„Kas dirba, uždirba“ – tai posakis, kuris atspindi ne tik praktinį gyvenimo principą, bet ir gilesnę teologinę mintį apie darbo prasmę ir jo vietą žmogaus gyvenime. Šventasis Raštas daugelyje vietų pabrėžia darbo svarbą, jo reikšmę žmogaus dvasiniam ir materialiniam gyvenimui bei atsakomybę, kurią žmogus prisiima kaip Dievo kūrinys. Jau Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas žmogų paskyrė dirbti ir saugoti Edeno sodą, taip suteikdamas darbui ne tik praktinę, bet ir dvasinę prasmę.
Darbas yra neatsiejama žmogaus prigimties dalis. Per darbą žmogus ne tik aprūpina save ir savo šeimą, bet ir vykdo Dievo valią, įgyvendina kūrinijos tvarkymo užduotį. Apaštalas Paulius laiške tesalonikiečiams rašė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo.“ Tai primena, kad darbas nėra vien galimybė ar pasirinkimas, bet ir žmogaus pareiga. Šis principas ne tik užtikrina tvarką ir atsakomybę visuomenėje, bet ir moko nuolankumo bei pagarbos Dievo suteiktoms galimybėms.
Dirbdamas žmogus taip pat ugdo dorybes, tokias kaip kantrybė, atkaklumas ir ištikimybė. Darbas gali būti suvokiamas kaip Dievo užduota priemonė, padedanti žmogui augti ne tik materialiai, bet ir dvasiškai. Šventasis Benediktas savo vienuolijos regula mokė apie darbo ir maldos santykį, pabrėždamas, kad darbas yra tarnystė Dievui ir bendruomenei. „Melskis ir dirbk“ – šis principas atskleidžia, kad per darbą žmogus gali šlovinti Dievą ir įprasminti savo gyvenimą.
Darbo vaisiai taip pat yra Dievo palaimos ženklas. Psalmėse sakoma: „Tu valgysi savo rankų darbo vaisių, būsi laimingas, tau seksis.“ Tai liudija, kad darbas nėra tik pareiga ar būtinybė, bet ir palaiminimas, kuris suteikia žmogui galimybę dalyvauti Dievo kūrybos procese. Tačiau tai nereiškia, kad sėkmė visada matuojama materialinėmis gėrybėmis. Uždirbimas gali reikšti ir dvasinius vaisius, tokius kaip ramybė, dėkingumas ir artumo su Dievu pojūtis.
„Kas dirba, uždirba“ taip pat primena apie atsakomybę už gautus darbo vaisius. Jie nėra vien žmogaus nuosavybė, bet ir dovana, kuri turi būti dalijama su kitais. Šventasis Raštas moko, kad darbą ir jo vaisius reikia naudoti ne tik savo gerovei, bet ir artimo meilės įgyvendinimui. Laiške efeziečiams apaštalas Paulius rašė: „Tedirba savo rankomis gerą darbą, kad turėtų ką duoti stokojančiam.“ Tai pabrėžia, kad darbo tikslas yra ne tik asmeninė gerovė, bet ir pagalba kitiems.
Darbas, suprastas kaip tarnystė, įgyja gilesnę prasmę. Tai tampa ne tik būdu išgyventi ar užsidirbti, bet ir priemone šlovinti Dievą, ugdyti bendrystę ir tarnauti artimui. Šventasis Jonas Auksaburnis mokė, kad darbas yra Dievo valios išraiška ir žmogaus atsakas į Jo kvietimą kurti ir saugoti pasaulį. Per darbą žmogus dalyvauja Dievo plane, kuris veda į dvasinę ir materialinę pilnatvę.
Posakis kviečia žmogų ne tik stengtis ir būti atsakingam, bet ir suvokti, kad darbas turi prasmę tik tada, kai jis atliekamas su teisinga širdimi. Uždirbimas, kuris yra grindžiamas sąžiningumu, pagarba ir nuolankumu, atneša ne tik materialinę gerovę, bet ir dvasinę ramybę bei artumą Dievui. Tai priminimas, kad darbas yra daugiau nei kasdienė veikla – tai kelias, vedantis į pilnatvę ir Dievo valios įgyvendinimą žmogaus gyvenime.