Jėzaus gundymas dykumoje – vienas paslaptingiausių ir teologiškai svarbiausių epizodų Evangelijoje. Jis pasakoja apie tai, kaip Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, susidūrė akis į akį su blogiu ne jėga, o valia ir tiesa. Šį įvykį aprašo trys sinoptinės evangelijos, bet ypatingai išsamiai – Luko 4 skyrius.
Po krikšto Jordano upėje, Jėzus, kupinas Šventosios Dvasios, pasitraukia į dykumą. Ten keturiasdešimt dienų pasninkauja ir galiausiai alksta. Šioje silpnumo būsenoje prie Jo prieina velnias. Ne šaukdamas, ne puldamas, bet gudriai ir rafinuotai – kaip gundytojas, kuris išmano Raštus ir siūlo tai, kas atrodo „gerai“. Evangelijoje sakoma:
„Jėzus, kupinas Šventosios Dvasios, grįžo nuo Jordano ir Dvasios buvo nuvestas į dykumą keturiasdešimt dienų, kur Jį velnias gundė.“ (Lk 4,1–2)
Pirmasis gundymas – duona vietoj pasitikėjimo.
„Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona!“ (Lk 4,3)
Tai fizinis, bet kartu dvasinis išbandymas: ar Jėzus naudos savo galią tam, kad išspręstų asmeninius poreikius? Jėzus atsako:
„Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne vien duona.’“ (Lk 4,4)
Antrasis gundymas – valdžia vietoj kryžiaus.
„Tau aš atiduosiu visą šitą valdžią ir jų šlovę… jei tik pagarbinsi mane.“ (Lk 4,6–7)
Tai gundymas apeiti kančią, gauti šlovę be kryžiaus. Jėzus atsako:
„Parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’“ (Lk 4,8)
Trečiasis gundymas – religinis šou. Velnias nuveda Jėzų į šventyklos viršūnę:
„Jei tu Dievo Sūnus, meskis žemyn, – juk parašyta: ‘Jis lieps savo angelams tave saugoti.’“ (Lk 4,10)
Jis cituoja 91 psalmę, bet iškreiptai – siūlydamas pademonstruoti galią vietoj paklusnumo. Jėzus atsako:
„Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ (Lk 4,12)
O kur dingo velnias?
Evangelijos epizodas baigiasi paslaptingai:
„Kai velnias baigė visus gundymus, pasitraukė nuo Jėzaus iki laiko.“ (Lk 4,13)
Tai reiškia, kad tai dar ne pabaiga – gundymas grįš. Ir iš tiesų, Jėzus bus gundomas per visą savo gyvenimą: fariziejų klastomis, mokinių nesupratingumu, ir net agonijoje Getsemanėje. Velnias pasitraukia, bet nepasiduoda. Tai primena: dvasinė kova tęsiasi visą gyvenimą.
Šis epizodas moko, kad blogis veikia ne per triukšmą, o per melą. Ir tik tas, kuris žino ne tik Rašto žodžius, bet ir jų Dvasią, sugeba atsilaikyti. Jėzus tai padarė – ne jėga, bet širdimi, kuri visiškai priklauso Tėvui.