Agapė – tai unikalus meilės išreiškimas, kurį pirmieji krikščionys praktikavo kaip bendruomeninę šventę, siekdami suartinti žmones su Dievu ir vienus su kitais. Ši sąvoka kyla iš graikų kalbos, kurioje žodis agapē reiškia meilę, tačiau tai nėra paprastas emocinis jausmas. Tai labiau meilės būdas, kuriame dominuoja atsidavimas, rūpestis ir dieviškumo dvasia. Agapė neapsiriboja tik individualiu santykiu, o siekia apimti visą bendruomenę, perteikiant Dievo meilę žmonėms ir žmonių meilę Dievui.
Naujajame Testamente agapės samprata aprašoma Apaštalo Pauliaus ir Jono laiškuose. Apaštalas Paulius pirmame laiške korintiečiams rašo apie meilę, kuri yra „kantri ir maloni, nepavydi, nesididžiuoja, nėra išpuikusi.“ Ši meilė nėra laikinas jausmas, bet nuolatinė dvasinė būsena, kurios centre yra Dievas. Paulius skatina tikinčiuosius pasiaukoti ir rūpintis kitais, nes tikroji agapė negali būti savanaudiška.
Agapė buvo švenčiama pirmųjų krikščionių bendruomenėse nuo pat krikščionybės pradžios. Šventė dažniausiai vykdavo vakare, sekant Paskutinės vakarienės pavyzdžiu. Bendruomenė susirinkdavo kartu maldai, psalmių giedojimui ir duonos laužymui. Šių veiksmų esmė buvo ne tik fizinis sotumas, bet ir dvasinė vienybė. Valgymo metu žmonės dalijosi tuo, ką turėjo, ir tuo pačiu stiprino meilės ir bendrystės dvasią. Taip buvo siekiama, kad krikščionių tarpusavio santykiai atspindėtų Dievo meilę, kurios kulminacija atsiskleidžia Kristaus aukoje.
Ketvirtajame amžiuje agapė buvo atskirta nuo Eucharistijos ir tapo savarankiška meilės puota. Šis atskyrimas kilo dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir dėl piktnaudžiavimų bei netinkamo elgesio kai kurių bendruomenių susirinkimuose. Nepaisant to, agapės praktika išliko kaip svarbi bendruomeninio gyvenimo dalis, ypač tarp kai kurių krikščioniškų denominacijų. Metodistai, menonitai ir koptai iki šių dienų išlaikė agapės šventimo tradicijas, kurios liudija jų ištikimybę ankstyvosios krikščionybės pavyzdžiui.
Agapės esmė slypi jos dvasinėje prasmėje. Tai nėra tik ritualas ar tradicija, bet priminimas, kad meilė yra neatsiejama žmogaus egzistencijos dalis. Ji reikalauja nuolankumo, atsidavimo ir gebėjimo peržengti savo ego. Jonas Damaskietis, kalbėdamas apie meilės esmę, rašė, kad tikrasis meilės aktas kyla iš tyros širdies ir nukreiptas ne į tai, ką žmogus gauna, bet į tai, ką jis gali duoti. Šie žodžiai puikiai perteikia agapės esmę – meilę, kuri nepriklauso nuo sąlygų, kuri nesiekia atlygio.
Šventosios puotos kontekste agapė yra daugiau nei paprastas valgymas. Tai susitikimas, kuriame žmogus tampa Dievo artumo dalimi, per bendrystę įgyvendina krikščioniško gyvenimo prasmę. Tai momentas, kai kiekvienas bendruomenės narys tampa neatskiriama visumos dalimi. Meilė čia pasireiškia kaip dvasinė jungtis, kuri užtikrina krikščionio ryšį ne tik su artimu, bet ir su Dievu.
Agapė yra nepakeičiama krikščionybės tradicija, kurios svarba lieka aktuali ir šiandien. Ji skatina žmones atsigręžti į savo artimą ir atkurti dvasinę vienybę, kurios taip dažnai trūksta šiuolaikiniame pasaulyje. Per agapę atsiskleidžia krikščioniško gyvenimo idealas, kuriame nėra vietos egoizmui ar savanaudiškumui. Tai meilė, kuri įkvepia, jungia ir moko gyventi su Dievu bei tarpusavyje.