George’o Harrisono citata: „Jeigu Dievas yra, aš noriu Jį pamatyti“, apibendrina gilią žmogaus dvasinę kelionę ir troškimą tiesiogiai patirti Dievą. Tai nėra tik intelektualinis siekis suvokti Dievą, bet kvietimas į gilų asmeninį patyrimą, kuris viršytų abstrakčias teorijas ar aklą tikėjimą. Ši citata atspindi Harrisono pažiūrą, kad tikėjimas be patyrimo neturi tikrojo svorio. Jis kalba apie dvasinį ieškojimą, kuris kviečia ne tik tikėti, bet ir patirti dieviškumą kasdienėje sąmonėje.
Krišnos sąmonės filosofijoje, kurią palaiko ir ši knyga, Dievas nėra tik nesuvokiama ir tolima būtybė, bet asmeninis ir artimas patyrimas, kurį kiekvienas gali turėti per atsidavimą ir sąmoningą pastangą. Krišnos sąmonės judėjimas akcentuoja tai, kad Dievą galima pažinti ir pamatyti per vidinę savikontrolę, meditaciją ir mantrų kartojimą. Tai ne tik teorija, bet realus ir praktinis kelias, kaip žmogus gali transformuoti savo gyvenimą ir patirti Dievo buvimą. Harrisono žodžiai rezonuoja su šiuo požiūriu – jis kviečia ne tik tikėti Dievu, bet ir jį tiesiogiai pamatyti.
Krišnos sąmonė siūlo metodą, kaip tai padaryti. Jogos kelias, ypač Bhakti joga – atsidavimo kelias, yra pateikiamas kaip vienas iš svarbiausių būdų užmegzti šį ryšį. Bhakti joga kviečia žmogų atsiduoti Dievui per nuolatinį Jo vardo kartojimą ir tarnystę. Šioje praktikoje Dievas tampa realus ir pastebimas, nes, kaip sako Harrisonas, „Krišnos sąmonė bei meditacija ir yra būdai, kuriuos taikydami iš tikrųjų pajusite Dievo buvimą. Jūs pamatysite Dievą, Jį girdėsite, su Juo žaisite. Gal tai neįtikėtina, tačiau Jis tikrai čia, tikrai su jumis.“
Įdomu tai, kad ši citata, kaip ir visa Krišnos sąmonės filosofija, kviečia žmogų į asmeninį patyrimą, kurį galima įgyti tik per praktiką. Krišnos sąmonės judėjimo pasekėjai pabrėžia, kad tik per patyrimą galima pažinti Dievą – intelektas čia nėra pagrindinis kelias, nors jis gali būti pagalbinė priemonė. Šiame kontekste galime pamatyti paralelę su įvairiomis kitomis dvasinėmis tradicijomis, kuriose tikėjimas yra siejamas su tiesioginiu patyrimu. Pavyzdžiui, budizme, meditacija yra būdas tiesiogiai patirti sąmonės šviesą, o krikščioniškosios mistikos tradicijose asmeninis santykis su Dievu pasiekiamas per vidinį tylos ir maldos kelią.
George’o Harrisono citata kviečia kiekvieną žmogų į asmeninį dvasinį išbandymą – tai iššūkis ne tik tikėti, bet ir ieškoti. Tai dvasinis kvietimas neapsiriboti dogmomis ar išorine religija, bet ieškoti gyvo ryšio su Dievu. Šis požiūris pabrėžia asmeninio tikėjimo svarbą – kiekvienas gali savo kelionėje pasiekti Dievą ir jį patirti. Tai tampa gyvenimo tikslu ir prasmės šaltiniu.
Jeigu mąstytume giliau, galime klausti savęs: ką reiškia „pamatyti Dievą“? Ar tai reiškia fizinį regėjimą, ar tai yra gilesnis sąmonės pasikeitimas, per kurį žmogus pamato Dievą visur – gamtoje, žmonėse, kasdienėje veikloje? Krišnos sąmonės filosofija pateikia Dievą kaip visur esantį ir visiems pasiekiamą, tačiau tam reikia vidinio sąmonės apsivalymo. Harrisono žodžiai kviečia mus apsivalyti savo širdis ir sąmonę, kad galėtume ne tik suvokti, bet ir patirti Dievą savo gyvenime.
Šis filosofinis požiūris taip pat rezonuoja su dvasine praktika, kuri teigia, kad norint patirti Dievą, reikia atsisakyti savo ego, materialių norų ir atsidėti Dievui visa širdimi. Tai ilgas procesas, bet Harrisono žodžiai suteikia viltį – „Jūs pamatysite Dievą.“ Taigi, ši citata tampa ne tik minties provokacija, bet ir dvasiniu kelrodžiu, kviečiančiu visus ieškoti tikrojo, gyvo santykio su Dievybe.