Pranašas Habakukas, kurio knyga randama Senajame Testamente, garsėja savo drąsiu ir atviru dialogu su Dievu. Knyga prasideda, kai pranašas kelia būtent tą klausimą: kodėl Dievas leidžia neteisiesiems klestėti, o teisieji kenčia? Habakukas gyveno sunkiu laiku, kai Judėją kankino korupcija, neteisybė ir moralinis nuosmukis, o išoriniai priešai grasino tautos egzistavimui.
Habakuko pirmasis klausimas Dievui
Habakuko knyga prasideda pranašo skundu, kai jis mato aplink save neteisingumą ir blogį. Jis klausia, kodėl Dievas leidžia tai vykti, kodėl jis nesiima veiksmų, kai nedorėliai tyčiojasi iš teisumo ir piktnaudžiauja valdžia:
„Kiek ilgai, Viešpatie, šauksiu, o tu nesiklausysi? Šauksiu: ‘Smurtas!’ – o tu neišgelbėsi! Kodėl leidi matyti neteisingumą? Kodėl tyliai žiūri į priespaudą?“ (Habakuko 1:2–3)
Habakukas negali suprasti, kodėl Dievas, kuris yra teisingas ir gailestingas, leidžia nedorėliams išnaudoti teisiuosius ir klestėti jų nedorybėse.
Dievo atsakymas
Dievas atsako Habakukui, tačiau atsakymas pranašui nėra toks, kokio jis tikėjosi. Dievas sako, kad Jis ruošia bausmę už Judėjos nuodėmes, ir šiai užduočiai Jis naudos babiloniečius (chaldėjus) – žiaurią, galingą tautą:
„Štai aš pažadinsiu chaldėjus, žiaurią ir grėsmingą tautą, kuri klajoja po žemę, kad užimtų gyvenvietes, kurios jai nepriklauso.“ (Habakuko 1:6)
Šis atsakymas dar labiau sutrikdo Habakuką. Kaip Dievas gali naudoti dar blogesnę ir žiauresnę tautą – babiloniečius – kad nubaustų Judėją? Kodėl Dievas leidžia šiems dar didesniems nedorėliams klestėti ir įvykdyti teismą?
Habakuko antrasis klausimas
Pranašas vėl kreipiasi į Dievą su antruoju skundu. Jis klausia, kaip Dievas, būdamas šventas ir teisingas, gali žiūrėti į tai, kad babiloniečiai, kurie dar labiau korumpuoti ir žiaurūs, užkariauja teisesnius žmones:
„Kodėl tu tyli, kai nedorėlis sunaikina teisųjį?“ (Habakuko 1:13)
Habakukas negali suprasti, kaip Dievas gali naudoti tokius blogio įrankius savo teismui.
Dievo antrasis atsakymas
Dievas atsako, kad ir babiloniečiai gaus savo atpildą. Jų klestėjimas bus laikinas, ir jie patys bus nubausti už savo smurtą ir godumą. Dievas tvirtina, kad net jei Jo teisingumas ir atrodo atidėtas, Jis veikia savo laiku ir Jo planai išsipildys:
„Užrašyk tai regėjime ant lentelių, kad jį perskaitytų praeinantys. Nes dar turi išsipildyti regėjimas nurodytuoju laiku, jis artėja link pabaigos, ir nesuklys.“ (Habakuko 2:2–3)
Dievas pabrėžia, kad teisusis gyvens tikėjimu, net kai aplink matyti neteisybė. Tai garsi eilutė, kuri vėliau tampa pagrindu Naujajame Testamente:
„Bet teisusis gyvens savo tikėjimu.“ (Habakuko 2:4)
Habakuko galiausiai išreikšta viltis
Habakuko knygos pabaigoje pranašas supranta, kad Dievas galiausiai įvykdys savo teisingumą, net jei tuo metu tai nėra matoma. Pranašas galiausiai išreiškia pasitikėjimą Dievo išmintimi ir galia, net jei jis negali pilnai suprasti Jo planų. Habakukas užbaigia savo knygą malda ir pagyrimais Dievui:
„Nors figmedis nežydės, nors nebus vaisių ant vynmedžių… tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, būsiu linksmas dėl savo išgelbėjimo Dievo.“ (Habakuko 3:17–18)
Habakuko knyga moko, kad tikėjimas Dievu nėra pagrįstas aplinkybėmis ar matomu teisingumu, bet Dievo pažadu ir Jo laikų išsipildymu.