Pagal krikščionišką tikėjimą, pasaulio atsiradimas nėra atsitiktinumas, nei chaoso padarinys, nei aklas gamtos eksperimentas. Pasaulis egzistuoja, nes Dievas panoro jį sukurti – iš meilės, laisvai, be jokios būtinybės. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1) – tai pirmieji Biblijos žodžiai, kurie atveria ne tik kūrinijos pradžią, bet ir dvasinę kryptį, kuria juda visa būtis.
Dievas nekūrė iš jau esančios medžiagos. Krikščioniškoji tradicija moko, kad Jis viską sukūrė iš nieko (creatio ex nihilo), naudodamas savo žodį kaip kūrybinę jėgą. „Dievas tarė: ‘Tebūna…’ ir buvo“ (plg. Pr 1,3; 1,6; 1,9). Jo žodis – tai ne tik garsas, tai veiksmas. Visa, kas yra – šviesa, vanduo, akmuo, medis, žmogus – yra Dievo ištarto žodžio pasekmė.
Biblijoje pasakojama, kaip Dievas per šešias dienas kūrė pasaulį, o septintąją dieną ilsėjosi. Kiekviena diena turi savo logiką: Dievas kuria vis didesnę sudėtingumo, gyvybės ir laisvės struktūrą. Kiekvienas žingsnis paruošia pagrindą kitam. Pirmiausia Jis pasakė: „Tebūna šviesa!“ – ir atsirado šviesa (Pr 1,3). Ji padalino tamsą ir pradėjo laiką – pirmąją dieną.
Toliau Dievas sukūrė dangų ir vandenis, atskyrė vandenį nuo vandens, suformavo skliautą – „Ir Dievas pavadino skliautą dangumi“ (Pr 1,8). Vėliau – sausuma ir augalai: „Žemė teišaugina žaliuojančią augmeniją…“ (Pr 1,11). Visa auga pagal savo rūšį – tai reiškia, kad gyvybė turi ne tik formą, bet ir vidinį dėsningumą, gautą iš Kūrėjo.
Ketvirtą dieną atsiranda saulė, mėnulis ir žvaigždės, „kad skleistų šviesą žemėje“ (Pr 1,15) ir „būtų ženklais laikams, dienoms ir metams“ (Pr 1,14). Tai ne vien astronomija – tai laiko tvarka, kurioje gimsta šventės, ritmai ir liturgija. Po to Dievas sukuria visą gyvąją gamtą: paukščius, žuvį, žvėris. Jis palaimina gyvūnus ir sako: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1,22).
Ir galiausiai – žmogus. Jis vienintelis sukurtas pagal Dievo atvaizdą: „Sukurkime žmogų pagal mūsų atvaizdą, į mus panašų“ (Pr 1,26). Tai reiškia, kad žmogus turi sąmonę, laisvę, gebėjimą mylėti, kurti ir pažinti. Jam patikėta valdžia rūpintis visa kūrinija – ne kaip tironui, o kaip globėjui. „Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir štai tai buvo labai gera“ (Pr 1,31).
Septintąją dieną Dievas ilsėjosi – ne todėl, kad pavargo, bet todėl, kad darbas buvo baigtas ir tobulas. Tai pavyzdys žmogui – kad gyvenimas ne tik darbas, bet ir poilsis, dėkojimas, bendrystė su Kūrėju. „Dievas palaimino septintąją dieną ir paskyrė ją šventa“ (Pr 2,3).
Šalia visos kūrinijos, krikščioniškoji tradicija taip pat mini angelus – nematomas, bet realias dvasines būtybes, sukurtas anksčiau nei žmogus. „Jo angelai – galingi tarnai“ (Ps 103,20). Jie – Dievo pasiuntiniai, globėjai, dangaus armija. Tačiau kai kurie jų pasirinko priešintis – ir taip atsirado dvasinis konfliktas tarp gėrio ir blogio.
Dievo kūrimas nėra atsitiktinis – visa sukurta išmintingai, tikslingai, tvarkingai. Visa gamta, visa visata – tai ne tik fizinių dėsnių žaismas, bet Dievo minties atspindys, Jo meno kūrinys. „Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbą“ (Ps 19,2).
