnę būties sferą. Pavyzdžiui, Platono filosofijoje anabasis simbolizuoja sielos kilimą iš nežinojimo ir iliuzijų pasaulio į šviesą, tiesą ir išmintį.
Krikščioniškoje mistikoje šis terminas kartais vartojamas kaip dvasinio kelio simbolis, kai žmogus pakyla link Dievo ar tiesos per maldą, meditaciją arba dvasines praktikas. Tai gali reikšti sąmoningumo didėjimą, kai žmogus per savo tikėjimą, veiksmus ir patyrimus artėja prie Dievo arba tobulumo.
Šis terminas taip pat įgyja reikšmę literatūroje, ypač žinomas per Ksenofonto veikalą „Anabasis“, kuriame aprašyta Graikijos karių kelionė iš Persijos į Graikiją. Šiame kontekste „anabasis“ reiškia ne tik fizinę kelionę, bet ir dvasinę kovą bei kelionę link išgelbėjimo ar aukštesnės būties.