Kai sutema paliečia švitėjimą bangų,
keleivio širdį kviečia vėl ilgesys namų,
apgaubia okeaną juoda naktis šydu,
mirties sparnai plevena, krantai toli, gūdu.
Marija, Jūros Žvaigžde, būk kelrodžiu nakty,
nušviesk Tėvynėn kelią, vesk ten, kur tu esi.
Laivelį vėtros svaido, – nei spindulio širdy,
Tėvynės kanklių aido pro audrą negirdi.
Žuvėdra štai sukliko, – gal krantas netoli,
gal nebedaug beliko kovot audrų kely?
Marija, Jūros Žvaigžde…
Ši giesmė skirta Marijai kaip jūros žvaigždei ir kelrodžiai, ypač laivų keliautojams ir jūrininkams. Pirmoje dalyje aprašoma tamsi naktis ir pavojingi vandenys, kurie simbolizuoja gyvenimo iššūkius ir baimę, kurią jaučia keleivis, trokštantis grįžti namo. Marija prašoma būti šviesa ir vedle, padedančia surasti kelią į saugumą ir ramybę. Antroje dalyje aprašoma audra, kuri blaško laivą ir kurioje prarandamas ryšys su Tėvyne, tačiau žuvėdra, kaip simbolis, gali reikšti artėjantį saugumą. Giesmė giedama prašant Marijos užtarimo ir apsaugos pavojingose situacijose, ypač kelionėse ir išbandymuose.