„Jei kas nors man įrodytų, kad Kristus yra už tiesos ribų, ir iš tiesų taip būtų, kad tiesa ne su Kristumi, tuomet labiau norėčiau likti su Kristumi nei su tiesa“. Šie garsūs Fiodoro Dostojevskio žodžiai drąsiai skamba ir šiandien. Jie kelia provokuojantį klausimą: ką reiškia rinktis Kristų vietoj „abstrakčios“ tiesos? Argi tiesa ir Kristus galėtų prieštarauti vienas kitam? Kodėl Dostojevskis, susidūręs su tokia hipotetine dilema, teigia rinktųsis Kristų? Šiame straipsnyje kviečiame apmąstyti šį paradoksą iš trijų perspektyvų – teologinės, filosofinės ir literatūrinės-egzistencinės. Tai darysime ne sausu mokymu, bet kartu ieškodami gilesnio supratimo, kuriame protas ir širdis susitinka.
Kristus – Įsikūnijusi Tiesa ir Meilė
Krikščioniškoji teologija teigia, kad tikroji Tiesa nėra vien idėja ar teorija – Tiesa tapo žmogumi Jėzuje Kristuje. Evangelijoje pagal Joną Jėzus apie save sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Šie žodžiai reiškia, jog Kristus ne tik skelbia tiesą, bet pats yra Tiesa – gyva, įsikūnijusi Tiesa. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,14). Ankstyvieji Bažnyčios tėvai tai pabrėžė: šv. Augustinas klausia – „Kas yra Kristus? Tiesa.“ . Taigi krikščioniui Kristus ir Tiesa galiausiai yra neatskiriami, nes Dievo Sūnus yra Įsikūnijusi Tiesa.
Dostojevskio mintis, kad rinktųsi Kristų net jei šis stovėtų už tiesos ribų, iš tiesų atskleidžia teologinę intuiciją: neįmanoma, kad tikroji Tiesa būtų atskirta nuo Kristaus. “Ir ne tik nėra [nieko tobulesnio už Kristų], bet, su pavydžia meile kartoju sau, ir būti negali“, rašė Dostojevskis. Jis tarsi sako: jei man kas įrodytų, kad Kristus ir tiesa prasilenkia, vis tiek lieku su Kristumi, nes tikiu, jog Jis pats yra aukščiausioji Tiesa ir gėris. Toks tikėjimas nėra aklas fanatizmas – greičiau tai meilės ir pasitikėjimo pareiškimas. Juk Dievas yra meilė, o Jėzus – Dievo meilė tapusi regima. Kristuje Tiesa ir Meilė susivienija: Jis atneša ne tik pažinimą, bet ir išgelbėjantį meilės veiksmą. Tad teologiškai žiūrint, Dostojevskio paradoksas ragina mus suvokti, jog tikroji Tiesa visada persmelkta meilės – ji nėra šaltas faktas, bet asmuo, kviečiantis į santykį.
Asmuo ar abstrakcija?
Filosofiškai svarbu klausti: ką reiškia rinktis Asmenį vietoj abstrakčios tiesos? Žmogaus protas natūraliai ieško tiesos – formulėse, teorijose, įstatymuose. Tačiau krikščionybė teigia, kad aukščiausia tiesa pasirodo ne formulėje, o asmenyje. Tai meta iššūkį įprastam mąstymui. Įsivaizduokime, kad loginiai įrodymai ar „nuogi faktai“ rodytų viena, o mūsų tikėjimo patirtis – kita. Dostojevskio mintis siūlo, jog santykis su Kristumi – su gyva Tiesa – vertas daugiau nei bet kokia beasmenė „teisybė“. Juk „Tiesa yra asmuo, o ne vien idėja“ . Toks požiūris nereiškia, kad protas ir faktai nereikalingi; veikiau jis kviečia pripažinti, kad žmogaus širdis turi savo pažinimo būdą. Kaip yra pasakęs Blaise’as Pascalis, „širdis turi savo priežastis, kurių protas nesupranta“. Tai reiškia, jog kai kurie dalykai (pavyzdžiui, meilė, pasitikėjimas, tikėjimas) peržengia vien racionalius įrodymus. Pasirinkti Kristų – tai pasirinkti pasitikėjimą gyvuoju Dievu, net kai protas dar klausia ir abejoja.
Vis dėlto krikščionybė niekada neragina atmesti proto. Popiežius šv. Jonas Paulius II priminė, jog „tikėjimas ir protas yra tarsi du sparnai, ant kurių žmogaus dvasia kyla į tiesos apmąstymą“. Protas gali nuvesti mus iki slenksčio – parodyti, kad tikėjimas Kristumi nėra nelogiškas ar istorijos paneigtas. Tačiau galiausiai per tikėjimą žmogus žengia toliau – į asmeninį santykį. Tai nereiškia, kad tikėjimas prieštarauja protui; veikiau tikėjimas papildo protą, suteikdamas jam gyvybės. Tiesa be meilės gali tapti šalta, negailestinga dogma; o meilė be tiesos – tuščia sentimentų ugnimi. Kristuje abi susitinka tobulai. Tad filosofiniu požiūriu Dostojevskio „eksperimentas“ mums sako: aukščiausia tiesa nėra atskirta nuo asmens – ji pasiekiama tik per gyvą ryšį su Dievu. Pasirinkdamas Kristų, žmogus renkasi vienovę su Tiesa, net jei toji tiesa pranoksta loginę formulę.
