Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis yra esminiai krikščionybės įvykiai, tačiau tikslūs istoriniai duomenys apie jo gyvenimą ir mirtį lieka diskusijų objektu tarp istorikų ir teologų. Pagal evangelijas ir istorinius šaltinius, Jėzus mirė maždaug 30-33 mūsų eros metais. Nors tikslūs metai yra neaiškūs, dauguma mokslininkų sutinka, kad Jėzus mirė maždaug 30-33 mūsų eros metuose, atsižvelgiant į kalendoriaus sutapimus ir istorinį kontekstą.
Pagal Naująjį Testamentą, Jėzus gimė Betliejuje, Judėjoje, apytiksliai 4-6 metais prieš mūsų erą. Ši data remiasi istoriniais ir astronominiais duomenimis, kurie atskleidžia, kad Herodas Didysis, kurio valdžia sutampa su Jėzaus gimimo laikotarpiu, mirė 4 metais prieš mūsų erą. Dėl šių priežasčių manoma, kad Jėzaus gimimas įvyko prieš mūsų erą arba maždaug tuo laikotarpiu.
Jėzaus mirtis įvyko Romos imperijos valdymo laikotarpiu, ir jos priežastis buvo nukryžiavimas – viena iš romėnų bausmių formų, taikytų nusikaltėliams ir maištininkams. Nukryžiavimas buvo labai žiauri ir skausminga bausmė, kurioje asmuo buvo prispaustas prie kryžiaus ir paliktas mirti lėtai, dažnai dėl suffokacijos, dehidratacijos ar infekcijų.
Pagal Evangelijas, Jėzus buvo nuteistas mirti ir nukryžiuotas pagal Romos prokuratoriaus Pontijaus Piloto nurodymą. Tuo metu Jėzus buvo apkaltintas maištu ir tariamu Dievo įžeidimu, kas ir tapo pagrindiniu nukryžiavimo priežastimi. Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo ne tik fizinis skausmas, bet ir dvasinė kančia. Pasak Evangelijų, Jėzus mirdamas sakė: „Atlikta“ (Jono 19:30), kas nurodė, kad jo misija ir paskirtis buvo įvykdyta.
Teologiniu aspektu, Jėzaus mirtis yra suvokiama kaip atpirkimo aukos aktas, suteikiantis išganymą visiems, kurie tiki į jį. Krikščionių tikėjimu, Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo būtina, kad jis galėtų sutaikyti žmones su Dievu, atpirkti nuodėmes ir suteikti amžiną gyvenimą tiems, kurie priima jo auką. Tai yra esminis Kristaus išganymo planas ir krikščionybės pagrindas.
Metų skaičiavimas nuo vadinamųjų “0-ųjų metų” yra susijęs su Jėzaus Kristaus gimimu, nors techniškai 0-ųjų metų kalendoriuje nėra. Istorinis metų skaičiavimas pagal mūsų dabartinį krikščioniškąjį kalendorių, arba mūsų erą (era nuo Kristaus gimimo), prasidėjo nuo 1 metų po Kristaus gimimo (m.e.).
Štai, kodėl ir kaip buvo pradėtas metų skaičiavimas:
1. Jėzaus gimimas kaip atskaitos taškas
Apytiksliai šeštame amžiuje Romos vienuolis Dionizijus Mažasis (Dionysius Exiguus) pasiūlė metų skaičiavimą pradėti nuo Kristaus gimimo. Iki tol buvo naudojamas Romos metų skaičiavimas pagal miesto įkūrimą (ab urbe condita). Dionizijus siekė sukurti sistemą, kurioje pagrindinis atskaitos taškas būtų Jėzaus gimimas. Taip atsirado mūsų eros (m.e.) kalendorius.
2. 0-ieji metai neegzistuoja
Svarbu pabrėžti, kad kalendoriuje nėra „0-ųjų metų“. Metų skaičiavimas pereina tiesiogiai nuo 1 metų prieš Kristų (pr.m.e.) iki 1 metų po Kristaus gimimo (m.e.). „0-ieji metai“ neegzistuoja dėl tuomet naudotos romėniškos skaičiavimo sistemos, kurioje nebuvo skaičiaus nulio koncepcijos.
3. Jėzaus gimimo datos netikslumas
Dionizijus, skaičiuodamas Jėzaus gimimo metus, tiksliai nežinojo tikslios datos. Dabartiniai mokslininkai mano, kad Jėzus galėjo gimti apie 4-6 metus prieš mūsų erą, nes pagal istorinius šaltinius Erodas Didysis, kuris valdė Jėzaus gimimo metu, mirė apie 4 metus prieš mūsų erą.
4. Religinis ir istorinės reikšmės pagrindas
Dionizijaus sistema, skaičiuojanti metus nuo Jėzaus gimimo, buvo plačiai priimta, nes krikščionybė tapo dominuojančia religija Europoje. Šis metų skaičiavimo būdas laikui bėgant tapo visuotinis, nes buvo susietas su Jėzaus, krikščionybės pagrindinio veikėjo, gimimu.
Taigi metų skaičiavimas „nuo Kristaus gimimo“ prasidėjo dėl religinių ir istorinių priežasčių, bet pačio „0-ųjų metų“ niekada nebuvo – pereita tiesiai iš 1 pr.m.e. į 1 m.e.