Judaizmas ir krikščionybė yra skirtingos religijos, turinčios savitų tikėjimų, papročių bei šventų raštų. Lietuviai daugiausiai priklauso krikščioniškai tradicijai, o žydai – judaizmui. Štai kelios pagrindinės šių religijų skirtumų sritys:
- Šventieji raštai: Judaizmo pagrindinis šventasis tekstas yra Tanachas, kurį sudaro Tora (Įstatymo knygos), Pranašai ir Raštai. Krikščionybėje šventasis raštas yra Biblija, kurią sudaro Senasis Testamentas (sutampantis su Tanachu) ir Naujasis Testamentas, kuriame aprašytas Jėzaus gyvenimas bei apaštalų mokymai.
- Tikėjimas į Jėzų: Tai yra vienas esminių skirtumų. Judaizme Jėzus nėra laikomas Mesiju ar dieviška asmenybe, o krikščionybėje jis yra centrinė figūra – laikomas Dievo sūnumi ir Gelbėtoju, kuris atpirko žmoniją per savo mirtį ir prisikėlimą.
- Mesijo laukimas: Žydai vis dar laukia ateisiančio Mesijo, kuris įkurs teisingą pasaulį ir atkurs Izraelio karalystę. Krikščionys tiki, kad Jėzus jau yra atėjęs kaip Mesijas ir kad jis dar sugrįš pasaulio pabaigoje.
- Teologija ir dvasiniai mokymai: Judaizmas didelį dėmesį skiria įstatymui ir taisyklėms, įvardytoms Toroje bei Talmude. Krikščionybė pabrėžia Jėzaus mokymus, malonės ir atleidimo koncepciją bei asmeninį ryšį su Dievu.
- Papročiai ir ritualai: Judaizmas turi unikalius papročius, kaip Šabas (šeštadienio šventė), įvairios šventės (pavyzdžiui, Chanuka, Pesachas), apipjaustymas bei griežti mitybos įstatymai (košeriniai įstatymai). Krikščionys turi sakramentus, tokius kaip krikštas, komunija, ir švenčia Kalėdas bei Velykas, kurios ženklina Jėzaus gimimą ir prisikėlimą.
Ar lietuviai nuo žydų skiriasi tikėjimu? Tikėjimo skirtumai yra reikšmingi, tačiau skirtumai nėra vien tiktai religiniai. Lietuviai dažniausiai priklauso krikščioniškai tradicijai (ypač katalikybei), kuri per amžius suformavo kultūrą, papročius ir pasaulėžiūrą. Žydų bendruomenės Lietuvoje laikėsi savo tradicijų, išlaikė savitas šventes, kalbą (jidiš, hebrajų), papročius ir bendruomeninius ryšius.
Dėl šių skirtumų lietuvių ir žydų istorinis kelias dažnai buvo savitas, nors šie du etnosai Lietuvoje ilgai gyveno greta, dalijosi tam tikromis kultūros ypatybėmis bei turėjo įtakos vieni kitiems, ypač Vilniaus, Kauno ir kitų miestų bendruomenėse.
Judaizme Jėzus nėra pripažįstamas nei Mesiju, nei dievišku asmeniu. Judaizmo požiūriu, Jėzus buvo žmogus ir mokytojas, o jo veikla bei mokymai nėra laikomi religinio mokymo pagrindu. Skirtingai nei krikščionybė, kuri Jėzų laiko Mesiju ir Dievo Sūnumi, judaizmas iš esmės jį vertina kaip istorinio laikotarpio veikėją, tačiau be dieviškumo ar ypatingo dvasinio statuso. Judaizme teigiama, kad Mesijas dar neatėjo, tad laukiamas ateityje kaip ypatingas lyderis ir taikos nešėjas, kuris įtvirtins Dievo karalystę žemėje, įvykdys pranašystes ir sugrąžins pasauliui harmoniją.
Judaizme Dievas yra laikomas vieninteliu ir nesupainiojamu su niekuo kitu – jis yra absoliutus vienis. Dievas, arba Adonai (hebrajiškai יהוה – Yahweh arba Jahvė), yra begalinis, visagalis, visur esantis ir vienintelis tikras kūrėjas. Šis požiūris grindžiamas viena iš svarbiausių judaizmo maldų – Šema – kur sakoma: „Klausyk, Izraeli: Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats.“ (Įst 6:4).
