A. SKĖRIŲ RYKŠTĖ
VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Petuelio sūnui Joeliui.
I. Žmonės liūdi ir meldžiasi
Klausykitės šito, seniūnai,
išgirskite, visi krašto gyventojai!
Argi įvyko kas panašaus jūsų dienomis
ar jūsų protėvių dienomis?
Pasakokite apie tai savo vaikams,
tepasakoja jūsų vaikai savo vaikams
ir jų vaikai tolesnei kartai.
Kas liko nuo skėrių vikšrų,
suėdė skraidantys skėriai.
Kas liko nuo skraidančių skėrių,
suėdė šokinėjantys skėriai.
Kas liko nuo šokinėjančių skėrių,
suėdė skėriai rijikai.
Pabuskite, jūs girtuokliai, ir verkite;
visi vyno gėrėjai, verkite
dėl saldaus vyno, –
jis atimtas jums nuo burnos.
Nes prieš mano kraštą pakilo tauta,
galinga ir be skaičiaus.
Jos dantys tai dantys liūto,
o iltys liūtės.
Ji nuniokojo mano vynmedžius,
pakenkė mano figmedžiams;
nulupo jų žievę ir numetė žemėn,
palikdama jų šakas baltas.
Raudok tarsi mergelė, vilkinti
ašutine,
savo jaunystės vyro!
Grūdų atnašos ir liejamosios aukos
dingo iš VIEŠPATIES Namų.
Kunigai, VIEŠPATIES tarnai, gedi.
Laukai nuniokoti, žemė gedi,
nes javai sunaikinti,
naujo vyno nebuvo,
aliejus išseko.
Baisėkitės, jūs artojai,
aimanuokite, vynininkai,
kviečių ir miežių,
nes laukų derlius pražuvo.
Vynmedis vysta,
figmedis svyra.
Granatmedis, palmė ir obelis –
visi laukų medžiai nuvytę.
Ir žmonių džiaugsmas dingsta.
Vilkitės ašutinę ir raudokite, jūs
kunigai,
aimanuokite, aukuro tarnai!
Ateikite, praleiskite naktį apsivilkę ašutine,
jūs mano Dievo tarnai,
nes jūsų Dievo Namams trūksta grūdų atnašų
ir liejamųjų aukų.
Paskelbkite pasninką,
sušaukite iškilmei bendriją.
Surinkite seniūnus
ir visus krašto gyventojus
į VIEŠPATIES, jūsų Dievo, Namus
ir maldaukite VIEŠPATĮ.
Ai, ta diena!
Juk VIEŠPATIES diena arti, –
ji ateina kaip sunaikinimas iš Visagalio.
Argi ne mūsų pačių akyse
atimamas maistas,
o iš mūsų Dievo Namų
džiaugsmas ir linksmybė?
Sėklos sudžiūva po grumstais,
sandėliai ištuštinti;
svirnai nugriauti,
nes nėra grūdų.
Kaip gyvuliai kenčia!
Galvijų bandos klajoja suglumusios,
nes neturi ganyklos;
net avių kaimenės sutrikusios.
VIEŠPATIE, tavęs šaukiuosi,
nes ugnis surijo tyrlaukių ganyklas
ir liepsnos sudegino visus laukų medžius.
Net laukiniai žvėrys žvelgia į tave,
nes išdžiūvo upės
ir ugnis surijo tyrlaukių ganyklas.
Pūskite ragą Zione, skelbkite pavojų mano
šventajame kalne!
Tedreba visi krašto gyventojai,
nes VIEŠPATIES diena ateina, –
ji jau arti.
Diena tamsos ir niūrumo,
diena debesų ir tamsumo!
Tarsi juoduma, gaubianti kalnus,
ateina gausi ir galinga kariauna, –
panašių į juos niekad nėra buvę
nei vėliau bus kada per kartų kartas.
Pirma jų – ryjanti ugnis,
paskui juos – deginanti liepsna.
Priešais juos kraštas tarsi Edeno sodas,
o jiems perėjus apleisti tyrlaukiai, –
niekas nuo jų nepabėgs.
Jų išvaizda panaši į arklių, –
ir atšuoliuoja jie kaip karo žirgai.
Tarsi karo vežimai trinksėdami,
jie šokinėja po kalnų viršūnes,
spragsi kaip ugnies liepsna, rydama šiaudus,
išsirikiuoja mūšiui kaip galinga kariauna.
