Būrėjai nuo seniausių laikų kėlė dviprasmiškus jausmus – juos vieni garbino, kiti bijojo. Krikščionybėje jų veikla vertinama kritiškai, nes tai susiję su žmogaus troškimu peržengti ribas, kurias Dievas skyrė. Senajame Testamente skamba aiškus perspėjimas: „Tenebūna tarp jūsų nė vieno, kuris… būtų burtininkas, kerėtojas ar dvasių iššaukėjas“ (Pakartoto Įstatymo 18,10–12). Šie žodžiai ne tik draudžia, bet ir rodo dvasinę grėsmę – ne atsitiktinai burtai lyginami su stabmeldyste.
Dievo tauta ne kartą buvo linkusi pasukti į būrimo kelią. Vienas labiausiai dramatiškų epizodų – karalius Saulius, kuris, likęs be Dievo atsako, kreipėsi į spiritistę iš Endoro. Jis norėjo iškviesti pranašo Samuelio dvasią ir gauti atsakymą, kurio jau nebegalėjo išgirsti maldoje. Šis įvykis laikomas Sauliaus dvasinio žlugimo ženklu – jis ne tik sulaužė įstatymą, bet ir parodė visišką pasitikėjimo Dievu praradimą.
Naujajame Testamente apaštalas Paulius susidūrė su Elimu – būriku, kuris bandė suklaidinti Kipro valdytoją. Paulius jį pavadino „velnio vaiku“ ir demaskavo jo veiklą kaip dvasinės tiesos iškraipymą. Kitu atveju, Efeze, žmonės, įtikėję Kristumi, sudegino savo magijos knygas – tai buvo viešas atsisakymas senojo gyvenimo. Šie epizodai parodo, kad krikščioniškoje sąmonėje būrimas nėra neutralus veiksmas – jis atskleidžia giluminį konfliktą tarp pasitikėjimo Dievu ir žmogaus troškimo pačiam valdyti savo likimą.
Filosofiniu požiūriu, būrimo fenomenas dažnai siejamas su žmogaus baime nežinomybei. Stoikai tikėjo, kad viskas vyksta pagal dievišką logos – dėsningą protą, todėl žmogui reikia išmokti priimti, o ne kovoti. Krikščionybėje tai atsiskleidžia Apvaizdos sampratoje – Dievas veda, net kai kelias neaiškus. Būrimas šią tvarką sutrikdo, nes siūlo atsakymą be kantrybės, be santykio, be asmeninio brandos augimo.
Psichologijoje kalbama apie tai, kaip žmonės, ypač esantys krizėje, yra pažeidžiami pasiūlymams, kurie atrodo greiti, asmeniški ir paguodžiantys. Būrėjos dažnai geba kurti saugią atmosferą, išklauso, parodo dėmesį. Ir nors tai gali būti žmogiškai vertinga, problema atsiranda tada, kai šis ryšys užgožia tikėjimo gyvenimą, maldą, santykį su bendruomene. Tikinčiam žmogui tai – dvasinio paklydimo rizika.
Kai kurios religinės bendruomenės siūlo vietoj būrimo rinktis gilų maldos gyvenimą, dvasinę draugystę, nuolatinį Šventojo Rašto skaitymą. Patarlių knyga ragina: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi, nesiremk savo supratimu“ (Pat 3,5). Šie žodžiai kviečia priimti nežinomybę ne kaip priešą, bet kaip Dievo paslaptį, kurią žmogus lėtai, malda ir meile, išpakuoja per gyvenimą.
Žmogaus troškimas sužinoti tai, kas dar neįvyko, visada bus. Tačiau atsakymas slypi ne burtuose, o tame, kaip mes gyvename kiekvieną akimirką. Tikėjimas moko gyventi su pasitikėjimu, net kai nežinome. Ir galbūt būtent tame nežinojime, tame neaiškume, Dievas kalba tyliausiai – bet tiksliausiai.