Jubiliejaus tradicija kyla iš senovės žydų religinių papročių, užrašytų Senojo Testamento Kunigų knygoje. Šis unikalus įvykis, švenčiamas kas penkiasdešimtaisiais metais, turėjo gilią dvasinę ir socialinę prasmę. Jubiliejus buvo skelbiamas avino rago – hebrajiškai vadinamo yobel – garsais, kurie kvietė visą tautą iš naujo įtvirtinti Dievo teisingumą, atleisti skolas, išlaisvinti vergus ir atkurti socialinę lygybę. Tai buvo ne tik religinė šventė, bet ir konkretus žingsnis link žmonių tarpusavio santykių atstatymo bei socialinio teisingumo įtvirtinimo.
Pagal Kunigų knygą (Kun 25, 10), Jubiliejaus metų pagrindinis tikslas buvo paskelbti „laisvę visiems krašto gyventojams“. Tai reiškė ne tik fizinę, bet ir dvasinę bei socialinę laisvę. Jubiliejus kvietė žmones prisiminti, kad Dievas yra visos žemės savininkas (Kun 25, 23), o žmogus yra tik laikinas šios žemės valdytojas. Jubiliejus ragino:
- Atleisti skolas ir išlaisvinti vergus – kiekvienas turėjo teisę į laisvę, o vergovė neturėjo tapti nuolatine žmogaus būsena. Tai buvo priminimas, kad Dievas išlaisvino Izraelio tautą iš Egipto vergovės, todėl ir žmonės turėjo elgtis gailestingai vieni su kitais.
- Grąžinti žemę jos pradiniams savininkams – žemė buvo laikoma Dievo dovana visiems Jo vaikams, todėl ji neturėjo būti naudojama siekiant išnaudoti kitus. Jubiliejus reikalavo, kad žemė, kuri per laiką galėjo būti parduota ar atimta, būtų grąžinama jos pirminėms šeimoms.
- Atkurti santykius su artimu – Jubiliejus buvo laikas apmąstyti santykius su kitais žmonėmis, atleidžiant skriaudas, užbaigiant konfliktus ir iš naujo įtvirtinant brolišką solidarumą.
- Švęsti Dievo teisingumą ir gailestingumą – Jubiliejaus metai priminė, kad Dievas yra ne tik teisingas, bet ir gailestingas teisėjas, kuris nori, kad Jo tauta gyventų laisvėje ir tarpusavio meilėje.
Avino rago garsai buvo ne tik išorinis ženklas, skelbiantis Jubiliejų, bet ir simbolinis kvietimas atsigręžti į Dievo valią ir įtvirtinti Jo teisingumą. Šis raginimas nebuvo skirtas tik pavieniams asmenims – jis siekė apimti visą tautą ir netgi visą pasaulį. Kunigų knygoje (Kun 25, 9) nurodoma, kad rago garsai turėjo aidėti visoje žemėje, primenant visiems – tiek turtingiems, tiek neturtingiems – kad jie yra broliai ir seserys, sukurti pagal vieno Tėvo paveikslą.
Jubiliejaus tradicija akcentavo, kad nė vienas žmogus nėra pasmerktas gyventi priespaudoje ar skurde. Ši idėja buvo giliai įsišaknijusi izraelitų tikėjime, jog Dievas nori, kad Jo žmonės gyventų laisvėje ir orume. Šie principai pabrėžiami Kunigų knygos 25 skyriaus ištraukose: „Nespausk savo brolio“ (Kun 25, 17), „Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 25, 55), „Laisvė turi būti kiekvieno teisė“ (plg. Kun 25, 10).
Nors Jubiliejaus praktika, kaip ji buvo aprašyta Senajame Testamente, šiandien nebėra tiesiogiai vykdoma, jos dvasia išlieka svarbi. Jubiliejus kviečia šiuolaikinę visuomenę apmąstyti teisingumo, gailestingumo ir atleidimo principus, kurie aktualūs ir dabar. Tai kvietimas atkurti lygybę, rūpintis vargstančiais, remti skriaudžiamuosius ir skatinti taiką. Katalikų Bažnyčioje jubiliejiniai metai, skelbiami periodiškai, yra dvasinio atsinaujinimo ir malonės metas, kuris siekia atgaivinti šią seną tradiciją, kviečiant tikinčiuosius į gilesnį santykį su Dievu ir artimu.
Senovės žydų jubiliejaus tradicija vyko kas 50 metų, tačiau skaičiavimas buvo pagrįstas 49 metų ciklu. Pagal Kunigų knygą (Kun 25, 8–10), jubiliejiniai metai būdavo švenčiami po septynių septynmečių, t. y., po 49 metų. Septyni septynmečiai (7 × 7 = 49 metai) simbolizavo pilnatvę, o penkiasdešimtieji metai buvo ypatingas šventės laikas, kuris skelbė laisvę, teisingumą ir visuotinę atleidimo malonę.
Pati sistema buvo tokia:
- 49 metai sudarė septynis 7 metų ciklus, per kuriuos kas septynerius metus buvo švenčiami sabatiniai metai (metai, kai žemė turėjo būti neapdirbama ir žmonės turėjo ilsėtis, kaip ir per savaitės sabatą).
- Po šių 49 metų penkiasdešimtieji metai buvo paskirti jubiliejui, skelbiant laisvę visiems krašto gyventojams (Kun 25, 10).