Todėl krikščionys tiki: pasaulis nėra šiaip sau. Jis sukurtas dėl santykio, dėl meilės. Kiekvienas medis, kiekviena žvaigždė, kiekvienas žmogus yra kvietimas grįžti prie Šaltinio. Dievas ne tik sukūrė – Jis kviečia būti Jo vaikais. Ir visa kūrinija – nuo žiogų iki galaktikų – liudija, kad mes čia neatsitiktinai. Mes kviečiami gyventi, matyti, dėkoti. Ir grįžti pas Tą, kuris mus ištarė į būtį: „Tebūna.“
1 diena
Šviesa
Dievas tarė: „Tebūna šviesa“ – ir šviesa atsirado. Taip atsiskyrė diena nuo nakties.
(Pr 1,3–5)
2 diena
Dangus (skliautas)
Dievas padalijo vandenis – viršutinę ir apatinę dalį – ir sukūrė tarp jų skliautą, pavadintą dangumi.
(Pr 1,6–8)
3 diena
Žemė, jūros ir augalai
Vanduo atsitraukė, pasirodė sausuma – ji buvo pavadinta žeme, o susirinkęs vanduo – jūromis. Dievas sukūrė augalus, žolę ir medžius, kurie duoda vaisių.
(Pr 1,9–13)
4 diena
Saulė, mėnulis ir žvaigždės
Dievas padarė šviesulius: didesnį – valdyti dieną (saulę), mažesnį – naktį (mėnulį), ir žvaigždes. Jie skirti nustatyti metų laikus, dienas, laiką.
(Pr 1,14–19)
5 diena
Vandens gyvūnai ir paukščiai
Dievas sukūrė žuvis, banginius, visus jūros padarus ir dangaus paukščius. Jis palaimino juos ir liepė daugintis.
(Pr 1,20–23)
6 diena
Sausumos gyvūnai ir žmogus
Dievas sukūrė visus žemės gyvūnus – žvėris, roplius, galvijus.
Tada – žmogų, vyrą ir moterį, pagal savo atvaizdą. Dievas jiems patikėjo valdžią visiems gyviems padarams ir žemei.
(Pr 1,24–31)
7 diena
Poilsis (šabatas)
Dievas užbaigė savo kūrimo darbą ir ilsėjosi. Jis palaimino septintąją dieną ir paskyrė ją šventa – tai ramybės ir dėkingumo laikas.
(Pr 2,1–3)
Per šimtmečius teologai ir filosofai stengėsi ne tik suprasti Biblijos tekstą, bet ir paaiškinti pasaulio sukūrimą mąstymo kalba. Vienas svarbiausių klausimų: ar pasaulis egzistuoja atsitiktinai, ar jame yra prasminga tvarka? Krikščioniškoji teologija atsako, kad tvarka yra – ir tai ne mechaninė sistema, bet Kūrėjo sumanymas, persmelktas meilės ir prasmės. Šv. Augustinas teigė, kad Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolat jį laiko buvime, tarsi dainininkas, kuris palaiko skambėjimą daina. Šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad Dievo kūrimo aktas yra ne praeitis, o nuolatinė tikrovė, be kurios pasaulis tuoj pat liautųsi būti.
Filosofai, net ir ne krikščionys, pripažįsta, kad viskam, kas turi pradžią, reikia priežasties. Kodėl yra kažkas, o ne niekas? – klausė Leibnizas. Krikščionys į tai atsako: nes Dievas norėjo, kad būtų. Tai nėra fizinis atsakymas, o metafizinis: pasaulis nėra savaime būtinas – jis yra dovanotas.
Šiuolaikinėje teologijoje kūrimas dažnai suprantamas ne kaip vienkartinis veiksmas, o kaip nuolatinis Dievo kvietimas pasauliui būti, augti, keistis ir atsiskleisti Jo akivaizdoje. Tai reiškia, kad Dievo kūryba nesibaigė šeštą dieną – ji tęsiasi kiekviename atodūsyje, kiekviename gimime, kiekvienoje atgautoje vilties akimirkoje.
