JEREMIJO KNYGA

Žodžiai Hilkijo sūnaus Jeremijo, iš kunigų šeimos Anatote, Benjamino žemėje. VIEŠPATIES žodis atėjo jam Amono sūnaus Judo karaliaus Jošijo dienomis – tryliktaisiais jo valdymo metais. Atėjo taip pat ir Jošijo sūnaus Judo karaliaus Jehojakimo dienomis iki vienuoliktųjų Jošijo sūnaus Judo karaliaus Zedekijo metų galo, – iki pat Jeruzalės tremties penkto mėnesio.

A. PRANAŠO ŽODŽIAI IŠ DIEVO SU PASAKOJIMAIS APIE PATĮ PRANAŠĄ

. Pranašavimai karaliaus Jošijo dienomis

Jeremijo pašaukimas būti pranašu

Man atėjo VIEŠPATIES žodis:
“Dar prieš sukurdamas įsčiose,
tave
aš pažinau,
dar prieš gimimą tave aš pašventinau, –
pranašu tautoms tave aš paskyriau”.
“Ai ai ai, Viešpatie DIEVE! –
sudejavau,
–
Štai aš nemoku kalbėti! Esu tik
vaikas!”
Bet VIEŠPATS man atsakė:
“Nesakyk: ‘Esu tik vaikas!’
Kur tik tave siųsiu, tu eisi,
ką tik tau liepsiu, – kalbėsi!
Nebijok nieko, nes aš esu
su
tavimi
ir tave apsaugosiu, – VIEŠPATIES žodis”.

Tuomet VIEŠPATS
ištiesė savo ranką
ir palytėjo mano lūpas, tardamas:
“Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!
Įsidėmėk! Šią dieną tave paskiriu
tautų ir karalysčių prievaizdu,
kad išrautum ir nugriautum,
sunaikintum ir nuverstum,
atstatytum ir atsodintum”.

VIEŠPATS toliau kalbino mane, klausdamas: “Ką matai, Jeremijau?” – “Budriojo medžio šaką”, – atsakiau. Tuomet VIEŠPATS tarė man: “Matai labai gerai! Nes aš budžiu, kad įvykdyčiau savo žodį”.

Antrą kartą VIEŠPATS kalbino mane, klausdamas: “Ką matai?” – “Matau verdantį katilą, svyrantį iš šiaurės”, – atsakiau.

Tuomet VIEŠPATS tarė man: “Iš šiaurės išsilies nelaimė ant visų krašto gyventojų!”

“Štai aš šaukiu visas šiaurės
karalystes, –
VIEŠPATIES žodis. –
Jos ateis, ir kiekvienas karalius pasistatys
savąjį sostą prie Jeruzalės vartų,
priešais jos mūro sienas
ir prieš visus Judo miestus.
Taip aš ištarsiu jiems savąjį
nuosprendį
už visą jų nedorumą, –
už tai, kad jie mane paliko,
degino smilkalus kitiems dievams
ir garbino savo pačių rankų dirbinius”.

“Ogi tu – susijuosk savo strėnas!
Stokis ir skelbk jiems visa, ką tau liepiu!
Nepalūžk nuo jų,
kad tavęs nepalaužčiau jų akyse!
O aš – štai padariau tave šiandien
sutvirtintu miestu,
geležiniu šulu ir vario siena,
kad būtum prieš visą kraštą:
prieš Judo karalystės karalius ir didžiūnus,
prieš jos kunigus ir visą liaudį.
Prieš tave jie kovos, bet tavęs
neįveiks,
nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau”, –
tai VIEŠPATIES žodis.

Neištikimoji tauta

Man atėjo VIEŠPATIES žodis:
“Eik ir paskelbk Jeruzalei taip,
kad ji
išgirstų:
‘Tai VIEŠPATS pasakė:
aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę,
kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine,
sekdama paskui mane per dykumą,
nesėjamą žemę.
Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo
Izraelis,
jo pjūties pirmasis derlius.
Ryjantieji jį užsitraukia kaltę,
nelaimė juos ištinka, – tai VIEŠPATIES
žodis'”.

Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,
Jokūbo namai!
Jūs – visos Izraelio namų giminės,
VIEŠPATS taip kalba:
“Kokią mano ydą surado jūsų tėvai,
kad jie atsitraukė nuo manęs taip toli?
Eidami paskui beverčius stabus,
pasidarė beverčiai jie patys?
Jie niekuomet nepaklausė:
‘Kurgi
tas VIEŠPATS,
išvedęs mus iš Egipto žemės,
dykumoje mums rodęs kelią
per tyrlaukius ir smėlio daubas,
per sausą ir pavojingą kraštą,
per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja,
kuriame negyvena joks žmogus?’

Kai atvedžiau jus į sodų kraštą,
kad mistumėte jo vaisių gausa,
jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą,
mano nuosavybę padarėte
pasibjaurėtiną.
Kunigai neklausė: ‘Kur yra
VIEŠPATS?’
Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė,
ganytojai maištavo prieš mane.
Pranašai kalbėjo Baalo vardu
ir vaikėsi bejėgius stabus.
Todėl dar kartą šauksiu aš jus į
teismą, –
sako VIEŠPATS, –
net jūsų vaikų vaikus šauksiu aš į teismą.
Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir
pasižvalgykite,
pasiųskite ką nors į Kedarą
ir atidžiai apsvarstykite,
ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?
Ar pakeitė kuri nors tauta savo
dievus?
Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai!
O manoji tauta išmainė mano Šlovę
į bejėgius stabus!
Išsigąskite dėlei to, dangūs,
drebėkite iš siaubo, – tai VIEŠPATIES žodis!
Nes manoji tauta nusikalto
dvigubai:
mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko
ir išsikasė vandens talpyklas –
kiauras talpyklas, nelaikančias vandens”.

“Ar Izraelis yra vergas? Ar jis
gimė
vergijoje?
Jei ne, tai kodėl jis pavirto grobiu?
Kodėl prieš jį riaumoja ir urzgia
liūtai?
Jie pavertė jo kraštą tyrais, –
jo miestai – dyki apanglėję griuvėsiai.
Net Nofo ir Tahpanhėso žmonės
skuta tavo viršugalvį.
Ar ne todėl, kad tu VIEŠPATĮ, savo
Dievą, palikai?
O dabar, kas tau iš to,
jei bėgtum
į Egiptą
ir gertum Šihoro {Nilo} vandenį?
Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją
ir gertum vandenį iš {Eufrato} Upės?
Tavo paties nedorumas nubaus tave,
tavasis atsimetimas nuo manęs pasmerks tave.
Taigi apsvarstyk ir praregėk,
kaip baisiai kartu tau VIEŠPATĮ, savo Dievą,
palikti ir neturėti mano baimės, –
sako VIEŠPATS, Galybių DIEVAS”.

“Tu jau seniai sulaužei savo jungą,
sutraukei savo pančius,
tardama: ‘Netarnausiu!’
Ant kiekvienos aukštos kalvos,
po bet kokiu kupliu medžiu
tu kaip kekšė tysojai.
Ogi aš buvau tave pasodinęs
it rinktinį vynmedį,
tikrai taurios rūšies!
Kaip tu galėjai man pavirsti bjauriu,
laukiniu vynmedžiu?
Nors tu ir šarmu šveistumeisi,
ir muilo nešykštėtum,
tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, –
tai Viešpaties DIEVO žodis.
Kaipgi gali sakyti: ‘Aš nesu suteršta!
Paskui Baalus nelaksčiau’?
Pažvelk į savo elgesį Slėnyje!
Suprask, ką padarei!
Tu – ūmi, jauna kupranugarė,
lakstanti šuoliais be tikslo,
{laukinė asilė, įjunkusi į dykumą},
uostydama vėją savo įkarštyje, –
pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti?
Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras,
kai vaikymosi metas jai užeis.
Tausok savo kojas, jos kone basos,
o savo gerklę gelbėk nuo troškulio!
Bet tu sakai: ‘Ne! Nė nesitikėk!
Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos
seksiu’.
Kaip sučiuptas vagis susigėsta,
taip bus sugėdinti Izraelio žmonės:
jie patys, jų karaliai ir didžiūnai,
kunigai ir pranašai.
Tie, kurie sako medžio gabalui:
‘Tu –
mano tėvas!’
ir akmeniui: ‘Mane tu pagimdei!’ –
nugarą man atgręžė, bet ne veidą,
tačiau bėdos ištikti jie šaukia: ‘Ateik ir
gelbėk
mus!’
Kurgi nūn tavo dievai, kurių sau
prisidirbai?
Tegu ateina jie!
Ar išgelbės jie tave, kai patekai į bėdą?
Juk kiek tavo miestų,
tiek tavo dievų, Judai!
{Kiek gatvių Jeruzalėje,
tiek aukurų pastatėte Baalui.}
Kaip galite dar drįsti maldauti
manęs?
Jūs visi kėlėte maištą prieš mane, –
sako VIEŠPATS.
Veltui plakiau jūsų vaikus, –
mokomi jie nesileido.
Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus
lyg plėšrus liūtas”.
O jūs – ši karta,
imkite į širdį VIEŠPATIES žodį:
“Argi Izraeliui aš tarsi dykuma buvau,
lyg tamsybių šalis?
Kodėl manoji tauta sako: ‘Esame laisvi!
Daugiau pas tave neateisim’?
Ar gali pamiršti mergaitė
savo
puošmenas
ir nuotaka savo kaspinus?
Tačiau manoji tauta mane pamiršo
jau kadai kada.
Kaip lengvai tu kelią surandi,
kai ieškai meilužių!
Savo nedorumu mokei tu savojo elgesio
net pačias nedoriausias moteris!

Net tavųjų drabužių kraštai
apskretę krauju
nekaltų varguolių!
Ne vagys jie, pagauti įsilaužiant,
o vis dėlto sakai: ‘Aš esu nekalta!
Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!’
Štai teisiu aš tave dėl to,
kad sakei: ‘Nenusidėjau'”.

Ko taip bėginėji,
kaitaliodama savo kelius!
Tu būsi ir Egipto apvilta,
kaip turėjai apsivilti Asirija.
Ir iš ten išeisi susiėmus
rankomis galvą,
nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu
pasitiki.
Gero iš jų nesulauksi!

{Mane pasiekė šitoks VIEŠPATIES žodis:}
“Jei vyras paleistų žmoną
ir jeigu ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už
kito,
ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją?
Argi tas kraštas nebūtų teršte
suterštas?
Tu juk su tiek meilužių svetimavai,
ir dar norėtum sugrįžti pas mane!

Pakelk savo akis į aukštas,
plikas kalvas ir pagalvok,
ar dar yra vieta, kur vyrai nebūtų mėgavęsi
su tavimi?
Jų laukdama, sėdėjai pakelėse kaip arabas
dykumoje.
Savo nedoru svetimavimu suteršei
kraštą.
Todėl buvo sulaikyti lietaus būriai,
nebeužėjo pavasario lietūs.
Bet kadangi tavoji kakta įžūli it kekšės,
tu nė nemanei rausti iš gėdos.

Net dabar argi nesišauki manęs:
‘Tėve mano! Tu – mano jaunystės sužadėtinis!
Nejau jis neapykantą jaus amžinai,
niekuomet nesiliaus pykti?’
Šitaip tu kalbėjai, bet darei pikta,
kiek įstengei!”

Dvi seserys: Judo ir Izraelio karalystėsKaraliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS kalbėjo man: “Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! Aš maniau: ‘Po to, kai visa tai padarė, galop sugrįš ji pas mane’. Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik už svetimavimą, duodamas skyrybų raštą. Bet tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino, – ji ėjo sau, elgdamasi kaip ištvirkėlė. Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, apsimetusi, – tai VIEŠPATIES žodis”.

Izraelio atkūrimasTada VIEŠPATS pasakė man: “Maištingoji Izraelio karalystė yra mažiau kalta, negu neištikimoji Judo karalystė. Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark:

‘Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
nebūsiu tau piktas,
nes esu maloningas, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
neapykantos amžinai aš nejaučiu.
Tik prisipažink,
kad esi
kalta,
nes juk prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą,
maištavai,
savo palankumą švaistei svetimiems
dievams
{po bet kokiu kupliu medžiu}
ir mano balso klausyti nenorėjai, – tai
VIEŠPATIES žodis'”.

“Sugrįžkite, atsimetėliai vaikai, –
sako VIEŠPATS, –
nes aš esu jūsų VIEŠPATS.
Paimsiu jus po vieną iš miesto,
po du iš šeimos ir atvesiu į Zioną.
Ten duosiu jums ganytojų
pagal
savo širdį, –
jie ganys jus išmintingai ir protingai.
Kai pagausėsite ir būsite
vaisingi krašte, –
sako VIEŠPATS, –
tomis dienomis žmonės daugiau
nebesakys:
‘VIEŠPATIES Sandoros Skrynia!’
Į galvą niekam ji nebeateis,
niekas jos nebeminės,
nepasiges ir naujos nebedarys”.

Tuo metu Jeruzalė bus vadinama ‘VIEŠPATIES sostas’, visos tautos ten susirinks, kad pašlovintų VIEŠPATIES vardą Jeruzalėje. Savo nedorų širdžių potraukių daugiau jos nebetenkins. Tomis dienomis Judo namai susijungs su Izraelio namais ir abeji drauge ateis iš šiaurės šalies į kraštą, kurį jūsų tėvams daviau kaip palikimą.

Atleidimo sąlygos

“Tuomet aš sau maniau:
kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką,
duoti tau malonų kraštą,
visų gražiausią palikimą tarp tautų!
Vadintum mane ‘Mano Tėve!’ – maniau, –
ir nuo manęs nenusigręžtum.
Tačiau kaip moteris dėl meilužio
darosi neištikima,
taip tu buvai man neištikima, Izraelio tauta, –
tai VIEŠPATIES žodis”.

Girdėti balsas nuo plikų aukštumų!
Maldaujantis Izraelio vaikų verksmas,
nes jie pasiklydo, eidami savo keliais,
ir pamiršo VIEŠPATĮ, savąjį Dievą.
“Sugrįžkite, maištingieji vaikai,
jūsų atsimetimą aš pagydysiu”.

“Mes čia! Dabar mes einame pas tave,
nes tu VIEŠPATS, mūsų Dievas!
Išties kalvos – apgaulė, –
klegesys aukštumose!
Tik VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, tėra Izraelio
išganymas.
Tas Gėda-dievas nuo mūsų
jaunų dienų rijo visa,
ką mūsų tėvai pelnė, –
jų avis ir galvijus,
jų sūnus ir dukteris.
Sau mes gėdą pasiklojome ir
nešlove apsiklojome,
nes VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, nusidėjom
nuo savo jaunystės iki šios dienos
ir mes, ir mūsų tėvai, –
neklausėme VIEŠPATIES, savo Dievo,
balso”.

Šaukimas grįžti

“Jei nori sugrįžti, Izraeli, –

VIEŠPATIES žodis, –
pas mane turi sugrįžti.
Jei pašalintum savo bjaurastį iš mano akivaizdos
ir neišklystum iš doro kelio,
ir prisiektum:
‘Kaip gyvas
VIEŠPATS!’
pagal teisybę, teisingumą ir teisumą.
Tuomet tautos jo vardu sau palaimos
linkėtų
ir patys juo didžiuotųsi”.
Nes Judo vyrams ir Jeruzalei
VIEŠPATS sako:
“Išarkite dirvonus, nesėkite tarp
erškėčių!
Apipjaustykite savo širdis
VIEŠPAČIUI,
teatsileidžia surambėjusios jūsų širdys,
Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai,
idant mano pyktis neužsipliekstų kaip ugnis
ir nesileistų užgesinamas dėl jūsų nedorų
darbų”.

Judo karalystei grasina priešas iš šiaurės

Paskelbkite Judo karalystėje,
praneškite Jeruzalėje!
Sakykite: “Pūskite ragą visame krašte!”
Šaukite ir raginkite:
“Rinkitės! Skubėkim į miestus su mūrais!”
Iškelkite ženklą: “Į Zioną!”
Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite!
Nes nelaimę siunčiu iš šiaurės,
didį nusiaubimą.
Pakilo liūtas iš savo tankmės,
tautų naikintojas atžygiavo, –
atėjo iš savųjų namų,
kad tavąjį kraštą paverstų dykuma.
Tavo miestai bus sugriauti ir liks be
žmonių.
Dėl to apsivilkite ašutinę,
dejuokite ir aimanuokite:
“Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis
nenusigręžė nuo mūsų”.

“Tą dieną, – sako VIEŠPATS, –
apstulbs karalius nusigandęs, apmirs
širdis didžiūnams,
kunigai pastirs iš baimės
ir pranašai bus priblokšti.
‘Deja! Viešpatie DIEVE, –
jie
sakys, –
kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę,
sakydamas jiems: ‘Visa išeis jums į
gera!’ –
tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės”.

Teismo viesulas

Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei
bus
sakoma:
“Nuo nuožmių aukštumų per dykumą
kyla svilinantis vėjas prieš dukrą manosios
tautos.
Ne vėtymo, ne dulkinimo vėjas, –
man paliepus, papučia vėjas
stipresnis negu šie.
Dabar aš pats juos apkaltinsiu!”

Štai jis pakyla tarsi audros debesis,
jo vežimai tarsi viesulas.
Greitesni už erelius jo žirgai:
“Vargas mums! Prapultis!”
Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo
širdies,
kad dar galėtum būti išgelbėta!
Kaip ilgai tu laikysies savo pražūtingų
užmačių?
Klausykis! Žinia ateina iš Dano,
negandą skelbia iš Efraimo kalnų:
“Praneškite tai tautoms,
skelbkite Jeruzalėje:
‘Apgulėjai ateina iš tolimo krašto,
žygiuoja prieš Judo miestus, karingai
šaukdami’.
Kaip laukų sargai jie apsupo ją
iš
visų pusių,
nes ji kėlė maištą prieš mane, – sako VIEŠPATS”.
Tavo elgesys, tavieji darbai tai
tau
padarė, –
tavo nedorumas yra kaltas,
kartėlis gula tau ant širdies!
“Mano širdie! Mano širdie!
Raitausi iš skausmo!
Netelpa krūtinėje mano širdis!
Man širdis plyšta, negaliu tylėti,
nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.
‘Nelaimė vejasi nelaimę’, –
pranešama.
Visas kraštas niokojamas, –
kaipmat sunaikintos mano palapinės,
akimirksniu – manosios pastogės.
Kaip ilgai turėsiu regėti tą karo
vėliavą,
klausytis tų rago garsų?”

“Deja, manoji tauta paika!
Manęs jie nepažįsta!
Jie – neprotingi vaikai,
be jokios nuovokos.
Jie gudrūs vien pikta daryti,
o gera daryti nemoka”.
Pažiūrėjau į žemę, ir štai –
ji nualinta ir dyka!
Žvelgiau į dangų – jame nebuvo šviesos!
Pažiūrėjau į kalnus, ir štai –
jie drebėjo,
o visos kalvos svyravo pirmyn ir atgal!
Žvalgiausi, ir štai –
nebuvo žmonių;
net padangių paukščiai buvo išskridę!
Pažiūrėjau, ir štai –
derlinga žemė buvo tapusi dykuma,
visi jos miestai – griuvėsiai
prieš
VIEŠPATĮ,
sunaikinti jo aitraus pykčio.

Ak, šitaip VIEŠPATS sakė: “Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau nesunaikinsiu jo visai”.
“Dėl to dejuos žemė,
ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,
nes aš pasakiau ir nesigailiu,
aš nutariau ir neatšauksiu”.

Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,
išbėgioja visų miestų gyventojai.
Jie šliaužia į urvus,
slepiasi miškų tankmėse,
kopia ant uolų:
visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.

O tu, pasmerktoji pražūčiai,
ką tu manai, rengdamasi purpuru,
puošdamasi aukso pašvitais,
tepdama savąsias akis dažais?
Veltui gražiniesi!
Tavieji meilužiai tave paniekina, –
tavo gyvybės jie ieško!
Tarsi dejuotų gimdyvė, – girdžiu, –
tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina.
Tai šaukia Ziono dukra.
Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas:
“Ak, vargas man!
Alpstu nuvargusi, sugriebta
žudikų!”

Jeruzalės nuodėmė

“Paklajokite Jeruzalės gatvėmis,
žvalgykitės ir stebėkite!
Ieškokite jos aikštėse,
ar rasite žmogų –
bent vieną
žmogų,
vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės,
idant galėčiau jai atleisti! – sako VIEŠPATS.
Nors jie ir sakytų:
‘Kaip
gyvas VIEŠPATS!’ –
jų priesaika būtų kreiva”.
VIEŠPATIE, argi tavo akys
neieško teisybės?
Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė,
tu juos mažne sunaikinai, bet jie
nesileido
mokomi.
Jie tapo kietesni už uolą, – sugrįžti
atsisakė.
Tariau sau: “Jie yra tik varguoliai,
užtat paikai ir elgiasi,
nes nežino VIEŠPATIES kelio
nei savojo Dievo teisingumo.
Geriau pas didžiūnus eisiu,
jiems
kalbėsiu,
nes jie žino VIEŠPATIES kelią
ir savojo Dievo teisingumą”.
Tačiau ir jie, visi iki vieno, buvo sulaužę
jungą,
nutraukę ryšius.
Todėl miškų liūtas juos plėšo,
tyrų vilkas juos pjauna,
ir leopardas sėlina apie jų miestus ir visus,
kas tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus.
Gausūs buvo jų nusikaltimai,
be skaičiaus jų atsimetimai.

“Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti?
Tavieji vaikai mane paliko
ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas.
Pasotinau juos, bet jie svetimavo,
į kekšės namus grūdosi.
Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs,
kiekvienas žvengia savo artimo žmonos.
Kaip už tokius darbus nebausiu? –
tai VIEŠPATIES žodis. –
Kaip tokiai tautai nekeršysiu?”

Kopkite į jos vynmedžių
lysves atšlaitėse,
nuniokokite jas! Tik nesunaikinkite
visiškai!
Nugenėkite nukarusias šakas,
nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.
“Ai, su manim abeji elgėsi
labai
neištikimai, –
ir Izraelio, ir Judo namai, –
tai VIEŠPATIES žodis”.
VIEŠPATIES išsigynė, sakydami:
“Nė būti jo nėra!
Neištiks mūsų jokia nelaimė, –
nematysime nei kalavijo, nei bado.
Pranašai tik vėjus gaudo,
ne žodis iš Dievo jų kalba.
Teištinka jų grasinimai juos pačius!”

Todėl VIEŠPATS, Galybių Dievas, taip
prabilo:
“Kadangi jie tai pasakė,
štai savo žodžius tavo lūpose paversiu
ugnimi.
Šita tauta yra malkų krūva,
kurią ugnis suris!
Žiūrėkit! Aš sukeliu prieš jus tautą
iš toli,
Izraelio namai, – tai VIEŠPATIES
žodis! –
Tvirtą tautą,
ilgaamžę tautą,
tautą, kurios kalbos nemoki, –
nesupranti, ką jie sako.
Jų strėlinės – kaip kapų atviros
duobės, –
visi jie – šaunūs kovotojai.
Jie suris tavo pjūtį ir tavo maistą,
suris tavo sūnus ir dukteris,
suris tavo avis ir galvijus,
suris tavo vynmedžius ir figas.
Jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus,
kuriais tu pasitiki, – kalaviju”.

“Tačiau net ir tomis dienomis, – tai VIEŠPATIES žodis, – jūsų nesunaikinsiu visiškai. Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ – atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savame krašte, taip tarnaukite dabar svetimiems dievams nesavame krašte'”.

Jokūbo namams tai pasakyk
ir Judo karalystei tai paskelbk:
“Klausykis, paika ir nenuovoki tauta,
–
jūs turite akis, bet nematote,
jūs turite ausis, bet negirdite.
Argi neturėtumėte manęs garbinti, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
argi neturėtumėte drebėti prieš mane?
Juk aš padariau smėlį jūros siena,
amžina riba, kurios jai peržengt
nevalia.
Nors ji ir ūžauja, bet veltui,
nors ir riaumoja jos bangos, ant ribos turi
sulūžti.
Maištingą ir neklusnią širdį turi
ši
tauta, –
nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.
Nepagalvojo širdimi:
‘Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą,
kuris duoda mums lietų –
ankstyvąjį ir vėlyvąjį atėjus metui,
kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių
seką’.
Jūsų kaltės suardė šitą seką,
jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.
Mano tautoje daug yra nedorėlių,
metančių savo tinklus.
Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai,
bet sugauna žmones.
Kaip medžiotojo krepšys
prikimštas paukščių,
taip jų namai – pilni klastų.
Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,
išplersta ir nutunka.
Jų nedori darbai – nuodėmė ant nuodėmės, –
teisingumo nė paisyt nepaiso,
našlaičių bylų negina, vargšų skundų
negirdi.
Kaip už tokius darbus nebausiu? –
tai VIEŠPATIES žodis. –
Kaip tokiai tautai nekeršysiu?
Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko
krašte:
pranašai pranašaudami meluoja,
kunigai valdo, kaip
pranašai liepia,
o mano tautai tas patinka!
Bet ką darysite, kai ateis galas?”

Priešas apgula Jeruzalę

Bėkite, Benjamino vaikai,
iš Jeruzalės!
Pūskite ragą Tekooje, Bet-haKereme duokite
ženklą,
nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.
Gražioji ir trapioji Ziono dukra,
tu
žuvusi!
Prieš ją ateina piemenys su savo
kaimenėmis,
statosi aplinkui savo palapines,
kiekvienas gano kur nori.
“Pasiruoškite mūšiui su ja!
Būkite pasiruošę!
Mes pulsime vidudienį!
Deja, bėda mums! Diena jau temsta,
ilgėja vakaro šešėliai.
Būkite pasiruošę! Užpulsime ją
nakčia
ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!”

Nes štai ką Galybių VIEŠPATS
pasakė:
“Iškirskite jos medžius
ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę.
Ji yra miestas, paskirtas bausmei, –
jos gatvėse visur tik priespauda!
Kaip iš šaltinio trykšta vandenys,
taip iš josios plūsta nedorumas.
Smurtas ir plėšimas joje siaučia,
ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.
Leiskis pamokoma, Jeruzale,
kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs
ir nepaversčiau tavęs tyrais, –
žeme, kurioje niekas negyvena”.

Galybių VIEŠPATS taip kalbėjo:
“Surink, tarsi vynuoges surink
Izraelio likutį!
Tarsi vynuogių raškytojas
rankomis keliskart pereik jo šakas”.

Į ką aš kreipsiuos?
Per ką įspėsiu, kad mane jie išgirstų?
Štai jų ausys neapipjaustytos, –
jie negali girdėti.
Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, –
į jį polinkio jie neturi.
Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio,
išvargintas pastangų jį suvaldyti.
Išliesiu jį ant mažylių gatvėje,
taip pat ir ant vaikinų būrių!
Visi bus paimti į nelaisvę,
vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.
Jų namai atiteks kitiems,
ir jų laukai, ir žmonos,
kai aš pakelsiu savo ranką
prieš šio krašto gyventojus, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Nuo mažiausio iki didžiausio, jie
visi iki vieno –
gobšūs savanaudžiai;
nuo pranašo iki kunigo, jie visi – apgavikai.
Mano tautos žaizdas jie tik apgydo,
kartodami: “Viskas gerai! – Viskas
gerai!” –
nors nėra gerai.
Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus
darbo,
tačiau jie nesidrovi
nei nežino, ką reiškia iš gėdos parausti.
Todėl jie kris tarp žūvančiųjų,
jie sukniubs, kai aš juos bausiu, – sako VIEŠPATS.

Šitaip VIEŠPATS kalbino:
“Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite!
Pasiklauskite senovės takų,
kur yra gerasis kelias?
Eikite juo ir rasite sau ramybę.
Bet jie atsakė: ‘Juo mes neisime!’
Daviau jums ir sargus:
‘Paklausykite rago garso!’
Bet jie atsakė: ‘Neklausysime!’
Todėl išgirskite, tautos,
ir žinok, bendrija, kas jų laukia!
Girdėk, žeme!
Šitai tautai štai siunčiu nelaimę,
jų pačių piktų pinklių vaisių,
nes jie neklausė manųjų žodžių,
atmetė manąjį įstatymą.
Kam gi man smilkalai iš Šebos
ir kvapieji meldai iš tolimo krašto?
Man ne prie širdies jūsų deginamosios
aukos,
nemalonios man jūsų atnašos.
Todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, –
štai padėsiu kliūčių ant šitos tautos
kelio,
kad ji ant jų sukluptų.
Tėvai ir vaikai,
kaimynai ir bičiuliai drauge pražus”.

Taip VIEŠPATS kalbėjo:
“Štai atžygiuoja tauta iš
šiaurės
krašto,
didelė tauta, pažadinta nuo žemės
pakraščių.
Ginkluoti lankais ir ietimis,
žiaurūs ir nežinantys pasigailėjimo, –
tarsi jūros šniokštimas jų ūžesys.
Raiti ant žirgų, mūšio rikiuotės gretose,
prieš tave, Ziono dukra!”

“Išgirdome žinią apie juos,
rankas nuleidome,
pagavo mus baimė
ir kančios kaip gimdyvės.
Neik iš namų į laukus,
nesileisk į kelionę vieškeliu,
nes priešo kalavijas – klaikas visur!
Ai, mano tautos dukra, vilkis
ašutinę,
voliokis pelenuose,
gedėk kaip vienatinio sūnaus,
liek gailias ašaras,
nes staiga mus užklumpa žudikas”.

Dievas paskiria pranašą vertinti tautą

Vertintoju savo tautoje
paskyriau tave, –
valytoju, –
kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.
Jie – varis ir geležis:
visi jie – užkietėję maištininkai,
šmeižtų nešiotojai – elgiasi nedorai.
Dumplės šniokščia,
šviną suryja ugnis.
Veltui valytojas valė, –
nedorieji nebuvo atskirti.
“Atmestuoju sidabru” jie bus
vadinami,
nes VIEŠPATS juos atmetė.

. Pranašavimai karaliaus Jehojakimo dienomis

Pamokslas Šventyklos vartuose Žodis, kurį gavo iš VIEŠPATIES Jeremijas: “Atsistok VIEŠPATIES Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: ‘Visi Judo gyventojai, kurie einate pro vartus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį!'” Štai ką Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: “Taisykite savo kelius ir savo darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. Nepasikliaukite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei neišliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, aš būsiu su jumis šioje vietoje – krašte, kurį daviau senovėje tavo tėvams amžiams.

