Jėzaus kreipimasis į Dievą Tėvą, nors jis pats yra Dievas įsikūnijęs, kyla iš krikščioniškosios Trejybės doktrinos, kuri teigia, kad Dievas yra vienas, bet egzistuoja trimis asmenimis: Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Šventąja Dvasia. Kiekvienas iš šių asmenų yra pilnavertis Dievas, bet kartu jie sudaro vieną esybę. Tai reiškia, kad Jėzus, nors ir yra Dievas, nėra Tėvas – jis yra Dievo Sūnus, atskiras Trejybės asmuo, bet kartu jie dalijasi ta pačia dieviška esybe.
Kai Jėzus meldžiasi ar kreipiasi į Tėvą, tai atspindi asmeninį santykį tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus. Krikščionių tikėjime Jėzus, būdamas visiškai žmogumi ir visiškai Dievu, palaiko nuolatinį ryšį su Tėvu. Jo maldos ir kreipimaisi atskleidžia jo žmogiškąją prigimtį, kuri reikalavo ryšio su Tėvu, ir taip pat parodo, kaip Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus bendrauja tarpusavyje Trejybės viduje.
Šis santykis tarp Tėvo ir Sūnaus geriausiai matomas evangelijose, kai Jėzus kalba su Tėvu, pavyzdžiui, Getsemanės sode, prieš savo kančią. Jėzus meldžiasi: „Tėve, jeigu galima, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mato 26:39). Ši malda atspindi Jėzaus žmogiškumą ir jo norą pasitikėti Tėvo valia, tačiau tai nėra kreipimasis į save patį, bet į Tėvą, su kuriuo Jėzus turi artimą, asmeninį santykį.
Trejybė nėra trys atskiri dievai, bet trys asmenys vienoje dieviškoje prigimtyje. Tai reiškia, kad nors Jėzus yra Dievas, jis vis dar bendrauja su Dievu Tėvu kaip atskiru asmeniu. Šis bendravimas parodo vidinę Trejybės vienybę ir bendrystę. Todėl, kai Jėzus meldžiasi, jis ne „pats sau meldžiasi“, bet bendrauja su Tėvu, kaip Sūnus su Tėvu.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad Jėzus savo žemiškojo gyvenimo metu buvo visiškai žmogus, todėl jo maldos ir pasitikėjimas Tėvu atskleidžia ir jo žmogiškąją prigimtį. Krikščionių tikėjime Jėzus yra tiek Dievas, tiek žmogus, todėl, būdamas žmogumi, jis rodo pavyzdį, kaip žmonės turėtų bendrauti su Dievu.
Jėzaus maldos ir kreipimaisi į Tėvą nėra kreipimasis į save patį, bet atspindi gilų ir asmeninį ryšį tarp Trejybės asmenų – Tėvo ir Sūnaus, bei Jėzaus, kaip žmogaus, pasitikėjimą ir bendrystę su Dievu Tėvu.
Krikščioniškoje Trejybės doktrinoje nėra trijų dievų – yra vienas Dievas, kuris egzistuoja trimis asmenimis: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus (Jėzus Kristus) ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai vadinama Švenčiausiąja Trejybe.
Nors kiekvienas iš šių trijų asmenų turi savitą tapatybę ir vaidmenį, jie nėra trys atskiri dievai, bet vienas Dievas, turintis vieną prigimtį ir esybę. Krikščioniškas mokymas teigia, kad kiekvienas Trejybės asmuo yra pilnas Dievas, bet kartu jie yra nedalomi ir veikia vieningai.
Šis tikėjimas išreiškia paradoksą: Trejybė yra vienas Dievas, bet trimis asmenimis. Tai nėra lengvai suvokiama žmogaus protu, bet krikščionys tai laiko Dievo paslaptimi. Svarbu suprasti, kad tai ne trys dievybės, o vienas Dievas, kuris egzistuoja kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, bendraudamas ir veikdamas kaip viena esybė.
Pavyzdžiui, Jėzaus krikšto metu Biblijoje aprašoma, kaip Tėvas kalba iš dangaus, Šventoji Dvasia nužengia kaip balandis, o Jėzus yra krikštijamas – tai aiškiai parodo Trejybės asmenų veikimą kartu, tačiau jie išlieka vienu Dievu: „Vos tik pasikrikštijęs Jėzus išlipo iš vandens, ir štai atsivėrė jam dangus; ir jis pamatė Dievo Dvasią, nužengiančią kaip balandį ir nusileidžiančią ant jo. Ir štai balsas iš dangaus tarė: ‘Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi’“ (Mato 3:16-17).
Švenčiausioji Trejybė yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, išreiškiantis vieną Dievą trimis asmenimis, kurie kartu dalijasi ta pačia dieviška prigimtimi.