Jėzaus mirtis ir palaidojimas yra aprašyti visose keturiose Evangelijose: Mato 27:45–66, Morkaus 15:33–47, Luko 23:44–56 ir Jono 19:28–42. Tai esminiai įvykiai krikščionybės istorijoje, kurie pabrėžia Jėzaus auką ir Jo misijos pilnatvę.
Jėzaus mirtis
1. Tamsa ir Jėzaus mirties momentas
Visų Evangelijų aprašymuose nurodoma, kad nuo šeštos iki devintos valandos (nuo vidurdienio iki trečios valandos) dieną apgaubė tamsa. Tai buvo neįprastas gamtos reiškinys, kuris simbolizavo pasaulio reakciją į Jėzaus mirtį:
„Nuo šeštos valandos iki devintos visą kraštą gaubė tamsa.“ (Mato 27:45)
Per šią tamsą Jėzus kentėjo paskutines akimirkas ant kryžiaus, kol galiausiai sušuko garsiai:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mato 27:46, Morkaus 15:34)
Tai yra citata iš Psalmyno 22, kuri išreiškia Jėzaus gilų dvasinį skausmą ir jausmą, kad Jis buvo apleistas. Po šių žodžių Jėzus atidavė savo dvasią:
„Jėzus vėl garsiai sušuko ir atidavė dvasią.“ (Mato 27:50)
2. Neįprasti reiškiniai po Jėzaus mirties
Evangelijos pasakoja apie įvykius, kurie įvyko iškart po Jėzaus mirties:
- Šventyklos uždangos plyšimas: Šventyklos uždanga, kuri skyrė Šventąją nuo Šventų Švenčiausios, perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios:
„Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.“ (Mato 27:51)
Tai simbolizavo, kad per Jėzaus mirtį buvo atverta nauja prieiga prie Dievo – dabar visi gali turėti tiesioginį ryšį su Dievu per Jėzų.
- Žemės drebėjimas ir uolų skilimas: Evangelijoje pagal Matą taip pat aprašomas žemės drebėjimas ir uolų skilimas. Kai kurie žmonės, buvę arti įvykio, labai išsigando ir atpažino Jėzaus dievišką prigimtį:
„Žemė sudrebėjo, uolos skilo, kapai atsivėrė ir daugelio užmigusių šventųjų kūnai buvo prikelti.“ (Mato 27:51–52)
Romos šimtininkas, kuris stebėjo įvykius, pasakė:
„Iš tiesų šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mato 27:54)
3. Jėzaus šonkaulio perdūrimas
Evangelijoje pagal Joną pateikiama papildoma detalė apie Jėzaus mirtį. Kadangi buvo ruošiamasi žydų šventei, kareiviai atėjo sulaužyti Jėzaus ir šalia nukryžiuotų nusikaltėlių kojų, kad paspartintų jų mirtį. Tačiau pamatę, kad Jėzus jau buvo miręs, Jo kojų nesulaužė, bet vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną:
„Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“ (Jono 19:34)
Šis įvykis atitiko Senojo Testamento pranašystes apie Mesiją (žr. Zacharijo 12:10), kurios skelbė, kad Mesijas bus „perverta“.
Jėzaus palaidojimas
Po Jėzaus mirties atsirado vyras vardu Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo slaptas Jėzaus mokinys ir narys žydų tarybos (Sanhedrino). Jis drąsiai paprašė Piloto leisti jam paimti Jėzaus kūną, kad galėtų Jį palaidoti. Pilotas sutiko, ir Juozapas kartu su kitu Jėzaus sekėju Nikodemu, kuris ankščiau pas Jį buvo atėjęs naktį, pasirūpino Jėzaus kūnu.
1. Palaidojimas naujame kape
Juozapas paėmė Jėzaus kūną, suvyniojo jį į drobulę ir paguldė į savo naują kapą, kuris buvo iškaltas uoloje:
„Juozapas paėmė kūną, suvyniojo jį į švarią drobulę ir paguldė į savo naują kapą, kuris buvo iškaltas uoloje. Prie kapo angos jis pririto didelį akmenį ir nuėjo.“ (Mato 27:59–60)
Šis kapas buvo netoli Golgotos, todėl tai buvo tinkama vieta greitam palaidojimui prieš prasidedant žydų šventei, kai darbus buvo draudžiama dirbti.
2. Kapavietės apsauga
Kadangi žydų religiniai lyderiai prisiminė Jėzaus žodžius, kad Jis prisikels po trijų dienų, jie kreipėsi į Pilotą, kad kapas būtų saugomas. Jie bijojo, kad Jėzaus mokiniai gali ateiti naktį ir pavogti Jo kūną, o paskui skelbti, kad Jis prisikėlė. Pilotas sutiko ir liepė pastatyti kareivius, kad jie saugotų kapą:
„Pilotas tarė jiems: ‘Štai jums sargyba. Eikite ir saugokite, kaip išmanote.’ Jie nuėjo, užantspaudavo akmenį ir pastatė sargybą.“ (Mato 27:65–66)
Dvasinė ir teologinė reikšmė
- Jėzaus auka: Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra krikščionybės esmė. Tai buvo Dievo meilės išraiška, kai Jėzus savanoriškai prisiėmė žmonijos nuodėmes ir mirė už jas. Krikščionys tiki, kad Jėzaus mirtis atvėrė kelią į amžiną gyvenimą ir atleidimą.
- Atpirkimas: Jėzaus mirtis yra dieviškojo teisingumo ir gailestingumo susijungimas. Jėzus tapo aukos avinėliu, kuris pašalina pasaulio nuodėmę. Tai atitinka Senojo Testamento aukojimo sistemą, bet Jėzaus auka buvo galutinė ir tobula.
- Pranašysčių išsipildymas: Jėzaus mirtis ir palaidojimas atitinka daugelį pranašysčių iš Senojo Testamento. Nuo Jo tylaus elgesio kančios metu iki kapo, kuriame Jis buvo palaidotas, – viskas atitiko tai, kas buvo pranašauta apie Mesiją.
- Viltis prisikėlimui: Jėzaus palaidojimas kapavietėje yra tarsi perėjimo etapas, kuris atveria kelią Jo triumfuojančiam prisikėlimui. Nors Jėzaus kūnas buvo padėtas į kapą, krikščionys tiki, kad Jo mirtis nėra pabaiga – tai buvo kelias į prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.
Jėzaus mirtis ir palaidojimas buvo Jo aukos už žmonijos nuodėmes užbaigimas. Tai buvo ne tik Jo fizinė mirtis, bet ir dvasinis atpirkimas, kuris atvėrė kelią žmonėms į Dievo karalystę. Nors Jo kūnas buvo palaidotas uoloje iškaltame kape, krikščionys tiki, kad Jėzaus mirtis yra tik perėjimas į Jo prisikėlimą ir pergalę prieš mirtį bei nuodėmę.