Jėzaus suėmimas aprašomas visose keturiose Evangelijose: Mato 26:47–56, Morkaus 14:43–52, Luko 22:47–53 ir Jono 18:1–11. Tai įvykis, kuris įvyko po Paskutinės vakarienės ir žymi Jėzaus kančios kelio pradžią. Jėzus buvo išduotas Judo Iskarijoto, vieno iš Jo mokinių, ir suimtas Getsemanės sode, kai meldėsi.
Įvykio aprašymas pagal Evangelijas
1. Mato Evangelija (Mato 26:47–56)
Jėzus meldėsi Getsemanės sode, kai pasirodė Judas Iskarijotas, lydimas didelės minios su kardais ir vėzdais, kurią buvo pasiuntę aukštieji kunigai ir vyresnieji. Judas buvo sutaręs ženklą – pabučiavimą, kad parodytų, kurį reikia suimti:
„Tas, kurį pabučiuosiu, – tai jis. Suimkite jį.“ (Mato 26:48)
Judas priėjo prie Jėzaus ir tarė: „Sveikas, Rabi!“ ir jį pabučiavo. Jėzus jam atsakė:
„Bičiuli, kam atėjai?“ (Mato 26:50)
Tuomet kareiviai suėmė Jėzų. Vienas iš Jėzaus mokinių (Mato Evangelijoje jis neminimas vardu, tačiau pagal Jono Evangeliją tai buvo Petras) ištraukė kardą ir nukirto aukštojo kunigo tarnui ausį. Jėzus jį sudraudė, liepė grąžinti kardą atgal, sakydamas:
„Viskas, kas ima kardą, nuo kardo ir žus.“ (Mato 26:52)
Jėzus paaiškino, kad jei Jis norėtų, galėtų prašyti savo Tėvo ir Jis atsiųstų angelų legionus, kad Jį apgintų, bet visa tai vyksta tam, kad išsipildytų Raštai.
2. Morkaus Evangelija (Morkaus 14:43–52)
Morkaus pasakojimas panašus į Mato, tačiau čia yra įdomi papildoma detalė. Po Jėzaus suėmimo aprašomas nežinomo jaunuolio pabėgimas:
„O vienas jaunuolis, apsigobęs vienu drobulu nuogą kūną, ėjo paskui jį. Jį pagavo, bet jis, palikęs drobulą, pabėgo nuogas.“ (Morkaus 14:51–52)
Ši scena išlieka paslaptinga, ir daugelis komentatorių spėliojo, kas galėjo būti tas jaunuolis, tačiau tai nėra aiškiai paaiškinta Evangelijoje.
3. Luko Evangelija (Luko 22:47–53)
Luko Evangelijoje pasakojama, kad po Judo pabučiavimo Jėzus tiesiogiai kreipėsi į jį:
„Juda, ar tu bučiniu išduodi Žmogaus Sūnų?“ (Luko 22:48)
Lukas taip pat priduria, kad kai mokinys nukirto tarnui ausį, Jėzus palietė ir išgydė jį. Tai vienintelė Evangelija, kurioje pabrėžiamas šis išgydymo veiksmas.
Be to, Jėzus šiuo metu kalbėjo miniai, atkreipdamas dėmesį, kad jie ateina su kardais ir vėzdais, tarsi Jis būtų nusikaltėlis, nors Jis kasdien buvo su jais šventykloje, ir jie Jo nesuėmė:
„Bet dabar jūsų valanda, ir tamsybių valdžia.“ (Luko 22:53)
4. Jono Evangelija (Jono 18:1–11)
Jono Evangelijoje pateikiama unikali detalė. Kai kareiviai atėjo suimti Jėzaus, Jėzus pats paklausė jų:
„Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto.“ Jėzus tarė: „Tai aš.“ Kai Jėzus taip pasakė, kareiviai atsitraukė ir krito ant žemės. Tai parodo Jėzaus galią ir autoritetą net ir tuo metu, kai Jis savanoriškai leidžia save suimti.
Tada Judas Jį pabučiavo, ir Jėzus dar kartą paklausė, ko jie ieško, ir kai jie vėl pasakė „Jėzaus iš Nazareto“, Jėzus atsakė:
„Aš jums sakiau, kad tai aš. Jei ieškote manęs, tai leiskite šitiems išeiti.“ (Jono 18:8)
Taip Jėzus užtikrino, kad Jo mokiniai nebūtų suimti.
Jono Evangelijoje taip pat Petras minimas vardu kaip tas, kuris nukirto aukštojo kunigo tarnui ausį, o tarnas įvardytas kaip Malkus.
Dvasinė ir teologinė reikšmė
- Jėzaus paklusnumas Dievo valiai: Jėzus nepasipriešina suėmimui ir nesikviečia angelų, kad Jį išgelbėtų, nes žino, jog Jo auka yra Dievo plano dalis. Jis aiškiai parodo, kad Jo kelias į kryžių yra savanoriškas ir būtinas išganymui.
- Jėzaus autoritetas ir galia: Net ir tuo metu, kai Jėzus leidžia save suimti, Jo galia ir autoritetas atsiskleidžia per tai, kaip kareiviai krenta žemėn po Jo žodžių „Tai aš“. Tai priminimas, kad Jėzus valdo situaciją net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.
- Judo išdavystė: Judo veiksmas, išduodant Jėzų bučiniu, yra simboliškas dvigubos išdavystės veiksmas. Jėzus, žinodamas apie tai, vistiek priima Judo išdavystę kaip savo misijos dalį.
- Mokinių baimė ir neviltis: Mokinių reakcija – bandymas ginti Jėzų kardu ir galop jų pabėgimas – parodo žmonių silpnumą ir neviltį net esant šalia Dievo Sūnaus. Jie dar nesuvokia, kad Jėzaus karalystė nebus įtvirtinta jėga, o per Jo auką.
Jėzaus suėmimas Getsemanės sode yra pradžia Jo kančios, kurią Jis priima su visišku pasitikėjimu Dievu. Ši scena pabrėžia Jėzaus nuolankumą, gailestingumą ir meilę, nes Jis leidžia save suimti, nors turėjo galią pasipriešinti. Tai taip pat atskleidžia mokinių silpnumą, tačiau kartu rodo Jėzaus užuojautą ir globą savo sekėjams.