Vaikų mokymas apie tikėjimą – vienas svarbiausių uždavinių tėvams, siekiantiems perduoti dvasines vertybes ir padėti vaikui pažinti Dievą asmeniškai. Kiekvienas tėvas ir motina trokšta, kad jų vaikas užaugtų stiprus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Tačiau, kaip tą padaryti efektyviai ir nuoširdžiai?
Pirmiausia svarbu suprasti, jog tikėjimo perdavimas nėra tik teorinis informacijos perdavimas – tai gyva patirtis, kurią vaikas mato savo artimųjų gyvenime. Garsus kunigas ir teologas Jonas Bosko yra pasakęs: „Vaikų širdys yra kaip molis, kuriame lengva įspausti pėdsakus, tačiau tie pėdsakai gali išlikti visą gyvenimą.“ Todėl vienas iš svarbiausių būdų perteikti tikėjimą vaikams yra rodyti gerą pavyzdį savo asmeniniu gyvenimu – kaip meldžiatės, kaip elgiatės sunkiose situacijose, kaip kasdienybėje remiatės Dievo žodžiu.
Antra, būtina kalbėtis su vaikais apie Dievą natūraliai ir paprastai. Religija neturėtų būti kažkas toli ar nepasiekiama vaikui. Pavyzdžiui, šeimoje galima kurti nedidelę tradiciją – vakarais, prieš miegą, kartu su vaikais trumpai melstis ir kalbėtis apie dienos įvykius, dėkojant Dievui už patirtas malones ir prašant pagalbos sunkumų metu. Šios paprastos akimirkos gali išaugti į gilų tikėjimo suvokimą ir ryšį su Dievu.
Be kasdienės maldos, labai svarbu su vaikais skaityti Šventąjį Raštą – aiškiai, suprantamai, vaikų amžiui tinkamais būdais. Pasakojimai apie biblines asmenybes – Dovydą, Joną, Juozapą, Jėzaus gyvenimą – tampa artimi vaikams, nes jie gali tapatintis su šiais herojais, išmokti iš jų gyvenimo pamokų. Tokie pasakojimai leidžia vaikams suprasti, kad Dievas veikia per paprastų žmonių gyvenimus, o tai reiškia, kad Jis gali būti arti ir jų pačių.
Vaikų tikėjimo ugdyme labai svarbus atvirumas jų klausimams. Neretai vaikai gali paklausti net labai sudėtingų ar netikėtų klausimų apie Dievą, mirtį, pomirtinį gyvenimą ar kančią. Tokiais atvejais svarbu neišsigąsti ir neatstumti klausimų, net jei atsakymas nėra visiškai aiškus ar patogus. Tėvai turėtų drąsiai pripažinti, kad ne visada žino atsakymus, tačiau gali parodyti, kaip kartu ieškoti jų per maldą, skaitymą ar pasikalbėjimą su dvasininku.
Praktinis pavyzdys – garsios evangelinės rašytojos Corrie ten Boom vaikystės istorija. Ji prisimena, kaip jos tėvas kantriai ir supratingai aiškindavo jai sudėtingus dalykus apie tikėjimą ir gyvenimą, įkvėpdamas pasitikėjimą ir tvirtą vidinę stiprybę, kuri vėliau padėjo jai išgyventi sunkius Antrojo pasaulinio karo išbandymus.
Be tradicinių tikėjimo perdavimo formų, vaikams svarbus ir dalyvavimas bendruomeniniame gyvenime – bažnyčios pamaldose, renginiuose, katalikiškose stovyklose. Taip vaikai mato, kad tikėjimas nėra tik jų šeimos dalis, bet gyvena ir platesnėje bendruomenėje.
Kitas veiksmingas būdas ugdyti tikėjimą – skatinti vaikus rūpintis kitais. Gerumo darbai, labdara, pagalba kaimynams ar pagyvenusiems žmonėms moko vaikus suprasti, jog tikėjimas nėra vien žodžiai ar apeigos, bet kasdienis gailestingumo ir meilės veikimas.
Vaikų mokymas tikėjimo nėra greitas ar lengvas procesas – jis reikalauja laiko, kantrybės ir nuoseklumo. Tačiau tai vienas gražiausių ir prasmingiausių tėvystės aspektų. Tinkamai ugdant vaiko dvasingumą, galima padėti jam ne tik užaugti doru žmogumi, bet ir patirti Dievo artumą savo gyvenime.
Galiausiai kiekvienas tėvas ir motina gali pasimokyti iš Šventojo Rašto išminties, primenančios: „Išmokyk vaiką jo kelio pradžioje, ir jis nepasuks nuo jo, net kai pasens“ (Pat 22,6). Ši išmintis gali tapti įkvėpimu bei paguoda visiems, kurie siekia ugdyti vaikų tikėjimą ir perduoti jiems Dievo meilę.