Štai! Pasikliaujate nepagrįsta viltimi – beverčiu melu! Iš to tik žalos turėsite! Kaipgi? Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojate Baalui atnašas ir sekate paskui kitus dievus, kurių net nepažįstate, paskui, atėję pas mane į šiuos Namus, kurie vadinasi mano vardu, sakote: ‘Esame apsaugoti! Galime vėl daryti visus šiuos nedorus darbus!’ Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, nevirto jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! – tai VIEŠPATIES žodis. Taip! Nueikite, jei norite, į Šilo’ą, kurį buvau padaręs savo vardo vieta pradžioje. Pasižiūrėkite, ką aš padariau jam už nedorus darbus, kurių pridarė mano tauta – Izraelis. Ir dabar, kadangi jūs padarėte šias visas nuodėmes, – sako VIEŠPATS, – kadangi jūs neklausėte, nors ir kalbėjau jums taip primygtinai, kadangi jūs neatsiliepėte, nors ir šaukiau jus, todėl su šiais Namais, vadinamais mano vardu, – jais jūs pasitikite, – ir su vieta, kurią jums ir jūsų tėvams daviau, pasielgsiu lygiai taip, kaip su Šilo’u pasielgiau.

Atstumsiu jus nuo savęs, kaip atstūmiau visus jūsų giminaičius, visus Efraimo palikuonis”.

Tauta neklauso“O tu nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu. Argi nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? Vaikai malkas rankioja, jų tėvai pakuria ugnį, o motinos minko tešlą paplotėliams Dangaus karalienei. Mane įskaudinti norėdami, jie lieja geriamąsias atnašas svetimiems dievams. Argi jie mane įskaudina? – sako VIEŠPATS. – Ne! Argi ne save pačius, savo pačių gėdai? Tikrai, – Viešpats DIEVAS taip pasakė, – mano liepsnojantis pyktis išsilies ant šitos vietos, ant žmonių ir ant gyvulių, ant lauko medžių ir dirvų derliaus. Jis degins, ir nebus kam jį užgesinti”.

Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kalba taip: “Dėkite savo deginamąsias aukas ant skerstinių atnašų ir suvalgykite paaukotą mėsą! Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, jiems nieko neįsakiau apie deginamąsias ar skerstines aukas. Bet šį vieną įsakymą daviau jiems. Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.

Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savųjų nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto žemės, ligi šiandien primygtinai siunčiau ir siunčiau jums savuosius tarnus – pranašus. Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, bet darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jųjų tėvai.

Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, tavęs jie neklausys, nors juos ir šauksi, tau jie neatsilieps. Todėl pasakyk jiems: ‘Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingo nuo jų lūpų'”.

Stabų garbinimas Ben-Hinomo slėnyje

Nusikirpk plaukus ir mesk juos šalin!
Kalvose užtrauk liūdną raudą!
Nes VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą,
sukėlusią jo pyktį.

Judo žmonės padarė nedorybę mano akyse, – sako VIEŠPATS. – Jie suteršė Namus, kurie vadinasi mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus. Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į mintį. Dėl to, tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateis dienos, kai nebebus minimas Tofetas ir Ben-Hinomo slėnis, bet Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti. Tada šitos tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims, – nebus kam jų nuvaikyti. Aš nutildysiu Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.

Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – kaulai Judo karalių, kaulai jo didžiūnų, kaulai kunigų, kaulai pranašų ir kaulai Jeruzalės gyventojų bus iškasti iš kapų ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, prieš mėnulį, prieš visas dangaus galybes , kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias jie kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsčiom ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms patręšti. Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, nors ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti negu gyventi, – sako Galybių VIEŠPATS.

Nusikaltimas ir bausmė

Pasakyk jiems:
“Taip kalbėjo VIEŠPATS:
‘Kai žmonės pargriūva, argi jie vėl nesikelia?
Kai žmonės paklysta, argi atgal negrįžta?’
Kodėl tat ši tauta – Jeruzalė – yra
amžinai neklusni?
Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų,
atsisako sugrįžti?
Klausiausi atidžiai ir neišgirdau
nė vieno tiesos žodžio.
Niekas neapgaili savo nedorumo, –
nesako: ‘Ką aš padariau!’
Visi veržiasi į priekį savo
neklusniuoju keliu
tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.
Net gandras padangėse žino,
kada keliauti,
burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia
laiką,
kada sugrįžti,
bet mano tauta nežino
VIEŠPATIES teisingumo!”
Kaip galite sakyti: “Mes išmintingi!
Mes turime VIEŠPATIES įstatymą”?
Juk iš tikrųjų pavertė jį melu
melaginga žinovo plunksna!
Išminčiai sugėdinti,
apstulbinti, įkliuvę į spąstus.
Štai VIEŠPATIES žodį jie atmetė, –
iš kurgi jų išmintis?

“Todėl jų žmonas atiduosiu
kitiems,
o jų laukus užkariautojams.
Juk jie visi, nuo mažiausio lig didžiausio,
godžiai ieško savo naudos,
nuo pranašo lig kunigo, jie visi – veidmainiai.
Dukters, mano tautos, žaizdas jie
nerūpestingai apgydo,
kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas
gerai!’ –
nors nėra gerai.
Turėtų gėdytis dėl savo
bjauraus elgesio!
Tačiau jie nei gėdos jaučia,
nei žino, ką reiškia iš gėdos parausti.
Tikrai jie kris tarp žuvusiųjų,
jie sukniubs, kai aš juos bausiu”, – sako
VIEŠPATS.

“Tikrai surengsiu jų pjūtį! –
tai
VIEŠPATIES žodis”.
Nebus vynuogių ant vynmedžio
nei figų ant figmedžio,
net lapai bus nuvytę!
Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko.
Ko gi dar sėdime?
Susirinkime! Eime į miestus su įtvirtinimais,
kad ten žūtume,
nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums
žūti.
Jis davė mums gerti nuodų,
nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.
Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo,
laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina klaikas!
Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia
jo
ristūnai,
nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas.
Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą,
miestus ir jų gyventojus.

“Pasiųsiu prieš jus nuodingų
gyvačių,
angių, kurių joks užkerėjimas neveiks.
Jos gels jus mirtinai! – Tai VIEŠPATIES
žodis”.

Pranašo sielvartas dėl tautos kančios

Mano liūdesys nepagydomas,
manoji širdis pasiligojusi.
Štai vargšės mano tautos šauksmas
aidi skersai išilgai per kraštą:
“Nejau VIEŠPATIES nėra Zione?
Argi nebėra ten jo karaliaus?
{Kodėl jie skaudina mane savo stabais,
savo beverčiais svetimais dievais?}
Pjūtis jau praėjo,
vasara pasibaigė,
bet mes dar tebesam neišgelbėti!”
Dukters – mano tautos –
žaizdos sukrėtė mane,
esu baisiai nusiminęs, net paklaikęs.
Ar nėra balzamo Gileade,
ar nėra ten gydytojo?
Kodėl neužgyja dukters, mano tautos,
žaizda?
O, kad manoji galva būtų
vandens šulinys,
mano akys ašarų šaltinis!
Dieną ir naktį apverkčiau
dukters, mano tautos, užmuštuosius.

Dorovinis tautos sugedimas

O, kad galėčiau rasti dykumoje
pakelės pastogę!
Tada palikčiau savo tautą, –
galėčiau nuo jų atsitraukti.
Visi jie – svetimautojai,
sukčiai.
Liežuvis yra jų ginklas,
įtemptas lankas;
melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte.
Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie
kitos,
bet manęs nepažįsta, – tai VIEŠPATIES
žodis.
Būkite budrūs kiekvienas su
savo kaimynu,
nepasitikėkite nė vienu broliu!
Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas,
kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.
Visi apgaudinėja vienas kitą,
tiesos nesako.
Savo liežuviais jie įgudo meluoti,
elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.
Smurtas ant smurto, apgaulė ant
apgaulės:
manęs pripažint jie nenori, –
tai VIEŠPATIES žodis.

Todėl, – taip sakė Galybių
VIEŠPATS, –
valysiu juos ir bandysiu,
ką kita man daryti su jų nedorumu?
Jų liežuvis – mirtina strėlė,
apgaulios jų lūpos, apgauli ir jų kalba.
Lūpomis kalba artimui draugiškai,
bet savo širdyje rengia jam pasalas!
Kaip jų už tai nebausiu? –
tai
VIEŠPATIES žodis. –
Tokiai tautai kaip ši kaip
nekeršysiu?

Rauda dėl nuniokoto krašto

Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,
dėl ganyklų tyruose pradedu raudą,
nes jie yra nusiaubti, –
į juos niekas kojos nebekelia,
nebegirdėti kaimenių bliovimo.
Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo,
pradingo.

“Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,
šakalų lindyne.
Judo miestus – baisiais tyrlaukiais,
kur niekas negyvena”.

Kas yra toks išmintingas,
kad
visa tai suprastų?
Tegu paaiškina tas,
kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:
“Kodėl taip nuniokotas kraštas,
išdegintas kaip dykuma,
per kurią niekas nebekeliauja?”

VIEŠPATS atsakė: “Dėl to, kad jie atmetė mano įstatymą, kurį aš jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalais, kaip jų tėvai buvo juos išmokę”. Todėl, – Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: “Štai dabar maitinsiu šitą tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jųjų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų”.

Šitaip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
“Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų.
Kvieskite pačias geriausias.
Teskuba ateiti ir pradėti
raudą
už mus,
kad mūsų akys plūstų ašaromis,
nuo blakstienų sravėtų kaip vanduo”.
Iš Ziono girdėti rauda:
“Kaip baisiai mes nuniokoti!
Kokia mums gėda!
Palikome kraštą, nes nugriovė mūsų sodybas!”
Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES
žodžio,
teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį.
Pamokykite savo dukteris aimanuoti,
tepamoko viena kitą tos raudos.
Mirtis įlipo pro mūsų langus,
įsilaužė į mūsų pilis.
Ji nušluoja vaikus nuo gatvių,
jaunuolius nuo miesto aikščių.

Sakyk: “Taip kalbėjo VIEŠPATS.
Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas
dirvoje,
tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti,
paskui pjovėją”.

Tikroji šlovė

VIEŠPATS taip kalbėjo:
“Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi,
nei stipruolis tenesigiria savuoju
stiprumu,
nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.
Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja,
kad turi išminties pažinti mane, –
pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS,
kuris myli ištikimai,
vykdo teisingumą ir teisumą žemėje.
Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi, – tai
VIEŠPATIES žodis”.

Apipjaustymas neturi vertės“Štai! Ateis dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš pašauksiu ataskaiton visus apipjaustytuosius tik kūnu: Egiptą, Judą, Edomą ir amoniečius, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius savo smilkinius. Juk visos tautos – neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį”.

Stabai ir tikrojo Dievo garbinimas Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!
VIEŠPATS šitaip kalbėjo:
– Nemėgdžiokite tautų kelio,
nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus
skliaute,
nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.
Ką tautos tiki – gryna apgaulė,
nes stabai – tik rąstgalys iš miško medžio,
išskobtas meistro skaptuku,
auksu ar sidabru papuoštas.
prikaltas plaktuku ir vinimis,
kad nepargriūtų.
It paukščių baidyklė melionų
darže, –
kalbėti jie negali.
Juos reikia nešioti, –
mat patys nepaeina.
Nebijokite jų, nes jie negali
nei žalos padaryti, nei naudos atnešti.

Tokio kaip tu, VIEŠPATIE,
kito
nėra!
Didingas tu, didinga tavojo vardo galybė!
Kas gali tavęs nebijoti,
tautų
Karaliau?
Tai pridera tau,
nes tarp visų išminčių tautose,
visų tautų valdose,
tokio kaip tu kito nėra!

Visi jie kaip vienas yra be žado
ir be
jausmo, –
taigi ką gali jie išmokti iš medinių stabų?
Jie – iš Taršišo atvežtas,
plaktuku kaldintas sidabras,
ir auksas iš Ufazo!
Jie – meistro išmonė
ir auksakalio rankdarbis.
Violetinis ir purpurinis yra jų apdaras, –
visi lig vieno jie – nagingų amatininkų
dirbinys.

VIEŠPATS – tikrai Dievas,
jis – gyvasis Dievas, amžinasis Karalius.
Nuo jo pykčio dreba žemė,
tautos jo apmaudo pakelt nepajėgia.

{Taip sakysite jiems: “Dievai, kurie
nei dangaus, nei žemės
nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus
skliauto!}

Jis sukūrė žemę savo galybe,
padėjo pamatus pasauliui savo išmintimi,
išskleidė dangaus skliautą savo išmone.
Kai sugriaudžia jo balsas,
šniokščia vandenys dangaus skliaute.
Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių,
padaro tviskančius žaibus lietui,
išleidžia viesulus iš aptvarų.
Kiekvienas žmogus kvailas,
be
supratimo, –
sau pačiam gėdą daro auksakalys savaisiais
stabais,
nes nuliejo apgaulę, be gyvybės
alsavimo.
Jie niekam tikę, vien juoko verti.
Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip
nebuvę.
Nepanaši į juos yra Jokūbo dalis, –
jis yra visa ko kūrėjas,
Izraelis – jo paveldo gentis,
jo vardas – Galybių VIEŠPATS.

Klaikas krašte

Susidėk sau ryšulį ir traukis iš
krašto,
apgultasis mieste!
Nes VIEŠPATS šitaip kalbėjo:
“Štai šį kartą tikrai gyventojus iš krašto
išblokšiu,
taip prislėgsiu, kad jie pajus!”
Vargas man! Esu žuvęs!
Mano žaizda nepagydoma.
O aš tariau: “Tai tik liga,
aš galiu ją ištverti”.
Mano palapinė nusiaubta,
visos jos virvės nutrauktos.
Manieji vaikai paliko mane, jų nebėra, –
niekas mano palapinės nebestatys,
nėra kas išskleistų mano
palapinės dangas.
Nes ganytojai buvo kvaili,
neieškojo VIEŠPATIES.
Dėl to ir nelydėjo jų sėkmė,
visos jų kaimenės buvo išvaikytos.
Klausykis! Girdėt ūžesys!
Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis,
kad paverstų Judo miestus tyrais,
šakalų lindyne.

Jeremijo malda

Aš žinau, VIEŠPATIE,
kad ne žmogus sau kelią nulemia.
Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti,
nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.
Pataisyk mus, VIEŠPATIE,
tačiau su saiku,
ne su pykčiu, idant mūsų niekais
nepaverstum.
Savo pyktį išliek ant tautų,
kurios tavęs nepripažįsta,
ir ant tų karalijų,
kurios tavojo vardo nesišaukia.
Juk jos surijo Jokūbą – sunaikino jį,
nusiaubė jo sodybas!

Ištikimybė sandorai su Dievu Žodis, kurį Jeremijas gavo iš VIEŠPATIES: “Klausykite šios sandoros nuostatų! Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, sakydamas: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios sandoros nuostatų, – nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies liejyklos’, – būtent: ‘Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas, idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog paskirsiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, – tą kraštą, kurį šiandien turite'”. – “Tikrai taip, VIEŠPATIE!” – aš atsakiau.

Po to VIEŠPATS kalbėjo man: “Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: ‘Klausykite šios sandoros nuostatų ir jų laikykitės. Juk aš primygtinai, ne kartą, įspėjau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau įspėjinėti iki šios dienos’. Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau juos visomis bausmėmis, pagal šios sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs”.

VIEŠPATS tarė man: “Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai padarė sąmokslą. Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė”. Todėl šitaip VIEŠPATS kalbėjo: “Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, bet aš negirdėsiu. Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, šitie dievai nelaimės valandą jiems nieko nepadės.

Judai, tu turi tiek dievų, kiek miestų!
Kiek Jeruzalėje gatvių,
tiek aukurų pasistatėte Gėdai –
aukurų aukoms Baalui deginti.

O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės valandą”.

Negana atnešti auką į Šventyklą

Kokią teisę turi mano mylimoji būti
mano Namuose,
kai ji daro bjaurius darbus?
Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti
tavąją nelaimę nuo tavęs?
Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?
“Žaliuojantis alyvmedis,
malonus akims”, –
taip VIEŠPATS praminė tave.
Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno
trenksmu
padega jo lapus, – liepsnoja jo šakos.

Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.

Sąmokslas prieš Jeremiją

VIEŠPATS man tai apreiškė,
aš buvau įspėtas.
Tik tada leidai tu man jų užmačias
permatyti!
Aš mat buvau lyg patiklus avinėlis,
vedamas pjauti,
ir net nenujaučiau,
kad jie prieš mane slapta mezga sąmokslus:
“Sunaikinkime medį su jo vaisiais,
išraukime jį iš gyvųjų žemės,
kad jo nė vardas nebebūtų minimas”.
Bet tu, Galybių VIEŠPATIE,
sprendi teisingai,
ištiri jausmus ir širdį!
Leisk man pamatyti, kaip tu jiems
atkeršysi,
nes tau patikėjau savąjį reikalą!

Todėl šitaip kalbėjo VIEŠPATS Anatoto žmonėms, ieškantiems mane užmušti ir sakantiems: “Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos”. Taigi štai ką Galybių VIEŠPATS pasakė: “Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado. Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę Anatoto žmonėms – jų žūties metą”.

Jeremijas skundžiasi ir klausinėja Dievą

Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,
jeigu su tavimi eičiau į ginčus.
O vis dėlto turiu skundą ant tavęs.
Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?
Kodėl visi sukčiai tarpsta?
Tu juos pasodinai, ir jie šaknis
įleido, –
vešliai sau auga ir net vaisių neša.
Tu esi jų lūpose,
bet toli nuo jų širdies.
VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti,
permatai mane,
ištiri mano širdį
ir žinai, kad ji tavo rankose.
Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,
atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.
Kaip ilgai dar turės kraštas liūdėti
ir žolė visur laukuose vysti?
Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai
dėl to,
kad nedorai elgiasi jo gyventojai?
O jie sau sako: “Dievas nemato, ką mes darome!”

Dievas atsako Jeremijui

Jei lenktynės su pėsčiais tave
nuvargino,
kaip galėsi varžytis su raiteliais?
Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,
tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?
Juk net tavo broliai ir tavieji

namiškiai
pasielgė klastingai su tavimi.
Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.
Tu nepasitikėk jais,
nors jie ir kreiptųsi draugiškai į tave.

Viešpaties rauda dėl savo tautos nelaimės

Palikau savo Namus, atmečiau savąjį
paveldą.
Savo numylėtinę atidaviau į jos priešų
rankas.
Mano paties tauta prieš mane
atsigręžė
kaip liūtas miške.
Kadangi ji pakėlė savo balsą prieš
mane,
todėl elgiuosi su ja kaip su priešu.
Manoji tauta yra lyg paukštis,
iš visų pusių plėšriųjų paukščių puolamas.
Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!
Ateikite ir rykite!
Daug piemenų nusiaubė
manąjį vynuogyną,
nutrypė kojomis mano paveldą.
Jie pavertė mano žavųjį lauką
apleista dykyne.
Padarė jį niūria dykyne, –
nuniokotas jis guli prieš mane.
Visas kraštas nuniokotas,
bet nė vienas to neima į širdį.
Ant visų dykynės kalvų įsikūrė
plėšikai,
nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę
nuo vieno krašto iki kito.
Nėra ramybės žmonėms.
Pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius,
nusiplūkė be jokios naudos.
Jie kenčia dėl savo pjūties,
dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio.

Judo karalystės kaimynai Taip kalbėjo VIEŠPATS: “Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams, naikinantiems paveldą, kurį daviau Izraeliui – savajai tautai kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo. Bet tada, kai būsiu juos išrovęs, vėl jų pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į savąjį paveldą ir į savąjį kraštą. Ir tuomet, – jeigu jie iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, prisieks mano vardu: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ – jie, kurie pirma buvo mokę mano tautą prisiekti Baalu, – turės vietos mano tautoje. Bet jeigu nepaklausys, – tą tautą išrausiu ir visiškai ją sunaikinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis”.

Palyginimai ir įspėjimai VIEŠPATS į mane kreipėsi taip: “Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą, nešiok jį ant savo strėnų. Nemerk jo į vandenį”. Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau jį ant strėnų. Antrąkart atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie ‘Parato’ ir ten paslėpk jį uolos plyšyje”. Nuėjau prie ‘Parato’, kaip VIEŠPATS buvo man paliepęs, ir paslėpiau jį ten uolos plyšyje. Po kurio laiko VIEŠPATS vėl kreipėsi į mane: “Dabar vėl eik prie ‘Parato’ ir parnešk juosmens aprišalą, kurį buvau tau liepęs ten paslėpti”. Nuėjau vėl prie ‘Parato’, suieškojau ir paėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau jį paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs! Tada atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Taip sako VIEŠPATS: ‘Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą. Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaudama ir juos garbindama, liks kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka. Nes kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, – tai VIEŠPATIES žodis, – idant jie būtų mano tauta, skelbtų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti'”.

“Perduok jiems ir šitą žodį: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno! Jeigu jie tau atsakys: ‘Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?’ – pasakyk jiems: ‘VIEŠPATS taip kalbėjo: saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus – karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones. Sudaužysiu juos vienas į kitą, senus ir jaunus drauge, – tai VIEŠPATIES žodis. Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas – niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau'”.

Paskutinis įspėjimas

Klausykite ir įsidėmėkite!
Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalbėjo!
Duokite šlovę VIEŠPAČIUI,
savo
Dievui,
kol dar nesutemo,
kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja
ant
kupstų,
kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto
niūria
tamsa,
nepasikeitė į tamsius debesis.
Bet jeigu jūs į tai nekreipsite
dėmesio,
išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų
išdidumo.
Be perstojo plūs mano akys ašaromis,
nes VIEŠPATIES kaimenė yra genama į
tremtį.

Tremtis

Sakykite karaliui ir karaliaus
motinai:
“Lipkite žemyn nuo savo sostų,
sėskitės žemai,
nes nukrito nuo jūsų galvos
jūsų puikiosios karūnos”.
Negebo miestai yra apgulti,
nėra kam jų gelbėti.
Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį, –
visi ištremti.

Jeruzalės gėda

Pakelk savo akis, Jeruzale!
Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės!
Kurgi kaimenė, kuri buvo tau patikėta, –
kaimenė, kuria taip didžiuojies?
Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip
užkariautojai tie,
kuriuos tu pati mokei būti meilužiais?
Ar nesurems tavęs skausmai,
kaip suremia gimdančią moterį?
Kai klausi širdyje: “Kodėl man taip
atsitiko?” –
žinok, kad už savo didžią kaltę esi apnuoginta
ir esi prievartaujama.

Argi gali etiopas pakeisti savo odą,
o leopardas savo dėmes?
Tad, ar įgudę blogai elgtis,
galėtumėte daryti gera?
Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos,
dykumos vėjui papūtus!
Toks bus tavasis likimas –
mano tau atseikėta dalia, – tai VIEŠPATIES
žodis, –
dėl to, kad mane pamiršai
ir pasitikėjai melu.
Aš pats užversiu tavo sijoną
tau ant galvos,
kad pasirodytų tavoji gėda.
Tavąjį svetimavimą, tavo gašlų
žvengimą,
tavąjį begėdišką pasileidimą, –
jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir
laukuose.
Ai, vargas tau, Jeruzale, nes nenori būti švari!
Iki kolei gi?

Didžioji sausra

Žodis, kurį VIEŠPATS davė
Jeremijui, apie sausrą:
“Judo karalystė liūdi,
jos miestų vartai sunykę,
žmonės guli ant žemės iš sielvarto,
o iš Jeruzalės kyla šauksmas.
Jos didžiūnai siunčia tarnus
vandens, –
nueina prie talpyklų, bet vandens neranda
ir sugrįžta tuščiais ąsočiais.
Nusigandę ir sumišę užsidengia galvas.
Sustojo darbas laukuose,
nes krašte nebuvo lietaus.
Artojai nusigandę, – jie užsidengia galvas.
Net briedė laukuose pameta
savo atvestą jauniklį,
nes žolės nėra.
O laukiniai asilai stovi
ant
plikų kalvų,
dvėsuodami kaip šakalai, –
jų akys apsiblaususios, nes trūksta
pašaro”.

“Nors mūsų kaltės ir liudija
prieš
mus,
tačiau gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savojo
vardo!
Nors mūsų atsimetimai be skaičiaus,
nors mes nusidėjome tau…
Tu – Izraelio viltis, VIEŠPATIE,
jo gelbėtojas nelaimėje!
Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,
tarsi pakeleivis, užėjęs vien
pernakvoti?
Kodėl esi lyg staigmenos
pritrenktas žmogus,
tarsi galiūnas, negalintis išgelbėti?
Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,
tavuoju vardu mes vadinami:
neapleisk mūsų!”
Apie šią tautą VIEŠPATS taip
kalbėjo:
“Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti,
kad net savųjų kojų netausoja”.
Dėl to jie nemieli VIEŠPAČIUI.
Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už jų
nuodėmes.

Tada VIEŠPATS tarė man: “Nesimelsk už šitą tautą ir gerovės jai neprašyk! Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai jie aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte jiems galą padarysiu”.

Atsakiau: “Ai, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: ‘Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje'”. “Ką pranašai skelbia mano vardu, yra melas! – atsakė man VIEŠPATS. – Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!” Šitaip VIEŠPATS toliau kalbėjo: “Pranašai, pranašaują mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: ‘Kalavijas ir badas neištiks šio krašto’, – patys galą gaus nuo kalavijo ir bado. O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo auka. Nebus kam jų laidoti, – nei jų pačių, nei jų žmonų, jų sūnų, jų dukterų, – nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą”.

“O tu perduosi jiems šitą žodį:
tesrūva mano akys ašaromis
nakčia ir dieną, be perstojo,
nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma
žaizda
nukankino mergelę dukrą, manąją tautą.
Išeinu į laukus – štai kritę nuo
kalavijo!
Ateinu į miestą – štai pasiligoję iš bado!
Net ir pranašas, ir kunigas klajoja po
kraštą,
–
sutrikę, nežino ką daryti”.

Tautos maldavimas

Nejau tu visiškai atmetei Judą?
Ar Zionas tapo tau bjaurus?
Nejau mus taip pribloškei,
kad jau nebėra mums išgydymo?
Tikėjomės taikos, bet nieko gera
nematyti;
laukėme išgydymo, ir štai vien
klaikas!
Išpažįstame, VIEŠPATIE,
savo
nedorumą
ir kaltę mūsų tėvų, –
nes tikrai nusidėjome tau.
Savojo vardo dėlei tu mūsų
neatmesk,
nepadaryk negarbės savosios
šlovės
sostui!
Atmink savo sandorą su mumis
ir jos nenutrauk!
Ar gali kuris iš tautų stabų
duoti
lietaus?
Ar gali pats dangus atsiųsti būriais lietų?
Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE?
Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave,
nes tik tu visa tai padarei.

Galutinis Dievo atsakymas VIEŠPATS man tarė: “Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, – ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau! Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ – atsakyk jiems: ‘Štai ką pasakė VIEŠPATS: kas paženklintas marui – mirs maru, kas paženklintas kalavijui – žus nuo kalavijo, kas paženklintas badui – nuo bado mirs, kas paženklintas nelaisvei – išeis į nelaisvę! Keturias rykštes nutariau jiems skirti, – sako VIEŠPATS: – kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų. Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Hezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje'”.

Jeruzalės galas

Kam tavęs bus gaila, Jeruzale,
kas tave paguos?
Kas sustos tavęs paklausti,
kaip gyvuoji?
Tu pati mane atmetei, –
tai
VIEŠPATIES žodis, –
tu pati man atgręžei nugarą.
Todėl pakėliau prieš tave savo ranką,
kad tave sunaikinčiau, –
pavargau besigailėdamas.
Išvėčiau juos vėtykle po
žemės gyvenvietes.
Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą,
nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.
Jų našlių buvo daugiau negu jūros
smilčių.
Atvedžiau jiems – motinoms ir
jaunuoliams –
niokotoją vidury dienos.
Leidau, kad juos staiga užkluptų
sąmyšis ir klaikas.
Septynetą pagimdžiusioji alpsta,
merdi gaudydama orą.
Jos saulė nusileido dienai nesibaigus, –
sugėdinta ji, apimta nevilties.
Jų likutį atiduosiu kalavijui,
į jų priešų rankas, – tai VIEŠPATIES
žodis.

Jeremijo skundas

Vargas man, motina mano,
kad
mane pagimdei, –
žmogų, kuris kaltina ir teisia visą
kraštą!
Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas,
tačiau keikia mane visi.
Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE,
dėl jų labo tau tarnavau,
užtariau prieš tave priešą,
pavojaus ir nelaimės ištiktą.

{ Ar gali kas sutrupinti geležį,
ypač geležį iš šiaurės, geležį,
maišytą
su variu?
Tavo turtus ir iždus atiduosiu
išgrobti,
kaip atpildą už tavo nuodėmes,
padarytas visose tavo valdose.
Padarysiu tave vergu
tavo priešų
krašte,
kurio tu nepažįsti, –
mano pyktis užkūrė ugnį,
kuri jus sudegins.}

Ai, tu žinai! VIEŠPATIE,
atmink mane!
Pasirūpink manimi!
Už mane atkeršyk mano persekiotojams!
Nepasiduok savo kantrybei!
Neleisk man pražūti, atmink,
jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!
Kai tavieji žodžiai buvo man duoti,
juosius ryte prarijau, –
tavasis žodis atnešė man džiaugsmą
ir širdies linksmybę,
nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!
Ne man sėdėti minioje,
juokauti ir linksmintis.
Tavosios rankos paliestas, vienišas
sėdėjau,
nes mane pripildei apmaudo.
Kodėl mano skausmui nėra galo,
o manoji žaizda tokia pikta, jog negyja?
Ai, iš tikrųjų tu man esi klastingas
upokšnis, –
vandenys, kuriais negali pasitikėti!

