Montas buvo senovės Egipto karo dievas, susijęs su karine jėga, drąsa ir pergalėmis mūšiuose. Jis buvo vienas iš svarbiausių dievų Tebų regione, ypač Viduriniosios ir Naujosios karalystės laikotarpiu. Montas simbolizavo faraonų galią ir jų gebėjimą vesti savo tautą į pergalę prieš priešus. Jo kultas buvo ypatingai populiarus tuo metu, kai Egiptas išplėtė savo teritorijas ir karinės kampanijos tapo kasdienybe.
Montas dažniausiai vaizduojamas kaip žmogus su sakalo galva, nešiojantis saulės diską ant galvos, o rankose laikantis ginklą – ietį ar lanką. Sakalas buvo svarbus Egipto simbolis, asocijuotas su dangaus aukštumomis, regėjimu ir karališkąja galia, todėl Montas dažnai siejamas su kitais dievais, kurie taip pat turėjo sakalo bruožų, tokiais kaip Horas. Montas taip pat buvo siejamas su raudona dykuma, pavojinga ir nevaldomu kraštovaizdžiu, kuriame jis buvo dievybė, valdanti tiek gamtos, tiek žmogaus chaoso jėgas.
Montas buvo ne tik karo dievas, bet ir suverenios galios simbolis. Faraonai, ypač tie, kurie išsiskyrė kariniais žygiais, dažnai jį garbino kaip asmeninį globėją. Pavyzdžiui, garsus faraonas Amenhotepas III ir Ramzis II tvirtino, kad Montas jiems padėjo pasiekti pergales mūšiuose. Karo dievas buvo neatsiejamas nuo faraonų karinės sėkmės, o jo globa buvo laikoma būtina norint laimėti karinius žygius ir išplėsti Egipto imperiją.
Montas turėjo kelis pagrindinius kulto centrus, tarp kurių svarbiausi buvo Hermontis (arba Armant) ir Medamudas. Hermontis, kuris buvo Montui skirtas miestas netoli Tebų, tapo vienu svarbiausių karo dievo garbinimo vietų. Čia buvo įkurtos didžiulės šventyklos, kuriose faraonai ir kariai melsdavosi dievui prieš ir po mūšių. Montas taip pat buvo šlovinamas kaip faraonų galios stiprintojas, todėl jo kultas įgavo dar didesnį svarbą, kai Egiptas stiprino savo karines pajėgas ir teritorinę kontrolę.
Religiniu požiūriu Montas simbolizavo daugiau nei tik karo jėgą. Jis buvo laikomas dvasine apsauga prieš chaotiškas jėgas, kurios galėjo grasinti tiek karinėms, tiek socialinėms Egipto struktūroms. Montas buvo mūšių globėjas, bet ir tvarkos sergėtojas. Egipto mitologijoje dievai dažnai kovodavo prieš chaosą, todėl Montas buvo laikomas svarbia dievybe, palaikančia dieviškąją tvarką (ma’at) ir saugančia Egiptą nuo jo priešų – tiek išorinių, tiek vidinių.
Montas per laiką susiliejo su kitais galingais Egipto dievais, tokiais kaip Ra ir Amonas. Montas-Ra ir Amonas-Ra tapo faraonų garbinamų dievybių deriniais, simbolizuojančiais jėgą ir dieviškąją šviesą. Montas buvo dievas, kuris galėjo nugalėti tiek tamsą, tiek priešus, tuo pat metu saugodamas Egiptą nuo bet kokios grėsmės. Jis buvo laikomas ne tik galingu karybos, bet ir dvasiniu lyderiu, kuris vedė faraonus ir karius į didingumą.
Montas buvo dievas, kuris įkūnijo ne tik karinę pergalę, bet ir faraonų valdymo galią, jėgą ir drąsą. Jo kultas pabrėžė faraonų dieviškąją prigimtį ir teisę valdyti kaip Monto įpėdiniai, o dievo parama buvo būtina siekiant tvarios pergalės ir saugumo Egipto žemėse.