Jėzaus nukryžiavimas yra vienas iš svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje. Jis simbolizuoja Jėzaus auką už žmonijos nuodėmes ir yra aprašytas visose keturiose Evangelijose: Mato 27:32–56, Morkaus 15:21–41, Luko 23:26–49 ir Jono 19:16–37. Tai yra Jo kančios kulminacija, įvykusi po suėmimo, tardymo ir pasmerkimo mirties bausmei.
Įvykio aprašymas
1. Kryžiaus nešimas
Po to, kai Jėzus buvo nuteistas mirties bausme, Jis buvo priverstas nešti savo kryžių iki vietos, vadinamos Golgota (Reiškiančios „Kaukolės vieta“). Kadangi Jėzus buvo jau iškankintas po plakimo, kareiviai privertė vyrą, vardu Simonas iš Kirenės, padėti nešti kryžių:
„Kareiviai privertė Simono, kireniečio, atėjusio iš lauko, nešti Jėzaus kryžių.“ (Morkaus 15:21)
2. Nukryžiavimas
Kai Jėzus buvo atvestas į Golgotą, Jį prikalė prie kryžiaus tarp dviejų nusikaltėlių. Kryžius buvo Romos imperijos naudojamas žiaurus kankinimo ir mirties bausmės įrankis. Virš Jėzaus buvo pritvirtinta lentelė su užrašu: „Jėzus iš Nazareto, žydų karalius“ (lot. INRI). Žydų religiniai vadovai norėjo, kad užrašas būtų pakeistas, tačiau Pilotas atsisakė.
Evangelijoje pagal Joną aprašoma:
„Ten jį prikalė prie kryžiaus ir kartu su juo dar du kitus: vieną iš vienos, kitą iš kitos pusės, o Jėzų – viduryje.“ (Jono 19:18)
3. Pasišaipymas iš Jėzaus
Prie kryžiaus susirinkę žmonės, kareiviai ir religiniai vadovai šaipėsi iš Jėzaus, sakydami, kad jei Jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus, turėtų išgelbėti save:
„Praeiviai iš jo tyčiojosi, kraipė galvas ir sakė: ‘Tu, kuris griauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai, išgelbėk pats save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!’“ (Mato 27:39–40)
Net ir vienas iš nusikaltėlių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, šaipėsi, bet kitas jį sudraudė ir kreipėsi į Jėzų, sakydamas:
„Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ (Luko 23:42–43)
4. Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus
Evangelijos pateikia keletą Jėzaus žodžių, kuriuos Jis ištarė būdamas ant kryžiaus:
- „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ (Luko 23:34)
- „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mato 27:46; Morkaus 15:34) – tai citata iš Psalmyno 22, išreiškianti Jėzaus didžiulį kančios jausmą.
- „Trokštu.“ (Jono 19:28) – tai parodo Jo žmogiškąją kančią.
- „Atlikta!“ (Jono 19:30) – Jėzus paskelbė, kad Jo misija ir auka buvo įvykdyta.
- „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Luko 23:46) – Jo paskutiniai žodžiai prieš mirtį.
5. Mirtis ant kryžiaus
Jėzus kabėjo ant kryžiaus kelias valandas. Evangelijos rašo, kad nuo šeštos iki devintos valandos dieną apgaubė tamsa:
„Nuo šeštos valandos iki devintos visą kraštą gaubė tamsa.“ (Mato 27:45)
Jėzaus mirties metu įvyko nepaprasti gamtos reiškiniai, įskaitant šventyklos uždangos plyšimą pusiau, žemės drebėjimą ir kapų atsidarymą:
„Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, žemė sudrebėjo, uolos skilo.“ (Mato 27:51)
Jėzaus mirtis padarė didžiulį įspūdį net ir šalia esantiems Romos kareiviams. Šimtininkas, kuris matė, kas įvyko, pasakė:
„Iš tikrųjų šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Morkaus 15:39)
6. Jėzaus kūno palaidojimas
Po Jėzaus mirties, Juozapas iš Arimatėjos, turtingas vyras, kuris buvo slaptas Jėzaus sekėjas, paprašė Piloto leisti jam paimti Jėzaus kūną. Juozapas, kartu su Nikodemu, Jėzų suvyniojo į drobulę ir palaidojo naujame kape, iškaltame uoloje.