Į tai VIEŠPATS man atsakė:
“Jei atsigręši, atnaujinsiu tave,
vėl būsi mano tarnas.
Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas be
vertės,
vėl būsi tarsi mano lūpos.
Tegu jie gręžiasi į tave,
nesigręžk tu į juos!
Tuomet padarysiu tave šiai
tautai tvirtu vario mūru.
Nors jie ir puls tave, bet tavęs neįveiks,
nes aš esu su tavimi,
tau padėti ir tave gelbėti, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų,
iš negailestingų nagų tave išvaduosiu.

Jeremijo gyvenimas – įspėjimas Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Tu neimk sau žmonos ir neturėk nei sūnų, nei dukterų šioje vietoje, nes VIEŠPATS taip kalbėjo apie sūnus ir dukteris, kurie gims šioje vietoje, ir apie motinas, kurios juos pagimdys, ir apie tėvus, iš kurių jie gims šiame krašte: jie mirs baisia mirtimi! Neapraudoti ir nepalaidoti jie gulės kaip mėšlas dirvoms patręšti. Kalavijas ir badas juos sudoros. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir laukų žvėrys.

Neužeik į namus, – tęsė VIEŠPATS, – kur yra gedulas, – nedalyvauk jų raudoje, nereikšk jiems užuojautos, nes aš atėmiau iš šios tautos savo ramybę, – tai VIEŠPATIES žodis, – atėmiau malonę ir pasigailėjimą. Didžiūnai ir varguoliai mirs šiame krašte be laidotuvių ir be raudų. Niekas dėl jų nei draskysis iki kraujų, nei galvą skusis. Nebus kas laužytų duoną su liūdinčiu, idant liūdesyje dėl mirusio jį paguostų, nebus kas pripiltų jam paguodos taurę, kad galėtų išgerti net tėvo ar motinos netekęs.

Nekelki kojos į namus, kur žmonės puotauja, kad sėstumeis už stalo su jais valgyti ir gerti. Nes Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Štai jūsų akyse ir jūsų dienomis nutildysiu šioje vietoje garsus linksmumo ir džiaugsmo, balsus jaunikio ir nuotakos’.

Kai paskelbsi visa tai šitai tautai ir kai jie ims klausti: ‘Kodėl VIEŠPATS nutarė mus taip baisiai bausti? Kuo mes nusikaltom? Kokia yra mūsų nuodėmė, kuria nusidėjom VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui?’ – tu jiems atsakysi: ‘Dėl to, kad jūsų tėvai mane paliko, – tai VIEŠPATIES žodis. – Jie sekė svetimais dievais, jiems tarnavo ir juos garbino, bet mane jie paliko ir nesilaikė manojo įstatymo. O jūs savo ruožtu elgėtės blogiau negu jūsų tėvai. Taip! Pasižiūrėkite į
save: visi kaip vienas elgiatės pagal savo nedoros širdies palinkimus, atsisakydami manęs klausyti. Išvarysiu jus iš šito krašto į šalį, kurios nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. Ten dieną naktį tarnausite kitiems dievams, nes aš tikrai jūsų daugiau nebepasigailėsiu.

Grįžimas iš tremties{Tačiau štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Egipto žemės’, bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir iš visų kraštų, į kuriuos buvo juos išvaręs’. Parvesiu juos atgal į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.}

Dviguba bausmėŠtai siunčiu daug žvejų, – tai VIEŠPATIES žodis, – kad juos sužvejotų. Po to pasiųsiu daug medžiotojų, kad juos sumedžiotų visuose kalnuose ir kalvose ir visų uolų urvuose. Nes visi jų keliai yra man prieš akis, – nuo manęs jie negali pasislėpti, jų kaltė negali būti paslėpta nuo mano akių. Atlyginsiu už jų kaltę ir nuodėmę dvigubai, nes jie suteršė mano kraštą savo šlykščiais stabų griaučiais ir pripildė manąjį paveldą savo netikrų dievų”.

Pagonių atsivertimas

VIEŠPATIE, mano stiprybe, mano
tvirtove,
mano priebėga pavojaus dieną!
Tautos pas tave ateis nuo žemės pakraščių
ir tars:
“Mūsų tėvų palikimas yra vien apgaulė,
tušti stabai, niekam nenaudingi.
Argi gali žmogus pasidaryti
sau dievų?
Ne! Tai nėra dievai!”
“Tad štai! Aš juos pamokysiu,
visiems laikams jiems parodysiu
savo ranką ir savo galybę,
kad jie žinotų, jog mano vardas yra VIEŠPATS”.

Judo karalystės nuodėmė ir bausmė

Judo nuodėmė įrašyta geležine
plunksna,
įrėžta deimanto antgaliu
jų širdies plokštėje ir jų aukurų raguose.
Kai jų sūnūs atmena
savo aukurus ir šventuosius stulpus
po kiekvienu ūksmingu medžiu
ir ant aukštų kalvų –
kalnuose ir laukuose.
Tavo turtus ir visus tavo iždus
atiduosiu išgrobti,
kaip atpildą už visas tavo nuodėmes,
padarytas visose tavo valdose.
Savo elgesiu prarasi paveldą,
kurį aš tau daviau.
Padarysiu tave vergu priešų krašte,
kurio tu nepažįsti,
nes mano pyktis užkūrė ugnį,
kuri degs amžinai.

Tikroji išmintis

VIEŠPATS taip kalbėjo:
“Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis
pasitiki
ir ieško stiprybės trapiame žmoguje,
kai jo širdis nuo VIEŠPATIES nusigręžia.
Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų
krūmokšnis,
be vilties sulaukti ko nors gero,
skursta sausoje dykumoje,
sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.
Laimingas žmogus,
kuris
VIEŠPAČIU pasitiki,
kurio viltis yra tik VIEŠPATS.
Toks žmogus yra kaip medis,
pasodintas prie vandens,
leidžiantis savo šaknis srovės link, –
nebijo kaitros, kai ji užeina,
jo lapai nuolat žaliuoja,
sausros metų nepabūgsta,
vaisių duoti nenustoja.
Širdis yra už viską vylingesnė
ir nepataisomai pasiligojusi.
Kas gali ją perprasti?
Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį,
išbandau jausmus,
kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo
kelią,
pagal jo darbų vaisius”.
Žmogus, kraunantis
sau
turtus neteisėtai,
yra kaip kurapka, perinti ne savo dėtus
kiaušinius.
Turtai paliks jį gyvenimo
pusiaukelėje, –
amžiaus pabaigoje jis bus laikomas
mulkiu.

Gyvenimo šaltinis

Šlovės sostas, išaukštintas nuo
pat
pradžios,
tokia yra mūsų Šventovės vieta!
O Izraelio viltie, tu VIEŠPATIE!
Visi, kurie tave palieka,
bus sugėdinti;
visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave,
bus nužeminti,
nes jie paliko {VIEŠPATĮ,} gyvojo vandens
šaltinį.

Jeremijo malda

Gydyk mane, VIEŠPATIE,
kad tikrai būčiau išgydytas;
gelbėk mane, kad aš būčiau išgelbėtas,
nes tu – mano gyrius.
Girdi, ką jie man sako:
“Kurgi tas VIEŠPATIES žodis?
Teišsipildo!”
Bet aš nevengiau būti ganytoju tavo
tarnyboje,
nelaimės dienos aš netroškau.
Tu pats gerai žinai, kas buvo mano lūpose, –
aišku tau, ką sakiau.
Nebūk man klaikas,
tu – priebėga nelaimės dieną!
Tebūna sugėdinti mano
persekiotojai, o ne aš!
Tenustoja drąsos jie, o ne aš!
Siųsk jiems nelaimės dieną,
triuškink juos ir triuškink!

Šabo šventimasTaip VIEŠPATS kalbėjo man: “Nueik ir pastovėk Tautos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose ir sakyk: ‘Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai, ir jūs, visa Judo šalis ir Jeruzalės gyventojai, einantys pro šiuos vartus!'” Taip VIEŠPATS kalbėjo: “Dėl savęs pačių žiūrėkite, kad neneštumėte nešulių šabo dieną ir nevilktumėte jų pro Jeruzalės vartus. Neneškite jokio nešulio nė iš savo namų šabo dieną ir nesiimkite jokio darbo, bet švęskite šabo dieną, kaip jūsų tėvams įsakiau, nors jie ir neklausė nei nekreipė dėmesio, bet sąmoningai užsispyrę atsisakė klausyti ar būti pamokomi. O dabar, jeigu manęs nuoširdžiai paklausysite, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir šabo dieną nešulio pro šio miesto vartus nenešite, švęsite šabą ir susilaikysite nuo bet kokio darbo, tuomet pro šio miesto vartus ir toliau žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste, karietose ar ant arklių, drauge su savo didžiūnais, Judo žmonėmis ir Jeruzalės gyventojais. Šis miestas amžiais bus gyvenamas. Čionai ateis žmonės iš Judo miestų ir Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš Šefelos, iš kalnų ir iš Negebo su deginamosiomis ir skerdžiamosiomis aukomis, su javų atnašomis, smilkalais ir padėkos atnašomis VIEŠPATIES namams. Bet jeigu jūs neklausote manęs, liepusio švęsti šabą, jeigu jūs velkate nešulius ir einate pro Jeruzalės vartus šabo dieną, aš padegsiu jos vartus ugnimi, kuri sunaikins Jeruzalės rūmus ir niekad neužges”.

Puodžiaus indo palyginimas

Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: “Kelkis, eik į puodžiaus dirbtuvę. Ten perduosiu tau, ką noriu pasakyti”. Taigi aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie savo žiestuvo. Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, – kaip tai atsitinka, kai molis yra puodžiaus rankose, – jis perdirbdavo molį į kitą puodą, tokį, koks jam labiausiai patikdavo. Tuomet atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Argi negaliu ir su jumis, Izraelio namai, daryti, kaip šis puodžius daro?” – tai VIEŠPATIES žodis. “Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai. Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti. O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti.

Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir turiu užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus’. Tačiau jie atsakys: ‘Tuščios pastangos! Laikysimės savųjų užmačių, – kiekvienas mūsų elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą'”.

Tauta atmeta savo Viešpatį

Todėl VIEŠPATS šitaip kalbėjo:
“Klauskite tautų,
ar kas yra girdėjęs ką panašaus?
Tikrai pasibaisėtinai pasielgė
mergelė Izraelio tauta!
Ar akmenys pasitraukia iš dirvų,
Libano sniegynai iš uolėtų aukštumų?
Ar išsenka trykštančios versmės,
šalto vandens kalnų upės?
Tačiau manoji tauta mane pamiršo:
degina smilkalus niekingiems stabams!
Jie išklysta iš savojo kelio,
iš seniai pramintų takų,
nori eiti šunkeliais, o ne vieškeliu.
Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta,
amžina pajuoka, –
kas tik keliaus per jį, pasibaisės,
linguos galvą.
Kaip vėjas iš rytų išblaškysiu juos
priešų akivaizdoje.
Nugarą, ne veidą aš jiems atgręšiu
jų nelaimės dieną”.

Sąmokslas prieš Jeremiją“Eikit šen! – sakė jie, – susitarkime prieš Jeremiją, nes ir be jo niekad nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikit šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu, – dėmėkimės visa, ką jis sako”.

Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE!
Klausykis, ką sako mano priešai!
Ar galima už gera atlyginti piktu?
Jie man duobę iškasė, kad mane nužudytų.
Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave
kalbėdamas jų labui,
nukreipdamas nuo jų tavąjį pyktį!
Todėl atiduok jų vaikus badui,
sunaikink juos pačius kalaviju.
Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės!
Teišguldo jų vyrus maras,
o jų jaunuolius kalavijas kare.
Teaidi šauksmai iš jų trobų,
kai tu staiga atvesi niokotojų gaują,
nes jie iškasė duobę man pagauti,
jie paspendė spąstus mano kojoms.
Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai
visus jų kėslus mane nužudyti.
Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk,
neištrink jų nuodėmės iš savo akių!
Parblokšk juos savo akivaizdoje,
elkis su jais be gailesčio pagautas pykčio!

Sudaužytas ąsotis VIEŠPATS į mane taip kreipėsi: “Eik ir nusipirk iš puodžiaus molinį ąsotį ir, pasiėmęs keletą tautos seniūnų ir keletą vyresnių kunigų, eik į Ben-Hinomo slėnį, esantį prie pat Šukių vartų. Tenai paskelbk žodžius, kuriuos tau sakau. Sakyk: ‘Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Šitaip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: štai pasiųsiu šiai vietai tokią nelaimę, jog kiekvienam, kas apie ją išgirs, ims spengti ausyse. Tai įvyks dėl to, kad jie mane paliko, man šią vietą padarė svetimą, degindami joje smilkalus kitiems dievams, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažinojo. O Judo karaliai šią vietą pripildė nekaltųjų kraujo. Jie pastatė Baalui aukurus, kad galėtų sudeginti savo sūnus ugnyje kaip deginamąsias aukas Baalui. Tokios aukos aš niekuomet neįsakiau, niekuomet apie ją nekalbėjau, niekuomet jos net mintyje neturėjau’. Todėl štai ateis dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada ši vieta nebebus vadinama Tofetu ar Ben-Hinomo slėniu, bet Žudynių slėniu. Šioje vietoje sutrupinsiu Judo ir Jeruzalės užmačias, padarysiu, kad jie kris nuo kalavijo, kovodami su savo priešais, kris nuo rankos žmonių, norinčių atimti jiems gyvybę. Jų lavonus atiduosiu kaip mitalą padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Šį miestą padarysiu siaubo ir paniekos vieta, – kiekvienas praeivis baisėsis, švilps, regėdamas jį ištikusias nelaimes. Priversiu juos misti jų sūnų ir dukterų kūnais. Taip! Jie mis ir vieni kitų kūnais, verčiami nuožmios apgulos, kuria uždarys juos mieste priešai ir visi kiti, trokštantys juos sunaikinti’.

Tuomet sudaužyk ąsotį akivaizdoje vyrų, atėjusių su tavimi, ir sakyk jiems: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: šitą tautą ir šitą miestą aš sutrupinsiu, kaip sutrupina puodžius indą, jog nebeįmanoma vėl jo sulipdyti. Mirusieji bus laidojami Tofete, nes kitur vietos kapams nebebus. Taip pasielgsiu su šita vieta ir su jos gyventojais: padarysiu šį miestą kaip Tofetą, – tai VIEŠPATIES žodis. – Namai Jeruzalėje ir Judo karalių rūmai, – visi namai, ant kurių stogų žmonės degino smilkalus visoms dangaus skliauto galybėms ir liejo vyno aukas kitiems dievams, – bus suteršti kaip Tofeto vieta'”. Kai Jeremijas sugrįžo iš Tofeto, kur VIEŠPATS buvo jį pasiuntęs pranašauti, jis nuėjo ir atsistojo Dievo Namų kieme ir kreipėsi į visą tautą: “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tikrai atsiųsiu šiam miestui visas nelaimes, kuriomis jam grasinau, nes jis atstatė savo kietą sprandą ir manęs nenorėjo klausyti'”.

Jeremiją pranašaujant šiuos dalykus išgirdo kunigas Pašhūras, Imero sūnus ir vyriausiasis VIEŠPATIES Namų prievaizdas. Pašhūras Jeremiją nuplakdino ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose. Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: “VIEŠPATS pavadino tave ne Pašhūru, bet ‘Klaikas visur!'” Nes šitaip VIEŠPATS kalbėjo: “Tikėk manimi, atiduosiu tave klaikui, – tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu į rankas Babilono karaliui, – jis ištrems juos į Babiloną ar užkapos kalaviju. Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įsigijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną. Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas, tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai”.

Jeremijas skundžiasi Dievui
Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE, –
aš leidausi suvedžiojamas.
Tu buvai stipresnis už mane, –
tu nugalėjai.
Nuolat esu traukiamas per dantį, –
kiekvienas šaiposi iš manęs.
Kada tik kalbu, turiu rėkti, –
turiu šaukti: “Smurtas ir skriauda!”
VIEŠPATIES žodis man atnešė
nuolatinę užgaulę ir pajuoką.
Bet kai sakau: “Užmiršiu jį!
Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!” –
tada jis yra kaip ugnis,
įsiliepsnojusi mano širdyje,
užsklęsta mano kūne.
Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,
bet nepajėgiu.
Girdžiu minioje šnabždant:
“Klaikas visur!
Įskųskite jį! Įskųskime jį!”
Juk visi mano {tariami} bičiuliai
laukia,
kad padaryčiau klaidingą žingsnį.
“Galbūt jis įsipainios į pinkles,
tada jis bus mūsų rankose, –
galėsime jam atsikeršyti!”
Bet VIEŠPATS su manimi tarsi
galingas gynėjas,
todėl mano persekiotojai suklups, jie
nelaimės.
Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pavykti!
Vien amžiną, nepraeinančią negarbę
užsitraukė.
Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį,
tu permatai jausmus ir širdį,
leisk man matyti, kaip jiems atkeršysi,
nes tau patikėjau savąją bėdą.
Giedokite VIEŠPAČIUI,
šlovinkite VIEŠPATĮ,
nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę
iš nedorėlių rankų!

Tebūna prakeikta diena,
kurią aš gimiau!
Diena, kurią motina mane pagimdė,
tenebūna palaiminta!
Tebūna prakeiktas žmogus,
kuris mano tėvui žinią pranešė:
“Berniukas tau gimė! Tu turi
sūnų!” –
jį didžiai pradžiugindamas.
Tebūna tas žmogus kaip miestai,
kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo!
Tegirdi jis karo šauksmus rytą
ir mūšio balsus vidudienį
dėl to, kad jis nenužudė
manęs įsčiose.
Mano motina būtų buvusi mano kapas,
jos įsčios būtų likusios amžinai
nėščios.
Kam gi iš įsčių išėjau?
Kad matyčiau vien vargą ir skausmą,
užbaigčiau savo dienas gėdingai?

. Pranašavimai paskutiniais metais prieš Jeruzalės žlugimą

Zedekijo ir Jeruzalės likimas Žodis, kurį VIEŠPATS tarė Jeremijui, kai karalius Zedekijas atsiuntė pas jį Malkijo sūnų Pašhūrą ir Maasėjo sūnų Zefaniją, kad paprašytų: “Prašom pasiteirauti VIEŠPATĮ už mus, nes Babilono karalius Nebukadnezaras mus puola. Rasi VIEŠPATS pasielgs su mumis laikydamasis visų savo nuostabiųjų darbų ir Nebukadnezaras nuo mūsų pasitrauks”. Jeremijas jiems atsakė: “Perduokite šitą atsakymą Zedekijui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Atgręšiu prieš jus jūsų pačių ginklus, kuriais priešinatės Babilono karaliui ir kaldėjams, apgulusiems jūsų mūrus. Atvesiu juos į patį miestą. Aš pats kovosiu su jumis sugniaužtu kumščiu ir galinga ranka, degdamas iš pykčio ir apimtas didžio įniršio! Parblokšiu šio miesto gyventojus, žmones ir gyvulius, – visi išmirs nuo nuožmaus maro. Paskui, – tai VIEŠPATIES žodis, – atiduosiu Judo karalių Zedekiją, jo dvariškius ir žmones, išlikusius šiame mieste po maro, kalavijo ir bado, į Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankas, į rankas jų priešų, rankas tų, kurie nori juos sunaikinti. Išžudys juos kalaviju be gailesčio, be pasigailėjimo, be užuojautos’. O šitai tautai sakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: žiūrėkite! Duodu jums pasirinkti arba gyvenimo kelią, arba mirties kelią. Kas tik liksis tame mieste, mirs nuo kalavijo, bado ir maro. Bet kas išeis pasiduoti kaldėjams, kurie jus supa, išliks gyvas, išgelbės bent savo gyvybę’. Atsigręžiau į tą miestą jo nelaimei, ne jo gerovei, – tai VIEŠPATIES žodis. Jis bus atiduotas į rankas Babilono karaliaus, kuris sunaikins jį ugnimi”.

Pranašavimas karaliams

Įžanginis pranašavimas

Judo karaliaus namams:
“Klausykite VIEŠPATIES žodžio,
Dovydo namai!
Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Vykdykite kasdien
teisingumą,
Gelbėkite nuskriaustąjį iš skriaudiko
nagų.
Antraip mano pyktis suliepsnos tarsi ugnis, –
liepsnos ir niekas jo neužgesins, –
už jūsų nedorus darbus.
Aš esu prieš tave, Slėnio gyvenviete,
prieš tave, Uola lomoje! – tai VIEŠPATIES
žodis.
Esu prieš jus, kurie sakote: ‘Kas gali mus
užpulti?
Kas gali įsiveržti į mūsų olas?’
Aš nubausiu jus pagal jūsų darbus! –
tai VIEŠPATIES žodis.
Jo miške užkursiu ugnį,
kuri suris viską, kas tik yra aplinkui”.

Taip kalbėjo VIEŠPATS: “Nueik į Judo karaliaus rūmus ir ten perduok šį žodį. Sakyk: ‘Judo karaliau, sėdintis Dovydo soste, klausyki VIEŠPATIES žodžio: tu pats, tavo dvariškiai ir tavo valdiniai, įeinantys pro šiuos vartus! Taip kalbėjo VIEŠPATS: darykite, kas teisinga ir teisu! Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį! Nesielkite neteisingai ir neskriauskite svetimšalio, našlaičio ir našlės, neišliekite nekalto kraujo šioje vietoje. Nes jei tikrai jūs tą įsakymą vykdysite, tuomet pro šiuos rūmų vartus visuomet žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste. Važiuoti karietose, raiti ant žirgų jie patys, jų dvariškiai ir jų valdiniai. Bet jei jūs šių žodžių neklausysite, – prisiekiu pats savimi! – tai VIEŠPATIES žodis, – šie rūmai pavirs griuvėsių krūva'”.

Nes šitaip kalbėjo VIEŠPATS apie
Judo karaliaus rūmus:
“Nors esi tu man kaip Gileadas,
kaip Libano kalnų viršūnė,
tačiau paversiu tave dykuma,
negyvenamu miestu.
Prieš tave pasiųsiu naikintojus,
ginkluotus savo įnagiais, –
jie nukirs tavo rinktinius kedrus
ir sumes juos į liepsnas.

Kai daug pagonių pro šitą miestą eidami klausinės vieni kitus: ‘Kodėl gi taip padarė VIEŠPATS tokiam puikiam miestui?’ – jie gaus atsakymą: ‘Dėl to, kad jie atsimetė nuo sandoros su VIEŠPAČIU, savo Dievu, garbino kitus dievus ir jiems tarnavo'”.

Pranašavimas karaliui Jehoahazui {Šalumui}

Neverkite mirusiojo,
jo neraudokite!
Geriau verkite to, kuris išeina,
nes jis niekuomet nebegrįš
nei savo gimtojo krašto nebematys.

Taip kalbėjo VIEŠPATS apie Jošijo sūnų Judo karalių Šalumą, kuris buvo savo tėvo Jošijo sosto įpėdinis: “Jis išėjo iš tos vietos niekad nebegrįžti. Toje vietovėje, į kurią buvo ištremtas, jis mirs. Šito krašto jis niekad nebematys”.

Pranašavimas Jehojakimui

“Vargas tam, kuris stato sau
namus neteisumu,
menes – neteisingumu,
kuris verčia savo bičiulį jam dirbti be
atlygio,
neatiduoda jam jo algos!
Kuris sako: “Pasistatysiu erdvius
rūmus
su vėsiomis menėmis”, –
platina jų langus, išmuša jų sienas kedro
lentomis
ir nudažo juos skaisčiai raudonai.
Argi esi karališkesnis,
kai kedru varžaisi su karaliais?
O tavo tėvas – argi nevalgė ir negėrė?
Tačiau jis vykdė ir tai, kas teisu ir teisinga,
užtat ir lydėjo jį sėkmė.
Jis gynė vargšų ir skurdžių teises,
dėl to jam ir sekėsi.
Ar tai nebuvo tikras manęs pažinimas? –
tai VIEŠPATIES žodis.
O tavo akims ir širdžiai rūpi vien
savo nauda,
tiktai lieti nekaltųjų kraują,
naudoti prievartą ir smurtą”.

Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Jošijo sūnų, Judo karalių Jehojakimą:
“Vargas šiam vyrui!
Jo niekas neraudos:
‘Ai, mano broli! Ai, sese!’
Jo niekas neraudos:
‘Ai, valdove! Ai, didenybe!’
Jo laidotuvės bus kaip asilo, –
išvilks jį ir išmes už Jeruzalės vartų”.

Pranašavimas karaliui Jehojachinui {Konijui}

“Užlipk ant Libano kalnų ir klyk,
tesigirdi tavo balsas Bašane!
Klyk nuo Abarimų,
nes visi tavo meilužiai sunaikinti!
Kai klestėjai, kreipiausi į tave,
tačiau tu atsakei: “Neklausysiu!”
Toks buvo tavo kelias nuo pat tavo jaunystės, –
mano balso tu neklausei!
Visus tavo ganytojus vėjas ganys,
tavieji meilužiai eis į tremtį.
Tada tikrai būsi sugėdinta ir pažeminta
už visus savo nedorus darbus.
Tu, Libane tupintis, kedruose lizdą
susisukęs,
vaitosi, kai užpuls tave kančios,
kai surems tave skausmai, kaip suremia
gimdyvę!”

“Kaip aš gyvas, – tai VIEŠPATIES žodis, – net jeigu Jehojakimo sūnus Konjahus, Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, – net nuo ten jį nuplėščiau. Tave atiduosiu į rankas tų, kurie ieško tavo gyvybės, į rankas tų, kurie tau kelia siaubą, – į rankas Babilono karaliaus Nebukadnezaro ir kaldėjų. Nublokšiu tave drauge su tavo motina, kuri tave pagimdė, į ‘kitą kraštą’, kuriame negimėte, ir ten jūs mirsite. Į kraštą, į kurį jie trokš grįžti, jie nebesugrįš.

Ar šitas žmogus, Konjahus,
nėra
puodas, –
šlamštas, skirtas sudaužyti,
indas, kurio niekas nenori?
Tai kodėl jis ir jo palikuonys yra išbloškiami?
Kodėl nubloškiami į kraštą,
kurio jie nepažįsta?
O, šalie, šalie, šalie!
Išgirski VIEŠPATIES žodį!
Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Įrašykite šitą žmogų kaip bevaikį, –
nevykėlį visą gyvenimą!
Nes nė vienam iš jo palikuonių nebepavyks
vėl atsisėsti į Dovydo sostą
ir valdyti Judo karalystę”.

Mesijo karalystė “Vargas ganytojams, kurie klaidina ir išblaško mano ganyklos avis! – tai VIEŠPATIES žodis”. Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – ganytojams, ganantiems jo tautą: “Jūs – tie, kurie išblaškėte mano kaimenę! Jūs išblaškėte ją ir ja nesirūpinote! Tikėkite manimi, aš bausiu jus už jūsų nedorus darbus, – tai VIEŠPATIES žodis. Aš pats surinksiu savo kaimenės likutį iš visų kraštų, į kuriuos buvau juos nubloškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą. Čia jie bus vaisingi ir dauginsis. Paskirsiu jiems ganytojus, kurie juos ganys. Nebereikės jiems daugiau bijoti ir nuogąstauti, – nė vienas iš jų nepradings, – tai VIEŠPATIES žodis”.

“Tikėkite manimi, – tai
VIEŠPATIES žodis, –
ateina metas, kai išauginsiu Dovydui
teisią Atžalą.
Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai
vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.
Jo dienomis Judas bus išgelbėtas,
ir Izraelis saugiai gyvens.
Jis bus vadinamas šitokiu vardu:
‘VIEŠPATS mūsų teisumas'”.

“Todėl žiūrėkite, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateina metas, kada nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė izraeliečius iš Egipto!’ – o tik: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris parvedė Izraelio namų palikuonis iš šiaurės krašto ir iš visų kraštų, į kuriuos buvau juos išbloškęs, kad jie vėl gyventų savo pačių žemėje'”.

Klaidingi pranašai
Apie pranašus.
Plyšta man širdis krūtinėje,
dreba visi mano kaulai.
Esu kaip girtas,
kaip žmogus, įveiktas vyno,
dėl VIEŠPATIES ir dėl jo šventų žodžių.
Kraštas yra pilnas svetimautojų, –
dėl jų suskirdo žemė,
išdžiūvo tyrlaukių ganyklos.
Jie eiklūs daryti, kas nedora,
ir savo narsa piktnaudžiauja.
“Net kunigai ir pranašai – bedieviai!
Net savo Namuose atradau jų nedorybes, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Dėl to jų kelias pavirs jiems
slidžiu šunkeliu.
Tamsoje jie slidinės ir pargrius,
nes aš siųsiu jiems nelaimę,
kai ateis jų atpildo metas, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Tarp Samarijos pranašų
mačiau bjaurastį:
jie pranašavo Baalo vardu
ir vedė iš kelio mano tautą, Izraelį.
Bet ką matau tarp Jeruzalės
pranašų,
yra baisenybė:
svetimauja, veidmainiauja,
drąsina nedorėlius, – daro visa,
kad niekas nesigręžtų nuo savo nedorumo.
Man jie visi kaip Sodoma,
{Jeruzalės} gyventojai kaip Gomora”.

Todėl taip kalbėjo Galybių
VIEŠPATS apie pranašus:
“Štai maitinsiu juos metėlėmis
ir girdysiu juos vandeniu su nuodais,
nes nuo Jeruzalės pranašų
bedievybė pasklido po visą kraštą”.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
“Neklausykite, ką tie pranašai jums pranašauja!
Apgaudinėja jie jus!
Savo pačių vaizduotės regėjimus skelbia,
o ne žodžius iš VIEŠPATIES lūpų.
Be perstojo kartoja mane
niekinantiems, kad ‘VIEŠPATS kalbėjo:
taika garantuota!’ –
visiems, sekantiems savavale širdim, teigia:
‘Neištiks jūsų jokia nelaimė!'”

Bet kas dalyvavo VIEŠPATIES taryboje, kad jį regėtų ir jo žodžio klausytųsi? Kas rūpestingai klausėsi jo žodžio, kad jį paskelbtų?

Žiūrėkite! Atūžia VIEŠPATIES audra!
Jo įniršis prasiveržia baisiu viesulo
siautuliu,
kad išsilietų ant nedorėlių galvų.
VIEŠPATIES narsas nesulėtės,
kol jis savo užmojų neįvykdys ir neužbaigs.
Kai ta diena praeis,
jūs tai aiškiai suvoksite.

