Gabjauja (dar žinoma kaip Gabjaujis, Gabjaugė, Gabjaukuras, Gabjaugis) – lietuvių mitologijoje yra dievybė, globojanti nuimtus javus ir javų saugyklas, ypač kluonus bei jaujas, kur laikomas derlius. Ši dievybė yra tiesiogiai susijusi su žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus nuėmimu ir apsauga nuo įvairių pavojų, galinčių sunaikinti jau nuimtus javus, tokių kaip blogi orai, kenkėjai ar net blogos jėgos.
Gabjauja, kaip jaujos globėja, buvo labai svarbi, nes būtent jauja – vieta, kur džiovinami ir laikomi javų kūlės, – buvo viena svarbiausių žemės ūkio vietų senovės lietuvių gyvenime. Jauja atliko ne tik ūkinę funkciją, bet ir turėjo dvasinę reikšmę. Tikėta, kad Gabjauja saugo nuimtus javus nuo blogų jėgų, ligų ar kenkėjų, užtikrina jų saugumą iki tol, kol bus tinkamai panaudoti – sumalti į miltus ar iškepti duoną.
Gabjauja taip pat buvo siejama su gausiu derliumi ir padėka už jį. Kai derlius būdavo gausiai surenkamas ir sukraunamas į kluonus, žmonės atlikdavo ritualus ir meldėsi šiai dievybei, dėkodami už jos globą ir apsaugą. Gabjaujos globos buvo prašoma tam, kad derlius būtų tinkamai išlaikytas per žiemą ir neištiktų stichinės nelaimės, galinčios jį sunaikinti.
Kaip ir kitos agrarinės dievybės, Gabjauja buvo glaudžiai susijusi su natūraliu žemės ciklu ir žemės ūkio darbais. Derlius buvo laikomas dievų dovana, o Gabjauja, globodama jau nuimtus javus, užtikrino šios dovanos išsaugojimą. Jos kultas pabrėžia pagarbą žemės vaisiams ir nuolatinį žmogaus rūpinimąsi derliaus apsauga. Buvo manoma, kad jei Gabjauja bus tinkamai pagerbta, tai kitais metais laukia dar gausesnis derlius, o jei pamiršta – gali kilti nesėkmės, stichinės nelaimės ar derliaus praradimai.
Įdomu tai, kad Gabjauja nebuvo vien tik siejama su fizine javų apsauga. Ji turėjo ir platesnę simbolinę reikšmę, atspindėdama derliaus perėjimą iš laukų į saugyklas, iš natūralios gamtos aplinkos į žmogaus sukurtą, saugomą erdvę. Tai reiškia, kad Gabjauja ne tik rūpinosi fiziniu derliaus saugumu, bet ir užtikrino, kad žmogaus įdirbis būtų tinkamai apvainikuotas gausiu ir išsaugotu derliumi.
Kai kurie Gabjaujos pavadinimai, tokie kaip Gabjaukuras, rodo, kad ši dievybė galėjo būti garbinama per ugnį, per ritualines apeigas, susijusias su javų džiovinimu ir jų paruošimu sandėliavimui. Ugnis, kaip apsauginė ir gryninanti jėga, galėjo būti siejama su Gabjaujos globos funkcijomis – užtikrinant, kad nuimti javai būtų apsaugoti nuo gendančių veiksnių ir išsaugotų savo maistinę vertę.
Gabjauja yra lietuvių mitologijos dievybė, globojanti nuimtus javus, kluonus ir jaujas. Jos pagrindinė funkcija buvo apsaugoti derlių nuo pavojų ir užtikrinti jo išsaugojimą per žiemą. Gabjauja atspindi senovės lietuvių tikėjimą dievišku globėju, kuris saugo žemės vaisius, taip pat pagarbą žemdirbystės ciklui ir derliaus apsaugai.