Radikalus kreipinys, užrašytas Evangelijoje pagal Morkų, skamba taip: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nukirsk ją…“ (Mk 9:43). Išgirdus tokį raginimą, iškyla klausimų apie galimą perdėtą griežtumą ir baimę, kad būtų siūloma tiesioginė kūno žalojimo praktika. Tačiau, įsigilinus į Evangelijų kontekstą, aiškėja, kad čia kalbama apie žmogiškojo polinkio į blogį išrovimą iš širdies, o ne apie fizinį rankos nupjovimą.
Pagrindinėje Biblijos pasakojimo gijoje neretai sutinkami įsakmūs pasakymai, kurių tikrasis tikslas – pažadinti sąžinę. „Jei tavoji akis gundo tave nusidėti, išlupk ją…“ (Mk 9:47) – toks paliepimas pratęsia mintį apie būtinybę ryžtingai atsisakyti blogų įpročių ar pikto elgesio. Gali atrodyti, kad Evangelijos autorius siekia sukurti atgrasų vaizdinį, bet tikrovėje prabyla apie moralinę drąsą sukliudyti bet kokiam veiksmui, vedančiam tolyn nuo doro gyvenimo kelio.
Kodėl tekste randama gana grubi kūno žalojimo metafora? Tradicijoje nuo seno žinoma, jog žmogaus troškimai paveikia jo veiksmus, todėl akcentuojama yda, slepiama viduje. Kitaip tariant, evangelinis mokymas kviečia šalinti patį blogio šaltinį. Niekas nepaneigs, kad kai kurios mūsų ydos sugeba taip įsitvirtinti, jog paprastos pastangos, pavyzdžiui, dar viena malda ar trumpa atgaila, ne visada atneša ilgalaikį rezultatą. Tuomet tenka ieškoti žymiai radikalesnio žingsnio, panašaus į minėtą „nukirtimą“ – užkirsti kelią blogiui iš esmės.
Matant šią metaforą platesnėje Jėzaus mokymo šviesoje, matomas noras, kad žmogus išliktų laisvas nuo to, kas traukia link blogio. Mokiniai, klausydami Jėzaus kalbos, tikriausiai nustebdavo, nes kultūriniame kontekste kūno dalies praradimas atrodė baisi bausmė. Vis dėlto pats Mokytojas aiškiai pabrėžė, kad sielos praradimas būtų kur kas skaudesnė pasekmė. Metaforinis pjūvis, pasak Evangelijų, skirtas ne fiziniam kūnui luošinti, bet sielai išgelbėti nuo pražūties.
„Bet aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdyje“ (Mt 5:28). Šis posakis papildo minėtąją raginimų seriją. Jėzus mėgino parodyti, kad tikrasis problemų šaltinis glūdi ne rankoje ar akyje, bet širdies gelmėse. Norint pakeisti elgesį, pirmiausia būtina atpažinti blogus motyvus. Jeigu prasidės ryžtinga kova su tomis mintimis, gal ir neteks „kirpti“ jokių rankų, nes pikta šaknis bus išrauta anksčiau, nei tapo veiksmu.
Daugelis teologų aiškina, kad tokie Evangelijos pasakymai ragina ne aklai sekti pažodine priesake, o priimti radikalius dvasinius sprendimus. Tai gali reikšti išsižadėti įpročių, stabdančių žmogaus vidinį augimą, arba atsisakyti santykių, kurie skatina kenksmingą elgseną. Jėzus savo mokiniams priminė, kad net jei atrodo, jog prarandama kažkas brangaus, verta rinktis dvasinę gerovę. Evangelijose akcentuojama, kad „medis atpažįstamas iš vaisių“ (Mt 12:33), todėl realūs veiksmai, rodantys atgailą ir troškimą keistis, atveria kelią į vidinę laisvę.
Tad „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nukirsk ją“ perspėja dėl dalykų, kuriuos žmogus laiko svarbesniais už dvasinį atsinaujinimą. Galbūt tai nevykęs draugystės ryšys, gal netinkami sprendimai darbo aplinkoje. Nėra liepiama žaloti kūną. Primenama, kad kartais reikia ryžtingo apsisprendimo sunaikinti kliūtį, kuri stumia mus tolyn nuo Viešpaties meilės bei tikrumo kelio. Toks pareiškimas, nepaisant šiurkštoko tono, ragina atrasti tvirtą dvasinį stuburą ir peržengti savanaudiškumą, kad kiekvienas iš naujo priartėtų prie malonės versmės.