“Šitų pranašų aš nesiunčiau,
tačiau jie atskubėjo!
Aš jiems nieko nekalbėjau,
tačiau jie pranašavo!
Jei būtų jie dalyvavę mano taryboje,
jie būtų galėję skelbti manajai tautai mano
žodžius,
būtų grąžinę juos iš nedoro kelio,
nuo jų nedorų darbų.
Nejau aš Dievas tik tada, kai esu
ranka
pasiekiamas? –
tai VIEŠPATIES žodis, –
ir ne Dievas, kai toli?
Ar gali pasislėpti žmogus
pakampyje,
kad aš jo nematyčiau? – tai VIEŠPATIES
žodis.
Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir
žemė? –
tai VIEŠPATIES žodis”.

“Girdėjau, ką sako pranašai, skelbiantys melus mano vardu. ‘Aš sapnavau! – šaukia jie. – Aš sapnavau!’ Kaip ilgai tai tęsis? Ar turi mano vardą širdyje pranašai, skelbiantys melus ir savo pačių apgaulingas užgaidas? Savo sapnais, kuriuos pasakoja vienas kitam, jie nori, kad manoji tauta užmirštų mano vardą, kaip jų tėvai kad užmiršo mano vardą dėl Baalo. Pranašas, kuris sapnavo sapną, tepasakoja savo sapną! O tas, kuris turi manąjį žodį, teskelbia jį ištikimai!

Ką bendra turi kviečio grūdas su pelais?
Ar mano žodis nėra kaip ugnis? –
tai VIEŠPATIES žodis, –
kaip trupinantis uolą kūjis?

Todėl aš esu prieš tuos pranašus, – tai VIEŠPATIES žodis, – kurie vagia mano žodžius vienas iš kito. Taip, esu prieš tuos pranašus, – tai VIEŠPATIES žodis, – kurie liežuviais mala, kartodami: ‘Taip kalbėjo Viešpats’. Taip, esu prieš pranašus, kurie skelbia apgaulingus sapnus, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir suvedžioja mano tautą, kartodami savo melus ir tuščiai girdamiesi. Nei juos siunčiau, nei juos įgaliojau! Jie neduoda šiai tautai jokios naudos, – tai VIEŠPATIES žodis”.

Viešpaties “Našta“”O jei ši tauta, – ar pranašas, ar kunigas, – imtų klausti tave: ‘Kas yra ta VIEŠPATIES našta?’ – atsakyk jiems: ‘Jūs esate ta našta, ir aš jus numesiu!’ – tai VIEŠPATIES žodis. Jei pranašas ar kunigas, ar kas nors kitas kalbėtų apie ‘VIEŠPATIES naštą’, tą žmogų ir jo šeimą aš nubausiu. Kalbėdami tarpusavyje, jūs šitaip klauskite: ‘Kokį atsakymą davė VIEŠPATS?’ ar ‘Ką VIEŠPATS kalbėjo?’ Bet posakio ‘VIEŠPATIES našta’ daugiau nebeminėkite, nes jis skirtas žmogui, kuriam VIEŠPATS patiki savo žodį. Jei jį minite, iškraipote gyvojo Dievo, Galybių VIEŠPATIES, mūsų Dievo, žodžius. Šitaip tu klausi pranašą: ‘Ką tau VIEŠPATS atsakė?’ ar ‘Ką kalbėjo VIEŠPATS?’ Bet jeigu klausiate apie ‘VIEŠPATIES naštą’, tai šitaip atsako VIEŠPATS: “Kadangi jūs vartojate posakį ‘VIEŠPATIES našta’, nors aš jums liepiau nevartoti, todėl aš pats nešiu jus kaip naštą ir atstumsiu nuo savo veido jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams. Paženklinsiu jus amžina gėda, – amžina nešlove, kuri niekad nebus užmiršta”.

Dvi pintinės figų VIEŠPATS man parodė dvi figų pintines, padėtas prieš VIEŠPATIES Šventyklą. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnezaras ištrėmė iš Jeruzalės ir nugabeno į Babiloną Jehojakimo sūnų Judo karalių Jekoniją ir Judo didžiūnus, amatininkus bei meistrus. Vienoje pintinėje figos buvo labai geros – ankstyvosios, o kitoje pintinėje figos buvo labai prastos, – tokios prastos, jau nebevalgomos. Kreipėsi į mane VIEŠPATS: “Ką tu matai, Jeremijau?” – “Figas, – atsakiau, – gerosios figos – labai geros, bet prastosios – labai blogos, tokios blogos, jog jau nebevalgomos”. Tuomet išgirdau VIEŠPATIES žodį: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš laikau Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į kaldėjų kraštą, tokiais gerais, kaip šios gerosios figos. Aš rūpinsiuos jų gerove ir grąžinsiu juos į šitą kraštą. Aš atstatysiu juos, o ne griausiu, atsodinsiu juos, o ne rausiu. Aš duosiu jiems širdį, kad pripažintų mane, jog esu VIEŠPATS. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi sugrįš pas mane. Bet Judo karalių Zedekiją, jo didžiūnus, Jeruzalės likutį, – išlikusį krašte ir apsigyvenusį Egipte, – aš laikysiu prastomis figomis, tokiomis prastomis, jog jau nebevalgomos, – taip kalbėjo VIEŠPATS. Aš padarysiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms, gėda, patarle, pajuoka, keiksmu visose vietovėse, į kurias juos nublokšiu. Siųsiu jiems kalaviją, badą ir marą, kol jie visiškai pradings iš krašto, kurį daviau jiems ir jų tėvams'”.

Septyniasdešimties metų tremtis Žodis apie visus Judo gyventojus, kuris atėjo Jeremijui ketvirtaisiais Jošijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, metais. Tai buvo pirmieji Babilono karaliaus Nebukadnezaro metai. Tuo žodžiu pranašas Jeremijas kreipėsi į visus Judo žmones ir Jeruzalės gyventojus: “Nuo tryliktųjų Amono sūnaus Jošijo, Judo karaliaus, metų iki šios dienos – taigi per dvidešimt trejus metus – man buvo duotas VIEŠPATIES žodis. Nesiliaudamas jį skelbiau jums, bet jūs neklausėte. Nors jūs atsisakėte klausyti ir nenorėjote girdėti, VIEŠPATS nuolat ir be perstojo siuntė pas jus savuosius tarnus pranašus su šiuo žodžiu: ‘Prašom gręžtis visi kaip vienas nuo savo nedoro kelio ir nuo savo piktų darbų, kad galėtumėte per amžius gyventi žemėje, kurią VIEŠPATS seniai davė jums ir jūsų tėvams. Nesekiokite paskui kitus dievus, – jiems netarnaukite ir jų negarbinkite! Neveskite manęs iš kantrybės savo rankų darbais, kad jūsų neužgaučiau. Bet manęs jūs neklausėte, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir vedėte mane iš kantrybės savaisiais rankų darbais savo pačių skriaudai. Todėl, – taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – kad mano žodžių neklausėte, štai aš pasikviesiu visas šiaurės gentis, – tai VIEŠPATIES žodis, – pasikviesiu Babilono karalių Nebukadnezarą, savo tarną. Aš atvesiu jas prieš tą kraštą, prieš jo gyventojus ir prieš visas šias kaimynines tautas. Sunaikindamas jas, paversiu jas klaiko ir pajuokos reginiu, užtrauksiu joms amžiną gėdą. Nutildysiu visas jų linksmumo ir džiaugsmo dainas, jaunikio ir jaunosios balsus, girnų ūžesį, užgesinsiu visus žibintus. Visas kraštas bus nusiaubtas ir liks šiurpi dykynė. Visos tos tautos vergaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų. O kai bus praėję septyniasdešimt metų, aš nubausiu Babilono karalių ir tautą, kaldėjų kraštą, už jų kaltę, – tai VIEŠPATIES žodis. Paversiu jų kraštą amžinais tyrlaukiais. Įvykdysiu tame krašte visa, kuo esu grūmojęs, – visa, kas užrašyta šioje knygoje, ką pranašavo Jeremijas toms tautoms. Ir jie taps daugelio tautų ir galingų karalių aukomis. Taip atlyginsiu jiems pagal jų darbus ir pagal jų pačių elgesį'”.

Dievas teisia tautasVIEŠPATS, Izraelio Dievas, man taip kalbėjo: “Imk šią pykčio vyno kupiną taurę iš mano rankos ir priversk gerti iš jos visas tautas, pas kurias tave siųsiu. Jos gers, svirduliuos ir eis iš proto dėl kalavijo, kurį aš joms siųsiu”. Aš paėmiau taurę iš VIEŠPATIES rankos ir pagirdžiau iš jos visas tautas, pas kurias mane siuntė VIEŠPATS: Jeruzalę ir Judo karalystės miestus drauge su jos karaliais ir didžiūnais, kad paversčiau juos griuvėsiais, klaiko ir pajuokos reginiu, keiksmažodžiu, kaip nūdien jie yra tapę; faraoną, Egipto karalių, jo dvariškius, jo didžiūnus ir visą jo tautą – vietinius ir svetimtaučius; visus Uzo krašto karalius; visus filistinų krašto karalius: Aškelono, Gazos, Ekrono, ir Ašdodo likutį; Edomą, Moabą ir amoniečius; visus Tyro karalius, visus Sidono karalius, taip pat ir salų anapus jūros karalius; Dedaną, Temą ir Buzą, visus dykumos gyventojus, kurie skutasi smilkinius, {tai yra visus Arabijos karalius, visus maišytų tautų karalius} ir gyvena dykumoje; visus Zimrio karalius, visus Elamo karalius, visus medų karalius; visus šiaurės karalius, artimus ir tolimus, vieną po kito; visas karalystes ant žemės veido. O Šešako karalius gers paskutinis. “Tada sakyk jiems: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: gerkit! Pasigerkit ir vemkit, kol pargriūsite ir daugiau nebeatsikelsite nuo kalavijo, kurį jums pasiųsiu!’ O jeigu jie atsisakytų taurę iš tavo rankos imti ir gerti, sakyk jiems: ‘Taip sakė Galybių VIEŠPATS: jūs turite gerti! Pagalvokit! Jei miestui, kuris vadinamas mano vardu, siunčiu bausmę, ar jūs galite manyti, kad liksite nenubausti? Ne! Jūs neliksite nenubausti! Pašauksiu kalaviją visiems žemės gyventojams, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis'”.

“O tu, kaip pranašas, visus šiuos žodžius paskelbk jiems ir pasakyk:

– Sugriaudžia VIEŠPATS iš aukštybių,
iš savo šventojo būsto jis griaudžia.
Garsiai aidi jo griausmas savo kaimenei,
tarsi vynuoges traiškančiųjų šauksmas.
Visus žemės gyventojus,
lig
pačių jos pakraščių,
pasiekia sąmyšis,
nes VIEŠPATS apkaltina tautas, –
teis visą žmoniją:
nedorėliai bus atiduoti kalavijui, –
tai VIEŠPATIES žodis”.

Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
“Štai! Nelaimė sėlina iš tautos į tautą,
galinga audra kyla nuo žemės pakraščių”.

Tą dieną tie, kuriuos VIEŠPATS nužudė, gulės išmėtyti po visą pasaulį, nuo vieno krašto iki kito. Niekas jų neraudos, niekas nerankios jų nuo žemės ir nelaidos. Gulės jie kaip mėšlas dirvoje.

Vaitokite jūs, ganytojai,
ir
aimanuokite!
Dulkėse raitykitės jūs, kaimenės
vadai,
nes atėjo jūsų skerdynių metas, –
krisite kaip rinktiniai avinai.
Jokios užuovėjos nebus ganytojams
nei kur gelbėtis kaimenės vadams.
Klausykit! Ganytojai aimanuoja,
kaimenės vadai vaitoja,
nes VIEŠPATS niokoja jų ganyklą,
nustėro jų ramios ganyklos nuo
VIEŠPATIES įniršio.
Tarsi liūtas jis paliko savo guolį,
ir jų kraštas tapo klaiko reginiu
nuo nuožmaus kalavijo, – nuo VIEŠPATIES
pykčio liepsnų.

B. PASAKOJIMAI APIE PRANAŠĄ SU VIENUR KITUR ĮTERPTAIS ŽODŽIAIS IŠ DIEVO

. Jeruzalės sunaikinimas ir viltis

Pranašui gresia mirtis

Jošijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, valdymo pradžioje šis VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: stovėk VIEŠPATIES Namų kieme. Skelbk visiems Judo miestų žmonėms, ateinantiems melstis į VIEŠPATIES Namus, visa, ką tau įsakau paskelbti. Nieko nepraleisk! Galbūt jie paklausys ir kiekvienas sugrįš iš savo nedoro kelio. Tuomet apgailėsiu ir aš savo mintį apie nelaimę, kuria ketinu juos bausti už nedorus darbus. Sakyk jiems: taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jei neklausysite manęs, nesielgsite pagal mokymą, kurį jums daviau, neklausysite žodžių mano tarnų pranašų, kuriuos siunčiu primygtinai ir be perstojo, – nors jų ir niekad neklausėte, – tąsyk pasielgsiu su šiais Namais, kaip su Šilo’u, o šitą miestą padarysiu keiksmažodžiu visoms žemės tautoms'”.

Kunigai, pranašai ir visi žmonės klausėsi Jeremijo, skelbiančio visus žodžius VIEŠPATIES Namuose. Jeremijui pabaigus skelbti visa, ką jam buvo įsakęs VIEŠPATS visai tautai paskelbti, kunigai ir pranašai drauge su žmonėmis pastvėrė jį, šaukdami: “Tu esi vertas mirties! Kaip drįsti pranašauti VIEŠPATIES vardu: ‘Šitiems Namams bus kaip Šilo’ui!’ ir ‘Tas miestas bus sunaikintas, liks be gyventojų’?” Žmonių minia spietėsi apie Jeremiją VIEŠPATIES Namuose.

Išgirdę apie visa tai, Judo didžiūnai palipo iš karaliaus rūmų į VIEŠPATIES Namus ir susėdo savo krėsluose teisti Naujuosiuose VIEŠPATIES Namų vartuose. Kunigai ir pranašai pasakė didžiūnams ir visai miniai: “Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi, nes, kaip jūs patys savo ausimis girdėjote, jis pranašavo šitam miestui!” Jeremijas atsakė didžiūnams ir visiems žmonėms: “Pats VIEŠPATS pasiuntė mane, kad pranašaučiau šiems Namams ir šiam miestui visa, ką jūs girdėjote. O dabar taisykite savo kelius ir darbus, klausykite VIEŠPATIES, savojo Dievo, balso, kad VIEŠPATS apgailėtų savo mintį apie nelaimę, kuria jums grasina. Žinoma, esu jūsų rankose. Darykite su manimi, kas atrodo gera ir teisinga jūsų akyse. Tačiau gerai pagalvokite, – nužudydami mane, užtraukiate nekaltą kraują patys sau, miestui ir jo gyventojams, nes VIEŠPATS iš tikrųjų siuntė mane pas jus, kad išgirstumėte visus šiuos žodžius”.

Tada didžiūnai ir minia tarė kunigams ir pranašams: “Tas žmogus neturi būti baudžiamas mirties bausme! VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardu jis mums kalbėjo!” Dabar pakilo keletas krašto seniūnų ir kreipėsi į visą susirinkusią minią, sakydami: “Kadaise Judo karaliaus Hezekijo dienomis, Mikėjas iš Morešeto, pranašavo ir skelbė visai Judo tautai: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:

– Zionas bus nuartas kaip dirva,
Jeruzalė virs griuvėsių krūvomis,
o Šventyklos kalnas – gūbriu miške’.

Argi Hezekijas, Judo karalius, ir kas nors Judo karalystėje pasmerkė jį mirčiai? Juk jie verčiau pabijojo VIEŠPATIES ir stengėsi rasti jo malonę, idant VIEŠPATS pergalvotų savo mintį apie nelaimę, kuria jis buvo jiems grasinęs? O mes juk darome sau patiems mirtiną skriaudą!”

Pranašo Ūrijo likimasTuomet buvo ir kitas žmogus, pranašaujantis Dievo vardu, Šemajo sūnus Ūrijas iš Kirjat-Jearimų. Jis pranašavo visai tą patį, kaip Jeremijas tam miestui ir tam kraštui. Kai karalius Jehojakimas drauge su visais savo pareigūnais ir didžiūnais išgirdo apie jo žodžius, norėjo jį nubausti mirtimi. Bet Ūrijas, tai sužinojęs, iš baimės pabėgo į Egiptą. O karalius Jehojakimas pasiuntė Egiptan Akboro sūnų Elnataną su būriu vyrų. Jie paėmė Ūriją iš Egipto ir parvedė pas karalių Jehojakimą, kuris įsakė nukirsdinti jį kalaviju, o jo kūną išmesti į prastuomenės kapines.

Ir tik dėl to, kad Šafano sūnus Ahikamas parėmė Jeremiją, jis nebuvo atiduotas miniai į rankas užmušti.

“Tarnauk Babilonui arba žūk!” Jošijo sūnaus Zedekijo, Judo karaliaus, valdymo pradžioje šis žodis atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: “Taip kalbėjo man VIEŠPATS: pasidaryk pavalkus ir jungą ir užsidėk juos ant sprando. Tada pasiųsk juos Edomo, Moabo, amoniečių, Tyro ir Sidono karaliams per pasiuntinius, atvykusius pas Judo karalių Zedekiją. Įpareigok juos savo valdovams pranešti: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip jūs kalbėsite savo valdovams. O aš tas, kuris didžia jėga ir rankos galybe sukūrė žemę drauge su žmonija ir gyvūnija ant žemės veido, ir duodu ją, kam noriu. Ir nūn aš tas, kuris šiuos visus kraštus atidaviau į savo tarno, Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankas. Atidaviau net lauko žvėris, kad jam tarnautų. Visos tautos bus pavaldžios jam, jo sūnui ir jo vaikaičiui, kol ateis ir jo kraštui laikas, kai jį patį daug tautų ir galingi karaliai pavergs. Tuo tarpu jei kuri tauta ar karalystė nenorės būti pavaldi Babilono karaliui Nebukadnezarui ir savo sprando po Babilono karaliaus jungu nenulenks, tą tautą siaubsiu, – tai VIEŠPATIES žodis, – kalaviju, badu ir maru, kol juos sunaikinsiu jo ranka.

O jūs neklausykite savo pranašų, savo žynių ir sapnuotojų, savo burtininkų ir raganių, kurie nesiliauja jums sakę: ‘Nebūkite pavaldūs Babilono karaliui!’ Jie melagystę jums pranašauja, idant atstumtų jus nuo savos žemės, nes aš išblokšiu jus, ir jūs žūsite. O tautą, kuri palenks savo sprandą po Babilono karaliaus jungu ir bus jam pavaldi, – tą tautą paliksiu jos žemėje, – tai VIEŠPATIES žodis, – ją dirbti ir joje gyventi'”.

Ir Judo karaliui Zedekijui kalbėjau visai tais pačiais žodžiais: “Palenkite savo sprandus po Babilono karaliaus jungu, būkite pavaldūs jam ir jo tautai, kad išliktumėte gyvi. Kodėl gi tu ir tavo tauta turėtumėte žūti nuo kalavijo, bado ir maro, kaip VIEŠPATS grasė tautai, kuri nepasiduoda Babilono karaliui? Neklausykite žodžių tų pranašų, kurie nesiliauja sakę: ‘Nebūkite pavaldūs Babilono karaliui!’ – nes jie melagystę jums pranašauja. Ne! Jų aš nesiunčiau! – tai VIEŠPATIES žodis. Pranašaudami mano vardu, jie meluoja, tad turėsiu jus ištremti. Jūs pražūsite. Jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja”.

Kunigams ir visai tautai sakiau: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: neklausykite žodžių savo pranašų, kurie jums skelbia: ‘VIEŠPATIES namų indai jau netrukus bus sugrąžinti iš Babilono’, – nes ką jie skelbia – melas. Neklausykite jų! Būkite pavaldūs Babilono karaliui, kad išliktumėte gyvi. Kam tas miestas turi virsti griuvėsiais? Jeigu jie būtų pranašai ir jeigu VIEŠPATIES žodis būtų tikrai su jais, jie užtartų pas Galybių VIEŠPATĮ, kad indai, likę VIEŠPATIES namuose, Judo karaliaus rūmuose ir bet kur Jeruzalėje, irgi nepatektų į Babiloną. Galybių VIEŠPATS šitaip kalbėjo apie šulus, Varines marias, pastovus ir apie šiame mieste užsilikusius rykus, kurių Babilono karalius Nebukadnezaras nepaėmė, ištremdamas Jehojakimo sūnų Judo karalių Jekoniją drauge su Judo ir Jeruzalės diduomene į Babiloną. Tikrai taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie indus, užsilikusius VIEŠPATIES namuose, Judo karaliaus rūmuose ir Jeruzalėje: ‘Į Babiloną jie bus išnešti. Ten jie ir pasiliks iki tos dienos, kada jais pasirūpinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis. Tada juos pargabensiu atgal ir į šią vietą sugrąžinsiu'”.

Du jungai Tais pačiais metais, Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje, ketvirtųjų metų penktą mėnesį, pranašas Hananijas, Azūro iš Gibeono sūnus, VIEŠPATIES Namuose, kunigų ir visų žmonių akivaizdoje, sakė Jeremijui: “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Sulaužiau Babilono karaliaus jungą! Dar dveji metai, ir sugrąžinsiu į šią vietą visus VIEŠPATIES Namų reikmenis, kuriuos Babilono karalius Nebukadnezaras paėmė iš šios vietos ir išgabeno į Babiloną. Jehojakimo sūnų Jekoniją, Judo karalių, ir visus Judo tremtinius, išvarytus į Babiloną, parvesiu į šią vietą, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes Babilono karaliaus jungą sulaužysiu'”.

Pranašas Jeremijas, atsakydamas Hananijui kunigų ir visų žmonių akivaizdoje, tarė: “Tebūnie taip! Tepadaro tai VIEŠPATS! Teįvykdo tavo pranašystės žodžius, sugrąžindamas VIEŠPATIES Namų rykus ir visus tremtinius iš Babilono į šią vietą! Betgi dabar klausykis atidžiai, ką pasakysiu tau ir visiems žmonėms. Nuo senų senovės pranašai, gyvenę prieš mane ir tave, pranašavo daugeliui kraštų ir galingoms karalystėms karą, nelaimę ir marą. Taigi pranašas, skelbiantis taiką, gali būti pripažintas tikrai VIEŠPATIES siųstu pranašu tiktai tada, kai jo pranašystė išsipildo”.

Tąsyk pranašas Hananijas nuėmė jungą ir pavalkus nuo pranašo Jeremijo kaklo, sulaužė ir visų žmonių akivaizdoje pasakė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Taip sulaužysiu slegiantį visų tautų sprandus Babilono karaliaus Nebukadnezaro jungą per dvejus metus'”.Pranašas Jeremijas nuėjo savo keliu.

Praėjus kuriam laikui po to, kai pranašas Hananijas sulaužė nuimtą pranašui Jeremijui nuo kaklo jungą, atėjo Jeremijui VIEŠPATIES žodis: “Eik, pasakyk Hananijui: ‘Šitaip kalbėjo VIEŠPATS: laužydamas medinį jungą, kali jungą iš geležies!'” Nes šitaip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: “Geležinį jungą ant sprando uždėsiu visoms tautoms, kad būtų pavaldžios Babilono karaliui Nebukadnezarui. Jos bus jam pavaldžios. Atidaviau jam net laukinius žvėris”.

Pranašui Hananijui pranašas Jeremijas tarė: “Klausyk, Hananijau! VIEŠPATS tavęs nesiuntė! Nūn per tave ši tauta pasitiki melu. ‘Tikėk manimi, – taip kalbėjo VIEŠPATS, – ‘išsiųsiu’ tave nuo žemės veido! Kadangi skelbei maištą prieš VIEŠPATĮ, dar šiais metais mirsi'”. Tais pačiais metais, septintą mėnesį, mirė pranašas Hananijas.

Jeremijas rašo laišką Babilono tremtiniams Tai žodžiai laiško, kurį pranašas Jeremijas pasiuntė iš Jeruzalės seniūnams, išlikusiems tarp tremtinių, kunigams, pranašams ir visiems žmonėms, kuriuos Nebukadnezaras buvo ištrėmęs iš Jeruzalės į Babiloną. Tai įvyko, kai karalius Jekonijas ir karalienė motina, dvariškiai, Judo ir Jeruzalės didžiūnai drauge su amatininkais ir kalviais buvo ištremti iš Jeruzalės. Laišką jis pasiuntė per Šafano sūnų Elasą ir Hilkijo sūnų Gemariją, kuriuos Judo karalius Zedekijas siuntė į Babiloną pas Babilono karalių Nebukadnezarą. Laiške buvo rašoma:

“Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną: ‘Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, raskite žmonas savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jie gimdytų sūnus ir dukteris. Jūs privalote daugėti tenai, o ne mažėti. Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė’.

Nes šitaip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Nesiduokite suvedžiojami savo pranašų, esančių su jumis, nei savo žynių. Nekreipkite dėmesio į sapnus, kuriuos jie nuolat sapnuoja. Ką jie pranašauja jums mano vardu, yra melas! Aš jų nesiunčiau! – tai VIEŠPATIES žodis’.

Nes šitaip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Tik pasibaigus septyniasdešimčiai Babilono metų, jus aplankysiu ir ištesėsiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus į šią vietą. Garantuoju, kad aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai VIEŠPATIES žodis, – užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį. Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu. Kai manęs ieškosite, mane rasite. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite, surasite mane čia pat su jumis, ir aš jus sugrąžinsiu į jūsų kraštą, – tai VIEŠPATIES žodis. Aš surinksiu jus iš visų tautų ir iš visų vietų, kur tik buvau jus išblaškęs, ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios buvau jus ištrėmęs, – tai VIEŠPATIES žodis.’

Bet kadangi sakėte: ‘VIEŠPATS davė mums pranašų Babilone’, – taip kalbėjo VIEŠPATS apie karalių, sėdintį Dovydo soste, ir apie visus žmones, gyvenančius šiame mieste, – jūsų tautiečius, neišėjusius drauge su jumis į tremtį: taip pasakė Galybių VIEŠPATS: ‘Siunčiu jiems kalaviją, badą ir marą. Padarysiu juos panašius į supuvusias figas, nebetinkamas valgyti. Gainiosiu juos kalaviju, badu ir maru, padarysiu juos klaiko reginiu visoms žemės karalystėms, – prakeiksmu, apstulbimu, pajuoka ir patyčiomis tautų, po kurias juos išblaškysiu. Lygiai kaip jie neklausė mano žodžių, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai be perstojo siunčiau pas juos savo tarnus pranašus, taip ir jūs nenorėjote klausyti, – tai VIEŠPATIES žodis'”.

O dabar jūs išgirskite VIEŠPATIES žodį, – jūs, visi tremtiniai, kuriuos išsiunčiau iš Jeruzalės į Babiloną… “Taip kalbėjo galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie Kolajo sūnų Ahabą ir Maasėjo sūnų Zedekiją, pranašus, kurie skleidžia melą jums mano vardu: ‘Štai atiduosiu juos į Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankas. Jis nužudys juos jūsų akyse. Per juos tarp visų Judo tremtinių Babilone kils prakeiksmas: Tepadaro VIEŠPATS tau kaip Zedekijui ir Ahabui, kuriuos Babilono karalius iškepino ugnyje! Mat jie Izraelyje elgėsi begėdiškai, svetimaudami su savo artimo žmonomis ir skelbdami mano vardu melo žodžius, kurių jiems nebuvau liepęs skelbti. Aš tas, kuris žino, ir esu liudytojas, – tai VIEŠPATIES žodis'”.

Laiškas netikram pranašui ŠemajuiŠemajui iš Nehelamo pasakysi: “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: kadangi tu pasiuntei savo paties vardu laiškus visiems Jeruzalės žmonėms, visiems kunigams ir Maasėjo sūnui kunigui Zefanijui, sakydamas, kad VIEŠPATS tave paskyrė kunigu, vietoj kunigo Jehojados būti prižiūrėtoju VIEŠPATIES Namuose, idant įrakintum bet kokį pakvaišėlį, laikantį save pranašu, į trinką ir antkaklį. Kodėl tad dabar tu nesudraudi Jeremijo iš Anatoto, besireiškiančio tarp jūsų pranašu? Jis net mums į Babiloną atsiuntė žinią: ‘Jūsų tremtis bus ilga! Statykitės namus, įsikurkite! Veiskite sodus, valgykite jų vaisius…'”

Kai kunigas Zefanijas perskaitė šį laišką pranašui Jeremijui, Jeremijui atėjo VIEŠPATIES žodis: “Pasiųski žinią visiems tremtiniams. Taip kalbėjo VIEŠPATS apie nehelamietį Šemają: ‘Kadangi Šemajas pranašavo jums, nors aš nebuvau jo siuntęs, ir viliojo jus pasitikėti melu, todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, – nubausiu nehelamietį Šemają ir jo palikuonis! Nė vienas iš jų neišgyvens tarp šių žmonių, kad pamatytų gerumą, kurį padarysiu savajai tautai, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes skelbė maištą prieš VIEŠPATĮ'”.

Viešpaties pažadas savo tautai Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Surašyk visa, ką tau kalbėjau, į knygą. Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš sugrąžinsiu savo tautos {Izraelio ir Judo, – sakė VIEŠPATS} – tremtinius, sugrąžinsiu juos į kraštą, kurį daviau jų tėvams. Jie paveldės jį'”.

Tie yra žodžiai, kuriuos pasakė VIEŠPATS apie Izraelį ir Judą: {taip kalbėjo VIEŠPATS:}

– Klaiko šauksmą girdėjome, –
baimė viešpatauja, ramybės nėra.
Prašom klausyti ir pagalvoti:
argi gali vyras gimdyti?
Tai kodėl gi matau visus vyrus
tarsi gimdyves su rankomis ant savo
šlaunų?
Kodėl jų visų veidai mirtinai išbalę?
Nelaimė! Toji diena yra taip didinga,
kad jokia kita jai neprilygs!
Ji – nelaimės metas Jokūbui,
bet nuo jos bus jis išgelbėtas.

“Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – sulaužysiu jų kaklo jungą ir sutraukysiu jų pančius”. Svetimieji daugiau jų nebepavergs. O jie tarnaus VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir savam karaliui Dovydui, kurį aš jiems išauginsiu.

“Taigi tu, mano tarne Jokūbai,
nebijok, –
tai VIEŠPATIES žodis, – nei
nenuogąstauk, Izraeli!
Tik pasižiūrėk! Aš išgelbėsiu tave iš
tolimosios vietos
ir tavuosius palikuonis iš jų tremties
krašto.
Tada Jokūbas sugrįš ir ras ramybę,
gyvens saugiai, nebus kam baimę jam
kelti,
nes aš esu su tavimi, kad tave
išgelbėčiau, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Padarysiu galą visoms tautoms,
kuriose tave išblaškiau,
bet tau galo nepadarysiu.
Tačiau ir tavęs nebausto nepaliksiu, –
nuplaksiu tave teisingu saiku”.

Juk taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Tavo sužalojimas mirtinas,
tavoji žaizda nebepagydoma!
Nėra kam tave gydyti, –
nėra vaisto tavajai ligai,
tu niekad nebeišgysi.
Tave užmiršo visi tavo meilužiai,
neberūpi jiems, kaip tau sekasi.
Taip, smogiau tau, kaip priešas kad smogtų,
pamokiau nuožmia bausme
{už tavo didelę kaltę ir nuodėmių
gausybę}.
Ko gi aimanuoji dėl savo sužalojimo,
dėl savo nepagydomo skausmo?
Už tavo didelę kaltę ir nuodėmių gausybę
tau visa tai padariau.
Tačiau visi ryjantys tave bus suryti,
o tavieji priešai – visi eis į tremtį.
Visi niokojantys tave bus nuniokoti,
o visus apgrobiančius tave atiduosiu
grobimui.
Nes aš grąžinsiu tau sveikatą,
tavąsias žaizdas aš užgydysiu, –
tai VIEŠPATIES žodis. –
Nors jie tave ir vadino ‘Atmestąja’ –
‘Zionu, kuris niekam nerūpi'”.
Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Štai! Atstatysiu Jokūbo palapines,
pasigailėsiu jo trobų.
Miestas bus atstatytas ant savosios kalvos
ir rūmai stovės ant savųjų pamatų.
Iš tenai skambės padėkos giesmės
ir džiaugsmo balsai.
Padidinsiu jų skaičių, – bus jų nemažai,
Padarysiu juos garbingus, – nebebus jie
menki.
Jo vaikai bus kaip buvę senovėje,
o jo bendruomenė tvirtai gyvuos mano malone.
Bausmę siųsiu visiems jų engėjams.
Jųjų vadas bus vienas iš jų pačių,
jųjų valdovas kils iš jų tarpo.
Jam leisiu artintis prie manęs laisvai,
nes kas kitas būtų toks drąsus,
kad išdrįstų artintis prie manęs? –
tai VIEŠPATIES žodis. –
Taip jūs būsite mano tauta,
o aš būsiu jūsų Dievas”.
Štai! VIEŠPATIES audra!
Jo įniršis veržiasi viesulu,
šėlstančiu viršum nedorėlių galvos.
Deginąs VIEŠPATIES pyktis nesiliaus,
kol neatbaigs ir neįvykdys jo širdies užmojų.
Kai ateis dienų pabaiga, aiškiai
suprasite.

Geroji naujiena apie grįžimą iš tremties

“Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, –
aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas,
ir jos bus mano tauta”.
{Taip kalbėjo VIEŠPATS:}
– Tauta, išlikusi nuo kalavijo,
rado malonę dykumoje.
Kai Izraelis ieškojo ramybės,
iš tolo man pasirodė VIEŠPATS:
“Amžina meile aš pamilau tave,
todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile.
Vėl tave atkursiu, –
mergele Izraelio tauta, būsi
atgaivinta!
Vėl išsipuošusi, būgneliais nešina,
žengsi, šoksi linksmuolių ratelyje.
Vėl veisi vynuogynus Samarijos
kalnuose, –
sodintojai gardžiuosis jų vaisiais.
Taip! Diena ateis,
kai sargai ant Efraimo aukštumų šauks:
‘Kelkitės! Eikime į Zioną,
pas VIEŠPATĮ, savo Dievą'”.

Grįžimo kelias

Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Džiaugdamiesi giedokite Jokūbui,
valiuokite pirmajai tarp tautų!
Skelbkite, garbindami ir sakydami:
‘Savo tautą, likutį Izraelio,
išgelbėjo VIEŠPATS!’
Štai aš parvesiu juos iš šiaurės krašto,
surinksiu juos iš žemės pakraščių.
Tarp jųjų akli ir raiši,
moterys su vaikais ir gimdyvės,
visi drauge sugrįš kaip didi bendrija!
Verkdami jie eis namo,
bet aš vesiu juos guosdamas.
Vesiu juos prie tekančių upokšnių,
lygiu keliu, kad niekas jame
neklupinėtų,
nes esu Izraelio tėvas,
o Efraimas yra mano pirmagimis”.

“Klausykitės, tautos,
VIEŠPATIES žodžio!
Skelbkite jį tolimuose pajūriuose!
Sakykite: ‘Tas, kurs išblaškė Izraelį,
surinks ir ganys jį kaip kerdžius savo kaimenę.
Taip, nes VIEŠPATS išpirko Izraelį,
atpirko jį iš galingesnės už jį rankos.
Jie ateis ir džiūgaus ant Ziono
aukštumų,
suplauks prie VIEŠPATIES dovanų:
grūdų, jauno vyno ir šviežio aliejaus,
avių ir jaučių prieauglio.
Patys jie bus kaip gerai laistomas
sodas, –
turės visko, ko jiems reikia.
Merginos tuomet linksmai šoks
drauge su jaunais ir senais,
nes jų gedulą pakeisiu džiaugsmu,
guosiu juos ir džiuginsiu kenčiančius.
Kunigus valgydinsiu geriausia
atnašų dalimi,
o manoji tauta sotinsis mano dovanomis, –
tai VIEŠPATIES žodis'”.

Viešpaties gailestingumas savo tautai

{Taip kalbėjo VIEŠPATS:}
“Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje,
raudojimas ir graudus verksmas!
Rachelė rauda savo vaikų, –
ji nesileidžia paguodžiama,
nes jų nebėra”.
Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Nustok aimanavusi,
nusišluostyk ašaras,
nes laukia atpildas už tavo vargą, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
jie sugrįš iš priešų krašto!
Yra vilties tavo ateičiai, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!

Tikrai girdėjau Efraimą raudant:
‘Tu mane plakei, aš priėmiau plakimą.
Aš buvau kaip neprijaukintas veršis.
Sugrąžink mane, leisk man sugrįžti,
nes tu VIEŠPATS, mano Dievas.
Nors ir nutrūkau nuo saito, bet
gailėjausi, –
atėjęs į protą, sudaviau į šlaunį.
Esu sugėdintas ir raustu, –
priekaištauju sau už savo jaunystės
nuodėmes’.

Argi Efraimas man vis dar
brangus sūnus,
mano numylėtas vaikas?
Juk kada tik nuo jo nusigręžiu,
aš vis menu jį su ilgesiu.
Manoji širdis dėl jo plaka, –
tikrai aš jo pasigailėsiu, – tai VIEŠPATIES
žodis”.

Kvietimas sugrįžti

“Pasistatyk ant kelio rodykles,
nužymėk pati sau kelią ženklais,
įsidėmėk vieškelį – kelią,
kuriuo atėjai.
Sugrįžk, mergele Izraelio tauta,
sugrįžk atgal į šiuos savuosius miestus.
Kaip ilgai dar svyruosi,
maištingoji dukra?
Juk VIEŠPATS sukūrė naują dalyką
žemėje:
moteris apkabins vyrą {su meile}”.

Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: “Kai sugrąžinsiu jų tremtinius, Judo krašte ir jo miestuose vėl bus kartojamas šis pasveikinimas: ‘Telaimina tave VIEŠPATS, teisumo buveine, šventasis kalne!’ Judo krašte ir jo miestuose drauge gyvens žemdirbiai ir klajokliai su kaimenėmis, nes aš atgaivinsiu pavargusius ir pasotinsiu bejėgius”. Dabar aš pabudau ir žvalgausi, nes mano miegas buvo malonus.

“Tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai Izraelio namuose ir Judo namuose pasėsiu žmonių pasėlį ir gyvulių pasėlį. Kaip anuomet budėjau juos išraudamas, griaudamas, naikindamas, žlugdydamas ir siųsdamas pražūtin, taip budėsiu jų labui, kad atgaivinčiau ir iš naujo pasodinčiau, – tai VIEŠPATIES žodis. Tomis dienomis žmonės nebesakys: ‘Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams!’ Ne! Kiekvienas mirs už savo paties kaltę: dantys atšips tam, kuris valgo rūgščias vynuoges”.

Naujoji Sandora “Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kada paėmęs juos už rankos išvedžiau iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, o jie sulaužė manąją sandorą, – tai VIEŠPATIES žodis. O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: ‘Pažinkit VIEŠPATĮ!’ Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu”.

Taip kalbėjo VIEŠPATS – tas,
kuris duoda saulę, kad šviestų
dieną,
liepia mėnuliui ir žvaigždėms, kad šviestų
nakčia,
kuris pažadina jūros bangų šniokštimą,
kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS:
“Tik jei tie įstatai
pranyktų be mano valios, – tai VIEŠPATIES
žodis, –
tuomet Izraelio palikuonys
amžinai liautųsi buvę tauta mano akyse”.
Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Tik jei aukštybėse dangūs bus išmatuoti
ar gelmėse žemės pamatai ištirti,
tuomet ir aš atmesiu visus Izraelio
palikuonis už visa,
ką jie yra padarę, – tai VIEŠPATIES
žodis”.

Naujoji Jeruzalė“Tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai VIEŠPATIES miestas bus atstatytas nuo Hananelio bokšto lig Kampo vartų. Matavimo virvė sieks dar toliau: tiesiai iki Garebo kalvos ir tada pasuks Goato link. O visas slėnis {būtent vieta, kur buvo išmetami lavonai ir pelenai}, visi šlaitai viršum Kidrono slėnio, iki pat Žirgo vartų kampo rytų pusėje, bus paskirti VIEŠPAČIUI. Miestas niekuomet nebebus nuniokotas ar sunaikintas”.

Apgulos metu Jeremijas perka žemės Žodis atėjęs Jeremijui iš VIEŠPATIES dešimtaisiais Judo karaliaus Zedekijo metais, kurie buvo aštuonioliktieji Nebukadnezaro metai… Tuo metu Babilono karaliaus kariuomenė buvo apgulusi Jeruzalę, o pranašas Jeremijas įkalintas Judo karaliaus rūmų sargybos būste. Judo karalius Zedekijas buvo jį ten įkalinęs. Karalius sakė: “Kaip tu drįsti pranašauti: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: tikėk manimi, šį miestą atiduosiu Babilono karaliui, – jis užims jį. Nė Judo karalius Zedekijas neištrūks iš kaldėjų nagų, nes jis bus tikrai atiduotas į Babilono karaliaus rankas. Veidas į veidą su juo susitiks, akis į akį su juo matysis. Zedekijas bus išvarytas į Babiloną. Tenai jis pasiliks, kol aš juo pasirūpinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis. Kovodami su kaldėjais, jūs negalite laimėti’!” –

Jeremijas atsakė: “Žodis iš VIEŠPATIES atėjo man šitoks: ‘Štai! Tavo dėdės Šalumo sūnus Hanamelis ateis pas tave su prašymu: ‘Nusipirk mano lauką Anatote, nes turi giminaičio teisę jį atpirkti’. Ir, kaip VIEŠPATS buvo sakęs, mano pusbrolis Hanamelis atėjo pas mane į sargybos būstą ir man sakė: ‘Prašom pirkti mano lauką Anatote, Benjamino žemėje, nes, būdamas artimiausias giminaitis, turi paveldėjimo ir atpirkimo teisę. Nusipirk jį sau’. Tuomet aš supratau, kad tai buvo tikrai VIEŠPATIES žodis. Taigi aš ir nupirkau lauką Anatote iš savo pusbrolio Hanamelio, atsverdamas jam pinigus, septyniolika sidabro šekelių.

Kai buvo sudaryta pirkimo sutartis ir uždėtas antspaudas, pasišaukiau liudytojus ir atsvėriau sidabrą svarstyklėmis. Tada paėmiau pirkimo sutartį, – užantspauduotąją, apimančią sutartį bei sąlygas, ir atvirąją, – ir, matant mano pusbroliui Hanameliui, matant visiems pirkimo sutartį pasirašiusiems liudytojams ir matant visiems judėjams, kuriems tuo metu pasitaikė būti sargybos būste, įdaviau ją Baruchui, Mahsėjo sūnaus Nerijo sūnui.

Jų akivaizdoje daviau Baruchui šį įpareigojimą: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Paimk šias sutartis, – tai yra šitą, užantspauduotąją pirkimo sutartį, ir atvirąją, – įdėk jas į molinį indą, kad jos ilgai išliktų, nes Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Namai, dirvos ir vynuogynai bus vėl perkami šitame krašte!’

Jeremijo maldaPirkimo sutartį įdavęs Nerijo sūnui Baruchui, meldžiausi VIEŠPAČIUI: ‘Ai, VIEŠPATIE DIEVE! Štai! Tu padarei dangus ir žemę didžia savo galybe, savo pakelta ranka. Nėra tau negalimo dalyko! Tu lydi ištikima meile iki tūkstantosios kartos ir atmoki už tėvų kaltę pilnu saiku jų vaikams. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS, didis užmoju ir galingas darbais, kurio akys atviros viskam, ką marūs žmonės daro, kad atlygintum kiekvienam žmogui pagal jo elgesį ir jo darbų vaisius! Tu parodei ženklų bei stebuklų Egipto žemėje ir nūdien darai Izraelyje bei žmonijai. Laimėjai sau vardą, kurį nūnai turi! Tu savąją tautą Izraelį išvedei iš Egipto ženklais ir stebuklais, galinga ranka, neapsakoma galybe ir didžiu klaiku. Atidavei jiems šį kraštą, kaip buvai su priesaika pažadėjęs jų tėvams, kraštą, plūstantį pienu ir medumi. Jie atėjo ir paveldėjo jį, bet tavojo balso neklausė ir tavojo įstatymo nesilaikė. Ką buvai jiems įsakęs daryti, jie nedarė. Todėl tu siuntei jiems visą šitą nelaimę…

Štai! Apgulos pylimai jau paruošti miestui paimti. Dabar per kalaviją, badą ir marą miestas jau yra jį puolančių kaldėjų rankose. Kuo grasinai, – įvyko. Tikrai tu tai matai! O tačiau man sakei: ‘Nusipirk lauką, užmokėk už jį, pasikviesk liudytojus!..’ – nors miestas jau yra kaldėjų rankose!”

Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: “Štai aš VIEŠPATS, visos žmonijos Dievas! Argi yra man kas neįmanoma?” Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS: “Tikėk manimi, atiduosiu tą miestą į kaldėjų rankas ir Babilono karaliui Nebukadnezarui, kad jisai jį paimtų. Kariaujantys su šiuo miestu kaldėjai įsiverš, ji padegs, pavers pelenais, supleškės namai, ant kurių stogų buvo deginami smilkalai Baalui ir aukojamos liejamosios aukos svetimiems dievams, kad mane supykintų. Juk ir izraeliečiai, ir judėjai nuo pat jaunystės tedarė vien tai, kas pikta mano akyse. Tikrai, izraeliečiai tik pykdė mane savo rankų darbais, – tai VIEŠPATIES žodis. Šis miestas nuo savo įkūrimo lig šios dienos kėlė man pyktį ir įniršį, todėl turiu jį pašalinti iš savo akių už visas blogybes, kurias padarė, kad pykdytų mane, izraeliečiai ir judėjai, – jie, jų karaliai, jų didžiūnai, jų kunigai, jų pranašai, Judo ir Jeruzalės gyventojai. Nugarą jie man atsuko, o ne savo veidą! Nors mokiau juos be perstojo ir primygtinai, tačiau jie nei klausė, nei priėmė pamokymo. Anaiptol, jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, pasistatydami juose savo bjaurius stabus. Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben-Hinomo slėnyje, kad turėtų kur paaukoti savo sūnus ir savo dukteris Molechui ir užtrauktų ant Judo nuodėmę, nors aš to jiems niekad neįsakiau. Man net į mintį neatėjo, kad jie darytų tokias baisybes!

Todėl dabar taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šį miestą, kuris, kaip jūs sakote: ‘Kalaviju, badu ir maru yra atiduodamas į Babilono karaliaus rankas’. Štai! Aš surinksiu juos iš visų kraštų, po kuriuos buvau išblaškęs savo pykčiu, įniršiu ir didžiu užsidegimu. Aš parvesiu juos į šią vietą ir čia saugiai apgyvendinsiu. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas. Vieną širdį ir vieną kelią duosiu jiems, kad jie mane visuomet garbintų savo pačių labui ir po jų savo vaikų gerovei. Sudarysiu su jais amžiną sandorą, niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera. Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų. Džiaugsiuosi jais, – man bus džiugu daryti jiems gera: visa savo širdimi ir siela atsodinsiu juos tvirtai šitame krašte.

Juk taip kalbėjo VIEŠPATS: lygiai kaip siunčiau šią visą baisią nelaimę tai tautai, taip siųsiu jiems visa gera, kurį jiems pažadu. Vėl bus perkami laukai šitame krašte, apie kurį sakote: ‘Tai apleisti tyrai, be žmonių ir gyvulių, atiduoti į kaldėjų rankas’. Kai sugrąžinsiu jų tremtinius, laukai bus perkami už pinigus, pirkimo sutartys sudaromos ir užantspauduojamos, kviečiami liudytojai Benjamino žemėje, Jeruzalės priemiesčiuose, Judo miestuose, – miestuose aukštumų, miestuose Šefelos ir miestuose Negebo, – tai VIEŠPATIES žodis”.

Kitas išgelbėjimo pažadas Jeruzalei VIEŠPATIES žodis atėjo antrąkart Jeremijui, kai jis vis dar buvo įkalintas sargybos būste: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, – tas, kuris padarė žemę, duodamas jai pavidalą ir padėdamas jai pamatus, kurio vardas yra VIEŠPATS. Šaukis manęs, tau atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai. Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šio miesto namus ir Judo karalių rūmus, kurie buvo nugriauti palengvinti gynybai nuo apgulos pylimų bei kalavijo, ir apie tuos, kurie dabar kovoja su kaldėjais vien tam, kad užverstų miestą lavonais tų, kuriuos užmušu pykdamas ir niršdamas. Už visus jų nedorus darbus paslėpiau savo veidą nuo šio miesto.

Štai! Aš atnešiu jai vaistą ir išgijimą, – pagydysiu juos ir apreikšiu jiems tikros gerovės perteklių. Aš sugrąžinsiu Judo tremtinius ir Izraelio tremtinius, – atkursiu juos, kaip buvo pradžioje. Aš apvalysiu juos nuo visų nuodėmių, kuriomis jie nusikalto man, – atleisiu jiems visas jų kaltes, kuriomis jie man nusidėjo ir kėlė maištą prieš mane. Ir šis miestas bus man džiaugsmo vardas, šlovė ir pasididžiavimas prieš visas žemės tautas, kai jos išgirs apie visa gera, ką aš jiems darau. Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus ir gerovės, kuria juos aprūpinsiu”.

Taip kalbėjo VIEŠPATS: “Šitoje vietoje, apie kurią jūs sakote: ‘Tai apleisti tyrai, nes nėra žmonių nei gyvulių!’ – Judo miestuose ir tuščiose Jeruzalės gatvėse, kur dabar nėra nei žmonių, nei gyventojų, nei gyvulių, vėl skambės džiaugsmo balsai ir linksmybės šauksmas, jaunikio balsas ir jaunosios balsas, balsai tų, kurie, nešdami padėkos aukas į VIEŠPATIES namus, gieda: ‘Dėkokite Galybių VIEŠPAČIUI, nes VIEŠPATS yra geras, – jo ištikima meilė tveria amžinai!’ Aš atkursiu tą kraštą, kaip jis buvo pradžioje, – pasakė VIEŠPATS”.

Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: “Šitoje vietoje, nūnai tuščioje, be žmonių ir gyvulių, ir visuose jos miestuose vėl bus piemenims žardų suleisti savo kaimenes. Aukštumų miestuose, Šefelos miestuose ir Negebo miestuose, Benjamino šalyje, Jeruzalės apylinkėse ir visuose Judo miestuose kaimenės vėl pereis per rankas to, kuris jas skaičiuoja, – pasakė VIEŠPATS”.

Teisioji Atžala ir sandora su Dovydu “Štai! Ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš ištesėsiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai yra vardas, kuriuo ji bus vadinama: ‘VIEŠPATS yra mūsų teisumas’. Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: Dovydui niekad nepritrūks įpėdinio Izraelio namų soste ir kunigams iš Levio giminės niekad nepritrūks mano tarnyboje įpėdinių, idant aukotų deginamąsias aukas, degintų grūdų atnašas ir kasdien pjautų aukas”.

VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: jei kas iš jūsų galėtų sulaužyti mano sandorą su diena ir mano sandorą su naktimi taip, kad diena ir naktis nebeateitų joms skirtu laiku, tik tuomet ir manoji sandora su Dovydu galėtų būti sulaužyta taip, kad jis neturėtų sūnaus, valdančio jo soste, ir galėtų būti sulaužyta sandora su mano tarnais, Levio giminės kunigais. Kaip yra neišmatuojama dangaus skliauto galybė ir nepaseikėjamas pajūrio smėlis, taip aš padauginsiu savo tarno Dovydo palikuonis ir man tarnaujančius levitus”.

VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: “Taip kalbėjo VIEŠPATS. Argi nepastebėjai, ką šie žmonės sako: ‘Abidvi šeimos, kurias VIEŠPATS išsirinko, dabar yra jo atmestos’, – ir kaip jie niekina manąją tautą, tarsi jų akyse ji nebebūtų tauta? Taip pasakė VIEŠPATS. Tik jei neturėčiau sandoros su diena ir naktimi, tik jei nebūčiau davęs įstatų dangui ir žemei, tuomet Jokūbo palikuonis ir savo tarną Dovydą atmesčiau taip, kad iš jo palikuonių neimčiau valdovų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonims. Sugrąžinsiu jų tremtinius ir būsiu jiems gailestingas”.

Zedekijo likimas Žodis, kuris atėjo iš VIEŠPATIES Jeremijui, kai Babilono karalius Nebukadnezaras, visa jo kariuomenė, jam pavaldžios žemės karalystės bei kitos tautos kariavo su Jeruzale ir visais jos miestais. “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Eik ir kalbėk su Judo karaliumi Zedekiju, pasakyk jam: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Tikėk manimi, aš atiduodu šį miestą į Babilono karaliaus rankas, jis sunaikins jį ugnimi. Ir tu pats neišvengsi jo rankos. Tikrai tu būsi pagautas ir atiduotas į jo nagus. Akis į akį su juo susitiksi, veidas į veidą su juo kalbėsies. Tada būsi išvestas į Babiloną’.

Tik paklausyk VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliau Zedekijau! Taip apie tave VIEŠPATS kalbėjo: ‘Nuo kalavijo tu nemirsi. Tu mirsi ramybėje. Žmonės apraudos tave, šaukdami: ‘Vargas, valdove!’ – ir degins smilkalus tavo laidotuvėse taip pat, kaip jie darė tavo tėvams, karaliams, buvusiems prieš tave. Aš tas, kuris tai pažada, – tai VIEŠPATIES žodis'”.

Pranašas Jeremijas pakartojo visus šiuos žodžius Judo karaliui Zedekijui Jeruzalėje, Babilono karaliaus kariuomenei kovojant su Jeruzale ir dar išlikusiais Judo miestais Lachišu ir Azeka, nes iš įtvirtintų miestų buvo beišlikę tik tie miestai.

Vergų išlaisvinimo sutartis sulaužyta Žodis, kuris atėjo iš VIEŠPATIES Jeremijui po to, kai karalius Zedekijas sudarė sandorą su visais Jeruzalės gyventojais paskelbdamas jiems išlaisvinimo įsaką. Taigi kiekvienas privalėjo duoti laisvę savo vergams judėjams, vyrui ir moteriai. Niekam nevalia laikyti savo tautiečio judėjo vergijoje. Visi didžiūnai ir žmonės, sudariusieji sandorą, sutiko duoti laisvę savo vergams, vyrams ir moterims, ir nebelaikyti jų daugiau vergais. Tačiau nors sutiko ir juos išlaisvino, ilgainiui pakeitė savo nuomonę ir pradėjo imti atgal savo išlaisvintuosius vergus ir verges, priversdami juos vėl vergauti.

Tada atėjo žodis iš VIEŠPATIES: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ir aš sudariau sandorą su jūsų tėvais, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš vergijos namų, įsakydamas: ‘Kas septinti metai kiekvienas jūsų duos laisvę savo tautiečiui judėjui, tau save pardavusiam. Šešerius metus jis bus tau vergas, o tada tu duosi jam laisvę’. Tačiau jūsų tėvai neklausė ir į mane nekreipė dėmesio. O jūs neseniai buvote atsivertę ir darėte tai, kas mano akyse teisinga, paskelbėte išlaisvinimą vienas kitam ir mano akivaizdoje sudarėte sandorą Namuose, kurie vadinami mano vardu. O dabar apsigalvojote ir išniekinote mano vardą, kiekvienas imdamas atgal savo vergus ir verges, kuriems buvote davę laisvę. Jūs privertėte juos vėl vergauti. Todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, – jūs man nepaklusote, nedavėte laisvės kiekvienas savo broliui ir savo kaimynui. Tikėkite manimi! Dabar aš skelbiu jus laisvus, – tai VIEŠPATIES žodis, – laisvus kalavijui, marui ir badui! Padarysiu jus klaiko reginiu visoms žemės karalystėms. Su vyrais, sulaužiusiais mano sandorą ir nesilaikiusiais mano akivaizdoje sudarytos sutarties įpareigojimų, pasielgsiu kaip su veršiu, kurį jie perskrodė pusiau ir praėjo tarp abiejų pusių. Judo ir Jeruzalės didžiūnus, dvariškius, kunigus ir paprastus žmones, praėjusius tarp abiejų veršio pusių, aš atiduosiu, visus iki vieno, į rankas jų priešams ir tiems, kurie tyko jų gyvybės. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir lauko žvėrys.

Ir Judo karalių Zedekiją drauge su jo didžiūnais atiduosiu jų priešams ir tiems, kurie tyko jų gyvybės, – Babilono karaliaus kariuomenei, kuri dabar yra nuo jūsų pasitraukusi. Tikėk manimi, aš duosiu įsakymą, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir sugrąžinsiu juos prie šio miesto. Jie puls ir jį užims, ugnimi jį sunaikins. Judo miestus paversiu tyrais, kur negyvena joks žmogus”.

Ištikimieji rechabiečiai Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo dienomis: “Kreipkis į rechabiečius, kalbėk su jais. Nuvesk juos į VIEŠPATIES Namus, į vieną iš jų kambarių, ir pasiūlyk jiems vyno”. Taigi pasiėmiau Habazinijo sūnaus Jeremijo sūnų Jaazaniją drauge su jo broliais ir visais jo sūnumis, visą rechabiečių šeimyną, ir nusivedžiau juos į VIEŠPATIES Namus, į Dievo vyro Igdalijo sūnaus Hanano sūnų kambarį, greta didžiūnų kambario, viršum Šalumo sūnaus, durininko Maasėjo, kambario. Tada padėjau šiems rechabiečių vyrams pilnus ąsočius vyno bei taures, tardamas: “Išgerkit vyno!” – “Mes vyno negeriame, – jie man atsakė, – nes mūsų tėvas Rechabo sūnus Jonadabas mums įsakė: ‘Vyno niekad negersit nei jūs, nei jūsų vaikai. Be to, nei statysit namų, nei sėsit pasėlių, nei veisit ar turėsit vynuogynų. Jūs turit pragyventi visą savo amžių palapinėse, idant galėtumėt ilgai tarpti žemėje, kurioje gyvenat kaip praeiviai’. Mes visai paklusome mūsų tėvo Rechabo sūnaus Jonadabo įsakymui, negėrėme vyno visą savo gyvenimą nei mes, nei mūsų žmonos, nei mūsų sūnūs ir dukterys, nesistatėme namų gyventi. Neturime nei vynuogynų, nei dirvų, nei pasėlių. Mes gyvename palapinėse. Mes paklusome ir darėme visa, ką mūsų protėvis Jonadabas mums įsakė. Ir tiktai kai Babilono karalius Nebukadnezaras įsiveržė į šitą kraštą, sakėme: ‘Pakilkim! Eikim į Jeruzalę, kad nebūtume kaldėjų ir aramėjų kariuomenei ant kelio’. Dėl to dabar ir gyvename Jeruzalėje”.

Tada atėjo Jeremijui žodis iš VIEŠPATIES: “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: eik ir sakyk Judo vyrams ir Jeruzalės gyventojams: ‘Nejau nepasimokysit ir nepaklausysit mano žodžių? – tai VIEŠPATIES žodis. Žodžių, kuriais Rechabo sūnus Jonadabas uždraudė savo vaikams gerti vyną, buvo laikomasi. Iki šios dienos jie negėrė vyno, nes klausė savo protėvio įsakymo. Nors aš ir kalbėjau jums primygtinai be perstojo, jūs manęs neklausėte. Be perstojo siunčiau pas jus savo tarnus pranašus, kad sakytų jums: ‘Grįžkite visi iš savo nedoro kelio, taisykite savo elgesį, neikite svetimų dievų garbinti, kad išliktumėte krašte, kurį daviau jums ir jūsų tėvams’. Bet jūs nei kreipėte dėmesio, nei manęs paklausėte’. Taip, Rechabo sūnaus Jonadabo vaikai laikėsi įsakymo, kurį jiems davė jų protėvis, bet ši tauta manęs nepaklausė! Todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – tikėk manimi, užtrauksiu Judui ir visiems Jeruzalės gyventojams visą nelaimę, kuria jiems grasinau, dėl to, kad jie nepaklausė manęs, kai jiems kalbėjau, nei, kai juos šaukiau”.