Judaizme Dievas yra viena centrinė figūra nuo pat religijos pradžios – šis monoteistinis tikėjimas pripažįsta vienintelį Dievą, vadinamą Jahve (YHWH). Nors judaizmas atsirado tarp ikimonoteistinių kultūrų, ši religija greitai įtvirtino Dievo, kaip visatos Kūrėjo ir visagalio Viešpaties, supratimą. Šis Dievas yra suprantamas kaip amžinas, transcendentinis ir visiškai atskiras nuo pasaulio kūrinių, nesiekia jokios fizinės išraiškos. Dėl to judaizme atvaizdai ir stabai yra draudžiami.
Žydų religiniuose tekstuose Dievo buvimas ir valia yra pagrindinė tema. Tanachas, arba žydų Biblija, ypač Toros knygos, yra pirmieji dokumentai, kurie įtvirtino judaizmo Dievo sampratą. Dievas judaizme taip pat yra laikomas pasaulio istorijos valdytoju ir etikos šaltiniu – kiekvienas Jo žodis laikomas privalomu moraliniu vadovu. Pranašai ir vėlesnės žydų šventųjų raštų knygos detaliai perteikia Dievo nurodymus ir perspėjimus savo tautai, pabrėždami tikėjimo išlaikymą ir paklusnumą Dievo įsakymams kaip esminę žmogaus pareigą.
Šios tradicijos tikėjimas į vieną Dievą stipriai paveikė ir kitas religijas, ypač krikščionybę ir islamą.
Pagal judaizmo tradiciją, manoma, kad Torą – pirmąsias penkias Biblijos knygas, arba „Mozės penkaknygį“ – tiesiogiai perdavė pats Dievas Mozei ant Sinajaus kalno. Kartu su Toros tekstu Mozė esą gavo ir žodinius nurodymus, kurie vėliau susisteminti kaip „Žodinė Tora“ – Talmudas. Šioje tradicijoje pagrindiniai įsakymai, arba „Dekalogas“ (Dešimt Dievo įsakymų), laikomi dieviškai įkvėptais ir yra esminė religijos ir etikos gairė.
Judėjų teologijoje tvirtinama, kad pats Dievas tiesiogiai įsiterpė į pasaulį ir perdavė Torą žmogiškajam pranašui – tai vienas fundamentaliausių įsitikinimų. Visgi tyrinėjant istorines ir literatūrines Biblijos analizės tradicijas, kai kurie mokslininkai kelia klausimą apie skirtingas teksto redakcijas ir galimus šaltinius, iš kurių laikui bėgant susiformavo šiuolaikinė Toros forma. Pavyzdžiui, skirtingos pasakojimo versijos ar stiliai rodo, kad tekstas galėjo būti rašytas ir papildytas įvairių autorių per kelis šimtmečius.
Tačiau religinėje perspektyvoje laikomasi, kad Toros tekstas ir jame esantys įsakymai yra amžini ir sukurti Dievo, siekiant padėti žmonijai suprasti moralės ir teisingumo principus.
Judaizmas nėra krikščionybės atšaka. Priešingai, judaizmas yra žymiai senesnė religija už krikščionybę ir, tiksliau sakant, yra viena iš seniausių monoteistinių religijų pasaulyje. Tai religija, kurios ištakos siekia Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, pranašus ir patriarchus, kurie laikomi judaizmo pradmenimis. Istoriškai žiūrint, judaizmas yra kaip pagrindas, ant kurio buvo statoma krikščionybė.
Judaizmas atsirado jau prieš tūkstančius metų, o krikščionybė išsivystė tik po Jėzaus Kristaus gyvenimo, maždaug prieš 2000 metų. Krikščionybė iškilo iš žydų tradicijų, tačiau Jėzus buvo naujosios religijos pagrindinė figūra. Jo pasekėjai pradėjo tikėti, kad Jėzus yra ilgai lauktasis Mesijas, apie kurį kalbėjo Senojo Testamento pranašai. Tačiau dauguma žydų šio tikėjimo nepriėmė, ir jie liko ištikimi savo judaizmo tradicijoms.
Galima sakyti, kad krikščionybė kilo iš žydų religinių šaknų, tačiau labai greitai atsiskyrė kaip savarankiška religija su savo naujomis tradicijomis, pavyzdžiui, tikėjimu Trejybe (Dievas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia), ko judaizme nėra. Judaizmas iki šiol laikosi griežtai monoteistinės struktūros ir nepripažįsta Jėzaus kaip Mesijo ar Dievo sūnaus.