„Mano osana gimė iš abejonės krosnies“
Ši frazė – „Jei būtų Kristus ir tiesa, rinkčiausi Kristų“ – kyla iš paties Dostojevskio gyvenimo patirties. 1854 m. laiške iš katorgos jis išpažino tikėjimą, brendusį kančios ir klausimų ugnyje. Dostojevskis nebuvo naivus svajotojas – jis pats rašė: „Aš – amžiaus vaikas, netikėjimo ir dvejonių sūnus… Ne kaip vaikas aš tikiu ir išpažįstu Jėzų Kristų. Mano ‘osana!’ gimė abejonės krosnyje.“ Šie žodžiai liudija, kad jo tikėjimas gimė iš kovos su abejonėmis, iš gilaus egzistencinio ieškojimo. Todėl ir mums, šiuolaikiniams žmonėms, Dostojevskio pozicija gali būti artima. Daugelis galbūt esame patyrę vidinį konfliktą: protas reikalauja įrodymų, širdis ilgisi Dievo. Gal kartais atrodė, kad „tiesa“ (mokslo, istorijos ar net Bažnyčios žmonių trūkumų požiūriu) prieštarauja tikėjimui. Ką daryti tada?
Dostojevskis drįsta atsakyti: pasitikėti Asmeniu, kurį pažinau. Jo literatūriniuose kūriniuose, ypač „Broliuose Karamazovuose“, ne kartą keliami tikėjimo klausimai. Vienas personažas – Ivano sukurta Didžiojo Inkvizitoriaus legenda – pasakoja apie Kristų, sugrįžusį į žemę ir atsidūrusį prieš žmogaus teismą. Inkvizitorius kaltina Jėzų, kad Jis žmonėms davęs per daug laisvės, per daug tiesos – esą žmonės labiau geidžia stebuklo, autoriteto, „duonos“, o ne tiesos. Tačiau Kristus atsako tyla ir buvimu. Ši literatūrinė įžvalga išreiškia: net kai pasaulis (ar mūsų vidiniai kaltintojai) sako, jog tiesa ir Kristaus kelias per sunkūs, pats Kristus, tiesos nešėjas, tyliai lieka su mumis. Jis nepateikia intelektualaus atsakymo Piloto klausimui „Kas yra tiesa?“ (Jn 18,38) – Jis pats stovi kaip Atsakymas, nors Pilotas Jo neatpažįsta.
Šiandien žmogui, kuris ieško ir abejoja (gal net yra praradęs tikėjimą), Dostojevskio liudijimas sako: nebijok abejonės – per ją gali gimti gilesnis tikėjimas. Svarbu sąžiningai ieškoti Tiesos. Ir jei širdies gelmėje tave patraukia Kristaus asmuo – Jo meilės grožis, gailestingumas, šventumas – gali nutikti, kad pajusi: „Kristus toks gražus ir tobulas, kad negali būti netiesa“. Kaip rašo vienas autorius, „nenoriu gyventi pasaulyje, kuriame Kristaus grožis būtų netiesa. Man Kristus toks gražus, kad Jis privalo būti tiesa“. Tai nėra logiška argumentacija akademine prasme, bet tai gili egzistencinė įžvalga: tikėjimas gimsta ten, kur siela atpažįsta dievišką grožį ir gėrį. Tuomet intelektualios prieštaros nebėra baisios – lieka pasitikėjimas, kad visos dalinės tiesos ras savo vietą Asmenyje, kuris pranoksta mūsų supratimą.
Pasirinkimas, kurio realybėje nereikia
Galiausiai verta pasakyti: Dostojevskio iškelta dilema – tik minties eksperimentas. Krikščioniui nereikia iš tiesų rinktis tarp Kristaus ir tiesos, nes Kristus yra Tiesa. Tačiau šis „eksperimentas“ atskleidžia mūsų širdies kryptį. Ar mano tikėjimas tėra ideologija, priklausanti nuo įrodymų ir aplinkybių? O gal tai gyva draugystė su Tiesa, kuri yra asmuo? Jei pastaroji – tuomet joks argumentų vėjas nenupūs šios draugystės, net jei liktų neatsakytų klausimų.
Krikščionybė kviečia ne į teorijos, o į santykio tiesą. Tai tiesa, kurią pažįstame ne tik protu, bet ir širdimi. Širdimi, kuri myli Kristų, nes Jis pirmas mus pamilsta. Tad drįskime klausti savęs: jei man tektų rinktis – ar rinkčiausi Kristų? Ne iš baimės, ne iš užsispyrimo prieš „mokslą“, bet iš įsitikinimo, kad Jis – mano kelias, tiesa ir gyvenimas. Jėzus pažadėjo: „Kas iš tiesos yra, tas klauso mano balso“ (Jn 18,37). Klausyti Jo balso – tai rinktis Jį patį. Ir kas renkasi Kristų, tas galiausiai atranda, kad neprarado tiesos – priešingai, atrado Tiesą, kuri išlaisvina ir suteikia gyvenimą.
Jei būtų Kristus ir tiesa – rinkčiausi Kristų. Ši Dostojevskio sutrumpinta frazė – tai drąsus tikėjimo pareiškimas, kviečiantis mus mąstyti, klausti ir patirti patiems: Kristuje glūdi visa tiesa ir visa meilė, kurios taip ilgisi žmogaus siela. Pasirinkę Jį, nepralaimėsime – priešingai, atrasime, kad Tiesa mus jau pasirinko ir apkabino per įsikūnijusį Dievo Sūnų.