Prieš juos dreba tautos,
išblykšta visų veidai.
Kaip galiūnai jie puola,
kopia per sienas kaip kareiviai.
Visi savo keliu žygiuoja pirmyn,
nenukrypdami nuo savo takų.
Vienas kito nestumdo,
kiekvienas laikosi savojo kelio, –
prasiveržia pro gynybas
ir lieka nesulaikyti.
Jie šoka ant miesto,
kopia sienomis;
lipa į namus,
lenda pro langus kaip vagys.
Prieš juos dreba žemė,
purtosi dangūs.
Aptemsta saulė ir mėnulis,
žvaigždės sulaiko savo švytėjimą.
VIEŠPATS pakelia balsą
savo kariuomenės priešakyje,
nes iš tikrųjų beribė jo stovykla!
Nesuskaitomi tie,
kurie vykdo jo žodį.
Taip, VIEŠPATIES diena yra didi,
nepaprastai baisi, –
kas gali ją pakelti?
Šaukimas atgailauti
“Tačiau net dabar, – tai VIEŠPATIES
žodis, –
grįžkite pas mane visa savo širdimi, –
pasninku, verksmu ir raudojimu, –
perplėškite sau širdį,
o ne drabužius”.
Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,
nes jis maloningas ir gailestingas,
kantrus ir kupinas gerumo,
pasiruošęs atleisti, o ne bausti.
Kas žino, kad jis vėl neatleis
ir neatsiųs palaiminimo –
grūdų atnašų ir liejamųjų aukų
VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui?
Pūskite ragą Zione,
paskelbkite pasninką,
sušaukite iškilmei bendriją!
Sutelkite tautą,
paaiškinkite susirinkimui,
sukvieskite senelius,
surinkite mažutėlius,
net žindomus kūdikius.
Jaunikis tepalieka savo kambarį
ir jaunoji – savo pavėsinę.
Tarp prieangio ir aukuro
teverkia kunigai, VIEŠPATIES tarnai.
Tesako: “Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos,
nepadaryk savo paveldo pajuoka,
priežodžiu tautoms.
Kodėl tautos turėtų sakyti:
‘Kur yra jų Dievas?'”
. Viešpats išklauso maldos
Tuomet VIEŠPATS pajuto pavydą
dėl savo krašto
ir pasigailėjo savo tautos.
Atsakydamas savo tautai,
VIEŠPATS tarė:
“Tikėkite manimi, siųsiu jums
grūdų, naujo vyno, aliejaus,
ir būsite sotūs.
Niekuomet nebedarysiu jūsų pajuoka tautoms.
Kariauną iš šiaurės nutolinsiu
nuo
jūsų,
išvarysiu ją į išdegintą ir apleistą kraštą,
jos priekinius spiečius į Rytų jūrą,
o užpakalinius spiečius į Vakarų jūrą.
Kils jos dvokimas,
sklis jos puvėsių kvapas,
nes ji išdrįso išdidžiai elgtis!
Nebijok, žeme,
linksminkis ir džiaukis,
nes VIEŠPATS padarė didelių dalykų!
Nebijokite, laukiniai gyvuliai,
nes žaliuoja tyrlaukių ganyklos,
medžiai neša savo vaisių,
figmedis ir vynmedis duoda savo derlių.
Linksminkitės ir džiaukitės, Ziono
vaikai,
VIEŠPAČIU, savo Dievu,
nes jis davė jums rudens lietų,
kaip reikalauja teisumas,
išliejo žemėn jums gausų lietų –
rudens ir pavasario lietų – kaip seniau.
Klojimai prisipildys grūdų,
iš kubilų liesis per kraštus naujas vynas ir
aliejus.
Atlyginsiu jums už metus,
kuriuos suėdė skėriai –
skraiduoliai, šokliai, rijikai –
ir skėrių vikšrai,
didžioji mano kariauna,
siųsta prieš jus.
Valgysite ir pasisotinsite,
šlovinsite vardą VIEŠPATIES, savo Dievo,
kuris taip nuostabiai pasielgė su jumis.
Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.
Žinosite, kad aš esu Izraelyje, –
aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas,
kito, be manęs, nėra.
Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.
B. NAUJASIS AMŽIUS IR VIEŠPATIES DIENA
Dvasios išliejimas Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, –
jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus,
jūsų seni žmonės sapnus sapnuos,
o jūsų jauni žmonės turės regėjimus.
