Akatistas yra ypatingas krikščionių ortodoksų liturginės poezijos kūrinys, skirtas pagerbti Jėzų Kristų, Švč. Mergelę Mariją, šventuosius ar konkrečius įvykius iš Bažnyčios gyvenimo. Terminas „akatistas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio akathistos, reiškiančio „nesėdintis“, nes tradiciškai šis himnas giedamas stovint kaip pagarba Dievui ar šventajam, kuriam jis skirtas.
Akatisto struktūra yra griežtai nustatyta ir pasižymi savo poetine forma bei dvasine giluma. Paprastai jis susideda iš dviejų pagrindinių dalių: trumpų šlovinimo strofų, vadinamų „kontakais“, ir ilgesnių himnų, vadinamų „ikais“. Šios dalys paeiliui kartojasi, sudarydamos dvylika ar dvidešimt keturias strofų seką. Kiekvieno „iko“ pabaigoje įprastai išreiškiama pagarba Švč. Mergelei Marijai ar kitam šventajam per žodžius „Džiaukis“ arba „Šlovė tau“.
Vienas iš garsiausių ir plačiausiai naudojamų akatistų yra skirtas Švč. Mergelei Marijai, vadinamas „Akatistu Dievo Motinai“ arba „Dievo Motinos Akatistu“. Jis buvo sukurtas Bizantijos laikotarpiu, greičiausiai šeštajame ar septintajame amžiuje, kaip padėka už Dievo Motinos globą ir apsaugą Konstantinopolyje vykusių apgulties metu. Šiame akatiste ypatingai akcentuojamas Švč. Mergelės Marijos vaidmuo kaip Dievo Motinos, kuri tapo tarpininke tarp Dievo ir žmonijos. Jis garsėja savo poetiniu grožiu, dvasiniu gilumu ir Dievo Motinai skirta pagarba: „Džiaukis, Dievo žodžio skliaute, kuris visą pasaulį apšviečia.“
Akatistai skiriami ne tik Dievo Motinai, bet ir įvairiems šventiesiems bei šventiems įvykiams, pavyzdžiui, Kristaus gimimui, Jo kančiai ar Prisikėlimui. Jie taip pat yra svarbi šventųjų garbinimo praktikos dalis, nes per šias maldas tikintieji išreiškia dėkingumą ir prašo užtarimo. Šventųjų akatistuose dažnai pabrėžiamos jų dorybės, stebuklai ir jų gyvenimas kaip Dievo meilės pavyzdys.
Teologiniu požiūriu akatistai yra daugiau nei poetiniai kūriniai. Jie yra gilaus tikėjimo ir meilės Dievui išraiška. Jie įkūnija ortodoksų Bažnyčios tradiciją šlovinti Dievą ne tik per dogmas ar apeigas, bet ir per grožio suvokimą. Šventasis Jonas Damaskietis pabrėžė, kad grožis ir tvarka gamtoje bei mene yra Dievo buvimo ženklai, o akatistai, kaip liturginės poezijos forma, išreiškia šį teologinį supratimą.
Praktikoje akatistai dažnai naudojami tiek bažnytinėse pamaldose, tiek asmeninėje maldoje. Jie ypač populiarūs Didžiojo pasninko metu, kai tikintieji gieda ar skaito akatistus kaip pasirengimo Velykoms dalį. Šių himnų giedojimas arba skaitymas tikinčiajam tampa priemone susitelkti į dvasinį gyvenimą, išreikšti pagarbą ir šlovinimą bei giliau įsitraukti į Bažnyčios liturginį gyvenimą.
Akatistai yra neatsiejama krikščionių ortodoksų maldos tradicijos dalis, kuri pabrėžia ne tik doktrininius tikėjimo aspektus, bet ir asmeninį žmogaus santykį su Dievu, Švč. Mergele Marija ar šventaisiais. Jie kviečia įsižiūrėti į dvasinius dalykus ir šlovinti Dievą per grožį, poeziją ir tikėjimą, o jų turinys tarnauja kaip priemonė stiprinti tikėjimą, ugdyti dvasinį jautrumą ir gilinti santykį su Dievu.