Jėzaus mirtis buvo pati gėdingiausia ir žeminanti egzekucija, kokią galėjo išgyventi žmogus senovės Romoje.
Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra vienas iš svarbiausių ir paradoksaliausių krikščionybės aspektų. Tai nebuvo tiesiog mirtis – tai buvo pati gėdingiausia ir žeminanti egzekucija, kokią galėjo išgyventi žmogus senovės Romoje. Nukryžiavimas buvo skirtas ne tik tam, kad žmogus kentėtų, bet ir tam, kad jis būtų viešai pažemintas ir visiškai atskirtas nuo žmogiškumo. Jėzus, būdamas Dievas, savanoriškai pasirinko šią agoniją, o tai sukelia rimtą iššūkį ir papiktinimą tiems, kurie bando suvokti Dievo visagalybę ir šlovę.
Apaštalas Paulius laiške filipiečiams (Fil 2, 6–9) ypatingai pabrėžia šią nusižeminimo ir klusnumo svarbą. Jis rašo, kad Jėzus, turėdamas Dievo pavidalą, „apiplėšė pats save“, t. y. atsisakė savo dieviškos garbės ir galios tam, kad prisiimtų tarno pavidalą ir taptų žmogumi. Jo mirtis ant kryžiaus buvo galutinis šio nusižeminimo aktas. Tai nebuvo tiesiog paprasta mirtis – tai buvo mirimas pačiu negarbingiausiu būdu. Romoje nukryžiavimas buvo skirtas nusikaltėliams, vergams ir visuomenės atstumtiesiems. Tokia mirtis buvo lėta ir skausminga, kupina agonijos, kaip Seneka rašė: „Pakabintas ant kryžiaus žmogus išgyvena lėtą agoniją, jo nariai miršta vienas po kito ir praranda gyvybę lašas po lašo“.
Jėzaus sprendimas priimti tokią mirtį krikščionims tampa ne tik kančios simboliu, bet ir gilios meilės bei atsidavimo ženklu. Jėzus sutiko kentėti, kad atpirktų žmoniją nuo nuodėmės, ir nors jis buvo visagalis, jis sąmoningai atsisakė savo galios, kad parodytų pasauliui, ką reiškia nuolankumas ir savęs auka. Apaštalas Paulius taip pat pabrėžia, kad dėl šio nusižeminimo ir klusnumo Dievas jį išaukštino ir suteikė jam „vardą, kilniausią iš visų vardų“. Tai rodo, kad Jėzaus nusižeminimas ant kryžiaus nebuvo tik kančia – tai buvo kelias į šlovę ir pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.
Kryžiaus mirtis krikščioniškame kontekste tampa paradoksaliu simboliu: iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip Dievo silpnumas ir pažeminimas, bet galiausiai tai yra aukščiausia pergalė prieš blogį ir tamsą. Jėzaus auka tampa pavyzdžiu, kaip nuolankumas ir meilė gali nugalėti net didžiausią kančią. Šis paradoksas yra sunkiai suprantamas žmogaus protui, tačiau krikščionybėje jis yra tikėjimo esmė – kad per Jėzaus kančią ir mirtį žmonija rado išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą.
Tokiu būdu Jėzaus nukryžiavimas išlieka kaip iššūkis ir papiktinimas žmonių racionaliam protui. Kaip visagalis Dievas galėjo pasirinkti tokią žeminančią ir skausmingą mirtį? Būtent čia slypi krikščionybės paradoksas: Dievas parodė savo gailestingumą ir meilę ne per jėgą, bet per silpnumą, ne per šlovę, bet per nusižeminimą.