Jėzus, mirdamas ant kryžiaus
už kaltes visų žmonių,
išvadavo iš vergijos
ir iš pragaro gelmių.
Apšvietė į dangų kelią
meilės priesaku nauju,
Atpirkimo testamentą
antspauduodamas krauju.
Verkė akmenys kiečiausi,
Viešpatį užjausdami,
tik šalti beširdžiai žmonės
jį pagirdė tulžimi.
Jėzau, mirštantis ant kryžiaus,
mūsų širdis sugraudink
dėkingumo jas pripildyk,
savo meile atgaivink.
Ši giesmė yra skirta Gavėniai, liturginiam laikotarpiui prieš Velykas. Ji atspindi Jėzaus Kristaus kančias ir mirtį, siekiant parodyti, kaip Kristus savo auka išvadavo žmones iš nuodėmių ir pragaro. Pirma eilutė apibūdina Kristaus mirtį kaip išvadavimą iš vergijos ir pragaro. Antra eilutė pabrėžia, kad Jėzaus mirtis įtvirtino Atpirkimo testamentą ir suteikė naują kelią į dangų. Trečia eilutė vaizduoja, kaip net akmenys verkė, rodydami liūdesį dėl Kristaus kančių, tuo tarpu žmonės jo niekino. Ketvirta eilutė prašo Jėzaus, kad jis savo meile atgaivintų ir pripildytų dėkingumo mūsų širdis.