Anabaptizmas – tai krikščioniškas judėjimas, atsiradęs XVI a. protestantų reformacijos laikotarpiu, kuris pabrėžė tikėjimo laisvę, sąmoningą apsisprendimą sekti Kristumi ir griežtą atsidavimą Naujojo Testamento mokymui. Pavadinimas „anabaptistai“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „ana“ (vėl) ir „baptizein“ (krikštyti) – reiškiančio „vėl pakrikštyti“. Šis terminas atspindi pagrindinį jų skirtumą nuo kitų to meto krikščioniškų grupių: anabaptistai atsisakė pripažinti kūdikių krikštą ir reikalavo, kad tikintysis būtų pakrikštytas sąmoningai, jau išpažinęs tikėjimą.
Anabaptizmo ištakos siejamos su reformacijos centruose iškilusiomis grupėmis, kurios jautė, jog pagrindiniai protestantizmo reformatoriai, tokie kaip Martynas Liuteris ar Jonas Kalvinas, nepakankamai toli pasistūmėjo grįžtant prie ankstyvosios bažnyčios papročių. Anabaptistai pabrėžė, kad tikroji krikščionių bendruomenė turėtų būti sudaryta tik iš nuoširdžiai tikinčių žmonių, kurie savo tikėjimą sąmoningai ir laisvai pasirinko. Todėl jie griežtai atmetė valstybės ir bažnyčios sujungimą, kuris buvo įprastas tuo metu tiek katalikų, tiek protestantų teritorijose.
Vienas iš pagrindinių anabaptizmo principų buvo pacifizmas. Jie mokė, kad tikintysis neturėtų dalyvauti kare, naudoti jėgą ar prievartą sprendžiant konfliktus, nes Kristaus pavyzdys rodo meilę, nuolankumą ir atleidimą net priešams. Šis požiūris buvo revoliucingas to meto Europoje, kur krikščionių valstybės ir bažnyčios dažnai naudojo ginkluotą prievartą, kad užtikrintų savo interesus ar tikėjimo tiesas.
Anabaptistai taip pat pabrėžė asmeninę ir bendruomeninę šventumą. Jie siekė gyventi pagal Kristaus mokymus, vengdami pasaulio tamsumų ir materializmo. Daugelis jų praktikuodavo turto bendrumą, laikydamiesi Naujojo Testamento pavyzdžio, kai pirmieji krikščionys „visa turėjo bendra“. Tai atspindėjo jų įsitikinimą, kad tikėjimas turi tiesiogiai paveikti žmogaus gyvenimą, darbą ir santykius su kitais.
Anabaptizmo istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino asmenybės, tokios kaip Menno Simonsas, buvęs katalikų kunigas, kuris tapo vienu iš žymiausių judėjimo lyderių. Jo mokymai tapo pagrindu menonitų judėjimui – vienai iš pagrindinių anabaptistų tradicijų, gyvuojančių iki šių dienų.
Tačiau dėl savo įsitikinimų anabaptistai patyrė intensyvų persekiojimą. Tiek katalikų, tiek protestantų valdovai juos laikė pavojingais maištininkais, nes jų požiūris į valstybę, bažnyčią ir visuomenės tvarką neatitiko tuo metu priimtos tvarkos. Tūkstančiai anabaptistų buvo kankinami ir žudomi dėl savo tikėjimo, tačiau tai tik sustiprino jų tikėjimą ir ryžtą gyventi pagal savo principus.
Anabaptizmo paveldas išliko iki šių dienų. Jų mokymas apie suaugusiųjų krikštą, tikėjimo laisvę ir pacifizmą padarė didelę įtaką daugeliui krikščioniškų bendruomenių, įskaitant menonitus, huteritus ir amisus. Šie judėjimai vis dar liudija apie anabaptistų įsitikinimą, kad tikėjimas turi būti sąmoningas pasirinkimas ir kad gyvenimas pagal Kristaus mokymus yra svarbiausias krikščionių pašaukimas.