„Juozapas paėmė kūną, suvyniojo jį į švarią drobulę ir paguldė į savo naują kapą, kuris buvo iškaltas uoloje.“ (Mato 27:59–60)
Dvasinė ir teologinė reikšmė
- Jėzaus auka už nuodėmes: Jėzaus nukryžiavimas yra esminis įvykis, simbolizuojantis Dievo meilę ir atpirkimo planą žmonijai. Jėzus, būdamas be nuodėmės, savanoriškai prisiėmė žmonijos nuodėmes ir aukojo save, kad būtų suteiktas atleidimas ir amžinasis gyvenimas tiems, kurie tiki Juo.
- Atleidimas: Vienas iš svarbiausių Jėzaus žodžių nuo kryžiaus yra „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Luko 23:34). Jis meldėsi už savo persekiotojus ir priešus, parodydamas, kad Dievas yra pasirengęs atleisti net tiems, kurie Jį atmeta ir skaudina.
- Dievo planas ir pranašysčių išsipildymas: Jėzaus mirtis buvo pranašauta Senajame Testamente, ypač Psalmyno 22 ir Izaijo 53 skyriuose. Nukryžiavimas nebuvo nelaimingas atsitiktinumas, bet Dievo plano dalis atpirkti žmoniją.
- Nugalėta mirtis: Nors Jėzaus nukryžiavimas atrodo kaip pralaimėjimas, krikščioniškoje teologijoje jis yra didžiausia pergalė, nes per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą buvo nugalėta mirtis, nuodėmė ir velnias. Nukryžiavimas yra kelias į prisikėlimą ir išganymą.
- Pavyzdys krikščionims: Jėzaus kentėjimai ir nukryžiavimas yra pavyzdys krikščionims, kaip sekti Jėzų, nešti savo kryžių, išlikti ištikimiems Dievui ir pasitikėti Jo valia net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Jėzaus nukryžiavimas yra vienas svarbiausių Evangelijos įvykių, nes jis įkūnija Dievo meilę ir atpirkimo planą žmonijai. Per savo mirtį ant kryžiaus Jėzus prisiėmė žmonijos nuodėmes ir atvėrė kelią į amžiną gyvenimą.
Nukryžiavimas buvo viena iš žiauriausių ir skausmingiausių bausmių, kurias Romos imperija taikė nusikaltėliams, ir tai buvo bausmė, skirta didžiausiems nusikaltėliams bei vergams. Iš Evangelijų, Romos istorijos ir archeologinių duomenų galima susidaryti geresnį vaizdą apie tai, kas įvyko per Jėzaus nukryžiavimą ir kokie buvo fiziniai jo aspektai.
Prikalimas prie kryžiaus
Jėzus buvo prikalamas prie kryžiaus per rankas (arba riešus) ir kojas. Tai buvo skausmingas procesas, nes vinys turėjo perverti gyvybiškai svarbius nervus ir sukelti didžiulį skausmą. Romos kareiviai naudojo dideles geležines vinis (apie 13–18 cm ilgio), kad prikalytų nuteistuosius prie kryžiaus. Istoriniai šaltiniai ir archeologiniai radiniai rodo, kad nuteistųjų rankos buvo prikalamos ne per delnus, nes delnai negalėtų išlaikyti kūno svorio, bet per riešus, kur yra stiprūs kaulai ir nervai, sukeldami neįtikėtiną skausmą.
Skausmas: Vinis perverdamas riešą pažeisdavo medianinį nervą, kuris yra vienas iš didžiausių nervų rankoje, sukeldamas intensyvų ir nepakeliamą skausmą, panašų į elektros smūgį. Tai sukeldavo stiprią skausmo bangą visoje kūno rankų dalyje.
