Tikėjimo ir netikėjimo klausimai santuokoje gali sukelti sudėtingus iššūkius. Sutuoktinių skirtingas požiūris į religiją neretai tampa išbandymu, tačiau kartu ir galimybe augti tiek asmeniniu, tiek dvasiniu požiūriu. Susidūrus su situacija, kai vienas iš sutuoktinių netiki Dievu, svarbu suprasti pagrindinius tikėjimo, kantrybės ir meilės principus, kurie gali padėti kurti darnius santykius.
Santuoka, kaip sakramentas, remiasi meile, pagarba ir vienybe. Šv. Paulius laiške korintiečiams rašė: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, nesididžiuoja, neišpuiksta“ (1 Kor 13, 4–5). Tai reiškia, kad meilė reikalauja kantrybės ir supratimo net tada, kai tarp sutuoktinių atsiranda skirtumų. Netikėjimas Dievu nebūtinai turi tapti kliūtimi meilei, tačiau reikia išminties, kad šie skirtumai nesukeltų nepasitenkinimo ar konfliktų.
Prievarta ar spaudimas religijos klausimu niekada neturi teigiamų rezultatų. Šventajame Rašte sakoma: “Tad liaukimės teisti vieni kitus.” (Romiečiams 14:13). Tikėjimo negalima primesti. Jis turi būti laisvas pasirinkimas, kylantis iš širdies, o ne iš išorinio spaudimo. Svarbu kalbėtis su sutuoktiniu, tačiau tai turi vykti pagarbiai ir be priekaištų. Tik atviras dialogas gali padėti abiem pusėms geriau suprasti vienas kitą.
Jeigu sutuoktinis nenori eiti į bažnyčią ar melstis, nereikia reikalauti ar versti to daryti. Tačiau galima parodyti savo tikėjimo vaisius per gyvenimo liudijimą. Šv. Petras savo pirmame laiške rašė: „„Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad, jei kurie nepaklustų žodžiui, jie būtų laimėti be žodžių žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo tyrumą ir pagarbą.“ Tai parodo, jog tikėjimas gali būti liudijamas per veiksmus, o ne vien žodžiais. Nuoseklus, doras ir malonus elgesys dažnai daro didesnį įspūdį nei argumentai ar diskusijos.
Svarbu melstis už savo sutuoktinį. Malda gali būti veiksminga priemonė, padedanti susitaikyti su skirtumais ir ieškoti Dievo pagalbos. Šv. Augustinas savo motinos Monikos pavyzdžiu mokė, kad atkakli malda už artimuosius gali atnešti dvasinius vaisius, net jei jie neatsiskleidžia iš karto. Monika ilgus metus meldėsi už savo sūnų, kol jis priėmė tikėjimą ir tapo vienu didžiausių Bažnyčios teologų.
Dar viena svarbi mintis yra susijusi su kantrybe. Tikėjimo klausimai nėra tokie, kuriuos galima išspręsti greitai. Kartais žmogui reikia laiko, kad jis pradėtų gilintis į šiuos klausimus. Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas turi savo kelią, o Dievas veikia kiekvieno žmogaus širdyje skirtingais būdais.
Bažnyčia moko, kad santuoka yra meilės ir abipusės pagalbos ryšys. Jei sutuoktinis netiki Dievu, tai nereiškia, kad ryšys yra pasmerktas. Svarbu išlaikyti pagarbą ir ieškoti būdų, kaip kartu augti. Kartais galima rasti bendrų vertybių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su tikėjimu, tačiau kurios sustiprina tarpusavio ryšį. Tai gali būti gerumas, pagalba kitiems, sąžiningumas ar atsakomybė.
Galiausiai verta prisiminti, kad Dievas nepalieka žmogaus vieno. Jis veikia net ir ten, kur mums gali atrodyti, kad nieko nevyksta. Kaip parašyta psalmėse: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta. Jis mane veda teisumo takais dėl savo vardo“ (Ps 23, 1–3). Šis tikėjimas gali būti įkvėpimas ir viltis tiems, kurie susiduria su tikėjimo ir netikėjimo iššūkiais savo šeimoje.