Prieš du tūkstančius metų mažame Judėjos miestelyje gimė kūdikis, kuriam buvo lemta pakeisti pasaulio istoriją. Šis kūdikis – Jėzus iš Nazareto. Jo gyvenimo kelias nuo gimimo iki mirties yra apgaubtas ir istorinio konteksto, ir dvasinės prasmės. Kviečiame leistis į pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą – nuo kuklios gimimo nakties iki dramatiškos paskutinės aukos.
Jėzus gimė maždaug 4–6 m. prieš mūsų erą Betliejuje, Judėjos provincijoje. Biblinis pasakojimas teigia, kad tuo metu Judėją valdė karalius Erodas Didysis, o Romos imperijoje viešpatavo imperatorius Augustas. Imperatoriaus paskelbtas gyventojų surašymas paskatino Jėzaus tėvus – Mariją ir Juozapą – keliauti iš savo namų Nazarete į protėvių miestą Betliejų. Ten, perpildytame mieste, jiems neatsirado vietos užeigoje, todėl Marija pagimdė Jėzų tvartelyje, tarp gyvulių. Naujagimis buvo paguldytas ėdžiose – tai simbolizavo kuklumą ir paprastumą, kuriuo prasidėjo jo gyvenimas.
Anot Evangelijų, Jėzaus gimimą lydėjo stebuklingi ženklai. Angelai giedojo apie jo atėjimą piemenims laukuose, skelbdami, kad gimė ilgai lauktas Gelbėtojas. Iš Rytų atvyko išmintingi žvaigždžių stebėtojai (dažnai vadinami Trimis Karaliais) vedami danguje sužibusios ryškios žvaigždės. Jie atnešė kūdikiui dovanas – auksą, smilkalus ir miros – pranašiškai nurodančias jo karališką, dievišką ir kenčiantį likimą.
Tačiau Jėzaus gimimas sukėlė ir grėsmę: karalius Erodas, išgirdęs apie gimusį „žydų karalių“, įsakė nužudyti Betliejaus kūdikius, tikėdamasis pašalinti varžovą. Jėzaus šeima spėjo pasitraukti – Juozapas buvo įspėtas sapne, tad paėmė Mariją su kūdikiu ir pabėgo į Egiptą. Po Erodo mirties jie sugrįžo atgal, bet nebe į Betliejų, o apsigyveno šiaurėje, nedideliame Nazareto miestelyje Galilėjoje. Ten Jėzus praleido savo vaikystę, toli nuo didžiųjų politinių įvykių, ramioje provincijos aplinkoje.
Vaikystė ir augimas Nazarete
Jėzus praleido savo vaikystę Nazareto miestelyje, ramiai augdamas ir bręsdamas šeimos globoje. Apie šį laikotarpį Šventasis Raštas pasakoja nedaug. Vis dėlto Evangelijoje pagal Luką aprašytas reikšmingas įvykis, atskleidžiantis neeilinius jauno Jėzaus bruožus.
Grįždami namo po šventės, tėvai pastebėjo, kad Jėzaus nėra kartu. Po trijų nerimo dienų jie rado dvylikametį Jėzų Jeruzalės Šventykloje, besikalbantį su Rašto mokytojais. Šventyklos mokytojai stebėjosi berniuko išmintimi ir klausimais.
Motinai paklausus, kodėl jis taip pasielgė, Jėzus atsakė: “Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo namuose?” Šis atsakymas rodė, jog Jėzus jau tuomet suvokė ypatingą savo ryšį su Dievu. Vis dėlto jis grįžo į Nazaretą ir augo paklusnus savo žemiškajai šeimai.
