IZAIJO KNYGA

A. TEISMO KNYGA

I. Izraelio ir Judo karalysčių kaltinamasis aktas

Izraelio nuodėmingumas

Regėjimas, kurį turėjo Izaijas, Amozo sūnus, apie Judą ir Jeruzalę Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Hezekijo, Judo karalių, dienomis.

Klausykitės, dangūs, išgirsk, žeme,
nes VIEŠPATS kalba:
“Užauginau, išauklėjau vaikus,
o jie sukilo prieš mane!
Jautis pažįsta savo savininką
ir asilas žino savo šeimininko ėdžias;
tik Izraelis nežino,
mano tauta nesupranta”.
Ai! Nuodėminga tauta,
žmonės apsikrovę nedorybėmis,
piktadarių palikuonys,
ištvirkę vaikai!
Jie paliko VIEŠPATĮ,
atmetė Izraelio Šventąjį,
atsuko jam nugarą.
Kodėl vis dar norite būti mušami, –
kodėl nesiliaujate erzinti?
Visa galva pasiligojusi,
visa širdis alpstanti.
Nuo kojos pado iki viršugalvio
neturite jūs sveikos vietos.
Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, –
nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.

Jūsų šalis – tyrai,
jūsų miestai ugnimi sunaikinti;
svetimieji jums regint ryja jūsų žemės
derlių, –
tyrai lyg sunaikintoji Sodoma.
Ziono dukra yra dabar
lyg trobelė vynuogyne,
kaip pašiūrė moliūgų sklype,
lyg priešų apgultas miestas.

Jeigu Galybių VIEŠPATS
nebūtų palikęs mums skurdaus likučio ,
mes būtume tarsi Sodoma,
į Gomorą būtume panašūs.
Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,
Sodomos valdovai,
išgirskite, ko mūsų Dievas moko,
jūs, Gomoros žmonės!
“Negi man reikia jūsų aukų
gausybės?” –
sako VIEŠPATS.
“Man jau įgriso jūsų deginami avinai
ir peniukšlių taukai;
neteikia man malonumo
jaučių, avių ir ožių kraujas.
Kada ateinate pamatyti mano veido,
ar to kas prašo iš jūsų?
Netrypkite daugiau mano
prieangių!
Liaukitės aukoję bevertes atnašas,
smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.
Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo –
iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti.
Jūsų mėnulio jaunatimis ir
iškilmėmis aš šlykščiuosi, –
jie man našta,
kurią pailsau nešti.
Kai jūs tiesite rankas,
aš nugręšiu savo akis nuo jūsų.
Net jei ir ilgai melsitės,
aš jūsų negirdėsiu.
Jūsų rankos visos kruvinos!
Nusiplaukite ir būkite švarūs!
Pašalinkite savo darbų blogį man
iš akių,
liaukitės darę pikta,
mokykitės gera daryti.
Atsidėkite teisingumui,
padėkite engiamajam,
užstokite našlaitį,
ginkite našlės bylą”.
VIEŠPATS sako:
“Eikit šen, drauge pasvarstykime:
esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu
kaip sniegą.
Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it
kraujas,
jos gali tapti baltos kaip vilna.
Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite,
valgysite krašto gėrybes,
bet jeigu atsisakote paklusti,
sudoros jus kalavijas”. –
Juk pats VIEŠPATS kalbėjo!
Deja, ištikimasis miestas, kupinas
teisingumo,
tapo kekše!
Kur teisumas klestėjo,
dabar žmogžudžiai.
Tavo sidabras pavirto išdagomis,
tavo vynas atskiestas vandeniu.
Tavo vadai yra sukčiai,
vagių bičiuliai, –
kiekvienas jų mėgsta kyšius
ir vaikosi dovanų.
Jie negina našlaičio,
našlės byla jų niekuomet nepasiekia.
Todėl sako Valdovas, Galybių
VIEŠPATS, Izraelio Galingasai:
“Oi, aš atsiskaitysiu su priešgynomis,
nugiešiu apmaudą ant savo priešų!
Pakelsiu ranką prieš tave,
išlydysiu tavo išdagas žaizdre,
sunaikinsiu visą tavo šlaką.
Atkursiu jums teisėjus, kokie jie
buvo
senovėje,
ir patarėjus, kaip jie buvo pradžioje.
Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu, –
ištikimuoju miestu”.
Zionas bus išgelbėtas teismu
ir atgailautojai – teisumu.
O maištininkai ir nusidėjėliai bus
drauge sunaikinti – tie,
kurie palieka VIEŠPATĮ, žus.
Tikrai jūs gėdysitės dėl ąžuolų,
kuriuos garbinote,
ir rausite dėl giraičių, kurias buvote
pamėgę.
Nes būsite kaip ąžuolas,
nuvytusiais lapais,
kaip sodas be vandens.
Sukrauti turtai bus kaip pakulos,
o jų krovėjas – kibirkštis.
Abu sudegs kartu, nebus kam užgesinti.

