Mirus artimajam, atsakomybė už laidotuvių organizavimą tenka artimiausiems giminaičiams arba žmonėms, kurie buvo paskirti rūpintis šiuo procesu. Pirmiausia būtina gauti mirties liudijimą, kuris išduodamas gydytojo arba medicinos įstaigos, patvirtinančios žmogaus mirtį. Su šiuo dokumentu reikia kreiptis į civilinės metrikacijos skyrių, kad būtų oficialiai įregistruota mirtis ir išduoti visi reikalingi dokumentai laidotuvėms.
Kitas žingsnis yra laidotuvių organizavimas. Paprastai kreipiamasi į laidojimo paslaugų namus, kurie gali padėti organizuoti šarvojimą, laidotuves, kremavimą ar kitas procedūras. Jei numatomas šarvojimas, svarbu rezervuoti šarvojimo salę ir pasirūpinti visomis detalėmis, tokiomis kaip karstas, gėlės, žvakės ir reikalingi reikmenys. Jeigu pasirinktas kremavimas, reikia susisiekti su krematoriumu ir suderinti šią procedūrą.
Laidojimo vietos pasirinkimas yra svarbi dalis, nes ji gali būti tradicinė kapavietė arba kitas pasirinktas būdas, kaip pelenų išbarstymas svarbioje vietoje, miške ar jūroje. Jei laidojama kapinėse, būtina susitarti dėl duobės kasimo ir pasirūpinti, kad visa procedūra būtų vykdoma pagal vietinius reikalavimus.
Svarbi dalis yra kunigo ar kito dvasininko įtraukimas. Jei velionis buvo tikintis, su bažnyčia reikia suderinti laidotuvių Mišias, kurios vyksta prieš arba po laidojimo. Šv. Mišios už mirusįjį yra reikšminga dalis, nes jose meldžiamasi už jo sielos ramybę. Tradicinės katalikų Bažnyčios tradicijos apima keturnedėlio Mišias, kurios užsakomos praėjus keturioms savaitėms nuo mirties, taip pat devintines (devintą dieną) ir trisdešimtines (trisdešimtą dieną). Šios Mišios padeda palaikyti ryšį su mirusiuoju per dvasines maldas.
Laidotuvių dieną paprastai rengiama giminaičių ir artimųjų sueiga. Tai gali būti gedulingi pietūs, kuriuose prisimenamas mirusysis. Kai kurie žmonės po laidotuvių sodina medį arba vykdo kitus simbolinius veiksmus, skirtus pagerbti velionio atminimą.
Po laidotuvių svarbu nuolat rūpintis kapaviete, lankyti ją, uždegti žvakes ir atnešti gėlių. Kapavietės priežiūra ypač svarbi per Vėlines ir Mirusiųjų dieną, kurios yra skirtos pagerbti visus mirusiuosius. Panašiai dažnai minimos svarbios datos, tokios kaip mirusiojo gimtadienis ar mirties diena. Kapavietėje tradiciškai statomas paminklas, kuris dažniausiai įrengiamas per pirmuosius metus po mirties.
Kai kurie žmonės renkasi atminimo įamžinimo būdus, pavyzdžiui, memuarų ar knygos apie mirusįjį leidybą. Tai gali būti vertinga priemonė prisiminti jo gyvenimą ir darbus. Kai kurie artimieji taip pat užsiima labdaringa veikla mirusiojo vardu arba inicijuoja kitus projektus, kurie atspindi jo vertybes.
Atminties ritualai, tokie kaip medžio pasodinimas arba pelenų išbarstymas svarbioje vietoje, gali padėti artimiesiems jausti ryšį su mirusiuoju. Tai taip pat primena apie jo palikimą ir gyvenimo prasmę, kurią jis kūrė. Mirties minėjimai, maldos ir nuolatinė atmintis per tradicijas padeda artimiesiems susitaikyti su netektimi ir išlaikyti velionio atminimą gyvą. Šventasis Raštas ragina: „Tad mes, gyvieji, turime melsti Viešpatį už savo mirusiuosius, kad jie pasiektų Dievo malonę ir ramybę“ (plg. 2 Mak 12, 46).