Nazarete gyvenimas buvo paprastas ir tradiciškas. Jėzus augo su motina Marija ir globėju Juozapu (amatininku dailide) bei būriu artimųjų. Kasdienybė sukosi apie tikėjimą, darbą ir bendruomenę: rytą šeima melsdavosi, tada dirbdavo. Nuo vaikystės Jėzus padėdavo Juozapui medžio darbuose. Šeima vertėsi kukliai, maitinosi paprastu maistu (duona, daržovėmis, žuvimi), vilkėjo rankų darbo drabužiais. Kaip ir kiti to meto berniukai, Jėzus mokėsi šventųjų raštų tiesų namuose ir sinagogoje. Jis ramiai brendo gimtajame Nazarete, kasdien augdamas išmintimi ir malone Dievo bei žmonių akyse.
Tarnystės pradžia
Būdamas apie 30 metų, Jėzus pasikrikštijo pas Joną Krikštytoją Jordano upėje. Netrukus, praleidęs 40 dienų maldoje ir pasninke dykumoje, jis sugrįžo sustiprėjęs ir pradėjo viešąją veiklą Galilėjoje.
Grįžęs į Galilėją, Jėzus apsistojo Kafarnaume – žvejų miestelyje prie Genezareto (Galilėjos) ežero. Iš ten jis pradėjo kviesti savo pirmuosius sekėjus. Jėzus nekvietė įtakingų rabinų ar kilmingųjų – jis ėjo pas paprastus žmones. Pirmieji jo mokiniai buvo keli paprasti žvejai, kurie nedelsdami paliko savo tinklus ir pasekė Jėzų.
Netrukus prie Jėzaus prisijungė ir muitininkas Matas, taip pat kiti mokiniai. Galiausiai susidarė artimiausių sekėjų branduolys – dvylika apaštalų. Šie dvylika vyrų visur lydėjo Jėzų ir mokėsi iš jo, o po jo mirties tęsė jo misiją, skelbdami Gerąją Naujieną.
Mokymai, stebuklai ir kelionės
Tris metus Jėzus keliavo po Galilėją, Samariją ir Judėją, skelbdamas artėjantį Dievo viešpatavimą ir mokydamas žmones naujo gyvenimo kelio. Jo mokymai stebino klausytojus. Jėzus mokė kaip tas, kuris turi valdžią, o ne kaip Rašto aiškintojai – tai reiškia, kad jis kalbėjo tiesiai ir su įsitikinimu, tarsi skelbtų paties Dievo žodį. Pamokslus Jėzus neretai perteikdavo palyginimais – trumpomis kasdienio gyvenimo istorijomis, kuriomis vaizdžiai atskleisdavo Dievo karalystės tiesas.
Pagrindinė Jėzaus žinia buvo meilė – besąlygiška Dievo meilė žmogui ir žmonių tarpusavio meilė. Jis mokė mylėti net priešus, atleisti skriaudas, gyventi teisingai ne vien vykdant išorines apeigas, bet ir puoselėjant tyrą širdį. „Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi“ – tokiais žodžiais Jėzus kvietė į auksinę taisyklę ir ragino įveikti egoizmą.
Be žodžių mokymo, Jėzaus tarnystę ženklino ir daugybė stebuklų. Jis gydė ligonius: akliesiems grąžino regėjimą, kurtiesiems – klausą, raupsuotieji jo prisilietimu tapdavo švarūs, paralyžiuoti atsistodavo ir vaikščiodavo. Žmonės plūdo pas Jėzų ieškodami pagijimo ir vilties, ir jis su gailesčiu padėdavo kiekvienam, pabrėždamas tikėjimo galią: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Taip pat Jėzus rodė savo valdžią gamtos jėgoms – nuramino audringą ežero bangavimą vienu paliepimu, stebuklingai padaugino penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, kad pamaitintų tūkstančius išalkusių sekėjų dykvietėje. Net mirtis turėjo jam paklusti: Jėzus prikelė iš numirusių kelis žmones. Daugelis žmonių ėmė tikėti, kad Jėzus yra Dievo siųstas pranašas ar net ilgai lauktas Mesijas. Minios sekė jį visur.
