Jerichas – vienas iš seniausių nuolat apgyvendintų miestų pasaulyje. Jis įsikūręs Jordanijos slėnyje, Vakarų Kranto teritorijoje, netoli Negyvosios jūros. Dabartinis arabų pavadinimas – Ariha. Geografiškai tai žemiau jūros lygio esanti derlinga oazė, apsupta dykumos – gyvybės sala smėlio jūroje.
Miestas egzistavo jau prieš 10 000 metų, o priešistorinė Jericho bendruomenė turėjo įtvirtinimus dar neolitiniais laikais – tai liudija masyvios akmeninės sienos ir bokštas, datuojamas apie 8000 m. pr. Kr. Jerichas buvo ir strateginis taškas – vieta, kur kertasi karavanų keliai, o šaltiniai suteikia vandenį ištisus metus.
Jerichas neišnyko, bet buvo sunaikintas ir perstatytas daugybę kartų. Archeologai suskaičiavo per 20 miesto griuvėsių sluoksnių – tai reiškia, kad jis buvo niokojamas, apleidžiamas ir vėl atstatomas įvairiomis epochomis. Vienas garsiausių sunaikinimų susijęs su bibliniais įvykiais, kai, pasak Jozuės knygos, izraelitai įžengė į Kanaano žemę.
Dabartinis Jericho miestas yra gyvas, nors nedidelis. Tai viena seniausių nuolat gyvenamų vietų, bet ir viena iš labiausiai sluoksniuotų – gyventojai vaikšto virš tūkstančių metų griuvėsių. Netoliese esantys Tell es-Sultan kasinėjimai rodo ankstyvą miestietišką kultūrą, o greta – pastatyti modernūs pastatai, suvenyrų kioskeliai ir turistams pritaikyta infrastruktūra.
Jerichas religiniu požiūriu
Jerichas įeina į Šventojo Rašto istoriją kaip pirmasis miestas, kurį izraelitai užėmė grįždami iš Egipto vergijos. Pagal Jozuės knygą, miestas buvo apsuptas, o jo sienos griuvo ne nuo ginklų, bet nuo septynių dienų tylos ir trimitų garsų. Tai ne karinė pergalė, o dvasinis ženklas, kad žemė atiduodama ne jėga, o pagal Dievo pažadą.
Jerichas tampa perėjimo tašku – riba tarp klajonės dykumoje ir pažadėtosios žemės. Miesto griūtis simbolizuoja senosios tvarkos pabaigą, o sienų žlugimas – Dievo veikimą už įprastų taisyklių. Sienų griuvimas tampa ne tik kariniu, bet ir liturginiu veiksmu – tai lyg ceremoninis dvasinis perėjimas.
Vėliau Jerichas minimas Evangelijose: čia gyveno aklasis Bartimiejus, kurį Jėzus išgydė, taip pat muitininkas Zachiejus, kuris susitiko su Jėzumi. Tai rodo, kad miestas net ir po šimtmečių išliko reikšmingas kaip sustojimo, perkeitimo, Dievo artumo vieta.
Jerichas Biblijoje simbolizuoja sienas, kurias gali sugriauti ne žmonės, o Dievas. Tai pasakojimas apie pasitikėjimą, apie tai, kad ne viskas pasiekiama jėga. Sienos, tokios kaip Jericho, dažnai yra psichologinės, dvasinės, ir jų griūtis reiškia vidinį perėjimą į naują tikėjimo lygmenį.
Šiandien Jerichas stovi ramus, su saule išdeginta žeme, tarp griuvėsių ir datulių palmių, tarsi tyliai liudydamas: seniausias miestas pasaulyje vis dar kvėpuoja, o jo istorija – tai ne tik akmenys, bet ir balsas, kuris nepaliauja kalbėti per amžius.