Kai kas nors praneša apie rastą pirmojo amžiaus žydų kapą, tai tik dar vienas istorinis įvykis. Bet jei ant akmens išraižyta: „Jėzus, Nazareto sūnus“ – pasaulis nustoja kvėpuoti. Ne dėl to, kad mokslas rastų kaulus. O todėl, kad krikščionybė stovi ant vieno stebuklo – prisikėlimo. Pašalink jį – ir visos Evangelijos tampa poetiniais metraščiais apie žmogų, kuris norėjo daugiau, bet nesugebėjo išsilaužti iš mirties.
Apaštalas Paulius sakė atvirai: „Jei Kristus neprisikėlė, tuščias mūsų tikėjimas“ (1 Kor 15,17). Visi katalikiški paveikslai, mišios, vienuolynai ir rožiniai būtų tik sentimentali iliuzija. Tad kas būtų, jei ne tik rastume kapą, bet jis būtų pilnas? Su kūnu, kuriame – vinies skylė per delną ir šonkaulį kertanti ieties žymė?
Vienas atsakymas ateina iš teologo Rudolfo Bultmano, kuris jau XX a. pradžioje teigė, kad prisikėlimas – ne istorinis faktas, o egzistencinis šauksmas: tikėjimas yra širdies įvykis, o ne kapo tuštuma. Jis ragino „demitologizuoti“ Naująjį Testamentą, paliekant esmę: viltį, meilę, naują pradžią. Taigi, net jei kapas būtų rastas, jo akyse tikėjimas nesugriūtų – jis peršoktų kapą ir nusileistų į žmogaus sielą.
Bet tai teoriškai. Praktiškai – pasaulis reaguotų audringai. Vatikanas sušauktų sinodą, evangelikai rėktų apie velnio apgaulę, socialiniai tinklai sprogtų nuo memų. Ir atsirastų klausimų, kurie iki šiol buvo laikomi fantastikos žanru.
O kas, jei kapas rastas – bet tuščias? Tai iš pirmo žvilgsnio būtų idealus scenarijus krikščionybei. Bet tuščias kapas neįrodo prisikėlimo. Jis tik atveria vietą klausimui: Kur Jis? Kas paėmė kūną? Evangelijos tą jau žinojo – Mergelė Marija Magdalietė apsiverkė tuščio kapo akivaizdoje ne iš džiaugsmo, o iš sumišimo (Jn 20,11). Tik vėliau atėjo pasirodymas, tik vėliau – tikėjimas.
Bet kas, jei rastas kapas su tikru Jėzaus kūnu? Viena teorija – prisikėlė ne kūnas, o tik dvasia. Šią mintį palaikytų kai kurie šiuolaikiniai teologai, kalbantys apie „prisikėlimo patirtį“, o ne fizinį faktą. Kita – iš fantastikos: gal Jėzus turėjo „dublikatą“, kaip paralelinėje realybėje? Gal Dievas leido Jėzui palikti kūną kaip tuščią kiautą, o Jo tikroji prigimtis pakilo? Tai skamba keistai, bet kai kurie mistikai kalba apie „perkeistą kūną“ – kitokį nei mirtingasis.
Dar keistesnė mintis: kas, jei Jėzaus kape būtų rastas netikras kūnas? Vardas sutampa, žymės ant kūno – lygios. Bet ne Jis. Tada atsiranda vietos spekuliacijoms: gal tai sąmoningas Dievo įdėtas testas, kad tikėjimas būtų dar labiau gryninamas. O gal – klastotė, kaip kai kurie aiškina Turino drobulę. Tokie radiniai kaip tik ir sukelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Viena stipri biblinė eilutė: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20,29). Tai žinutė šiai visai minčiai. Tikėjimas visada gyvena tarp regimo ir neregimo, tarp archeologo kastuvo ir vaiko maldos. Net jei rastume kapą – tai ne nuosprendis tikėjimui. Tai tik dar viena scena žmonijos spektaklyje, kuriame Dievas, kaip pasakytų filosofas Kierkegaardas, pasislėpęs kaip elgeta – laukiantis, kas jį atpažins be ženklų.
Visuose scenarijuose akivaizdu viena: tikėjimas ir tiesa yra žmogaus kova su savimi.
- Jei kapas tuščias – tai ne įrodymas, o metafora, kad gyvenime visada yra viltis.
- Jei pilnas – tai priminimas, kad meilė gali būti stipresnė už mirtį, net jei jos pagrindas griūva.
- Jei netikras – tai parodija mūsų beviltišką norą rasti atsakymus, kuriuos galima apčiuopti.
Kaip rašė Dostojevskis: „Jei kas mane įtikintų, kad Kristus yra už tiesos ribų, aš pasirinkčiau Kristų, o ne tiesą“. Galbūt tikėjimas yra pasirinkimas manyti, kad meilė yra svarbesnė už kapus, DNR ir istorijos kritikus. O kas, jei Dievas tyčia paliko šį klausimą neišsprendžiamą, kad išmokytų mus gyventi dvelkiančius dvelkimu, o ne įrodymais?