Pasaka, kuri sudaužė žmonių ir gamtos sienas
Vieną gražų pavasarį, kai šv. Pranciškui Asyžiečiui keliaujant pro Umbrijos laukus, jis pamatė tūkstančius paukščių – kregždžių, vieversių, balandžių – susirinkusių medžiuose ir krūmuose, lyg laukiančių… ko nors nepaprasto.
Staiga jis sustojo ir sušuko:
– „Mano broliai paukščiai! Jūs turite klausyti Dievo žodžio!“
Ir tada įvyko stebuklas:
- Paukščiai nutilo, nesisuko, nepabėgo.
- Susirinko aplink jį, tarsi suprasdami kiekvieną žodį.
- Net smulkieji žvirbliai nusileido ant jo pečių, o vanagai nusileido iš dangaus.
Šv. Pranciškus pradėjo pamokslą:
– „Broliai paukščiai, jūs esate laimingi, nes nesijaudinate dėl rytojaus. Jūs nekaujate pinigų, nesėjate, bet Dievas jus maitina. Jūs nedarote karų, nes mylite vieni kitus. O dabar – dėkokime Jam už šį gražų dienos!“
Paukščiai linksmai čiulbėjo atsakydami, o kai jis užbaigė, visi kartu pakilo į orą, sudarydami didžiulį kryžių, ir išskrido skelbti jo žodžių visam pasauliui.
Kodėl ši istorija svarbi?
- Ji suardo ribas tarp žmogaus ir gamtos
Šv. Pranciškus kalbėjo su paukščiais ne kaip su „gyvūnais“, bet kaip su broliais. Jo požiūris – tai ekologinio sąmoningumo pradininkas, kuris primena: visa kūnyba yra šeima. - Ji parodo, kad meilė nereikalauja supratimo
Paukščiai nesuprato žodžių, bet suprato širdį. Tai pamoka mums: kartais svarbiausia ne logika, o dorybės gyvenimas. - Ji atskleidžia, kad tikrasis pamokslas yra džiaugsmas
Šv. Pranciškus neprašė paukščių atsiversti – jis tiesiog džiaugėsi su jais. Ir būtent šis džiaugsmas tapo galingiausiu jo žodžiu.
Ar tai tik legenda?
Gali būti. Bet kaip rašė pats šv. Pranciškaus mokinys: „Kas gali manyti, kad paukščiai nesuprato jo? Jie tylėjo, kai jis kalbėjo, ir dainavo, kai jis baigė. Kas čia – atsitiktinumas, ar Dievo šypsena?“
Ši istorija – ne apie stebuklą, o apie tai, kad meilė skleidžia stebuklus. O jei netikite – pabandykite vieną rytą išėję į lauką ir pasakykite paukščiams: „Broliai, dėkokime už šią dieną!“. Galbūt jūsų širdis išgirs atsakymą.
Šv. Pranciškui Asyžiečiui – vieninteliam šventajam, kurio pamokslą girdėjo ne tik žmonės, bet ir paukščiai, vėžliai, vilkai ir net mėnulis.
Puikus pasakojimas – ne tik šiltas, bet ir filosofiškai gilus. Leisk pridėti keletą papildomų minčių, kurios galėtų dar labiau pagilinti šios istorijos prasmę tavo skaitytojams:
Šv. Pranciškus kalbėjo paukščiams – bet iš tiesų jis kalbėjo žmonėms. Paukščiai nesukaupė nuodėmių, jų nereikėjo atversti, jie jau gyveno Dievo dovanotame džiaugsme. Pamokslas paukščiams yra tylus priekaištas žmogui, kuris, turėdamas žodžius ir protą, neretai gyvena be dėkingumo, be paprastumo, be pasitikėjimo Dievu.
Tai ne pasaka apie šventąjį ir sparnuočius – tai pasaka apie tai, kaip žmogus prisimena savo vietą pasaulyje. Pranciškus, nusirengęs iki nuogumo prieš vyskupą Asyžiuje, paliko ne tik savo turtus, bet ir tą civilizacijos kiautą, kuris mus dažnai atskiria nuo gyvybės pulso. Kalbėdamas su paukščiais, jis nebėra ponas ar pamokslininkas – jis tampa brolis.
Ši istorija, kaip ir visos šventųjų legendos, yra tikra ne todėl, kad „taip tikrai įvyko“, o todėl, kad vis dar vyksta. Kiekvienas, kuris kalba su gamta ir ją gerbia, liudija Pranciškaus dvasią. Kiekvienas, kuris sustoja vidury miesto triukšmo ir išgirsta paukščio čiulbesį kaip gyvą maldą – jau stovi šalia Asyžiaus brolio.
Pamoka šiuolaikiniam žmogui? Šv. Pranciškus nebuvo ekologas šiuolaikine prasme, bet jo gyvenimas buvo radikalus atsisakymas dominavimo. Jo „ekologija“ buvo meilės teologija – jis ne kovojo su klimato kaita, bet gydė žmogaus širdies ledynus. Neaiškino pasaulio sandaros, o apkabino visatą kaip šeimą.
Ir jei tai tik legenda – tebūnie tai legenda, kuri keičia širdį. Nes gal tik tokios legendos mus dar gali išgelbėti.
Ir kas žino… Gal vieną dieną, kai pasaulis vėl pasidarys per sunkus, išgirsime paukščius čiulbant ne apie pavasarį, bet apie tai, kad žmogus pagaliau vėl tapo žmogumi. Ir jų giesmė nebus skirta ausims, bet sielai.