Jėzus apkeliavo daugelį Galilėjos miestelių ir kaimų, taip pat lankėsi Jeruzalėje bei kituose kraštuose. Jis nesikratė bendrauti su įvairiais žmonėmis – šnekėjosi su samariete moterimi prie šulinio (nors tuo metu žydai su samarijiečiais nebendravo), užeidavo į muitininkų namus (nors daug kas juos laikė nusidėjėliais). Jis leidosi paliečiamas atgailaujančių prostitučių, bendravo su raupsuotaisiais, kurių visi šalinosi. Savo pavyzdžiu Jėzus rodė, kad Dievo meilė skirta visiems, net labiausiai atstumtiems. Tai kėlė nuostabą paprastiems žmonėms ir pyktį kai kuriems religinės valdžios atstovams.
Ne visi džiaugėsi Jėzaus mokymais. Religiniai vadovai – fariziejai ir aukštieji kunigai – ėmė jam prieštarauti. Jiems užkliuvo, kad Jėzus gydo net šabo dieną, bičiuliaujasi su nusidėjėliais ir vadina Dievą savo Tėvu, ką jie laikė piktžodžiavimu. Taip pat Jėzaus augantis populiarumas kėlė grėsmę: jie nuogąstavo, kad minia paskelbs jį karaliumi ir sukels Romos susidorojimą. Todėl galiausiai nusprendė jį suimti.
Paskutinės dienos ir nukryžiavimas
Trejų viešosios veiklos metų pabaigoje Jėzus su mokiniais atvyko į Jeruzalę švęsti Paschos. Į miestą jis įžengė iškilmingai – minios sveikino jį kaip Mesiją. Tačiau netrukus Jėzus sudrumstė religinę valdžios ramybę: nuėjęs į Šventyklą, jis išvarė lauk prekiautojus, apkaltindamas juos Dievo namų išniekinimu. Tai paskatino žydų aukštuosius kunigus kuo greičiau pašalinti Jėzų.
Naktį Judas išdavė Jėzų, ir jis buvo suimtas. Jį nuvedė pas žydų tarybą – Sinedrioną, kur Jėzui pateikė kaltinimą piktžodžiavimu, nes jis prisipažino esąs Dievo Sūnus. Religiniai vadovai nusprendė, kad Jėzus vertas mirties, tačiau jie neturėjo teisės patys vykdyti egzekucijos, todėl perdavė jį Romos valdytojui, prokuratoriui Pontijui Pilotui.
Romėnų vietininkas Pilotas nerado Jėzuje nusikaltimo, tačiau nusileido minių reikalavimams. Jėzus buvo nuplaktas, išjuoktas kareivių. Kryžiui jį nuvedė ant Golgotos kalno už miesto sienų, kur Jėzų prikalė prie kryžiaus. Kankinamas ant kryžiaus Jėzus meldė Dievą ir atleido savo kankintojams. Galiausiai jis garsiai sušukė, perdavė savo dvasią Dievui ir mirė.
Jėzaus kūnas buvo nuimtas ir palaidotas uoloje iškaltame kape 33 metais po Kristaus, tikėtina balandžio 3 dieną, penktadienį, kai žydai šventė Paschos pasiruošimo dieną. Tačiau tai dar ne pabaiga: balandžio 5-osios sekmadienio rytą, trečią dieną po nukryžiavimo, Jėzus prisikėlė iš numirusių. Mokiniai ėmė skelbti šį stebuklingą prisikėlimą, ir jis tapo krikščionių tikėjimo pagrindu – viltimi, kad mirtis nėra galas, o vartai į gyvenimą.
Chronologija
- ~7–6 m. pr. Kr. – Arkangelas Gabrielius apsireiškia Marijai Nazarete ir praneša, kad ji pradės kūdikį iš Šventosios Dvasios. Tai vadinama Apreiškimu.