O rechabiečiams Jeremijas pasakė: “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kadangi jūs paklausėte savo tėvo Jonadabo įsakymo, likdami ištikimi visiems jo pamokymams, ir darėte visa, kaip jis buvo jums įsakęs’, – todėl taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Rechabo sūnus Jonadabas niekad nepritrūks palikuonio, kuris man tarnautų!'”

. Jeremijo kančia

Baruchas užrašo Jeremijo pranašavimus Ketvirtaisiais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais šis žodis iš VIEŠPATIES atėjo Jeremijui: “Paimk ritinį ir surašyk jame visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau apie Izraelį ir apie Judą, ir apie visas tautas, nuo to laiko, kai pirmąkart tau kalbėjau Jošijo dienomis, iki šiandien. Gal Judo namai, išgirdę apie visas nelaimes, kurias manau jiems padaryti, gręšis visi iki vieno iš savo nedoro kelio, idant galėčiau atleisti jų nedorumą ir nuodėmę”. Jeremijas pasišaukė Nerijo sūnų Baruchą. Baruchas surašė į ritinį iš Jeremijo lūpų visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS buvo jam kalbėjęs.

Po to Jeremijas davė Baruchui nurodymus: “Aš nebegaliu eiti į VIEŠPATIES Namus, – man tai nebeįmanoma. Taigi eiti turi tu ir pasninko dieną žmonėms girdint VIEŠPATIES Namuose perskaityti iš šito ritinio VIEŠPATIES žodžius, kuriuos užrašei iš mano lūpų. Perskaityk juos taip pat ir girdint visiems Judo žmonėms, ateinantiems iš savųjų miestų. Gal jų maldavimas pasieks VIEŠPATĮ, ir jie visi iki vieno gręšis iš savo nedoro kelio, nes didis yra pykčio įniršis, su kuriuo VIEŠPATS kreipėsi į šią tautą”. Nerijo sūnus Baruchas padarė visa, kaip jam buvo liepęs pranašas Jeremijas apie VIEŠPATIES žodžių skaitymą VIEŠPATIES Namuose.

Atsitiko, kad penktaisiais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais, devintą mėnesį, buvo paskelbtas pasninkas visiems Jeruzalės gyventojams ir visiems žmonėms, atėjusiems į Jeruzalę iš Judėjos miestų. Tada raštvedžio Šafano sūnaus Gemarijo kambaryje, aukštutiniame VIEŠPATIES Namų kieme, prie įėjimo į Naujuosius VIEŠPATIES Namų vartus, Baruchas, visiems žmonėms girdint, perskaitė iš knygos VIEŠPATIES žodžius.

Šafano sūnaus Gemarijo sūnus Mikajas girdėjo visus VIEŠPATIES žodžius, kai jie buvo skaitomi iš knygos. Jis nuėjo į raštvedžio kambarį karaliaus rūmuose, kur kaip tik tuo metu tarėsi visi didžiūnai: raštvedys Elišama, Šemajo sūnus Delajas, Achboro sūnus Elnatanas, Šafano sūnus Gemarijas, Hananijo sūnus Zedekijas ir visi kiti pareigūnai. Mikajas jiems pranešė visa, ką buvo išgirdęs, kai Baruchas skaitė žmonėms iš knygos.

Tuomet didžiūnai nusiuntė pas Baruchą Kušio sūnaus Šelemijo sūnaus Netanijo sūnų Jehudį su įsakymu: “Pasiimk į rankas ritinį, kurį skaitei žmonėms girdint, ir ateik!” Nerijo sūnus Baruchas atėjo pas juos su ritiniu rankoje. “Prašom sėstis, – tarė jie jam, – ir jį mums perskaityti”. Ir Baruchas jiems perskaitė jį. Išgirdę visus jo žodžius, ėmė nuogąstauti ir sakyti vienas kitam: “Mes tikrai privalome visa tai pranešti karaliui”. Tada jie Baruchą klausinėjo: “Prašom mums pasakyti, kaip užrašei visus šiuos žodžius? Ar tai buvo iš jo lūpų?” Baruchas atsakė: “Pats Jeremijas sakė visus šiuos žodžius, ir aš į knygą užrašiau juos rašalu”. Tuomet didžiūnai sakė Baruchui: “Eik ir pasislėpk, tu ir Jeremijas! Tenežino niekas, kur judu esate!”

Padėję ritinį į saugią vietą raštvedžio Elišamos kambaryje, jie nuėjo į rūmus pas karalių ir pranešė jam viską. Karalius pasiuntė Jehudį atnešti ritinio. Jehudis atnešė jį iš raštvedžio Elišamos kambario ir perskaitė klausant karaliui bei visiems aplink karalių stovintiems didžiūnams. Tuo metu karalius sėdėjo žiemos rūmuose priešais kaitrią ugnį žarijų puode, nes buvo devintasis mėnuo. Kai tik Jehudis perskaitydavo tris ar keturias skiltis, karalius raštvedžio peiliu nupjaudavo tą gabalą ir nusviesdavo į ugnį žarijų puode, kolei visas ritinys sudegė žarijų puodo ugnyje. Karalius ir dvariškiai, klausydamiesi visų tų žodžių, nei baiminosi, nei persiplėšė savo drabužius. Nors Elnatanas, Delajas ir Gemarijas puolė maldauti karalių nedeginti ritinio, jis jų nepaklausė. Be to, karalius įsakė karaliaus sūnui Jerahmėeliui, Azrielio sūnui Serajui ir Abdėelio sūnui Šelemijui suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją. Bet VIEŠPATS juos paslėpė.

Karaliui sudeginus ritinį su žodžiais, kuriuos Baruchas buvo užrašęs iš Jeremijo lūpų, VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: “Paimk kitą ritinį ir užrašyk jame žodžius, buvusius pirmajame ritinyje, kurį sudegino Judo karalius Jehojakimas. O apie Judo karalių Jehojakimą pasakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Tu drįsai sudeginti ritinį, sakydamas, kodėl jame parašei: ‘Babilono karalius tikrai ateis ir šitą kraštą nuniokos, nepalikdamas jame nei žmogaus, nei gyvulio?’ Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Judo karalių Jehojakimą: ‘Nebus jam palikuonio, sėdinčio Dovydo soste! Jo paties lavonas bus išmestas dienos kaitrai, nakties šalčiui per naktį. Nubausiu jį, jo palikuonis ir dvariškius už jų nedorumą, užtrauksiu jiems, visiems Jeruzalės gyventojams ir Judo žmonėms visas nelaimes, kuriomis jiems grasinau, nes jie nenorėjo klausyti!'”

Jeremijas paėmė kitą ritinį ir padavė jį savo raštininkui, Nerijo sūnui Baruchui. Tasai užrašė jame iš Jeremijo lūpų visus žodžius knygos, kurią Judo karalius Jehojakimas sudegino ugnyje. Prie jų buvo pridėta daug panašių žodžių.

Jeremijas kalėjime Dabar karaliavo Jošijo sūnus Zedekijas. Karaliumi Judo krašte vietoj Jehojakimo sūnaus Konijo jį padarė Babilono karalius Nebukadnezaras. Tačiau nei jis pats, nei jo dvariškiai, nei krašto žmonės neklausė žodžių, kuriuos kalbėjo VIEŠPATS per pranašą Jeremiją.

Vis dėlto karalius Zedekijas pasiuntė pas Jeremiją Šelemijo sūnų Jehukalą ir kunigo Maasėjo sūnų Zefaniją su šiuo prašymu: “Prašom pasimelsti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, už mus”. Tuo metu Jeremijas dar nebuvo įmestas į kalėjimą, – tebevaikščiojo laisvas tarp žmonių. Be to, faraono kariuomenė buvo išžygiavusi iš Egipto, ir Jeruzalę supusieji kaldėjai, apie tai išgirdę, nuo miesto buvo pasitraukę.

Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Duokite šį atsakymą Judo karaliui, atsiuntusiam jus manęs pasiteirauti. Štai! Faraono kariuomenė, žygiavusi jums į pagalbą, sugrįš į savo kraštą – į Egiptą. O kaldėjai sugrįš ir kovos su šiuo miestu, – paims jį ir sunaikins ugnimi’.

Taip VIEŠPATS kalbėjo: ‘Neapsigaudinėkite, manydami: ‘Kaldėjai visiškai atsitrauks nuo mūsų’, – nes jie nepasitrauks! Net jeigu nugalėtumėte visą su jumis kovojančią kaldėjų kariuomenę ir būtų išlikę tik sunkiai sužeistieji savo palapinėse, net tie atsikėlę galėtų sunaikinti šitą miestą ugnimi'”.

Kai kaldėjų kariuomenė, išsigandusi faraono kariuomenės, pasitraukė nuo Jeruzalės, Jeremijas, norėdamas dalyvauti padalijant savo šeimos paveldą, pakilo iš Jeruzalės eiti į Benjamino žemę. Kai pasiekė Benjamino vartus, tenai buvęs sargybinis, Hananijo sūnaus Šelemijo sūnus, vardu Irijas, nutvėrė pranašą, rėkdamas: “Pas kaldėjus tu nori perbėgti!” Jeremijas atsakė: “Tai netiesa! Pas kaldėjus aš neperbėgu!” Bet Irijas nenorėjo jo net girdėti, suėmė Jeremiją ir nuvedė jį pas didžiūnus.

Didžiūnai, įtūžę ant Jeremijo, įsakė jį nuplakti ir įkalinti raštvedžio Jonatano namuose, kuriuos jie buvo pavertę kalėjimu. Taip Jeremijas pateko į vandens talpyklos namą, į vienutę, ir ten išbuvo daug dienų.

Kartą karalius Zedekijas slaptai atsivesdino jį į savo rūmus ir klausė: “Gal turi žodį iš VIEŠPATIES?” Jeremijas atsakė: “Taip! Tu būsi atiduotas į Babilono karaliaus rankas”. Paskui Jeremijas karalių paklausė: “Kuo nusidėjau tau, tavo dvariškiams ir šitiems žmonėms, kad mane įmetėte į kalėjimą? Kur yra dabar jūsų pranašai, skelbusieji jums, kad Babilono karalius neužpuls nei jūsų, nei šito krašto? O dabar maldauju, mano valdove, karaliau, išklausyk mano maldavimą. Negrąžink manęs į raštvedžio Jonatano namus numirti”.

Karalius Zedekijas davė įsakymą, kad Jeremijas būtų uždarytas sargybos kiemo būste ir jam kasdien iš Kepėjų gatvės būtų duodama kepalas duonos, kol duona mieste visiškai išsibaigs. Taip Jeremijas ir liko sargybos kiemo būste.

Jeremijas vandens talpykloje Matano sūnus Šepatijas, Pašhūro sūnus Gedalijas, Šelemijo sūnus Juchalas ir Malkijo sūnus Pašhūras klausėsi žodžių, kuriuos Jeremijas kalbėjo visiems žmonėms: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kas liksis šitame mieste, tas mirs nuo kalavijo, bado ir maro. O kas išeis pas kaldėjus, tas išliks gyvas, – bent jo gyvybė bus išgelbėta kaip karo belaisvio ir išliks gyvas’. Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Šis miestas tikrai bus atiduotas į Babilono karaliaus kariuomenės rankas ir bus paimtas'”. Didžiūnai kreipėsi į karalių, sakydami: “Prašom nubausti šį vyrą mirties bausme, nes jis, kalbėdamas tokius dalykus, silpnina rankas kareivių ir visų žmonių, pasilikusių šitame mieste. Iš tikrųjų jis nesirūpina mūsų žmonių gerove, bet daro jiems žalą”. Karalius Zedekijas atsakė: “Gerai! Jis jūsų rankose! Juk karalius prieš jus yra bejėgis!” Jie paėmė Jeremiją ir įmetė jį į karaliaus sūnaus Malkijo vandens talpyklą, buvusią sargybos kieme, nuleisdami jį virvėmis į dugną. Vandens talpykloje nebuvo, tik dumblas. Jeremijas įklimpo į dumblą.

Bet kušitas Ebed-Melechas, karaliaus rūmų dvariškis, išgirdo, kad jie įmetė Jeremiją į vandens talpyklą. Pasitaikė, jog karalius kaip tik tuo metu sėdėjo Benjamino vartuose. Ebed-Melechas nuėjo ten iš rūmų ir kreipėsi į jį: “Mano valdove, karaliau! Šitie vyrai kalti dėl visko, ką padarė pranašui Jeremijui. Jie įmetė jį į vandens talpyklą ten mirti badu, nes duonos mieste nebėra”. Tuojau karalius kušitui Ebed-Melechui įsakė: “Pasiimk su savim iš čia trejetą vyrų ir iškelk pranašą Jeremiją iš vandens talpyklos, kad nenumirtų”. Ebed- Melechas pasiėmė su savim vyrus, nuėjo pirma į drabužių podėlį karaliaus rūmuose, paėmė iš ten senų skudurų bei sudėvėtų drabužių ir juos nuleido virvėmis Jeremijui į vandens talpyklą. Kušitas Ebed-Melechas šūktelėjo Jeremijui: “Pasikišk senus skudurus ir sudėvėtus drabužius po pažastimis, kad virvės nepjautų”. Jeremijui tai padarius, jie ėmė traukti jį aukštyn virvėmis ir iškėlė iš vandens talpyklos. Jeremijas liko sargybos kiemo būste.

Zedekijas vėl kreipiasi į JeremijąTuomet karalius Zedekijas pasiuntė, kad atvestų Jeremiją pas jį prie trečiojo įėjimo į VIEŠPATIES Namus. Zedekijas kreipėsi į Jeremiją: “Noriu tavęs šio to paklausti. Neslėpk nieko nuo manęs!” Jeremijas Zedekijui atsakė: “Jei tau pasakyčiau, juk įsakytum nubausti mane mirtimi, ar ne? Jei tau duočiau patarimą, vis vien manęs neklausytum?” Tada karalius Zedekijas slapta prisiekė Jeremijui: “Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris davė mums šią gyvybę, tavęs mirtimi aš nebausiu nei neatiduosiu į rankas žmonių, ieškančių tavo gyvybės”.

Dabar Jeremijas atsakė Zedekijui: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas: ‘Jei pasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, išgelbėsi savo gyvybę, – šitas miestas nebus sunaikintas ugnimi, o tu pats ir tavo šeima išliks. Bet jei nepasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, miestas bus atiduotas kaldėjams į rankas, – sunaikins jį ugnimi, o tu pats neištrūksi jiems iš nagų'”.

Karalius Zedekijas tarė Jeremijui: “Baiminuosi dėl perbėgusių pas kaldėjus žydų, nes galiu būti jiems išduotas ir jie su manimi blogai pasielgs”. Bet Jeremijas atsakė: “Jie neišduos! Tik paklusk VIEŠPATIES balsui ir daryk, ką aš sakau, kad tau būtų gerai ir tavo gyvybė būtų išgelbėta. Bet jeigu atsisakai išeiti ir pasiduoti, štai ką VIEŠPATS parodė man: “Žiūrėk! Visos moterys, likusios Judo karaliaus rūmuose, bus varomos pas Babilono karaliaus didžiūnus. Eidamos jos kalbės:

‘Suvedžiojo tave, įveikė tave
tavo ištikimieji bičiuliai!
Nūn, kai tavo kojos į liūną įklimpo,
jie traukias šalin’.

Ir visos tavo žmonos, ir visi tavo vaikai bus išvaryti pas kaldėjus. Nei tu pats neištrūksi iš jų nagų, – būsi Babilono karaliaus sugautas. O šitas miestas bus sunaikintas ugnimi”.

Tada Zedekijas tarė Jeremijui: “Neprasitark niekam apie šį pokalbį, jeigu nenori mirti! O jei didžiūnai išgirstų, kad aš kalbėjau su tavimi, ateitų ir tau sakytų: ‘Prašom pasakyti, ką tu kalbėjai karaliui, neslėpk nuo mūsų, antraip – užmušime tave!’ arba: ‘Ką tau pasakė karalius?’, tuomet atsakyk jiems: ‘Maldavau karalių, kad nebesiųstų manęs atgal į Jonatano namus tenai numirti'”. Iš tikrųjų pas Jeremiją atėjo visi didžiūnai, jį kamantinėjo, o jis atsakė jiems taip, kaip karalius buvo paliepęs. Jie liovėsi jį klausinėję, nes pokalbio niekas nebuvo nugirdęs. O Jeremijas pasiliko sargybos kiemo būste lig tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta.

Jeruzalės kritimas ?{Kai Jeruzalė buvo paimta…} Devintaisiais Judo karaliaus Zedekijo metais, dešimtą mėnesį, Babilono karalius Nebukadnezaras su visa savo kariuomene atžygiavo prie Jeruzalės ir ją apgulė. O vienuoliktaisiais Zedekijo metais, ketvirto mėnesio devintą dieną, buvo pralaužtos miesto sienos. {Kai Jeruzalė buvo paimta}, visi Babilono karaliaus pareigūnai atėjo ir įsikūrė Viduriniuose vartuose: Nergal-Šarezeris, Samgar-Nebas, Sar- Sechimas Rab-Saris , Nergal-Šarezeris Rab-Magas ir visi kiti Babilono karaliaus pareigūnai. Judo karalius Zedekijas ir visi jo kareiviai, pamatę juos, pabėgo iš miesto nakčia karaliaus sodo keliu pro vartus tarp dviejų sienų. Jie spruko keliu Arabos link. Bet kaldėjų būrys juos vijosi ir tyrlaukiuose prie Jericho pasivijo Zedekiją. Paėmę į nelaisvę, nuvedė jį į Riblą, Hamato krašte, pas Babilono karalių Nebukadnezarą, ir šis padarė jam sprendimą. Ribloje Babilono karaliaus įsakymu buvo nužudyti Zedekijo sūnūs jo paties akyse. Babilono karalius įsakė nubausti mirtimi taip pat ir visus Judo didikus. Tada, išlupdinęs Zedekijui akis ir apkaldinęs jį grandine, įsakė išvesti į Babiloną.

Tuo tarpu kaldėjai sudegino karaliaus rūmus bei gyventojų namus ir nugriovė Jeruzalės sienas. Galų gale karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į Babilono tremtį gyventojus, išlikusius mieste, drauge su perbėgusiais pas jį ir įgudusių amatininkų likučiais. Bet kai ką iš vargšų, neturinčių jokios nuosavybės, karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paliko Judo krašte, tuo pačiu metu paskirdamas jiems vynuogynų ir laukų.

O dėl Jeremijo Babilono karalius Nebukadnezaras buvo davęs karaliaus asmens sargybos vadui Nebuzaradanui tokį įsakymą: “Surask ir gerai jį prižiūrėk. Nedaryk jam nieko pikta, bet elkis su juo, kaip jis pageidaus”. Taigi karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas drauge su Rab-Sariu Nebušazbanu, Rab-Magu Nergal-Sarezeriu ir visais Babilono karaliaus didikais pasiuntė žmonių, įsakydami paimti Jeremiją iš sargybos kiemo būsto. O šie patikėjo Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui grąžinti jį namo. Taip jis likosi tarp savų tautiečių.

Paguodos žodis Ebed-Melechui Tuo metu, kai Jeremijas kalėjo sargybos kiemo būste, atėjo jam VIEŠPATIES žodis: “Eik ir pasakyk kušitui Ebed-Melechui: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: tikėk manimi! Aš tuojau įvykdysiu žodžius, kuriuos kalbėjau tam miestui, – jo nelaimei, o ne palaimai. Tą dieną viskas įvyks tavo paties akivaizdoje. Bet tą dieną tave išgelbėsiu, – tai VIEŠPATIES žodis, – tu nebūsi atiduotas į rankas žmonių, kurių bijai. Būk tikras, kad aš tave išgelbėsiu, – nuo kalavijo tu nežūsi! Tavoji gyvybė bus išgelbėta kaip karo laimikis, nes tu manimi pasitikėjai, – tai VIEŠPATIES žodis'”.

Jeremijas pasilieka užimtame krašte Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES tada, kai karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas grąžino jam laisvę Ramoje. Kai Nebuzaradanas surado jį, Jeremijas buvo sukaustytas grandinėmis kalinys tarp Jeruzalės ir Judo belaisvių, varomų į Babiloną. Karaliaus asmens sargybos vadas, išlaisvinęs Jeremiją, tarė jam: “VIEŠPATS, tavo Dievas, grasino šiai vietai tokia nelaime. Dabar tai įvykdė, – VIEŠPATS padarė taip, kaip kalbėjo. Dėl to, kad nusidėjote VIEŠPAČIUI, neklausydami jo balso, ši nelaimė ištiko jus. O dabar štai! Šiandien išlaisvinau tavo rankas iš grandinių. Jei nori eiti su manimi į Babiloną, gali eiti, – globosiu tave rūpestingai. Bet jei nenori eiti su manimi į Babiloną, tau nėra reikalo eiti. Štai prieš tave visas kraštas, – eik ten, kur tau atrodo geriausia ir tinkamiausia eiti”. Jeremijui nespėjus nueiti, pridėjo: “Arba eik atgal pas Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją, kurį Babilono karalius paskyrė Judo miestų valdytoju. Gyvenk pas jį tarp tautiečių arba eik, kur tik tau tinkamiausia atrodo”. Karaliaus asmens sargybos vadas davė jam maisto bei dovaną ir jį paleido. Jeremijas nuėjo pas Ahikamo sūnų Gedaliją į Mizpą ir gyveno tarp krašte paliktų žmonių.

Kai krašte išblaškytų kariškių vadai, – jie patys ir jų vyrai, – išgirdo, kad Babilono karalius paskyrė Ahikamo sūnų Gedaliją krašto valdytoju ir pavedė jo valdžiai vyrus, moteris, vaikus ir tuos krašto beturčius, kurie nebuvo išvaryti į Babilono tremtį, – jie atėjo su savo vyrais pas Gedaliją į Mizpą. Tarp jų buvo Netanijo sūnus Išmaelis, Kareaho sūnūs Johananas ir Jonatanas, Tanhumeto sūnus Serajas, Efajo iš Netofos sūnūs, maakatiečio sūnus Jezanijas. Šafano sūnaus Ahikamo sūnus Gedalijas garantavo jiems bei jų vyrams, sakydamas: “Nebijokite tarnauti kaldėjams. Pasilikite krašte, tarnaukite Babilono karaliui, ir bus jums gerai. Štai aš pats pasiliksiu Mizpoje pasirūpinti kaldėjais, kurie tik pas mus ateis. O jūs nuimkite vyno, vasaros vaisių bei aliejaus derlių, pripilkite savo sandėlių indus ir gyvenkite miestuose, kuriuos esate užėmę”. Taip pat ir visi Judo žmonės Moabe bei gyvenusieji tarp amoniečių, Edome ir kituose kraštuose išgirdo, kad Babilono karalius buvo palikęs likutį Judo krašte ir paskyręs Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją jų valdytoju. Ir visi tie žydai grįžo iš visų vietų, kur tik buvo išblaškyti, ėjo į Judo kraštą pas Gedaliją Mizpoje ir nusiėmė gausų vyno ir vasaros vaisių derlių.

Gedalijo nužudymasTada Kareaho sūnus Johananas ir visi krašte išblaškytų kareivių vadai atėjo pas Gedaliją Mizpoje. Jie paklausė jį: “Argi tu nežinai, kad amoniečių karalius Baalis pasiuntė Netanijo sūnų Išmaelį tavęs nužudyti?” Bet Ahikamo sūnus Gedalijas nenorėjo jais patikėti. Tuomet Kareaho sūnus Johananas Gedalijui Mizpoje slapčiomis kalbėjo: “Leisk man eiti ir nudobti Netanijo sūnų Išmaelį. Nė šuo apie tai nesulos! Kodėl jis turi tave nužudyti? Visi žydai, kurie dabar spiečiasi apie tave, turės vėl pakrikti ir Judo likutis turės žūti”. Bet Ahikamo sūnus Gedalijas Kareaho sūnui Johananui atsakė: “Nedaryk nieko panašaus, nes tu apmeluoji Išmaelį!”

Atsitiko, kad septintą mėnesį Elišamos sūnaus Netanijo sūnus Išmaelis, karališkos kilmės vyras ir vienas svarbių karaliaus pareigūnų, atėjo su dešimties vyrų palyda į Mizpą pas Ahikamo sūnų
Gedaliją. Ir Mizpoje, jiems ten esant drauge prie stalo, Netanijo sūnus Išmaelis ir drauge buvusieji dešimt vyrų pakilo nuo vaišių stalo, puolė kalavijais Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją ir nužudė jį už tai, kad Babilono karalius buvo paskyręs jį krašto valdytoju. Be to, Išmaelis išžudė visus žydus, buvusius su Gedaliju Mizpoje, ir kaldėjų kareivius, kuriems pasitaikė ten būti.

Kitą dieną po Gedalijo nužudymo, kai niekas apie tai dar nebuvo sužinojęs, atkeliavo aštuoniasdešimt vyrų iš Šechemo, Šilo’o ir Samarijos, nuskustomis barzdomis, perplėštais drabužiais ir pilni įsipjautų, gilių žaizdų, nešini grūdų atnašomis ir smilkalais VIEŠPATIES Namams. Jų pasitikti iš Mizpos išėjo, be perstojo raudodamas, Netanijo sūnus Išmaelis. Pasitikdamas juos, kvietė: “Ateikite pas Ahikamo sūnų Gedaliją!” Bet kai jie atėjo į miesto vidurį, Netanijo sūnus Išmaelis ir jo vyrai juos išžudė ir sumetė jų lavonus į vandens talpyklą. Tarp jų buvo dešimt vyrų, kurie maldavo Išmaelį: “Nežudyk mūsų, nes mes turime paslėptas laukuose kviečių ir miežių, aliejaus ir medaus atsargas!” Šituos jis paliko, jų nenužudė su kitais jų bičiuliais. O vandens talpykla, į kurią Išmaelis sumetė visus nužudytųjų vyrų lavonus, buvo talpi, – ta pati didžioji vandens talpykla, kurią karalius Asa buvo įtaisęs gindamasis nuo Izraelio karaliaus Baašos. Netanijo sūnus Išmaelis ją pripildė lavonų tų, kuriuos buvo nužudęs.

Tuomet Išmaelis paėmė į nelaisvę visus žmones, buvusius Mizpoje, – karaliaus dukteris ir visus žmones, paliktus Mizpoje, karaliaus asmens sargybos vado Nebuzaradano patikėtus Ahikamo sūnui Gedalijui. Netanijo sūnus Išmaelis paėmė juos į nelaisvę ir išžygiavo, norėdamas pereiti pas amoniečius.

Pabėgimas į EgiptąTačiau kai Kareaho sūnus Johananas ir kiti su juo buvę kariškių vadai sužinojo apie Netanijo sūnaus Išmaelio padarytą niekšybę, jie subūrė visus savo vyrus ir išžygiavo į mūšį prieš Netanijo sūnų Išmaelį. Jie pasivijo jį prie Didžiųjų vandenų Gibeone. Išmaelio į nelaisvę paimtieji žmonės, pamatę Kareaho sūnų Johananą ir kitus kariškių vadus, apsidžiaugė. Visi žmonės, kuriuos Išmaelis buvo paėmęs į nelaisvę Mizpoje, perėjo pas Kareaho sūnų Johananą. Tačiau Netanijo sūnus Išmaelis drauge su aštuonetu savo vyrų paspruko nuo Johanano ir pabėgo pas amoniečius.

Tuomet Kareaho sūnus ir kiti su juo buvę kariškių vadai subūrė visą likutį žmonių, kuriuos Netanijo sūnus Išmaelis buvo paėmęs į nelaisvę iš Mizpos tada, kai nužudė Ahikamo sūnų Gedaliją, – ir kariškius, ir moteris, ir vaikus, ir eunuchus, kuriuos Johananas atsiėmė Gibeone. Jie pasitraukė ir apsistojo Gerut-Kimhame prie Betliejaus, norėdami pasprukti į Egiptą nuo kaldėjų. Žinoma, jie kaldėjų bijojo, nes Netanijo sūnus Išmaelis buvo nužudęs Ahikamo sūnų Gedaliją, kurį Babilono karalius buvo paskyręs krašto valdytoju.

Jeremijas pataria nebėgti į Egiptą Tuomet visi kariškių vadai, Kareaho sūnus Johananas, Hošaijo sūnus Azarijas drauge su visais žmonėmis, nuo mažo iki didelio, kreipėsi į pranašą Jeremiją ir sakė: “Prašom išgirsti mūsų maldavimą! Melski už mus VIEŠPATĮ, savo Dievą, už šį visą likutį, nes likome tik keletas, kaip pats savo akimis matai, o kadaise buvo daug! Teparodo mums VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriuo keliu turėtume eiti, ką turėtume daryti!” Pranašas Jeremijas atsakė: “Labai gerai! Melsiu VIEŠPATĮ, jūsų Dievą, kaip jūs prašote. Kad ir koks būtų VIEŠPATIES atsakymas, pasakysiu jums, nuo jūsų nenuslėpdamas nė žodžio”. Tuomet jie laidavo Jeremijui: “Tebūna VIEŠPATS tikras ir ištikimas liudytojas prieš mus! Prisiekiame, kad tiksliai vykdysime kiekvieną žodį, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, atsiųs mums per tave. Malonus ar nemalonus, mes paklusime balsui VIEŠPATIES, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, idant mums gerai klotųsi. Taip! Mes paklusime VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balsui”.

