Yra istorija, apie kurią senieji raštai kalba atsargiai, o vėlyvieji ją beveik ištrynė. Istorija apie tai, kaip būtybės iš dangaus nusileido į žemę – ne pasiųstos, bet savo noru. Apie angelus, kurie pažvelgė į moteris – ne kaip kūrinį, o kaip troškimą.
1 Enocho 6:1–2 pasakoja:
„Ir atsitiko, kai žmonių vaikų padaugėjo žemėje, ir jiems gimė dukterys, tuomet dangaus sūnūs pamatė, kad žmonių dukterys yra gražios, ir jie ėmė jas vesti, pasirinkdami sau žmonas iš visų, kurios jiems patiko.“
Tai ne pasaka. Tai ne poezija. Tai seno tikėjimo sprogimas – dangiškos būtybės, turėjusios būti sargais, pačios tapo troškimą valdančiaisiais. Jie nebuvo nei demonai, nei kritę anksčiau. Jie buvo budėtojai, paskirti saugoti žmoniją – bet žmonijos grožis suviliojo budėtojus.
Šemichazah, jų vadas, sušaukė susirinkimą ir pasakė: „Padarykime tai, bet prisiekime, kad visi žengsime kartu – nes aš vienas bijau būti paliktas.“
Taip ir padarė. Jie nusileido ant Hermono kalno, sudarė sąjungą, ir kiekvienas pasirinko sau žmoną. Jie turėjo vaikų – nefilimus, milžinus. Šie atnešė žemėn smurtą, kraujo troškimą, žemės deformaciją. Tuo pat metu sargai pradėjo mokyti žmones dalykų, kurių jie neturėjo žinoti: ginklų gamybos, vaistų, nuodų, magijos, ženklų skaitymo.
Enocho knyga pasakoja, kad žemė pradėjo skųstis, kad žmonės nebegalėjo gyventi – viskas buvo užteršta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ir tada Dievas ėmė veikti.
Tai istorija apie tai, kas nutinka, kai šventa būtybė įsimyli šešėlį, kai žinojimas bando įsikūnyti ne laiku, kai dvasinės jėgos ieško kūno ne tam, kad tarnautų, o kad naudotų.
Tai ne tiek apie seksualinį smalsumą. Tai apie valios peržengimą. Apie tai, kaip net angelai, turintys laisvę, gali ją panaudoti ne meilei, o savinimuisi.
Tai seniausia istorija apie dvasinį maištą, kuris įgauna kūną. Ne kaip karas danguje, bet kaip tylus sprendimas. Kaip žvilgsnis į kitą – ne kaip į brolį, bet kaip į grobį.
Ne visi norėjo, kad ši istorija išliktų
Jau II–III a. rabinų raštuose galima įžvelgti, kaip oficiali judaizmo linija pradeda vengti Enocho knygos. Viena priežastis – ji per daug aiškiai vaizduoja angelus kaip moralinius veikėjus, kurie gali suklupti. Tai prieštaravo vėlyvajai tradicijai, kur angelai laikomi valios neturinčiomis būtybėmis, vykdančiomis tik Dievo įsakymus.
Dėl to istorija, kuri Pradžios knygoje buvo trumpa ir atvira, vėliau imta interpretuoti švelniau. Kai kurie rabinai teigė, kad „Dievo sūnūs“ – tai tiesiog Seto palikuonys, o „žmonių dukros“ – Kaino palikuonės. Taigi istorija paverčiama moraline pamoka apie mišrias santuokas, o ne apie dangaus ir žemės susidūrimą.
Tai – pavyzdys, kaip teologinis nerimas koreguoja tekstą. Baimė, kad skaitytojas per daug įsižiūrės į žodžius, ir pamatys tai, ko nenorima.
Bet krikščionybėje Enocho knygos aidai išliko. Judo laiške (Jud 1,14–15) tiesiogiai cituojamas Enochas – vienintelis toks atvejis visame Naujajame Testamente. Tai rodo, kad bent jau ankstyvieji krikščionys šią istoriją žinojo ir laikė ją rimta.
Judo laiškas taip pat kalba apie angelus, „kurie neišlaikė savo padėties“ ir buvo surakinti iki paskutiniojo teismo. Tai – tiesioginis Enocho motyvo perėmimas, net jei pati knyga vėliau nebuvo įtraukta į kanoną.
Pasak Enocho, šie angelai – sargai – galiausiai maldavo Enocho, kad jis užtartų juos prieš Dievą, bet atsakymas buvo tvirtas: jūs negalite tikėtis atleidimo, nes jūs buvote ne žemės, o dangaus gyventojai.
Tai viena tragiškiausių Enocho vietų. Angelai, kurie maištavo ne piktybiškai, o iš troškimo, iš geismo, iš nebrandžios meilės, prašo Dievo gailestingumo – ir jo negauna.
Enochas, kaip pranašas, tampa ne gelbėtoju, o sprendimo nešėju. Jis perduoda žinią: dabar jūs žinosite, kas yra kaltė, bet nepatirsite atleidimo.
O tie vaikai, gimę iš žmonių ir sargų sąjungos – nefilimai – žuvus jų kūnams per tvaną, jų dvasios liko be vietos. Pasak Enocho, jos virto klajojančiomis dvasinėmis esybėmis, kenkiančiomis žmonėms – kas vėliau rabiniškoje ir krikščioniškoje tradicijoje virto nešvariosiomis dvasiomis, demonais be kūno.
Tai istorija apie tai, kas nutinka, kai pažinimas ištrūksta iš laiko, kai galių tvarka pažeidžiama ne iš pykčio, o iš noro būti arti.
Ir gal todėl ši istorija, nors išbraukta iš kanono, išliko žmonių sąmonėje. Nes ji atpažįstama. Nes ten slypi archetipas, kuris veikia iki šiol: kai kas nors iš aukštybių nusileidžia per žvilgsnį. Ir kai iš to žvilgsnio išauga griūtis.