Kartais gyvenime tenka rinktis. Ne tarp gėrio ir blogio, bet tarp dviejų dalykų, kurie abu atrodo vertingi. Štai vienas iš jų – būti geru. Švelniu, atjaučiančiu, suprantančiu. Ir kitas – būti teisiu. Laikyti tiesą. Nesileisti iškraipomas. Atsistoti už tai, kas, tavo manymu, teisinga, net jei tai kažkam nepatogu. O tada ateina momentas, kai šitie du keliai išsiskiria. Ką daryti tada? Kas svarbiau – būti geru ar būti teisiu?
Iš pradžių atrodo, kad gerumas visada turėtų laimėti. Juk Jėzus kalbėjo apie atjautą, gailestingumą, malonumą. Bet ar tikrai Jis visada rinkdavosi tik švelnumą? Jis apvertė pinigų keitėjų stalus šventykloje. Jis drąsiai vadino veidmainiais tuos, kurie manipuliavo tikėjimu. Kartais Jėzaus gerumas buvo labai aštrus. Nes jis nebuvo silpnas. Jis ėjo kartu su tiesa.
Bet ir teisingumas be gerumo gali pavirsti šaltu teisuoliškumu. Kai nori būti teisus vien dėl paties „teisingumo“. Kai iškeli principą virš žmogaus. Kai gini tiesą kaip akmenį, užmiršdamas, kad už jos – trapus, kartais klystantis žmogus.
Gal čia ir yra esmė – kad vien tik geras ne visada reiškia teisingas. Ir vien tik teisus – ne visada geras. Ir jeigu renkiesi tik vieną – rizikuoji būti arba per minkštas, arba per kietas. Gerumas be tiesos gali tapti bailumu. O teisingumas be meilės – griežtumu, kuris skaudina daugiau nei padeda.
Kartais turi pasakyti tiesą, kuri kažkam nepatiks. Ir tada neatrodysi „geras“. Bet būsi ištikimas sąžinei. O kitą kartą – reikia patylėti, išklausyti, atleisti, net kai, teoriškai, esi teisus. Nes svarbesnė – žmogaus širdis, nei tavo „laimėtas ginčas“.
Tikras išmintingumas slypi gebėjime abu šituos dalykus laikyti kartu. Būti žmogumi, kuris kalba tiesą, bet su širdimi. Kuris negudrauja, bet ir nesmerkia. Kuris žino, kas yra gėris, bet jo nepaverčia kardu.
Evangelijose Jėzus atsakydavo klausimu į klausimą. Ir gal jei paklaustum Jo: „kas svarbiau – būti geru ar būti teisiu?“ – Jis nusišypsotų ir pasakytų: o kodėl turi rinktis?
Gal svarbiausia – ne pasiskirstyti į „gerus“ ir „teisius“, o tapti žmogumi, kuris myli tiesą ir pasirenka ją taip, kad niekada nepamestų meilės. Tada ir gėris, ir teisingumas susitinka viename – širdyje, kuri išdrįsta būti gyva.