Dievas sumaišė žmonių kalbas Babelio bokšto istorijoje, kuri randama Pradžios knygos 11 skyriuje. Šiame pasakojime žmonės, turėję vieną bendrą kalbą, nusprendė susiburti ir pastatyti bokštą, kuris siektų dangų. Jų tikslas buvo įtvirtinti savo vardą ir išvengti išsklaidymo po žemę: „Eikime, statykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, kad išgarsėtume ir nebūtume išsklaidyti po visą žemę“ (Pradžios 11:4). Tai rodo žmonių troškimą tapti nepriklausomais nuo Dievo ir patiems kontroliuoti savo likimą.
Dievas, matydamas jų siekius, nusprendė įsikišti. Jis sakė: „Štai jie yra vienos tautos ir visi kalba viena kalba, ir štai jie pradėjo daryti tai, ir dabar nieko, ką jie ketina daryti, nebus jiems neįmanoma“ (Pradžios 11:6). Šis Dievo pasakymas rodo, kad bendros kalbos ir vienybės suteikta galia gali tapti pavojinga, kai naudojama neatsižvelgiant į Jo valią. Žmonės siekė sukurti savo stiprybę ir vienybę, atsisakydami Dievo vadovavimo ir veikdami savo norais.
Dievas nusprendė nutraukti šią žmonių ambiciją sumaišydamas jų kalbas: „Eikime! Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito kalbos“ (Pradžios 11:7). Kai žmonės nebegalėjo susikalbėti, jų pastangos pastatyti bokštą tapo neįmanomos. Dievas taip pat juos išsklaidė po visą žemę, ir jų bendras projektas žlugo. Tai buvo dieviškas atsakas į žmonių išdidumą ir savarankiškumo siekimą.
Sumaišydamas žmonių kalbas, Dievas parodė, kad jų vienybė be Jo vedimo ir malonės yra tuščia ir netinkama. Šis veiksmas primena, kad žmogaus sukurta vienybė, paremta išdidumu ir savarankiškumu, nesuderinama su Dievo planu. Žmonės, kurie tikėjosi suvienyti savo pastangas ir pasiekti dangų, galiausiai patyrė susiskaldymą ir chaosą.
Dievo veiksmas sumaišyti kalbas taip pat gali būti suprantamas kaip pamoka apie tai, kaip žmogiškos ambicijos, nukreiptos prieš Dievą, visada bus sustabdytos. Šis pasakojimas primena, kad žmogaus pastangos tapti nepriklausomam nuo Dievo yra bergždžios ir kad tik per Dievo valią ir vedimą galima pasiekti tikrą vienybę ir tikslą. Babelio bokštas ir kalbų sumaišymas tapo simboliu, kaip Dievas sugeba išardyti žmogaus išdidumo pamatus, kai jie nesuderinami su Jo suverenia valia.
Apaštalas Paulius taip pat kalba apie tai, kad žmogaus išdidumas ir pastangos savo jėgomis pasiekti tikslus nėra pagrįstos Dievo plane. Jis rašo: „Kur yra išminčius? Kur yra Rašto žinovas? Kur šio amžiaus ginčytojas? Argi Dievas nepavertė kvailyste pasaulio išminties?“ (1 Korintiečiams 1:20). Tai parodo, kad Dievo išmintis ir valia visada bus viršesnė už žmogaus išdidžius siekius, o bandymai tapti nepriklausomiems nuo Dievo bus nubausti.
Sumaišydamas kalbas, Dievas priminė žmonėms, kad jie negali pasikliauti tik savo jėgomis ir išmintimi. Tik pasikliaujant Dievu ir Jo planu galima pasiekti tikrąją darną ir tikslą. Babelio bokšto istorija moko nuolankumo ir Dievo viršenybės pripažinimo, nes Jis yra tas, kuris galiausiai kontroliuoja pasaulio tvarką.