Adopcionizmas yra teologinė doktrina, kuri teigia, kad Jėzus Kristus iš pradžių buvo tik žmogus, o dieviškumą įgijo vėliau, kai Dievas jį „priėmė“ arba „įsūnijo“. Šis požiūris dažniausiai buvo siejamas su ankstyvaisiais krikščionių teologiniais ginčais apie Kristaus prigimtį ir Jo santykį su Dievu Tėvu. Adopcionizmo šalininkai dažnai teigė, kad Jėzus tapo Dievo Sūnumi per tam tikrą įvykį, pavyzdžiui, Jo krikštą, prisikėlimą ar išaukštinimą, o ne gimė kaip dieviškosios prigimties asmuo.
Adopcionizmo ištakos siekia II amžių, kai tam tikros krikščionių grupės, siekdamos pabrėžti Jėzaus žmogiškumą, išvystė šią doktriną. Ji buvo ypač populiari tarp tam tikrų sektų ir judėjimų, kurie laikėsi subordinarizmo – požiūrio, kad Jėzus yra pavaldus Dievui Tėvui. Adopcionizmo šalininkai paprastai rėmėsi Biblijos tekstais, kurie, jų manymu, palaikė jų teiginius. Pavyzdžiui, jie interpretuodavo Mato evangelijos pasakojimą apie Jėzaus krikštą, kai iš dangaus nuskambėjo Dievo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, kaip momentą, kai Jėzus buvo priimtas į dieviškąjį statusą.
Ši doktrina kėlė rimtų problemų dėl tradicinio krikščionių tikėjimo Kristaus dieviškumu ir Šventosios Trejybės sampratos. Bažnyčios tėvai, tokie kaip Ireniejus iš Liono ir Tertulijonas, griežtai pasmerkė adopcionizmą, nes jis neatitiko ortodoksinės doktrinos, kuri pabrėžė, kad Jėzus yra amžinasis Dievo Sūnus, vienos esmės su Dievu Tėvu. Šie teologai gynė tikėjimą, kad Jėzaus dieviškumas nėra kažkas, ką Jis įgijo vėliau, bet yra Jo prigimties dalis nuo pat pradžių.
VIII amžiuje adopcionizmo idėjos vėl atgijo Ispanijoje, kur jas skelbė Elipandas, Toledo arkivyskupas, ir Feliksas, Urgelo vyskupas. Jie mokė, kad Kristus savo žmogiškojoje prigimtyje buvo Dievo įsūnytas. Ši versija taip pat buvo pasmerkta kaip erezija Frankų Karalystėje vykusių sinodų metu, o vėliau oficialiai atmesta 794 m. Frankfurto sinode ir 799 m. Romos sinode.
Bažnyčios mokymas apie Kristaus prigimtį, kaip suformuluota Nikėjos tikėjimo išpažinime ir patvirtinta Chalcedono susirinkime, aiškiai atmetė adopcionizmą. Šis mokymas skelbia, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, viename asmenyje vienijantis dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis. Kristaus dieviškumas nėra „įgytas“, bet yra amžinas ir neatsiejamas nuo Jo asmens.
Adopcionizmo ginčai atskleidė sudėtingą Kristologijos plėtotę ankstyvojoje Bažnyčioje. Jie parodė, kaip krikščionių teologai nuolat stengėsi apginti ir tiksliai suformuluoti tikėjimą Kristaus dieviškumu ir žmogiškumu. Adopcionizmas buvo vienas iš daugelio iššūkių, kurie prisidėjo prie ortodoksinės teologijos tvirtinimo ir aiškaus doktrininio apibrėžimo.
Nors adopcionizmas buvo atmestas kaip erezija, jo idėjos kelia svarbius klausimus apie Kristaus prigimtį ir Jo santykį su Dievu Tėvu. Ši doktrina taip pat skatina giliau apmąstyti, kaip ankstyvosios krikščionybės bendruomenės suvokė ir interpretavo Jėzaus gyvenimą, mokymus ir dieviškąjį pašaukimą. Adopcionizmas, nepaisant jo teologinių trūkumų, buvo reikšminga krikščionių teologinės minties istorijos dalis, formavusi diskusijas apie tikėjimo pagrindus ir Kristaus asmenį.