Dešimčiai dienų praslinkus, VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui. Tuomet jis susikvietė Kareaho sūnų Johananą, visus su juo esančius kariškių vadus bei visus žmones, nuo mažo iki didelio, ir pasakė jiems: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, pas kurį mane siuntėte pareikšti jūsų maldavimą: ‘Jeigu tik ramiai pasiliksite šitame krašte, jus statysiu, o ne griausiu, sodinsiu jus, o ne rausiu, nes gailiuosi, kad jums siunčiau nelaimę. Nebijokite Babilono karaliaus, dėl kurio jūs dabar drebate! Nebebijokite jo, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes aš esu su jumis, kad jus išgelbėčiau ir išvaduočiau iš jo nagų. Kadangi aš esu jums gailestingas, jis elgsis su jumis gailestingai ir leis jums grįžti į jūsų gimtąją žemę’. Bet jeigu nepaklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, balsui ir nutarsite nepasilikti šitame krašte, sakydami: ‘Ne! Mes eisime į Egiptą, kur nebematysime karo, nebegirdėsime rago gausmo, nebealksime duonos. Ten mes gyvensime!’ Tuomet klausykis VIEŠPATIES žodžio, Judo likuti! Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Jeigu jūs tikrai esate apsisprendę eiti į Egiptą ir eisite tenai įsikurti, kalavijas, kurio bijotės, pasivys jus Egipto žemėje, o badas, dėl kurio baiminatės, seks jums įkandin į Egiptą. Ten jūs mirsite! Visi žmonės, kurie apsisprendė eiti į Egiptą ir ten kurtis gyventi, mirs nuo kalavijo, bado ir maro. Nė vienas neišliks, nė vienas nepabėgs nuo nelaimės, kurią jiems siųsiu. Nes taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kaip buvo išlietas mano įniršis ir pyktis ant Jeruzalės gyventojų, taip bus išlietas mano pyktis ant jūsų, kai jūs ateisite į Egiptą. Būsite prakeiksmo ir klaiko reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka! Šitos vietos niekad nebematysite!’

Judo likuti, VIEŠPATS jums sakė: ‘Neikite į Egiptą!’ Įsidėmėkite gerai, nes šiandien aš jus įspėjau. Jūs nebuvote nuoširdūs, kai mane siuntėte pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, sakydami: ‘Užtark mus pas VIEŠPATĮ, mūsų Dievą! Ką tik VIEŠPATS, mūsų Dievas, tau sakys, pasakyk mums, ir mes vykdysime’. Šiandien pasakiau jums, bet jūs neklausote VIEŠPATIES, savo Dievo, ir visiškai nepaisote, ką jis man pavedė jums pasakyti. O dabar galite būti tikri, kad mirsite nuo kalavijo, bado ir maro toje vietoje, kur trokštate eiti ir kurtis gyventi.”

Atsitiko, kad, Jeremijui pakartojus žmonėms visus šiuos VIEŠPATIES, jų Dievo, žodžius, su kuriais VIEŠPATS buvo jį atsiuntęs pas juos, Hošaijo sūnus Azarijas, Kareaho sūnus Johananas ir visi kiti įžūlūs vyrai šaukė Jeremijui: “Tu meluoji! Ne VIEŠPATS, mūsų Dievas, atsiuntė tave pasakyti mums: ‘Neikite į Egiptą, kad tenai įsikurtumėte gyventi’. Ne! Nerijo sūnus Baruchas sukurstė tave prieš mus, kad išduotum mus į kaldėjų nagus, idant būtume išžudyti ar ištremti į Babiloną”.

Nei Kareaho sūnus Johananas, nei bet kas iš kariškių vadų, nei bet kas iš žmonių nepakluso VIEŠPATIES balsui pasilikti Judo krašte. Užuot pasilikę, Kareaho sūnus Johananas ir visi kariškių vadai išsivedė visą Judo likutį, tuos, kurie buvo sugrįžę iš įvairių tautų, tarp kurių jie buvo išblaškyti, ir buvo apsigyvenę Judo krašte, – vyrus, moteris ir vaikus, karaliaus dukteris ir visus žmones, kuriuos karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas buvo palikęs Šafano sūnaus Ahikamo sūnui Gedalijui, drauge ir pranašą Jeremiją bei Nerijo sūnų Baruchą. Neklausydami VIEŠPATIES balso, jie ėjo į Egiptą ir atkeliavo prie Tahpanhėso.

Jeremijas EgipteTahpanhėse VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: “Pasiimk į rankas keletą didelių akmenų ir regint Judo vyrams paslėpk juos po kalkėmis verandoje prie įėjimo į faraono rūmus Tahpanhėse. Paskui jiems paaiškink: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: tikėkite manimi, pasiųsiu ir atvesiu čionai savo tarną Babilono karalių Nebukadnezarą. Ant akmenų, kuriuos paslėpiau, padėsiu jo sostą, ir viršum jų jis pastatys savo karališkąją palapinę. Jis ateis ir nuniokos Egipto kraštą: mirtimi – skirtus mirčiai, tremtimi – skirtus tremčiai, kalaviju – skirtus kalavijui. Padegsiu Egipto dievų namus, jis sudegins juos ir nelaisvėn dievus paims. Egipto žeme jis apsisups, kaip apsisupa piemuo savuoju apdaru, ir saugiai iš ten išžygiuos. Sutrupins obeliskus Heliopolio šventykloje, kuri yra Egipte, ir ugnimi sunaikins egiptiečių dievų šventyklas'”.

Viešpaties žodžiai Judo žmonėms Egipte Žodis, kuris atėjo Jeremijui, skirtas visiems Judo žmonėms, gyvenantiems Egipto žemėje, – Migdole, Tahpanhėse, Nofe ir Patroso krašte: “Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: jūs patys matėte, kokią nelaimę aš siunčiau Jeruzalei ir kitiems Judo miestams. Šiandien jie griuvėsiai ir be gyventojų už savo nedorus darbus, kuriais jie mane erzino, eidami aukoti smilkalų ir tarnauti svetimiems dievams, kurių nei jie patys, nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. Nors aš primygtinai ir be perstojo siunčiau jums visus savo tarnus pranašus, prašydamas jūsų: ‘Ak, nedarykite to bjauraus dalyko, kurio aš nekenčiu!’ – bet jie nei klausė, nei paisė, kad gręžtųsi nuo savojo nedorumo ir liautųsi aukoję smilkalus svetimiems dievams. Mano pyktis ir įniršis išsiliejo liepsnomis Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, paversdamas juos griuvėsiais ir dykyne, kaip nūdien yra”.

“Dabar, – taip kalbėjo VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas, – kodėl jūs darote sau patiems mirtiną žalą, išraudami iš Judo save, vyrus ir žmonas, vaikus ir kūdikius, nepalikdami net savo likučio? Kodėl erzinate mane savo rankų darbais, aukodami svetimiems dievams Egipto žemėje, kur atėjote įsikurti? Nejau jūs norite būti išrauti ir tapti keiksmažodžiu bei pajuoka žemės tautoms? Nejaugi pamiršote nusikaltimus savo protėvių, Judo karalių ir jų žmonų, – jūsų pačių ir jūsų žmonų nusikaltimus, padarytus Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse? Iki šios dienos jie nedarė atgailos, – nei jie bijo, nei jie laikosi mano mokymo ir įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams”.

“Todėl, – taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. – Tikėkite manimi, atgręžiau jums savo veidą nelaimei, – išrausiu visą Judą! Pagriebsiu Judo likutį, – tuos, kurie žūtbūt veržėsi eiti į Egipto žemę ir ten įsikurti, – jie visi pražus. Egipto žemėje jie kris nuo kalavijo arba bus badu sunaikinti. Nuo mažo iki didelio mirs jie nuo kalavijo ir bado, taps neapykantos ir klaiko reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka. Gyvenančius Egipto žemėje bausiu taip, kaip nubaudžiau Jeruzalę: kalaviju, badu ir maru. Iš Judo likučo, atėjusio kurtis Egipto žemėje, nė vienas neištrūks, neišliks ir nesugrįš į Judo kraštą. Nors jie ir trokštų grįžti ir ten gyventi, nesugrįš. Tik tie, kurie pabėgs, sugrįš”.

Tuomet vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos aukoja smilkalus svetimiems dievams, kaip ir ten stovėjusios moterys – didžiulė minia {ir visi žmonės, gyvenusieji Patrose, Egipto žemėje}, Jeremijui atsakė: “Mes nesame linkę klausyti žodžio, kurį tu mums pasakei VIEŠPATIES vardu. Verčiau mes kruopščiai vykdysime tą žodį, kuris išėjo iš mūsų lūpų – mes ir toliau deginsime smilkalus Dangaus karalienei ir liesime jai atnašas, kaip darėme mes ir mūsų tėvai, mūsų karaliai ir didžiūnai Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tuomet turėjome ir maisto iki soties, ir puikiai gyvenome, vargo nematėme. Bet nuo to laiko, kai liovėmės deginti smilkalus Dangaus karalienei ir lieti jai atnašas, mums visko trūksta ir žūvame nuo kalavijo ir bado”. O moterys pridūrė: “Taip! Mes ir toliau smilkalus deginsime Dangaus karalienei ir atnašas jai liesime! Argi be savo vyrų žinios kepėme jai papločius su jos atvaizdu ir jai liejome aukas?”

Visiems žmonėms, – vyrams, moterims, visiems asmenims, davusiems šį atsakymą, Jeremijas tarė: “Argi neatsiminė VIEŠPATS tos smilkalų aukos, kurią aukojote jūs ir jūsų protėviai, jūsų karaliai ir didžiūnai, ir žmonės Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? Argi jis nepaėmė jos į širdį? Kai VIEŠPATS nebegalėjo daugiau pakelti jūsų nedorų įpročių ir pasibjaurėtinų darbų, kuriuos jūs darėte, jūsų kraštas virto griuvėsiais, tyrais ir prakeiksmu, – be gyventojų, kaip kad yra šiandien. Dėl to, kad deginote smilkalus ir nusidėjote VIEŠPAČIUI, neklausydami VIEŠPATIES balso ir nepaklusdami jo mokymui, įstatams bei potvarkiams, ištiko jus ši dabartinė nelaimė”.

Jeremijas dar kreipėsi į visus žmones, ypač į visas moteris: “Klausykite VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje: taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Jūs ir jūsų žmonos padarėte rankomis, ką pažadėjote lūpomis, būtent: ‘Mes tikrai tesėsime savo įžadus deginti smilkalus Dangaus karalienei ir liesime atnašas jai’. Trūks plyš laikykitės savo įžadų ir vykdykite savo nuosprendžius! Bet šiuokart klausykitės VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje. Štai prisiekiu savo didinguoju vardu, – kalbėjo VIEŠPATS, – kad niekas iš Judo žmonių visoje Egipto žemėje niekuomet nebesišauks manojo vardo, sakydamas: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS DIEVAS!’ Štai budžiu prie jų nelaimei, o ne palaimai. Visi Judo vyrai Egipto žemėje žus nuo kalavijo ar bado, – bus išnaikinti. Tik saujelė pabėgėlių nuo kalavijo tesugrįš iš Egipto žemės į Judo kraštą. Visas Judo likutis, – atėjusieji įsikurti Egipto žemėje, – sužinos, kieno žodis išsipildys – manasis ar jųjų!”

“Šis bus jums ženklas, – tai VIEŠPATIES žodis, – kad bausiu jus šitoje vietoje, idant suvoktumėte, jog tikrai išsipildys jums mano žodžiai – jūsų pražūčiai. Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Žiūrėkite! Atiduosiu Egipto karalių faraoną Hofrą į jo gyvybės ieškančių priešų rankas taip pat, kaip atidaviau Judo karalių Zedekiją į jo mirtino priešo Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankas'”.

Viešpaties žodis Baruchui Žodis, kurį pranašas Jeremijas kalbėjo Nerijo sūnui Baruchui, kai jis užrašė knygoje pranašavimus iš Jeremijo lūpų ketvirtaisiais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais: “Taip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kalbėjo tau, Baruchai. Kadangi tu sakei: ‘Vargas man! Mano kančią VIEŠPATS širdgėla pasunkino. Pavargau dejuodamas, atilsio sau rasti negaliu’, – pasakysi jam, – taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Žiūrėk! Griaunu, ką pastačiau, išraunu, ką pasodinau! Net visą kraštą! O tu – tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų! Štai aš sukelsiu nelaimę viskam, kas mirtinga, – tai VIEŠPATIES žodis, – bet tau paliksiu tavo gyvybę kaip karo laimikį, kur tik tu eitum'”.

C. PRANAŠAVIMAI TAUTOMS

Jeremijui atėjo šis VIEŠPATIES žodis apie tautas.

Egipto pralaimėjimas prie Eufrato

Egiptui.

Apie Egipto karaliaus faraono Neko’o kariuomenę, stovėjusią ties Karkemišu prie Eufrato, kurią sumušė Babilono karalius Nebukadnezaras ketvirtaisiais Judo karaliaus Jošijo sūnaus metais.

Pasiruoškit skydus ir priedangas!
Pirmyn į mūšį!
Žabokite žirgus!
Raiteliai, sėskit į balnus!
Šalmuoti rikiuokitės į gretas,
šveiskite ietis,
vilkitės šarvus!
Kodėl regiu juos klaiko apimtus?
Jie atgal traukiasi!
Sutriuškintos galiūnų gretos, –
jie bėga kiek įkabindami,
atgal nesidairydami.
Klaikas visur, – tai VIEŠPATIES žodis!
Greituolis neįstengia pabėgti,
galiūnas neįstengia pasprukti, –
šiaurėje, prie Eufrato upės,
jie svirduliuoja ir krinta.
Kas yra tasai, kuris tvinsta
tarsi
Nilas,
kurio vandenys tarsi patvinusios
upės?
Egiptas tvinsta tarsi Nilas,
jo vandenys tarsi patvinusios upės.
Jis sako: “Pakilsiu ir apsemsiu žemę,
sunaikinsiu miestus ir jų gyventojus”.
Pirmyn, žirgai!
Riedėkite su įniršiu, vežimai!
Žygiuokite, galiūnai!
Kušas ir Putas, skydais nešini,
Ludo vyrai, įtemptais lankais.

Bet ta diena yra diena VIEŠPATIES, Galybių DIEVO, – jo atpildo diena, kai jis atmokės savo priešams. Kalavijas ris, bus pasotintas ir girtas nuo jų kraujo, nes VIEŠPATS, Galybių DIEVAS, švenčia auką šiaurės krašte, prie Eufrato upės.

Pasikelk į Gileadą ir pasiimk
balzamo,
Egipte, mergele, dukra!
Veltui visi tavo vaistai –
tu neišgysi!
Tautos girdėjo apie tavąjį
sugėdijimą, –
tavo dejonės pripildė žemę,
nes galiūnas klupo prieš galiūną,
ir abu žuvo drauge.

Babilonija užpuls Egiptą Žodis, kurį VIEŠPATS kalbėjo pranašui Jeremijui apie Babilono karaliaus atėjimą užpulti Egipto krašto:

– Praneškit Egipte,
paskelbkit Migdole,
paskelbkit Nofe ir Tahpanhėse!
Sakykit: “Stok į gretas! Būk pasiruošęs
gintis!
Kalavijas jau ryja visus aplink tave.
Kodėl pabėgo Apis?
Kodėl jūsų galingasis nesigynė?
Dėl to, kad VIEŠPATS jį parbloškė.
Daugybė jūsų svirduliavo ir krito,
sakydami kits kitam:
“Stokimės! Grįžkime pas savuosius,
į savo gimtąjį kraštą,
šalin nuo nuožmaus kalavijo”.
Vadinkit Egipto faraoną pravarde:
“Pagyrūnu, prasnaudusiu progą”.

“Kaip aš gyvas, – tai žodis Karaliaus,
kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS, –
kaip tikrai Taboras yra tarp kalnų
ir Karmelis prie jūros,
taip tikrai tai įvyks.
Pasidaryk ryšulius tremčiai,
dukters Egipto {tautos} sostine!
Nes Nofas {Memfis} virs dykuma,
liks apleistas, negyvenamas”.
Egiptas – puiki telyčia,
sparva iš šiaurės nutupia ant jos.
Net samdiniai jo gretose
kaip garde penėti veršiai.
Ir jie atsuko nugarą,
savo gretų negindami drauge pabėgo,
nes jiems atėjo pavojinga diena,
užklupo juos bausmės laikas.
Jis {Egiptas} šnypščia kaip
šalin
šliaužianti gyvatė,
nes galingai atžygiuoja jo priešai,
stoja prieš jį su kirviais, kaip
medžių kirtėjai.
Jie iškirs jo mišką, – tai
VIEŠPATIES žodis, –
nors jis ir būtų neįžengiamas,
nes jų daugiau nei skėrių, –
jie nesuskaičiuojami.
Sugėdinta bus dukra Egiptas,
atiduota į nagus tautai iš šiaurės.

Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, pasakė: “Ak! Aš nubausiu No’o {Tebų} Amoną, Egiptą, jo dievus ir karalius, faraoną ir visus, kurie juo pasitiki. Aš atiduosiu juos į rankas tų, kurie ieško jų gyvybės, – į rankas Babilono karaliaus Nebukadnezaro ir jo pareigūnų. Paskui Egiptas bus vėl gyvenamas kaip senovėje, – tai VIEŠPATIES žodis”.

“O tu, mano tarne Jokūbai, nebijok,
Izraeli, nenuogąstauk,
nes, tikėk manimi, išgelbėsiu tave iš tolimų
vietų,
tavo palikuonis – iš jų tremties krašto!
Jokūbas sugrįš ir ras ramybę,
bus saugus, – nebus kam jo gąsdinti.
Taigi tu, mano tarne Jokūbai, –
tai
VIEŠPATIES žodis, –
nebijok, nes aš esu su tavimi!
Padarysiu galą visoms tautoms, pas kurias tave
išvariau,
bet tau galo nepadarysiu.
Nebausto tavęs palikti negaliu, –
nuplaksiu tave pagal teisingą saiką”.

Filistinams VIEŠPATIES žodis apie filistinus, kuris Jeremijui atėjo faraonui dar neužpuolus Gazos. Taip kalbėjo VIEŠPATS:

“Štai! Vandenys atplūsta iš šiaurės, –
jie virs šėlstančiu srautu,
apsems kraštą ir visa, kas jame,
miestą ir jo gyventojus.
Žmonės šauks,
visi krašto gyventojai klyks.
Jie girdi ristūnų kanopų bildesį,
vežimų dundėjimą ir jų ratų dardėjimą.
Tėvai nebesidairo, kur vaikai,
jie kaip be rankų
nuo tos dienos, kuri atėjo, kad
sunaikintų visus filistinus,
kad atkirstų nuo Tyro ir Sidono paskutinį jų
sąjungininką.
Taip! VIEŠPATS sunaikina filistinus,
likutį iš Kaftoro pajūrio.
Gaza nupliko,
Aškelonas neteko žado.
O, jų galybės likučiai!
Kaip ilgai save žalosite?”

“Ak, VIEŠPATIES kalavijau!
Ar ilgai dar siautėsi?
Grįžk į savąją makštį,
liaukis, nurimk!”
Kaip gali jis nurimti,
jei VIEŠPATS jam davė įsakymą?
Prieš Aškeloną ir prieš pajūrį
jis ten jį pasiuntė.

Moabui Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie Moabą:

“Vargas Nebui, nes jis nuniokotas!
Kirjatajimai nužeminti ir paimti,
jų tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta, –
žuvo Moabo gyrius!
Hešbone jie susimokė prieš jį:
‘Ateikit! Padarykime jam galą, kad nebebūtų
tauta!’
Madmena, ir tu būsi nutildyta, –
kalavijas sėlins tau iš paskos.
Klausykitės! Klyksmas iš
Horonajimų:
‘Viskas suniokota ir baisiai sunaikinta!’
‘Moabas sunaikintas!’ –
klykia jo mažieji.
Jie kopia į Luhito kalvą,
graudžiai be perstojo verkdami,
nes jie girdėjo sunaikinimo klyksmą
nuo Horonajimų atšlaičių.
‘Bėkit! Gelbėkit savo gyvybę!
Dykumoje būkit kaip laukiniai asilai!'”

“Kadangi pasitikėjai savo laime
ir
turtais,
tikrai ir tu būsi užimtas.
Chemošas išeis į nelaisvę
drauge su savo kunigais ir didžiūnais.
Niokotojas užpuls kiekvieną miestą.
Nė vienas miestas neišsigelbės.
Slėnis bus sunaikintas,
Lyguma nuniokota taip, kaip sakė
VIEŠPATS.
Parūpinkit druskos Moabui,
nes jis tikrai kris.
Jo miestai virs griuvėsiais,
neliks juose gyventojų”.
{Tebūna prakeiktas, kas nerangiai VIEŠPATIES darbą vykdo!
Tebūna prakeiktas, kas sulaiko savo kalaviją nuo kraujo!}
Nuo jaunystės Moabas buvo
saugus,
ramus savo užuovėjoje.
Niekad nebuvo perpiltas iš indo į indą,
niekad į tremtį nėjo.
Todėl išlaikė savo skonį,
jo kvapas nepakito.

“Todėl, tikėkit manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai atsiųsiu pas jį perpilstytojus, kad jį perpiltų, ištuštintų jo indus ir sudaužytų jo ąsočius. Tuomet Moabas gėdysis Chemošo, kaip Izraelio namai gėdijosi Betelio, kuriuo jie pasitikėjo.

Kaip galite sakyti: ‘Esame
narsuoliai,
mūšyje nenugalimi’?
Moabas nuniokotas,
jo
miestai paimti,
rinktiniai jauni jo vyrai krito žudynėse, –
tai žodis Karaliaus, jo vardas – Galybių
VIEŠPATS!
Moabo nelaimė čia pat,
jo žūtis atskuba risčia.
Apraudokite jį, kaimynai,
visi, kurie žinote jo vardą!
Sakykite: ‘Oi, kaip sulaužytas galingasis
skeptras,
garbingoji lazda!'”

“Lipk žemyn tu, garbės soste
sėdinčioji dukra Dibone,
ir sėskis asloje!
Nes Moabo niokotojas atžygiavo prieš tave,
sunaikino tavąsias tvirtoves.
Stokis prie kelio ir stebėk tu,
gyvenančioji Aroeryje!
Klausk bėglį vyrą ir ištrūkusią moterį,
sakydama: ‘Kas atsitiko?’
Moabas nužemintas, netgi
sutriuškintas.
Klyk ir šauk!
Praneškite Arnonui,
kad Moabas nuniokotas!”

Teismas atėjo į Lygumos kraštą: į Holoną, Jahazą, Mefaatą, Diboną, Nebo’ą ir Bet-Diblatajimus, Kirjatajimus, Bet-Gamulą ir Bet-Meoną, Kerijotą ir Bozrą, – į visus Moabo miestus, tolimus ir artimus.

“Moabo ragas nulaužtas,
jo ranka sutriuškinta, – tai VIEŠPATIES
žodis”.

Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš VIEŠPATĮ! Tesivolioja Moabas savo vėmaluose, tetampa ir jis pajuokos daiktu! Izraelis buvo tau pajuokos daiktu, nors ir nebuvo pagautas su vagimis, – kada tik kalbėjai apie jį, purtei galvą!

“Pasitraukti iš miestų, apsigyvenkit
tarp uolų,
Moabo gyventojai!
Būkit kaip balandis, kraunantis sau lizdą
gilaus tarpeklio šonuose”.

Girdėjom mes apie Moabo
išdidumą, –
žiūri į kitus iš aukšto, –
girdėjom apie jo puikybę,
įžūlų išdidumą, širdies pasipūtimą.

“Aš pats pažįstu, – tai VIEŠPATIES
žodis, – jo įžūlumą:
meluoja jis pagyromis, meluoja ir
darbais”.

Todėl raudu Moabo,
dėl Moabo aimanuoju,
Kir-Hereso vyrų liūdžiu.
Verkiu tavęs, Sibmos vynuogyne,
daugiau negu Jazerio!
Tavo atžalos nusidriekė anapus jūros,
nusiraizgė iki pat Jazerio.
Tavo vasaros pjūtį ir vynuogių derlių
užpuolė niokotojas.
Džiaugsmas ir džiūgavimas
pradingo
iš Moabo krašto vaisingų sodų.
Sustabdžiau vyną iš vyno spaustuvų,
nėra kam linksmai dainuojant traiškyti
vynuogių,
nutilo vynuogių rinkimo džiaugsmas.

Nuo Hešbono ir Elealės iki pat Jahazo sklinda riksmai. Klyksmai aidi nuo Zoaro iki Horonajimų ir Eglat-Šelišijos. Netgi Nimrimų vandenys virsta tyrais. “Padarysiu Moabe galą, – tai VIEŠPATIES žodis, – tiems, kurie atnašauja aukas aukštumų aukuruose ar degina smilkalus savo dievams”.

Todėl mano širdis kaip fleita rauda Moabo, mano širdis kaip fleita rauda Kir-Hereso žmonių, nes pražuvo jų susikrautieji turtai. Taip! Kiekviena galva nuskusta ir kiekviena barzda nukirpta; ant kiekvienos rankos įsipjautos žaizdos, ašutinė ant kiekvieno juosmens. “Ant kiekvieno stogo Moabe ir visose jo aikštėse vien tik aimanos. Sudaužiau Moabą kaip puodą, kurio niekas nebenori, – tai VIEŠPATIES žodis”. O kaip jis sutriuškintas! Kaip jie aimanuoja! Kaip Moabas iš gėdos palenkė sprandą! Moabas tapo pajuoka ir siaubo reginiu visiems savo kaimynams! Taip! Nes šitaip kalbėjo VIEŠPATS:

– Žiūrėk! Jis puls žemyn kaip erelis,
išskleidęs sparnus prieš Moabą.
Miestai bus paimti, tvirtovės
nugalėtos.
Tą dieną Moabo galiūnų drąsa bus
kaip drąsa moters gimdymo
skausmuose.
Moabas bus sunaikintas, –
neišliks tauta,
nes didžiavosi prieš VIEŠPATĮ.
“Klaikas, duobė ir spąstai
užklupo jus,
Moabo gyventojai! – tai VIEŠPATIES žodis.
Nuo klaiko kas paspruks,
duobėn įpuls,
iš duobės kas išlips, į spąstus paklius.
Taip! Visa tai padarysiu Moabui jų bausmės
metais, –
tai VIEŠPATIES žodis”.

Hešbono paunksnėje nuilsę bėgliai
trumpam stabtelėjo, – ugnis
veržėsi iš
Hebrono,
liepsna – iš Sihono namų.
Ji surijo Moabo kaktą,
triukšmadarių galvą.
Vargas tau, Moabai!
Pražuvai, Chemošo tauta, –
tavo sūnūs tremtin išvedami
ir tavo dukterys – į nelaisvę.

“Tačiau aš sugrąžinsiu Moabo tremtinius dienų pabaigoje, – tai VIEŠPATIES žodis”. Kol kas toks teismas Moabui.

Amoniečiams

Apie amoniečius.
Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Argi neturi sūnų Izraelis?
Nejau jam nėra įpėdinio?
Kodėl gi Milkomas atėmė paveldą iš Gado
ir jo tauta apsigyveno Gado miestuose?
Todėl, tikėk manimi, ateina
dienos, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
kai aš paskelbsiu karo šūkį
prieš amoniečių Rabatą.
Ji virs griuvėsių krūva,
jos kaimai supleškės ugnyje.
Izraelis paveldės tuos,
kurie buvo atėmę iš jo paveldą, –
pasakė VIEŠPATS.
Klyk, Hešbone, nes Ai buvo
sunaikintas,
šaukit, Rabatos dukterys!
Apsijuoskit ašutine, raudokit,
čaižykit save rimbais,
nes Milkomas išeina į tremtį
drauge su savo kunigais ir didžiūnais.
Kam didžiuojiesi savo galybe?
Gęsta tavoji galybė, maištingoji dukra!
Tu pasitikėjai savo turtais, sakydama:
‘Kas išdrįs žygiuoti prieš mane?’
Tikėk manimi, atvesiu tau klaiką
iš visų pusių, –
tai žodis VIEŠPATIES, Galybių DIEVO, –
būsite išblaškyti, kiekvienas sau,
nebus kam pabėgėlių suburti.

Bet vėliau aš sugrąžinsiu
amoniečių tremtinius, –
tai VIEŠPATIES žodis”.

Edomui

Apie Edomą.
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
“Argi nebėra išminties Temane,
nejau protingieji nebežino ką patarti,
nejau išseko jų išmintis?
Bėkit, traukitės atgal,
slėpkitės
giliai olose,
Dedano gyventojai!
Nes atsiųsiu jam Esavo pražūtį,
kai ateisiu jo nubausti.
Jei vynuogių rinkėjai ateitų
pas
tave,
argi nepaliktų jie išrankų?
Jei vagys ateitų nakčia,
net ir jie vogtų tik kiek ko norėjo!
Bet aš – aš pats apnuoginau Esavą,
atidengiau jo slaptuosius guolius, –
jam nebėra kur slėptis.
Išnaikinti ir jo palikuonys, ir giminės,
ir kaimynai, – jo nebėra!
Palik savo našlaičius, aš
juos
išlaikysiu,
tavo našlės tepasitiki manimi”.

Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: “Net tie, kurie nenusipelnė gerti taurę, turės ją išgerti! Nejau tu liksi nenubaustas? Nenubaustas tu neliksi, turi ją gerti! Netgi pats savimi prisiekiau, – tai VIEŠPATIES žodis, – Bozra taps klaiko reginiu ir pajuokos daiktu, tyrais, keiksmažodžiu, o visi jos miestai amžinais griuvėsiais”.

Gavau žinią iš VIEŠPATIES,
pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms:
“Rinkitės! Žygiuokit
prieš šitą
tautą!
Stokit į mūšį!”
Ai, tikėk manimi, padarysiu
tave mažiausią tarp tautų,
paniekintą tarp žmonių!
Klaikas, kurį sukėlei,
ir tavo įžūli širdis apgavo tave, –
tave, gyvenančią Uolos plyšiuose,
įsikibusią į kalno viršūnę.
Nors kaip aras aukštai sau lizdą krauni,
nulaipinsiu tave, žemyn – tai VIEŠPATIES
žodis.

Edomas taps klaiko reginiu. Kiekvienas praeivis, regėdamas visas jo žaizdas, baisėsis ir neteks žado. “Kaip po Sodomos ir Gomoros bei jų kaimyninių miestų sunaikinimo, – kalbėjo VIEŠPATS, – nebeliks ten jokio gyventojo. Joks marusis nebesikurs ten gyventi!

Štai! Bus kaip su liūtu, kuris ateina
iš tankmės palei Jordaną į saugią
ganyklą:
aš staiga juos iš ten išvaikysiu
ir pavesiu ją savo išrinktajam!
Nes kas man lygus?
Kas patrauks mane į teismą?
Koks ganytojas galėtų prieš mane
atsilaikyti?”