- ~6 m. pr. Kr. – Marija aplanko savo giminaitę Elzbietą, kuri laukiasi Jono Krikštytojo. Kai Marija pasveikina ją, Jonas motinos įsčiose stipriai sujuda – tai laikoma pirmu dvasiniu Jėzaus ir Jono susitikimu dar prieš jų gimimą.
- ~6 m. pr. Kr. – Marija grįžta į Nazaretą, jau nėščia. Juozapas, sužinojęs apie nėštumą, svarsto ją tyliai palikti, bet sapne gauna angelinį patvirtinimą, kad tai Dievo valia.
- ~5 m. pr. Kr. gruodis – Marija ir Juozapas keliauja iš Nazareto į Betliejų gyventojų surašymui.
- ~4 m. pr. Kr. kovo–balandžio mėn. – Jėzus gimsta Betliejuje. Piemenys ir vėliau Rytų išminčiai aplanko jį.
- ~4 m. pr. Kr. pavasaris – Karalius Erodas įsako žudyti visus berniukus Betliejuje. Juozapas, įspėtas sapne, su Marija ir Jėzumi bėga į Egiptą.
- ~3 m. pr. Kr. – Erodas miršta. Šventoji Šeima grįžta iš Egipto ir apsigyvena Nazarete, Galilėjoje.
- ~4 m. pr. Kr. – 8 m. po Kr. – Jėzus auga Nazarete. Lanko sinagogą, mokosi Rašto, padeda Juozapui meistrų darbuose.
- 8–9 m. po Kr. – Jėzus greičiausiai pasiekia bar micva amžių (~13 metų), kai žydų berniukas tampa įpareigotas laikytis Įstatymo.
- ~8–12 m. po Kr. – Jėzus padeda Juozapui amato darbuose, gyvena tradicinį Galilėjos berniuko gyvenimą.
- 12 m. po Kr. (kai Jėzui – 12 metų) – Jėzus su šeima vyksta į Jeruzalę švęsti Paschos. Po šventės jis pasilieka Šventykloje ir kalbasi su mokytojais, kurie stebisi jo išmintimi.
- 13–29 m. po Kr. – Tylusis Jėzaus gyvenimo laikotarpis. Manoma, kad šiuo metu jis dirba kaip tekton (amatininkas, statybininkas) Nazarete ar netoliese esančiame mieste Seforyje.
- 29 m. po Kr. pradžia – Jėzus eina pas Joną Krikštytoją prie Jordano upės ir pasikrikštija. Dangus atsiveria, balsas sako: „Tu mano mylimasis Sūnus“.
- 29 m. po Kr. pradžia – Po krikšto Jėzus 40 dienų pasninkauja dykumoje, kur patiria gundymus.
- 29 m. po Kr. pavasaris – Jėzus pradeda viešąją tarnystę Galilėjoje. Suburia pirmuosius mokinius, pradeda skelbti Dievo karalystę.
- 30–33 m. po Kr. – Jėzus keliauja po Galilėją, Samariją, Judėją. Skelbia palyginimus, daro stebuklus, gydo, susilaukia tiek pasekėjų, tiek priešiškumo.
- 33 m. kovo 29 d. (arba balandžio 3 d., priklausomai nuo kalendoriaus rekonstrukcijos) – Jėzus įžengia į Jeruzalę per Palmių sekmadienį.
- 33 m. balandžio 2 d. – Jėzus vakarieniauja su mokiniais (Paskutinė vakarienė). Įsteigia Eucharistiją.
- 33 m. balandžio 3 d. (penktadienis) – Jėzus nukryžiuojamas Golgotos kalne. Miršta apie 15 val.
- 33 m. balandžio 4 d. (šeštadienis) – Kūnas ilsisi kape.
- 33 m. balandžio 5 d. (sekmadienis) – Jėzus prisikėlė iš numirusių. Pasirodo Marijai Magdalietei, vėliau mokiniams.