Pasakojimas apie tai, kaip žaltys gundė Ievą, yra Pradžios knygoje (Pradžios 3). Po to, kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą bei juos įkurdino Edeno sode, Jis davė jiems vieną nurodymą – nevalgyti vaisių nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Dievas perspėjo Adomą: „Nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes kai tik nuo jo valgysi, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:17).
Vieną dieną į sceną įsitraukė žaltys, kuris buvo gudriausias iš visų laukinių gyvūnų, kuriuos Viešpats Dievas buvo sukūręs. Jis priėjo prie Ievos ir apgaulingu tonu paklausė: „Ar tikrai Dievas sakė: Nevalgysite nuo jokio medžio sode?“ (Pradžios 3:1). Ieva atsakė žalčiui: „Galime valgyti vaisius nuo visų medžių sode, tik nuo medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievas mums sakė: Nevalgykite jo ir nelieskite, kad nemirtumėte“ (Pradžios 3:2-3).
Žaltys pradėjo ją gundyti, teigdamas: „Jūs tikrai nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite jo vaisių, jūsų akys atsivers, ir jūs būsite kaip Dievas, pažindami gėrį ir blogį“ (Pradžios 3:4-5). Šie žodžiai sukėlė Ievos smalsumą. Ji pažvelgė į medį ir pamatė, kad jo vaisiai buvo skanūs, viliojantys akims ir geidžiami, nes galėjo suteikti išminties.
Gundoma žalčio žodžių ir matydama medžio patrauklumą, Ieva nusprendė paragauti vaisiaus. Ji paėmė vaisių, valgė ir davė jo Adomui, kuris taip pat valgė (Pradžios 3:6). Tada jų akys atsivėrė, ir jie suprato esą nuogi. Tai pažadino jų sąmonę apie nuogumą ir gėdą, todėl jie pasidarė prijuostes iš figmedžio lapų (Pradžios 3:7).
Istorija simbolizuoja pirmąjį žmonių nepaklusnumą Dievui, kuris atnešė gėrio ir blogio pažinimą, bet taip pat ir bausmę. Žaltys, atstovaujantis apgavystei ir blogio gundymui, suviliojo Ievą nepaklusti Dievui, ir tai tapo nuopuolio priežastimi, po kurio Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Rojaus.