Net ant vergų – vyrų ir moterų –
tomis dienomis išliesiu savo dvasią.
Parodysiu ženklų danguose ir žemėje, – kraują, ugnį ir dūmų stulpus. Saulė bus paversta tamsa ir mėnulis krauju prieš ateinant didingajai ir baisiajai VIEŠPATIES dienai. Tuomet, kas tik šauksis VIEŠPATIES vardo, bus išgelbėtas, nes Ziono kalne ir Jeruzalėje bus likutis, kaip VIEŠPATS kalbėjo. Tarp išlikusiųjų bus VIEŠPATIES šaukiamieji.
Tautų teismas Nes tikrai tomis dienomis ir tuo metu, kai sugrąžinsiu Judo ir Jeruzalės belaisvius, surinksiu visas tautas, nuvesiu jas žemyn į Jehošafato slėnį ir ten eisiu su jomis į teismą dėl Izraelio, mano paveldo ir tautos, kurią jos išsklaidė tarp tautų. Jos pasidalijo tarp savęs mano kraštą, traukė burtus dėl mano tautos, mainė berniukus į kekšes, mergaites už vyną pardavė girtauti.
Kas man jūs esate, Tyrai ir Sidonai, ir visos Filistijos sritys? Nejau jūs man norite atsikeršyti už ką nors? Jeigu jūs norite man atsikeršyti, aš greitai ir skubiai sugrąžinsiu jūsų darbus ant jūsų pačių galvų. Pagrobėte mano sidabrą ir auksą, nusigabenote brangiuosius mano turtus į savo šventyklas. Pardavėte Judo ir Jeruzalės žmones graikams, perkeldami juos toli nuo jų pačių krašto. Tikėkite manimi, išjudinsiu juos, kad paliktų vietas, į kurias jūs buvote juos pardavę, ir sugrąžinsiu jūsų darbus ant jūsų pačių galvų. Parduosiu jūsų sūnus ir jūsų dukteris į Judo žmonių rankas, – jie parduos juos sabiečiams – tolimai tautai. Taip kalbėjo VIEŠPATS.
Paskelbkite tai tautoms:
renkitės karui,
išjudinkite galiūnus!
Tesirenka visi kareiviai
ir težygiuoja!
Kalkite savo noragus į kalavijus
ir savo geneklius į ietis.
Net silpnuolis tesako: “Esu galiūnas!”
Greičiau ateikite
jūs, visos aplinkinės tautos,
rinkitės ten.
{Atvesk žemyn savo galiūnus, VIEŠPATIE!}
Tepakyla tautos,
teateina į Jehošafato slėnį,
nes ten sėdėsiu,
teisdamas visas aplinkines tautas.
Paleiskite darban pjautuvą,
nes pjūtis prinokusi.
Eikite ir trypkite,
nes vyno spaudykla pilna.
Kubilai liesis per kraštus,
nes jų nedorumas didelis.
Minių minios susirinkusios
sprendimo slėnyje,
nes arti VIEŠPATIES diena
sprendimo slėnyje!
Aptemsta saulė ir mėnulis,
žvaigždės sulaiko savo švytėjimą.
Iš Ziono VIEŠPATS sugriaudžia,
iš Jeruzalės pakelia savo balsą, –
dreba dangūs ir žemė.
Bet savo tautai VIEŠPATS prieglauda,
Izraelio tautai tvirtovė.
Išgelbėjimas Dievo išrinktiesiems
Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS,
esu jūsų Dievas,
gyvenantis Zione, mano šventajame kalne.
Jeruzalė bus šventa,
svetimieji niekad daugiau per ją nebeis.
Tą dieną kalnai lašės saldžiu vynu,
kalnai sruvens pienu,
o visos Judo upių vagos sruvens vandeniu.
Šaltinis ištrykš iš VIEŠPATIES namų
ir palaistys Šitimų slėnį.
Egiptas taps tyrlaukiais,
o Edomas pavirs apleista dykyne
už padarytą smurtą Judo žmonėms,
išliejus nekaltą kraują visame jo krašte.
Bet Judas per amžius bus gyvenamas,
o Jeruzalė – per kartų kartas.
Atkeršysiu už jų kraują,
nepasigailėsiu kaltųjų,
nes VIEŠPATS gyvena Zione.