Kaino ir Abelio istorija, pasakojama Pradžios knygoje (Pradžios 4, 1-16), yra viena iš pirmųjų ir ryškiausių pasakojimų apie žmonių nuodėmę bei pavydą. Šie du broliai yra Adomo ir Ievos sūnūs, o jų istorija atspindi pirmąjį užfiksuotą žmogžudystės atvejį Biblijoje.
Abelis buvo piemuo, o Kainas – ūkininkas. Jie abu atnešė Dievui aukas: Abelis atnešė savo avių pirmagimius ir jų taukus, o Kainas atnašavo savo lauko derliaus vaisių. Dievas palankiai žiūrėjo į Abelio auką, tačiau Kaino auka jam nebuvo priimtina. Kodėl taip atsitiko? Biblija aiškiai nesako, tačiau yra suprantama, kad Dievas matė Abelio nuoširdumą ir tikėjimą, o Kaino auka buvo atlikta be tikrosios širdies atsidavimo.
Tai sukėlė Kaino pavydą ir pyktį. Dievas matydamas jo pyktį, perspėjo Kainą, sakydamas, kad nuodėmė tyko prie jo durų ir jis turi ją nugalėti. Tačiau Kainas nepaisė šio perspėjimo ir pakvietęs Abelį į laukus, nužudė savo brolį. Tai buvo pirmoji žmogžudystė, rodanti, kaip pavydas ir nuodėmė gali sugriauti žmogaus santykius ir sukelti neišvengiamas pasekmes.
Po žmogžudystės Dievas paklausė Kaino: „Kur tavo brolis Abelis?“ Kainas atsakė garsia fraze: „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pradžios 4, 9). Ši frazė tapo simboliu abejingumo ir atsakomybės vengimo prieš kitus žmones. Tačiau Dievas iškart atsakė, kad Abelio kraujas šaukiasi iš žemės ir Kainui už šį nusikaltimą teks didelė bausmė.
Dievas prakeikė Kainą – nuo tada žemė nebeaugins jam vaisių, kad ir kiek jis dirbtų, ir jis bus klajūnas žemėje. Kainas bijojo, kad kiti žmonės galėtų jį užmušti už jo nusikaltimą, tačiau Dievas pažymėjo Kainą specialiu ženklu, kad niekas jo nežudytų. Šis ženklas buvo apsauga, nors Kainas vis tiek buvo nubaustas, tapdamas klajokliu ir svetimšaliu savo pačioje žemėje.
Pasakojimas atskleidžia kelias svarbias moralines ir teologines pamokas. Pirmiausia, Kaino ir Abelio aukų skirtumas parodo, kad Dievas vertina ne tik išorinį veiksmą, bet ir širdies būklę. Abelio auka buvo priimta dėl jo tikro atsidavimo, o Kaino – atmesta dėl jo dvasinio atsiribojimo. Tai priminimas, kad tikėjimas ir nuoširdumas svarbiau už vien tik ritualus.
Kaino pavydas ir pyktis, kurie galiausiai virto žmogžudyste, rodo, kaip lengvai žmogus gali patekti į nuodėmės spąstus, jei nesirūpina savo vidine būsena. Dievas perspėjo Kainą apie pavojų, tačiau jis pasirinko nuodėmės kelią. Tai moko, kad žmonės turi atsakingai valdyti savo emocijas ir pavojingas mintis, kitaip jos gali vesti į katastrofiškus veiksmus.
Dievo požiūris į Kainą po žmogžudystės parodo Dievo teisingumą ir gailestingumą. Nors Kainas buvo nubaustas, Dievas vis tiek suteikė jam apsaugą, parodydamas, kad net nusikaltėlis gali patirti Dievo malonę. Šis pasakojimas tampa gilia pamoka apie pavydą, atsakomybę ir Dievo teisės bei malonės pusiausvyrą žmogaus gyvenime.
Istorija atskleidžia žmonių silpnumą ir Dievo pasirengimą atleisti bei vadovauti net tada, kai jie nusideda.