Kraujavimas
Vinys, prikalusios Jėzų prie kryžiaus, pervėrė riešų ir kojų kraujagysles, todėl kraujavimas buvo neišvengiamas. Tačiau nukryžiavimas paprastai nesukeldavo greitos mirties dėl nukraujavimo. Tai buvo lėta, kankinanti mirtis, kurioje pagrindinis skausmo šaltinis buvo nuolatinis kūno svorio traukimas žemyn ir raumenų spazmai.
Fiziniai skausmai ir asfiksija
Jėzus buvo pakabintas ant kryžiaus, kai kūno svoris tempė rankas žemyn, sukeldamas didžiulį tempimą pečių, rankų ir krūtinės srityje. Tai apsunkino kvėpavimą. Nukryžiuotasis turėdavo pasikelti ant kojų, kad galėtų įkvėpti, tačiau tai sukeldavo didžiulį skausmą, nes vinys prikalė kojas. Laikui bėgant nukryžiuotojo jėgos silpdavo, ir jis vis sunkiau galėdavo kvėpuoti, galiausiai mirdamas dėl išsekimo ir asfiksijos.
Kiekvieną kartą, kai nukryžiuotasis bandydavo pasikelti ant savo kojų, kad įkvėptų, didžiulis skausmas apimdavo visą kūną, nes vinys įsprausdavo į rankų ir kojų nervus. Dėl to Jėzaus kūnas nuolat patirdavo nepakeliamą skausmą.
Nukryžiavimo padėtis
Tradiciškai manoma, kad Jėzus buvo prikalamas prie T formos kryžiaus, kuriame viršutinė kryžiaus dalis išsikišdavo virš Jėzaus galvos. Priklausomai nuo kryžiaus formos ir dydžio, rankos galėjo būti ištiestos plačiai į šonus arba virš galvos. Kojos taip pat buvo prikalamos prie kryžiaus, tikriausiai viena ant kitos, ir perveriamos viena vinimi.
Nukryžiavimas buvo ne tik nepakeliamai skausmingas, bet ir labai žiaurus procesas, nes kūnas po truputį silpdavo, prasidėdavo kvėpavimo sunkumai, raumenų mėšlungis ir stiprus kraujavimas.
Ar skaudėjo?
Evangelijos tiesiogiai neaprašo Jėzaus fizinio skausmo detalių, tačiau pats nukryžiavimo procesas buvo be galo skausmingas. Jėzaus patirta kančia ant kryžiaus buvo tokia didelė, kad Jis šaukė iš skausmo, cituodamas Psalmyno 22:2:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mato 27:46; Morkaus 15:34)
Šie žodžiai atspindi ne tik fizinę kančią, bet ir dvasinį skausmą, nes Jėzus prisiėmė visos žmonijos nuodėmes.
Išsiskyręs kraujas ir vanduo
Po Jėzaus mirties, vienas iš kareivių ietimi pervėrė Jėzaus šoną:
„Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“ (Jono 19:34)
Medikai mano, kad „kraujas ir vanduo“ galėjo būti dėl perikardo skysčio, susikaupusio aplink širdį. Tai būtų atsitikę dėl širdies plyšimo arba dėl širdies ir plaučių streso, sukelto nukryžiavimo ir kvėpavimo sunkumų.
Dvasinė prasmė
Nors Jėzaus fizinė kančia buvo neįsivaizduojama, Jo nukryžiavimas buvo kur kas daugiau nei vien tik fizinis skausmas. Krikščioniškoje teologijoje nukryžiavimas simbolizuoja Jėzaus savanorišką auką už žmoniją. Jėzus prisiėmė žmonijos nuodėmes, kad suteiktų išganymą ir amžinąjį gyvenimą tiems, kurie tiki Juo. Tai buvo Dievo meilės ir gailestingumo išraiška, atnešanti žmonėms susitaikymą su Dievu.
Jėzaus nukryžiavimas buvo ne tik be galo skausmingas fizinis išbandymas, bet ir svarbiausias teologinis momentas krikščionybėje. Jėzus iškentė neįsivaizduojamą kančią, prikalamas prie kryžiaus, patirdamas nepakeliamą skausmą ir kraujavimą. Tačiau ši auka atnešė žmonijai išgelbėjimą ir tapo pagrindu krikščionių tikėjimui.