Septyni dangūs yra konceptas, aptinkamas įvairiose religijose, mitologijose ir filosofinėse tradicijose, apibūdinantis dangaus arba dvasinio pasaulio sluoksnių hierarchiją. Tai dažnai reiškia kelis dvasinius lygius arba skirtingus dangus, kur yra angelai, dievybės ar sielos, kuriems po mirties tenka skirtingos vietos, priklausomai nuo jų dvasinės būklės. Šis konceptas yra ypač reikšmingas judaizme, islamo tikėjime ir kai kuriose krikščioniškose interpretacijose, taip pat jis turi sąsajų su senovės Mesopotamijos bei Rytų religijomis.
Judaizme:
- Septynių dangų koncepcija judaizme aptinkama rabinų literatūroje ir misticizme, ypač kabalistiniuose raštuose. Judaizme dangūs dažnai laikomi dvasiniais pasauliais arba kosminėmis sferomis, kuriose gyvena angelai, ir kiekvienas dangus turi savo simboliką bei specifinius požymius. Štai tradiciniai žydų septynių dangų pavadinimai:
- Vilon (uždanga) – tai pirmasis dangus, kuris uždengia žemę.
- Rakija – šis dangus laikomas sferoje, kurioje yra Saulė ir Mėnulis.
- Šehakim – jame yra dangiškieji malūnai, kurie mala maną teisuoliams.
- Zevul – šis dangus laikomas dangiškąja šventykla, kurioje Dievas gyvena su angelais.
- Maon – angelų buveinė, kurioje jie gieda šlovę Dievui naktį.
- Machon – vieta, kur Dievas kaupia ugnį ir vandenį teismui ir bausmei.
- Aravot – septintasis dangus, kuriame gyvena Dievas ir aukščiausieji angelai.
- Kabalos tradicijoje septyni dangūs taip pat turi metafizinę reikšmę, atspindinčią dvasinius tobulėjimo etapus arba dieviškosios šviesos lygmenis, kuriais siela turi pereiti, siekdama susivienijimo su Dievu.
Krikščionybėje:
Krikščioniškoje tradicijoje dangus paprastai laikomas Dievo buveine ir galutine teisuolių gyvenimo vieta po mirties. Nors šiuolaikinėje krikščionybėje apie „septynis dangus“ kalbama retai, šis konceptas pasitaiko kai kuriose ankstyvosiose krikščionių misticizmo ir teologijos interpretacijose. Pavyzdžiui, kai kurie Bažnyčios Tėvai minėjo, kad dangus turi hierarchinę struktūrą, kurioje angelai ir šventieji gyvena įvairiuose dvasiniuose lygiuose.
Apaštalas Paulius antrajame laiške korintiečiams (2 Kor 12:2-4) pasakoja apie patirtį, kur jis buvo „nuneštas į trečiąjį dangų“. Nors Paulius nepaaiškina, ką tiksliai reiškia „trečiasis dangus“, kai kurie ankstyvieji krikščionys suprato tai kaip nurodymą į dangų sluoksniavimą arba hierarchinę dvasinių pasaulių struktūrą.
Islame:
Septyni dangūs yra labai svarbus konceptas islame. Koraną skaitydami musulmonai randa kelias nuorodas į septynis dangus (arab. as-samawat), kurie yra Dievo sukurti sluoksniai. Jie laikomi Dievo kūrinijos dalimi, kur kiekvienas dangus turi savo vietą ir specifinę paskirtį.
- Koranas mini septynis dangus keliose vietose, pavyzdžiui:
- „Jis yra Tas, kuris sukūrė septynis dangus vieną virš kito“ (Sura 67:3).
- Islamiškos tradicijos (hadisai) detaliau aprašo šiuos dangus, kiekviename jų gyvena angelai, pranašai ir kitos dvasinės būtybės. Pavyzdžiui, per Pranašo Mahometo naktinį žygį (Mi’radž), jis keliauja per septynis dangus ir susitinka su įvairiais pranašais, tokiais kaip Adomas, Mozė, Jėzus ir Abraomas, kurie gyvena skirtinguose dangaus sluoksniuose.
Kitose kultūrose ir religijose:
- Senovės Mesopotamijoje ir babiloniečių kosmologijoje taip pat buvo naudojamas septynių dangaus sluoksnių modelis, kur dangūs ir žemės sluoksniai buvo suskirstyti kaip skirtingos kosmoso sferos.
- Indijos religijose, tokiose kaip hinduizmas ir budizmas, taip pat yra skirtingų dangų ir dieviškųjų buveinių koncepcijos, kurios skiriasi pagal dvasinio tobulumo lygį. Pavyzdžiui, budizme yra kelios dvasinės sferos, kuriose gyvena dievybės ir bodhisatvos, o hinduizme – įvairios dievų buveinės, tokios kaip Svarga ir Brahmaloka.
Septyni dangūs reiškia dvasinių arba kosminių lygmenų hierarchiją, kuri egzistuoja įvairiose religijose ir mitologijose. Šis konceptas naudojamas apibūdinti skirtingas dvasines sferas, kuriose gyvena dievybės, angelai ar sielos, ir kurios dažnai tarnauja kaip kelionės po mirtį stotelės arba dvasinio tobulėjimo etapai. Skirtingose tradicijose šie dangūs turi specifinius pavadinimus ir reikšmes, tačiau bendras bruožas yra suvokimas, kad aukštesni dangūs yra arčiau Dievo arba aukščiausios dvasinės realybės.