Evangelijoje pagal Luką (Lk 4,1–13) pateikiamas vienas paslaptingiausių ir dramatiškiausių epizodų – Jėzaus gundymas dykumoje. Po krikšto Jordano upėje, Šventosios Dvasios vedamas, Jėzus pasitraukia į dykumą, kur keturiasdešimt dienų pasninkauja. Ten Jį aplanko velnias – ne kaip rėkiantis demonas ar grasinantis pabaisa, bet kaip išradingas manipuliatorius, subtilus viliojančio tono balsas.
Vienas iš gundymų skamba taip: „Jei tu Dievo Sūnus, meskis žemyn, – juk parašyta: ‘Jis lieps savo angelams tave saugoti’“ (Lk 4,10). Čia velnias cituoja psalmę, bando žodžiu „įrodyti“ Jėzui, kad gali provokuoti Dievą – juk pažadėta apsauga. Jėzus atsako paprastai ir tvirtai: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ (Lk 4,12). Ne įniršiu, ne diskusija, o tylus ir tikslus atsakas – tiesa ištarta su dvasia.
Velnias čia elgiasi ne kaip jėgos monstras, o kaip klastingas teisėjas, kuris bando įstumti į dvasinį kompromisą. Jis nei grasina, nei šaukia – tik vilioja, iškreipdamas tiesą. Ir čia slypi svarbi žinia: velnias neturi galios užpulti Dievo, neturi galios įstumti į nuodėmę. Jo ginklas – apgaulė, siūlymas, gundymas. Jėzus rodo, kad nuodėmė neįvyksta prievarta – ją reikia laisvai pasirinkti.
Klausimas, kodėl velnias tiesiog neužpuolė Jėzaus, išryškina vieną svarbiausių Evangelijos principų – tikrosios kovos vyksta ne raumenų, o valios lygmenyje. Jėzus – kaip antrasis Adomas – dykumoje atlaiko tai, ką Adomas prarado rojuje. Ne obuolys svarbus, o pasirinkimas. Ir Jėzus pasirenka klusnumą Tėvui.
Tai epizodas apie vidinę brandą. Jėzus net nesileidžia į žodines pinkles – Jis atsako Rašto šviesa, bet ne ta, kurią iškreipė velnias, o tikrąja, gyva.
Evangelijos pabaigoje parašyta: „Kai velnias baigė visus gundymus, pasitraukė nuo Jėzaus iki laiko“ (Lk 4,13). Tai rodo, kad Jėzaus gyvenime šie gundymai tęsėsi – kitais būdais, per žmones, net per apaštalus. Tačiau jau dykumoje Jėzus parodė, kad Dievo Sūnus nepasiduoda šantažui, nepasiduoda cituojamai tiesai be meilės.
Šis susitikimas dykumoje mums primena: net jei velnias žino Bibliją, jis nežino meilės. Ir tai yra Jėzaus pergalės pradžia.
Posakis „mestis žemyn“ turėjo labai aiškų vizualinį kontekstą:
- šventyklos pietinis kampas, iš kurio, kaip manoma, velnias siūlo Jėzui šokti, buvo aukštas, matomas iš visos Jeruzalės;
- tai demonstracinis veiksmas – tarsi „dangiškas triukas“, realybės šou, kuris įrodytų, jog Jėzus yra Dievo Sūnus.
Toks veiksmų scenarijus būtų ne malda, o dieviškos galios demonstracija dėl publikos. Tai pažeistų ne tik tikėjimo logiką, bet ir Dievo bei žmogaus santykį, kuris remiasi laisve, o ne prievarta ar stebuklingu šantažu.