Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, romėnų kareiviai jam pasiūlė gerti vyną, sumaišytą su mira – aromatine derva, išgaunama iš tam tikrų medžių ir naudojama kaip vaistas ar balzamas. Mira turėjo nuskausminamųjų savybių, todėl šis gėrimas buvo duodamas nuteistiesiems mirties bausmės metu, kad sušvelnintų jų kančias.
Evangelijose yra skirtingi aprašymai: Morkaus evangelijoje (Mk 15:23) minimas vynas su mira, o Mato evangelijoje (Mt 27:34) – vynas su tulžimi. Tulžis (gr. „χολή“ – cholē) buvo karti medžiaga, kuri galėjo reikšti arba tiesioginę tulžį, arba kartų augalinį ekstraktą, pridedamą į gėrimus. Abi versijos gali būti teisingos – matyt, kareiviai į vyną maišė tiek mirą, tiek kartų priedą, kad gėrimas veiktų kaip nuskausminamoji priemonė.
Jėzus šio gėrimo atsisakė, nes norėjo iki galo išgyventi kančią sąmoningai, neslopindamas skausmo.
Pasiūlyti gerti buvo įprastas paprotys, nes toks gėrimas veikė kaip nuskausminamoji priemonė, silpninanti kentėjimą. Tačiau Jėzus jo atsisakė. Šis įvykis paminėtas Evangelijose:
„Jam davė gerti su tulžimi sumaišyto vyno. Paragavęs jis negėrė.“ (Mato 27:34)
Vėliau, artėjant mirčiai, Jėzus pasakė: „Trokštu“, ir kareiviai jam davė acto – rūgštinto vyno, kuris buvo pigus ir paprastai vartojamas kareivių. Šį kartą Jėzus jį paragavo, bet ne tam, kad palengvintų kančią, o kad išpildytų pranašystę:
„Vienas jų, tuoj pat pribėgęs, paėmė kempinę, pamirkė ją rūgščiame vyne, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti.“ (Mato 27:48)
Tai buvo Senojo Testamento pranašystės išsipildymas:
„Jie davė man tulžies už maistą, o mano troškuliui numalšinti davė gerti acto.“ (Psalmė 69:21)
Jėzaus atsisakymas pirmojo gėrimo rodo jo apsisprendimą kentėti iki galo, išlikti visiškai sąmoningu ir priimti mirtį be jokio nuskausminimo. Antrasis gėrimas – actas – buvo daugiau simbolinis momentas, liudijantis pranašysčių išsipildymą ir paskutinius jo žemiškosios kelionės momentus.
Vyno vartojimas ir girtavimo papročiai Jėzaus laikais
Jėzaus laikais vynas buvo svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Tačiau senovėje vartotas vynas gerokai skyrėsi nuo šiandieninio. Jis dažniausiai būdavo praskiedžiamas vandeniu ir vartojamas ne vien dėl svaiginančio poveikio, bet kaip pagrindinis gėrimas. Senovinėse žydų tradicijose svaiginimasis nebuvo skatinamas, o girtautojai buvo smerkiami.
Kaip nurodoma senoviniuose šaltiniuose, žydų gėrimai turėjo daug pavadinimų: šekhar, sicera, mezeq, jajin ir kt. Šekhar buvo stipresnis gėrimas, dažnai prilyginamas šiandieniniam stipriam vynui ar alui. Mezeq – tai vynas su įvairiais priedais, įskaitant prieskonius ar net mirą.
Pats žodis „jajin“ – vynas – buvo vartojamas tiek svaiginamam, tiek ir silpnam, praskiestam vynui apibūdinti. Štai kodėl šiuolaikiniai skaitytojai, susidūrę su Biblijos tekstais apie vyną, neretai klaidingai supranta jo reikšmę, manydami, kad visada kalbama apie stiprų alkoholį. Tačiau tuo metu egzistavo paprotys praskiesti vyną net tris ar keturis kartus vandeniu, kad jis būtų tinkamas kasdieniam vartojimui.
Girtavimas buvo smerkiamas – Talmude minima, kad stiprus svaiginamasis gėrimas galėjo būti gaminamas iš įvairių ingredientų, tačiau jo vartojimas buvo laikomas neatsakingu. Iš čia kyla ir bibliniai įspėjimai apie girtuokliavimą:
„Vynas – pašaipūnas, svaigalai – triukšmadarys, kas nuo jų svyruoja, tas neišmintingas.“ (Patarlių 20:1)
Nepaisant to, vynas turėjo ir teigiamą kultūrinę reikšmę – jis buvo naudojamas šventėse, vestuvėse, religinėse apeigose. Pats Jėzus per Paskutinę vakarienę vyną paskelbė naujosios Sandoros simboliu:
„Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti.“ (Mato 26:27-28)
Šis momentas parodė, kad vynas gali būti ne tik kasdienis gėrimas ar svaiginimosi priemonė, bet ir šventas simbolis.
Jėzaus atsisakymas nuskausminančio vyno ant kryžiaus rodo jo pasiryžimą iškentėti pilną kančią sąmoningai ir visiškai atsidavus Dievo valiai. Jo veiksmai taip pat atskleidžia svarbų skirtumą tarp saikingo vyno vartojimo Biblijoje ir svaiginimosi alkoholiu.
Jėzaus laikų žydų bendruomenėje vynas buvo vertinamas, tačiau girtautojai buvo smerkiami. Šiandien, kai alkoholio kultūra gerokai skiriasi nuo senovės pasaulio, svarbu suprasti istorinius kontekstus ir neperkelti šiuolaikinių sampratų į Biblijos tekstus. Jėzaus elgesys rodo, kad tikrasis stiprybės ir ištikimybės Dievui kelias nėra lengvų sprendimų paieška, bet pilnas atsidavimas tiesai iki galo.