Todėl klausykitės apie
VIEŠPATIES užmojį,
kaip jis užsimojo prieš Edomą,
apie nutarimus, kuriuos padarė Temano
gyventojams:
“Ai, tikrai jie išvarys net kaimenės
jauniklius,
net jų pačių avidė apstulbs dėl jų
likimo!”
Nuo jų kritimo trenksmo
drebės žemė
ir jų klyksmo aidas bus girdėti prie Nendrių
jūros.
Tikėk manimi! Kaip aras jis pakils
ir šaus žemyn, išskleisdamas sparnus,
virš Bozros.
Tą dieną Edomo galiūnų drąsa bus
kaip drąsa moters gimdymo
skausmuose.

Damaskui

Apie Damaską.
Hamatas ir Arpadas priblokšti,
nes juos pasiekė bloga žinia.
Jie blaškosi, tirpdami iš baimės,
kaip negalinti nurimti jūra.
Damaskas nusilpo, apsigręžė bėgti,
apėmė jį siaubas.
Jį pagavo nerimas
ir skausmai kaip moterį gimdant.
Nors apleistas tas mano šlovės
miestas,
ta mano linksmybės tvirtovė!
“Tikrai jo jauni vyrai kris jo
aikštėse
ir visi jo kariai bus nutildyti tą dieną, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis.
Ant Damasko sienų užkursiu ugnį,
ji praris Ben-Hadado tvirtoves”.

Arabijai Apie Kedarą ir Hazoro karalystes, kurias nugalėjo Babilono karalius Nebukadnezaras, taip VIEŠPATS kalbėjo:

“Pakilkit, žygiuokit prieš Kedarą,
sunaikinkit rytiečius!
Pasigrobkit jų palapines
ir
kaimenes,
palapinių dangas ir reikmenis.
Išsiveskit jų kupranugarius, šaukit:
‘Siaubas visur!’
Bėkit! Sprukite toli, slėpkitės
giliai
olose,
Hazoro gyventojai, – tai VIEŠPATIES žodis,
–
nes Babilono karalius Nebukadnezaras užsimojo prieš
jus,
nusprendė eiti prieš jus!
Pakilkit! Žygiuokit prieš tautą,
gyvenančią jaukiai ir saugiai, – tai VIEŠPATIES
žodis, –
ji neturi nei vartų, nei velkių,
gyvena viena atokiai.
Jų kupranugariai taps grobiu
ir jų gausios galvijų bandos – karo laimikiu.
Vėjams atiduosiu tuos skustais smilkiniais
vyrus,
pražūtį jiems siųsiu iš visų pusių! – tai
VIEŠPATIES žodis.
Hazoras taps šakalų lindyne,
amžina dykyne.
Niekas ten nebegyvens,
joks marusis nebesikurs ten gyventi”.

Elamui VIEŠPATIES žodis apie Elamą , Jeremijui atėjęs Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje:

“Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Tikėk manimi! Sulaužysiu Elamo lanką,
jų galybės pamatą.
Sušauksiu Elamui keturis vėjus
iš keturių dangaus skliauto kraštų.
Vėtysiu juos šiais visais vėjais,
kol neliks tautos,
neturinčios Elamo benamių.
Padarysiu, kad Elamas drebės nuo
savo priešų,
nuo ieškančių jų gyvybės.
Siųsiu jiems nelaimę,
savo degantį įniršį, – tai VIEŠPATIES žodis,
–
O jiems iš paskos kalaviją,
kol juos visiškai sunaikinsiu.
Elame sau pasistatysiu sostą,
sunaikinsiu jų karalių ir didžiūnus, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Bet dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu
Elamo tremtinius, –
tai VIEŠPATIES žodis'”.

Pirmasis pranašavimas Babilonui Žodis, kurį kalbėjo VIEŠPATS apie Babiloną, apie kaldėjų kraštą, per pranašą Jeremiją:

“Praneškite ir paskelbkite tautoms,
iškelkit ženklą, paskelbkit!
Neslėpkit, bet sakykit:
‘Babilonas paimtas,
Belis nužemintas,
Merodachas sudaužytas, –
Babilono dievų statulos sugėdintos,
sudaužyti jo stabai’.
Nes iš šiaurės prieš jį atžygiavo
tauta,
–
jis pavers jo kraštą tyrais
Niekas jame nebegyvens, –
žmonės ir gyvuliai išlakstys.

Tomis dienomis ir tuo metu, – tai
VIEŠPATIES žodis, –
Izraelio tauta drauge su Judo tauta ateis
ir verkdami eis ieškoti VIEŠPATIES, savojo
Dievo.
Jie klaus kelio į Zioną,
gręš savo veidus ten link.
Jie ateis ir glausis prie VIEŠPATIES
amžinąja sandora, kuri niekad nebus užmiršta.
Manoji tauta buvo pasiklydusios
avys,
–
jų piemenys juos paklaidino,
išgindami į kalnus klajoti.
Klajodami nuo kalno prie kalvos,
jie užmiršo savąją avidę.
Rijo juos visi, kas tik sutiko,
o jų priešai sakė:
‘Mes nenusikalstame,
jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, teisumo buveinei,
VIEŠPAČIUI, savo tėvų vilčiai’.

Bėkit iš Babilono, traukitės iš
kaldėjų krašto,
būkit kaip ožiai kaimenės
priešakyje!
Nes štai sukelsiu ir atvesiu
prieš
Babiloną
būrį galingų tautų iš šiaurės krašto.
Jos išsirikiuos mūšiui su juo, –
jis bus jųjų paimtas.
Jų strėlės kaip strėlės įgudusio galiūno,
kuris niekad negrįžta tuščiomis rankomis.
Kaldėja virs grobiu,
ir visi jos grobėjai bus sotūs, – tai VIEŠPATIES
žodis.
Nors jūs džiaugiatės, nors jūs
smaginatės,
mano paveldo grobikai,
nors jūs šokinėjate kaip veršiukas
pievoje
ir žvengiate kaip eržilai,
didžiai sugėdinta bus jūsų motina,
jus pagimdžiusioji raudonuos iš gėdos.
Tikėk manimi! Jinai bus tarp tautų
paskučiausia,
dykuma, išdžiūvusi ir nevaisinga!
Nuo VIEŠPATIES pykčio Babilonas
ištuštės, –
liks tyrų tyrais.
Kas tik pro jį eis – baisėsis,
neteks žado pamatęs jo žaizdas.
Rikiuokitės aplinkui Babiloną
mūšiui, kilpininkai,
leiskite strėles į
jį, strėlių netausokite,
nes jis nusidėjo VIEŠPAČIUI.
Iš visų pusių rėkite jam kovos
šūkius!
Jis pasidavė, –
krito jo pylimai,
nugriauti jo sienų mūrai!
Juk tai VIEŠPATIES kerštas:
keršykit jam, –
darykit jam, kaip jis jums darė!
Atimkit iš Babilono sėjėją
ir laikantį pjautuvą per pjūtį!
Bijodami žudančio kalavijo,
kiekvienas grįš pas savo tautą
ir kiekvienas bėgs į savąjį kraštą.

Izraelis – išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, o galop Babilono karalius Nebukadnezaras graužė jo kaulus. ‘Todėl, – taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – tikėk manimi! Nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių. Bet Izraelį sugrąžinsiu į jo ganyklą, – ganysis ant Karmelio ir Bašane, numalšins savo alkį Efraimo kalvose ir Gileade. Tomis dienomis ir tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – bus ieškoma Izraelio kaltės, tačiau jos nebebus, ir Judo nuodėmių, tačiau jų neberas, nes atleisiu tam likučiui, kurį išgelbėjau’.

Žygiuok į Meratajimų kraštą,
žygiuok į jį,
užpulk Pekodo gyventojus!
Žudyk ir paskirk sunaikinti, – tai VIEŠPATIES
žodis, –
padaryk visa, ką tau įsakiau.
Krašte mūšio sąmyšis,
viskas sunaikinta!
Kaip sumažintas ir sutrupintas visos
žemės kūjis!
Kokiu klaiko reginiu tapo Babilonas
tautoms!
Tu spąstus sau pačiam pasistatei
ir į juos įkliuvai, Babilone,
bet tu to nesuvokei.
Tu buvai pastebėtas ir pagautas,
nes drįsai mesti iššūkį VIEŠPAČIUI.
VIEŠPATS atidarė savo ginklų
sandėlį
ir pasiėmė savosios rūsties ginklus,
nes Valdovas, Galybių VIEŠPATS,
turi darbo kaldėjų krašte.
Žygiuokite į jį iš visų pusių,
atverkite jo svirnus!
Supilkite jį tarsi grūdus į krūvas
ir visiškai sunaikinkite!
Nepalikite jam nė kruopelės!
Išpjaukite visus jo jaučius,
tebūna jie visi paskersti.
Vargas jiems, nes atėjo jų diena,
jų bausmės metas!

Klausykitės!
Bėgliai ir pabėgėliai iš Babilono krašto atskuba
paskelbti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, keršto, –
keršto už jo Šventyklą.

Sušaukit kilpininkus prieš
Babiloną,
visus pajėgiančius įtempti lanką.
Jį iš visų pusių apsupkit,
niekam ištrūkti neleiskit.
Atmokėkit jam pagal jo darbus,
elkitės su juo, kaip jis elgėsi su kitais,
nes jis įžeidė VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį.
Taip Babilono aikštėse kris
jo
jauni vyrai
ir tą dieną bus sunaikinti visi jo kariai, –
tai VIEŠPATIES žodis.

Štai! Aš esu priešingas tau,
įžūlusis žmogau, –
tai Valdovo, Galybių VIEŠPATIES, žodis, –
nes atėjo tavo diena,
tavo bausmės metas.
Įžūlusis žmogus svirduliuos
ir parkris,
niekas jo nepakels.
Užkursiu ugnį jo miestuose,
ir jinai suris visa aplink jį.

Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
‘Izraelio žmonės engiami,
drauge ir Judo žmonės.
Visi, išvariusieji į nelaisvę, juos kietai laikė,
atsisakė juos paleisti’.
Galingas jų Atpirkėjas,
jo vardas – Galybių VIEŠPATS!
Jis tikrai juos gins,
kad duotų ramybę žemei
ir sąmyšį Babilono gyventojams.

Kalavijas kaldėjams, – tai VIEŠPATIES žodis,
–
Babilono gyventojams,
jo didžiūnams ir išminčiams!
Kalavijas jo žiniūnams, –
tesukvailėja!
Kalavijas jo galiūnams, – teapima juos
klaikas!
Kalavijas jo žirgams ir vežimams,
samdiniams jo gretose, – tebūna jie
kaip
moterys!
Kalavijas jo turtams, – tebūna jie
išgrobti!
Kalavijas jo vandenims, –
teišdžiūva!
Nes tas kraštas pilnas stabų, –
dėl pamėklių jie sukvailėjo.
Taigi gyvens ten laukiniai
žvėrys su hienomis,
ten ir stručiai kursis gyventi.
Niekad jame nebegyvens žmonės,
niekas nebesikurs jame per amžius.

Kaip Dievas sugriovė Sodomą ir Gomorą bei jų kaimynus, – tai VIEŠPATIES žodis, – taip ir ten nebegyvens nei žmogus, nei neapsistos jame gyventi joks marusis.

Štai! Ateina tauta iš šiaurės,
galinga tauta,
ir daug karalių pašaukiama iš žemės pakraščių.
Ginkluoti lanku ir ietimi,
jie yra žiaurūs ir kietaširdžiai.
Jų ūžmas kaip jūros šniokštimas, –
joja ant ristūnų,
išsirikiavę mūšio gretomis,
prieš tave, dukra, Babilono tauta!
Babilono karalius išgirdo apie juos
žinią, –
nuleido rankas,
jį ištiko išgąstis ir skausmai
tarsi gimdančią moterį.
Štai! Bus kaip su liūtu, kuris ateina
iš tankmės palei Jordaną į saugią
ganyklą:
aš juos staiga iš ten išvaikysiu
ir pavesiu ją savo išrinktajam.
Nes kas man gali prilygti?
Kas patrauks mane į teismą?
Kur tas ganytojas, kuris galėtų prieš mane
atsilaikyti?
Todėl klausykitės apie
VIEŠPATIES užmojį,
ko jis griebėsi prieš Babiloną,
ko nusprendė imtis prieš kaldėjų
kraštą:
‘Ai, tikrai jie išvarys net kaimenės
jauniklius,
net jų pačių avidė apstulbs nuo jų likimo!’
Nuo riksmo: ‘Babilonas paimtas!’ –
drebės žemė,
jos šauksmas nuaidės tarp tautų.

Antrasis pranašavimas Babilonui

Taip kalbėjo VIEŠPATS.
Štai! Pakelsiu Babilonui nuožmų vėją
ir Leb-Kamai gyventojams.
Pasiųsiu vėtytojus į Babiloną,
kad jį išvėtytų ir nuniokotų jo kraštą.
Ai, jie puls jį nelaimės dieną iš visų pusių!
Tenetempia kilpininkas savojo lanko
ir tenesigiria savo krūtinės šarvais!
Nesigailėkit jo jaunų vyrų,
sunaikinkit visą jo kariuomenę!
Nukauti jie gulės Kaldėjos krašte,
sužeisti – jo gatvėse.
Izraelio ir Judo karalystės
nebuvo paliktos jų Dievo, Galybių
VIEŠPATIES, našlėmis,
nors jų kraštas buvo pilnas nusikaltimų
Izraelio Šventajam.

Bėkite iš Babilono,
tegelbsti kiekvienas savo gyvybę!
Nežūkit dėl jo kaltės,
nes dabar yra VIEŠPATIES keršto metas, –
jis atmoka jam, ko užsipelnė.
Babilonas buvo auksinė taurė
VIEŠPATIES rankoje,
nugirdanti visą žemę.
Tautos gėrė jos vyno
ir todėl išėjo iš proto.
Staiga krito Babilonas
ir buvo sutriuškintas: apraudok jį!
Atneškit balzamo jo žaizdai,
galbūt ji dar išgydoma.
‘Mėginome Babiloną gydyti,
bet jis nepagydomas.
Palikit jį!
Grįžkim kiekvienas į savo kraštą!’
Taip, jo teismas pasiekė dangų,
pakilo iki pat debesų.
VIEŠPATS parodė mūsų teisumą, –
ateikit, paskelbkime Zione,
ką padarė VIEŠPATS, mūsų Dievas.

Aštrinkite strėles, pripildykite
strėlines!

VIEŠPATS pažadino Medijos karalių dvasią, nes nutarė sunaikinti Babiloną. Ai, tai VIEŠPATIES kerštas, – kerštas už jo Šventyklą.

Iškelkite mūšio vėliavą prie
Babilono sienų!
Padidinkite sargybą, pastatykite sargybinius,
ruoškit pasalas,
nes VIEŠPATS nutarė ir įvykdė,
ką buvo kalbėjęs apie Babilono gyventojus.
Tu, kuri gyveni prie galingų
vandenų,
esi paskendusi turtuose,
atėjo tavo galas, – tavo gyvenimo siūlas
nutrauktas.
Galybių VIEŠPATS prisiekė pats
savimi:
‘Ai, užleisiu tave kareiviams kaip
skėriais, –
tave drebins jų pergalės šauksmai’.

Himnas Dievui

… Savo galybe jis padarė žemę,
savo išmintimi pasaulį sukūrė
ir savo išmanymu išskleidė dangų.
Jam sugriaudus, kyla vandenų
sąmyšis danguje;
jis pakelia garus nuo žemės pakraščių.
Lietų jis pripildo žaibų,
vėją paleidžia iš savo svirnų.
Kiekvienas marusis yra kvailas ir
neišmanėlis;
visus auksakalius gėdina jų stabai,
nes ką jie nulieja, yra melas, – neturi gyvybės.
Jie yra nieko neverti,
juoko darbas, –
jų bausmės metu jie žus.
Ne kaip šitie – {VIEŠPATS}
Jokūbo dalia,
nes jis yra tas, kuris visa padarė, –
Izraelis yra gentis jo paveldo,
Galybių VIEŠPATS – jo vardas.

Viešpaties vėzdas ir kalnas

“Tu esi mano vėzdas,
manasis kovos ginklas:
tavimi daužau tautas,
tavimi triuškinu karalystes.
Tavimi daužau žirgą ir raitelį,
tavimi daužau kovos vežimą ir vežiką.
Tavimi daužau vyrą ir žmoną,
tavimi daužau senį ir vaiką,
tavimi daužau jaunuolį ir merginą.
Tavimi daužau piemenį ir jo
kaimenę,
tavimi daužau artoją ir jo jaučių jungą,
tavimi daužau valdytoją ir jo parankinius.

Aš atmokėsiu jūsų akyse Babilonui ir visiems Kaldėjos gyventojams už visas blogybes, kurias jie padarė Zione, – tai VIEŠPATIES žodis.

Tikėk manimi! Aš esu prieš tave,
niokotojų kalne,
visos žemės niokotojau, –
tai VIEŠPATIES žodis. –
Aš ištiesiu savo ranką į tave,
nuritinsiu tave nuo uolų
ir paversiu perdegusiu kalnu.
Iš tavo griuvėsių nebus imamas nei
kertinis akmuo,
nei akmuo pamatams.
Liksi amžina dykyne, –
tai VIEŠPATIES žodis”.

Tautos žygiuoja į Babiloną

“Duokite ženklą kraštui,
pūskite ragą tautoms!
Pašventinkite tautas karui su juo,
pašaukite prieš jį visas karalystes –
Araratą, Minį ir Aškenazą!
Paskirkite jo priešams vadą,
rikiuokite žirgus kaip skėrių knibždynę.
Pašventinkite tautas karui su juo:
Medijos karalių
drauge su jo valdytojais bei visais jų
parankiniais
ir kiekvieną jam pavaldų kraštą.
Žemė dreba ir raitosi,
nes išsipildo VIEŠPATIES užmojis
Babilonui
paversti Babilono kraštą tyrlaukiais,
kur nėra nė gyvos dvasios.
Babilono galiūnai liovėsi kovoję,
lindi savo tvirtovėse.
Išseko jų drąsa, elgiasi kaip moterys.
Dega jo pastatai, sulaužyti jo vartų skląsčiai.
Lekia pasiuntinys paskui
pasiuntinį,
šauklys paskui šauklį pranešti karaliui,
kad visas jo miestas paimtas:
brastos užimtos,
pelkės padegtos
ir kareiviai apimti klaiko.
Nes taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS,
Izraelio Dievas:
‘Dukra Babilonas yra kaip klojimas per
kūlę,
dar truputis, ir ateis jos pjūties
metas'”.

Babilono nusikaltimas Jeruzalei

“Babilono karalius Nebukadnezaras
surijo mane,
sugriovė mane,
padarė iš manęs tartum tuščią indą.
Kaip slibinas prarijo mane,
pripildė savo pilvą mano skanėstų,
mane išvarė…
‘Tebūna atkeršyta Babilonui už mano
žaizdas!’ –
sakys Ziono miestas.
‘Tebūna atkeršyta Kaldėjos žmonėms už mano
kraują!'” –
sakys Jeruzalė.
O dabar taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Tikėk manimi! Aš ginsiu tavąją bylą,
atkeršysiu už tave.
Nusausinsiu jo jūrą,
išsekinsiu jo šaltinį, –
Babilonas virs griuvėsių krūva,
šakalų lindyne,
siaubo reginiu ir pajuoka,
be gyvo žmogaus.

Kaip liūtai jie drauge riaumos,
kaip liūtukai jie urgs.
Jiems nerimstant, aš sutaisysiu
gėrimą
ir girdysiu juos, kol pralinksmės.
Tuomet jie užmigs amžinu miegu
ir niekad neatsibus, – tai VIEŠPATIES
žodis.
Nuvesiu juos į skerdynių vietą kaip
ėriukus,
kaip avinus ir ožius”.

Babilono likimas

Taip Šešakas buvo užimtas,
į nelaisvę paimtas visos žemės gyrius!
Kokiu pasibaisėjimu tapo Babilonas
tautoms!
Jūra apsėmė Babiloną, –
šniokščiančios bangos jį užliejo.

Jo miestai virto siaubo reginiu,
sausros šalim ir tyrais,
kur niekas negyvena
nei joks marusis nekelia kojos.
//  “Aš nubausiu Babilone Belį
ir ištrauksiu iš jo nasrų, ką buvo
prarijęs.
Daugiau niekad tautos pas jį nebeplūs, –
sugriuvo Babilono siena!
Išeik iš jo, mano tauta!
Gelbėkit kiekvienas savo gyvybę
nuo VIEŠPATIES degančio pykčio!”

Nuo šiol nenustokit drąsos ir nenuogąstaukit dėl gandų, kurie sklinda krašte, nes vienoks gandas ateina vienais metais, kitoks kitais, gandai apie smurtą krašte ir apie valdovą, kuris kovoja su valdovu.

“Tikėk manimi! Jau artėja dienos,
kai aš nubausiu Babilono stabus.
Jo visas kraštas bus sugėdintas,
ir visi jo užmuštieji gulės jame.
Tuomet dangus ir žemė, –
jie ir visa, kas juose, –
džiūgaus dėl Babilono žuvimo,
kai iš šiaurės ateis jo niokotojai”, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Taip, Babilonas turi žūti
už Izraelio užmuštuosius,
kaip visos žemės užmuštieji kad žuvo
per Babiloną.

Jūs, pabėgėliai nuo kalavijo,
skubėkit, negaiškit!
Prisiminkit VIEŠPATĮ iš tolo,
Jeruzalė teateina jums į širdį.
Esame sugėdinti,
nes patyrėme pajuoką.
Veidai iš gėdos mums kaista,
nes svetimieji įėjo
į mūsų VIEŠPATIES Namų šventovę.

“Todėl, tikėk manimi, ateina
dienos, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
kai aš nubausiu jo stabus
ir visame jo krašte dejuos sužeistieji.
Nors Babilonas ir pakiltų į dangų,
nors ir įsitvirtintų galingoj aukštybėj,
tačiau mano niokotojai jį pasieks, –
tai VIEŠPATIES žodis”.

Klausykitės! Sklinda riksmas
iš Babilono,
baisus bildesys iš Kaldėjos krašto!
Ai, VIEŠPATS niokoja Babiloną,
tildo jo siaubingą ūžesį.
Šniokščia jo bangos kaip galingi vandenys,
plinta jų siautėjantis ūžmas,
nes niokotojas atėjo į jį –
į Babiloną.
Jo galiūnai paimti nelaisvėn,
lankai jų sulaužyti,
nes VIEŠPATS yra atpildo Dievas, –
jis tikrai atlygins.
“Taip nugirdysiu jo didžiūnus ir
išminčius,
jo valdytojus, parankinius ir galiūnus,
kad jie užmigs amžinu miegu
ir niekad nepabus, – tai žodis Karaliaus,
kurio vardas – Galybių VIEŠPATS”.

Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
“Plačioji Babilono siena bus sulyginta su
žeme,
jo aukštieji vartai bus sudeginti ugnimi.
Taigi tautos veltui triūsia
ir gentys dėl liepsnų varginasi”.

Pranašavimas pasiunčiamas į BabilonąReikalas, kurį pranašas Jeremijas patikėjo Mahsėjo sūnaus Nerijo sūnui Serajui, kai tas ėjo į Babiloną drauge su Judo karaliumi Zedekiju ketvirtaisiais jo valdymo metais. Serajas buvo stovyklų tvarkytojas. Jeremijas atskiroje knygoje buvo aprašęs visas nelaimes, kurios turėjo ištikti Babiloną, ir visus anuos žodžius, kurie buvo užrašyti Babilonui. Jeremijas tarė Serajui: “Kai pasieksi Babiloną, žiūrėk, kad perskaitytum garsiai visus šituos žodžius. Tada tarsi: ‘VIEŠPATIE, tu pats grasinai sunaikinti tą vietą taip, kad nei žmonės, nei gyvuliai joje nebegyventų, kad ji amžinai liktų tyrais’. Pabaigęs skaityti knygą, pririšk prie jos akmenį, įmesk į Eufratą ir tark: ‘Taip Babilonas nuskęs! Nebepakils iš nelaimės, kurią jam atsiųsiu'”.

{Iki “varginasi” yra Jeremijo žodžiai.}

D. ISTORINIS PRIEDAS

Jeruzalės sunaikinimas Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir valdė Jeruzalę vienuolika metų. Jo motina, Jeremijo iš Libnos duktė, vadinosi Hamutala. Jis darė, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs Jehojakimas. Iš tikrųjų kas buvo daroma Jeruzalėje ir Jude, taip pykino VIEŠPATĮ, kad jis atstūmė juos nuo savęs.

Zedekijas sukėlė maištą prieš Babilono karalių. Devintaisiais jo valdymo metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną , atsitiko, kad Babilono karalius Nebukadnezaras su visa savo kariuomene atžygiavo prieš Jeruzalę ir apsupo ją, pastatydamas aplinkui apgulos įtvirtinimus. Miesto apgula tęsėsi iki vienuoliktųjų karaliaus Zedekijo metų. O tų metų ketvirto mėnesio devintą dieną, kai badas buvo prispaudęs miestą ir žmonės nebeturėjo duonos, buvo pralaužta miesto siena. Visi kareiviai pabėgo iš miesto nakčia pro vartus tarp dviejų sienų prie karaliaus sodo, nors kaldėjai ir buvo visur aplink miestą. Jie metėsi eiti Arabos linkui. Bet kaldėjų kariuomenė vijosi karalių ir sugavo Zedekiją lygumose prie Jericho, kai visa jo kariuomenė pakriko ir jį paliko.

Sugavę karalių, jie nuvedė jį į Riblą, Hamato krašte, pas Babilono karalių, ir šis surengė jam teismą. Babilono karalius nubaudė mirtimi Zedekijo sūnus jo akyse. Taip pat Ribloje jis nužudė ir visus Judo didžiūnus. Tada Babilono karalius įsakė išlupti Zedekijui akis, uždėti grandines, išvaryti į Babiloną ir laikyti jį kalėjime lig mirties.

Penkto mėnesio dešimtą dieną, – devynioliktaisiais Babilono karaliaus Nebukadnezaro metais, – karaliaus asmens sargybos vadas ir Babilono karaliaus palydos narys Nebuzaradanas atvyko į Jeruzalę. Jis sudegino VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės pastatus, – kiekvieno svarbesnio asmens namus. Be to, kaldėjų kariuomenė, buvusi su karaliaus asmens sargybos vadu, išgriovė visas sienas aplink Jeruzalę. Tada karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas išvarė į tremtį kai ką iš beturčių, saujelę gyventojų, išlikusių mieste, ir perbėgusius pas Babilono karalių drauge su amatininkų likučiu. Tik kai ką iš kaimo žmonių karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas tepaliko kaip vynuogynų darbininkus ir žemdirbius.

Žalvario šulus, stovėjusius prie VIEŠPATIES Namų, pastovus su ratais ir žalvarinę jūrą, buvusią VIEŠPATIES Namuose, kaldėjai sulaužė į gabalus ir išgabeno visą žalvarį į Babiloną. Jie paėmė ir ąsočius, bertuves, žnyples, dubenis, semtuvus bei visus žalvarinius rykus, naudotus šventyklos apeigoms. Be to, karaliaus asmens sargybos vadas paėmė taures, smilkytuvus, dubenis, ąsočius, žvakides, semtuvus ir dubenis liejamosioms aukoms, padarytus iš aukso ir sidabro. Abiejų šulų, žalvarinės jūros bei dvylikos žalvarinių jaučių, ant kurių ji stovėjo, ir pastovų su ratais, kuriuos Saliamonas buvo padirbęs VIEŠPATIES Namams, – visų šitų rykų žalvario nė pasverti nebūtų buvę galima. Kiekvienas šulas buvo aštuoniolikos mastų aukščio ir turėjo dvylikos mastų apskritimą. Sienos buvo keturių pirštų storumo, o vidus tuščias. Šulo viršuje buvo penkių mastų aukščio žalvarinė galvena, kurią supo pinučiai ir granatai, – viskas iš žalvario. Ir kitas šulas buvo lygiai toks pat, su granatais. Granato obuolių buvo ant visų šonų devyniasdešimt šeši. Iš viso aplinkui pinučius buvo šimtinė granato obuolių.

Be to, karaliaus asmens sargybos vadas suėmė vyriausiąjį kunigą Serają, kunigo padėjėją Zefaniją ir tris Slenksčio sargus. Iš miesto jis suėmė vieną karaliaus rūmų dvariškį, vadovavusį kareiviams, septynis asmeninės karaliaus tarybos vyrus, kurie buvo rasti mieste, kariuomenės vado raštvedį, telkusį gyventojus į karinę tarnybą, ir šešiasdešimt paprastų vyrų, kuriems pasitaikė būti mieste. Tuomet karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas paėmė juos ir nuvarė į Riblą pas Babilono karalių. Ribloje, Hamato krašte, Babilono karalius juos parbloškė ir nubaudė mirtimi.

Taip Judas buvo ištremtas iš savo žemės. Toks yra skaičius žmonių, kuriuos Nebukadnezaras išvarė į tremtį: septintaisiais savo valdymo metais, – tris tūkstančius ir dvidešimt tris judėjus, aštuonioliktaisiais Nebukadnezaro metais, – aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis iš Jeruzalės, dvidešimt trečiaisiais Nebukadnezaro metais karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas ištrėmė septynis šimtus ir keturiasdešimt penkis judėjus, – iš viso keturis tūkstančius šešis šimtus asmenų.

Jehojachinas pagerbiamas tremtyje Atsitiko, kad trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais, dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną, Babilono karalius Evil-Merodachas pirmaisiais savo valdymo metais atkreipė dėmesį į Judo karalių Jehojachiną ir paleido jį iš kalėjimo. Jis kalbėjosi su juo taikingai ir paskyrė jam sostą, šaunesnį už sostus kitų karalių, buvusių pas jį Babilone. Jehojachinas nusivilko kalėjimo drabužius ir visą likusį savo gyvenimą valgė prie karaliaus stalo. Jo išlaikymui Babilonijos karalius skyrė nuolatinį aprūpinimą diena iš dienos, gyveno ligi pat jo gyvos galvos.