Kai nieks jau šioj žemėj tavęs nesupras,
klaidingai apkaltins, pasmerks,
ištieski į kryžių be žodžių rankas,
ir akys daugiau nebeverks.
Nors visas pasaulis užmirš ir apleis,
jau niekas tavęs nemylės,
dvasia bent paženki Golgotos keliais
taip skaudžiai širdis nekentės.
Ši giesmė dažniausiai giedama Gavėnios laikotarpiu, kai reflektuojama apie Jėzaus kančias ir mirtį ant kryžiaus. Giesmė kalba apie absoliutų išsišalintį ir neteisybę, kurią Jėzus patyrė per savo paskutines dienas žemėje. Pirmoje eilutėje išreiškiama, kad Jėzus bus nesuprastas ir klaidingai apkaltintas, o jo kančios bus ignoruojamos. Antroje eilutėje pabrėžiama, kad nors žmonės galbūt užmirš ir apleis Jėzų, dvasinė patirtis ir kančios Golgotoje turės amžiną reikšmę, ir šios kančios liks gilios ir nepamirštamos širdyje. Giesmė kviečia atsiminti ir apmąstyti Jėzaus kentėjimus ir pasiaukojimą.