Fiodoras Dostojevskis (1821–1881), vienas didžiausių rusų literatūros klasikų ir filosofinių romanų meistrų, savo kūryboje gilinosi į žmogaus prigimtį, tikėjimą, moralę ir Dievo klausimą. Viena iš jo garsiausių ir labiausiai cituojamų idėjų – „Jei Dievo nėra, viskas leidžiama“ – išreiškia egzistencinį ir moralinį paradoksą, kurį jis nagrinėjo savo romanuose, ypač „Broliai Karamazovai“. Ši mintis kviečia apmąstyti, ką reiškia Dievo nebuvimas moralės, laisvės ir žmogaus gyvenimo prasmės kontekste.
Dostojevskio kūryboje Dievo buvimo klausimas yra glaudžiai susijęs su moralės pagrindais. Jei nėra Dievo, nėra ir absoliutaus moralinio pagrindo, todėl žmogus pats tampa vieninteliu teisėju ir moralės kūrėju. Ši idėja ypač ryški Ivano Karamazovo monologuose, kur jis pateikia žmogaus moralės problemą pasaulyje, kuriame Dievo nėra. Ivanas teigia: „Jei Dievo nėra, tada žmogus pats yra Dievas, ir viskas jam leidžiama.“ Tai išreiškia gilų nerimą dėl to, kas nutinka žmogaus sąžinei ir atsakomybei, kai išnyksta aukštesnė dieviškoji tvarka.
Dostojevskis savo kūryboje parodo, kad Dievo nebuvimas gali sukelti moralinį chaosą. Jei nėra Dievo, nėra ir absoliutaus gėrio ar blogio – visos moralinės normos tampa reliatyvios, priklausančios tik nuo žmogaus valios ar visuomenės sutarimo. Tokiu atveju laisvė, kuri turėtų būti Dievo dovana, virsta destruktyvia jėga, leidžiančia žmogui tapti savo paties įstatymų kūrėju. Ivanas Karamazovas savo ateistiniu požiūriu išreiškia šią dilemą, tačiau pats kenčia nuo moralinio disonanso, nes suvokia, kad be Dievo ne tik nėra moralės pagrindo, bet ir neįmanoma rasti gyvenimo prasmės.
Dostojevskis taip pat gilinosi į Dievo nebuvimo pasekmes žmogaus dvasinei būsenai. Be Dievo žmogus lieka vienas pasaulyje, be vilties ir amžinybės perspektyvos. Dostojevskio veikėjai dažnai kovoja su egzistencine tuštuma, kuri kyla iš tikėjimo praradimo. Romanas „Broliai Karamazovai“ atskleidžia šią vidinę kovą, kai Ivanas, nors ir logiškai neigia Dievo buvimą, negali išvengti dvasinės kančios, kurią sukelia šis neigimas. Jo brolis Alioša, priešingai, įkūnija tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu kelią, kuris suteikia gyvenimui prasmę ir dvasinę pilnatvę.
Dostojevskio mintis apie Dievo nebuvimą taip pat susijusi su žmogaus laisvės problema. Jis klausia, ar žmogus gali iš tikrųjų būti laisvas be Dievo, ar tokia laisvė yra tik iliuzija, vedanti į moralinę ir dvasinę destrukciją. Be Dievo žmogaus laisvė tampa našta, nes jis pats privalo nuspręsti, kas yra gėris ir blogis. Ši tema ypač ryški „Brolių Karamazovų“ „Didžiojo inkvizitoriaus“ legendoje, kurioje Kristus sugrįžta į žemę, tačiau inkvizitorius jį apkaltina, kad Dievas žmonėms suteikė per daug laisvės, dėl kurios jie kenčia ir nesugeba jos tinkamai panaudoti.
Dostojevskis tikėjo, kad be Dievo neįmanoma tikra meilė ir atjauta. Jo kūryboje Dievo buvimas neatsiejamas nuo žmogaus gebėjimo aukotis dėl kitų, atleisti ir mylėti. Šventumo ir dvasinės pilnatvės siekimas per tikėjimą yra priešprieša moraliniam reliatyvizmui ir nihilizmui, kuris atsiranda neigimo akivaizdoje.
Dostojevskio „Jei Dievo nėra“ idėja nėra tik argumentas apie religiją – tai gili egzistencinė refleksija apie žmogaus prigimtį, moralę ir gyvenimo prasmę. Jo kūriniai kviečia skaitytojus ne tik apmąstyti Dievo egzistavimą, bet ir gilintis į tai, kaip tikėjimas (ar jo nebuvimas) formuoja žmogaus gyvenimą, laisvę ir santykius su kitais. Dostojevskis palieka atvirą klausimą: ar žmogus, praradęs tikėjimą Dievu, sugebės rasti tikrąją gyvenimo prasmę ir moralinį pagrindą, ar toks pasaulis bus pasmerktas chaoso ir dvasinės tuštumos viešpatavimui?