Romos imperatorius Julijonas (331–363), žinomas kaip „Julijonas Atskalūnas“ (Julian the Apostate), parašė trijų tomų traktatą pavadinimu „Prieš krikščionis“ (lot. „Contra Christianos“). Šis veikalas buvo skirtas kritikuoti krikščionybę ir ją demaskuoti kaip klaidingą religiją, iškeliant pagoniškąjį Romos tikėjimą ir graikų-romėnų kultūros vertybes.
Julijonas buvo paskutinis Romos imperatorius, bandęs atkurti ir išplėsti pagonybę, o jo traktatas „Prieš krikščionis“ yra viena iš pagrindinių šio bandymo intelektualinių išraiškų. Užaugęs krikščioniškoje aplinkoje, Julijonas buvo giliai paveiktas helenistinės kultūros ir filosofijos. Jo atsivertimas į pagonybę buvo motyvuotas noru atgaivinti senąją religiją ir atmesti tai, ką jis laikė krikščioniškosios religijos netolerancija ir dogmatiškumu.
Traktate Julijonas kritikuoja krikščionybę keliais pagrindiniais aspektais. Pirmiausia, jis teigė, kad krikščionybė yra svetima romėnų ir graikų kultūrai, ir skelbia, kad ji naikina tradicinį religijų pluralizmą, kuris leido egzistuoti įvairiems tikėjimams. Julijonas laikė, kad krikščionybė perima elementus iš judaizmo, tačiau neteisingai interpretuoja ir iškraipo senąsias religines tradicijas.
Julijonas savo traktate bandė įrodyti, kad krikščionybė nesuderinama su helenistine filosofija. Jis pabrėžė, kad krikščionių tikėjimas remiasi aklu tikėjimu ir mistika, o ne racionalumu ir proto šviesa, kurią iškėlė graikų filosofija. Jis taip pat teigė, kad krikščionys per daug dėmesio skiria dangiškajam gyvenimui ir nepaiso žemiškų pareigų bei moralinių vertybių, kurias propagavo klasikinė romėnų ir graikų religija.
Be to, Julijonas savo traktate smarkiai kritikuoja krikščionių netoleranciją ir jų siekį monopolizuoti tiesą. Jis teigia, kad krikščionybė iškreipia moralės normas ir sunaikina pagonišką panteizmą, kuris buvo tolerantiškesnis kitoms religijoms ir pasaulio požiūriams. Julijonas tikėjo, kad krikščionybė atima žmonėms laisvę garbinti skirtingus dievus ir sekti senoviniais religiniais papročiais.
Traktatas „Prieš krikščionis“ buvo labai reikšmingas bandymas grįžti prie tradicinės Romos religijos, tačiau Julijono pastangos žlugti. Nors jo idėjos paveikė kai kuriuos pagonių intelektualus, jis nepasiekė ilgalaikio poveikio ir krikščionybė išliko dominuojanti religija Romos imperijoje. Po Julijono mirties pagoniškosios religijos atgaivinimo projektas buvo nutrauktas, o jo raštai, įskaitant šį traktatą, buvo sunaikinti ar prarasti per amžius. Dėl to Julijono traktatas išliko tik fragmentiškai, daugiausia per jo kritikų ir krikščionių autorių darbus.
Viena iš jo tekstų citata, kur kalbama apie Adomą ir uždraustą vaisių:
Mums atrodo, kad viešpats dievas turėjo įsakyti žmogui, tam savo tvariniui, kaip galima daugiau valgyti vaisių nuo „gero ir pikto paţinimo medžio“; nes jeigu jau dievas davė jam mąstančią galvą, tai būtinai reikėjo jį mokyti, o dar labiau – priversti pažinti, kas gera ir kas pikta, kad jis galėtų gerai atlikti savo pareigas. Draudimas absurdiškas ir žiaurus. Šimtą kartų blogesnis, negu kad, sakysime, dievas būtų davęs žmogui skrandį, uždrausdamas valgyti.