Tai vienas intymiausių klausimų, kylančių žmogui, kuris nuoširdžiai bando gyventi tikėjime: kaip žinoti, ar tai, ką jaučiu ar galvoju, yra Dievas, o ne aš pats? Kai širdyje kyla mintis, raginimas, įkvėpimas – kaip suprasti, ar tai ne tiesiog mano pačio fantazija, baimė, noras, troškimas? O gal iš tiesų – Dievo kvietimas?
Dievo balsas nėra triukšmingas. Jis dažniausiai neateina kaip žaibas iš dangaus ar garsas, kurį girdi ausimis. Tai tylus balsas sąžinėje, gilus žinojimas širdyje. Bet bėda ta, kad ir mūsų norai kartais kalba panašiai – tyliai, įtikinamai, kartais net labai dvasingai. Tad kur riba?
Viena iš senųjų dvasinių įžvalgų sako: Dievo balsas neša ramybę, net kai kviečia į sunkumus. Ne sumišimą, ne spaudimą, ne paniką. O kažką labai tikra, gilų, lyg vidinį linktelėjimą: taip, tai teisinga. Net jei tuo metu bijai, net jei sunku – viduj atsiranda šviesos ruožas. Lyg kas būtų pasakęs: „Eik. Aš būsiu su tavimi.“
Tuo tarpu mūsų pačių mintys, ypač kai jos kyla iš nerimo ar ego, dažnai būna trikdančios. Jos baksnoja, reikalauja, skubina. Kartais jos net apsimeta „dvasingumu“, bet iš tiesų veda į savęs didinimą, o ne tarnavimą, į užsisklendimą, o ne į atvirumą. Dievas nekalba kaltinimu. Jo balsas niekada nesako: „Tu nieko vertas.“ Net kai parodo klaidą, tai daro kaip mylintis tėvas – švelniai, bet aiškiai. Ne tam, kad gėdintų, o tam, kad išvestų į šviesą.
Praktiškai tai reiškia – kai pajunti stiprų impulsą ar mintį, verta atsitraukti. Patylėti. Pasimelsti. Kartais reikia laiko, kad atpažintum, ar ta mintis kyla iš meilės, ar iš baimės. Ar ji veda į gėrį ne tik man, bet ir kitiems? Ar ji tinka su Evangelija, ar tik su mano norais? Jei abejoji – Dievas neskuba. Jis kantrus. Jo balsas pakartoja, bet neverčia.
Kartais Dievas kalba per kitus žmones. Per paprastą pokalbį, per vaiką, per giesmę, net per tylą. Reikia būti atviram, bet ir budriam. Ir jei vis tiek abejoji – atnešk tas mintis Jam pačiam. Pasakyk: „Dieve, jei čia Tu – patvirtink. Jei čia ne Tu – sustabdyk.“ Ir žinok – Jis atsakys. Ne visada tada, kai norisi, bet tada, kai reikės.
Dievo balsas visada kviečia į gėrį, į šviesą, į tiesą. Net jei kelias ten – per abejonę. Net jei eina per mūsų pačių triukšmą. Dievas kalba. Tik dažniausiai – kaip vėjas vakare. Reikia nutilti, kad išgirstum.