Zionas – Mesijo sostinė

Žodis, kurį Izaijas, Amozo sūnus, matė
Judo ir Jeruzalės regėjime.
Ateityje įvyks –
VIEŠPATIES Namų kalnas
stovės tvirtai iškilęs virš kalnų
ir bus už kalvas aukštesnis.
Visos tautos plūs jo linkui;
daug tautų ateis ir sakys:
“Ateikite, kopkime į VIEŠPATIES kalną,
į Jokūbo Dievo Namus,
kad jis pamokytų mus savo kelių,
kad mes eitume jo takais”.
Nes iš Ziono ateis mokymas
ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės.
Taip jis išspręs ginčus tarp tautų,
nuspręs daugelio žmonių bylas;
jie perkals savo kalavijus į arklus,
o ietis – į geneklį medžiams genėti.
Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą,
nebebus mokomasi kariauti.

O Jokūbo namai!
Ateikite, gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje.
Palikote savo tautos kelius,
o
Jokūbo namai!
Juk jie pilni kerėtojų iš Rytų,
žynių kaip filistinų krašte, –
jie priėmė svetimšalių papročius!
Jų kraštas pilnas sidabro ir aukso,
nėra galo jų lobiams;
jų kraštas pilnas žirgų,
nėra skaičiaus jųjų vežimams.
Jų kraštas pilnas stabų, –
garbina savo rankų darbą –
tai, ką jų pačių pirštai padarė.
Taip marusis pažeminamas,
žmogus suniekinamas, –
neatleisk jiems!

Lįsk giliai tarp uolų,
užsidenk dulkėmis
nuo VIEŠPATIES siaubo
ir jo šlovės žėresio.
Įžūlus marusis turės nuleisti akis,
žmonių išdidumas bus nužemintas.
Tik vienas VIEŠPATS tą dieną bus
aukštinamas.
Nes Galybių VIEŠPATS turi parengęs savo
dieną
prieš visa, kas išdidu ir įžūlu.
Visa, kas išpuikę, bus nužeminta.
Taip, prieš visus Libano kedrus,
aukštus ir didingus,
ir visus Bašano ąžuolus;
prieš visus aukštus kalnus
ir visas didingas kalvas;
prieš kiekvieną tvirtą bokštą
ir kiekvieną galingą sieną;
prieš visus Taršišo laivus
ir visas eiklias valtis.
Tada bus sutramdytas mariųjų
pasipūtimas,
nužemintas žmonių išdidumas.
Tik vienas VIEŠPATS tą dieną bus
išaukštintas.

Stabai pranyks tarsi nebuvę.

Žmonės slėpsis kalnų olose
ir žemės urvuose
nuo VIEŠPATIES siaubo
ir žėresio jo šlovės,
kai pakils jis sudrebinti žemės.

Tą dieną žmonės numes
kurmiams ir šikšnosparniams
sidabro ir aukso stabus,
kurių buvo prisidarę garbinti.
Jie lįs į uolų urvus
ir skardžių plyšius
nuo VIEŠPATIES siaubo
ir žėresio jo šlovės,
kai pakils jis sudrebinti žemės.

O liaukitės kliautis mariuoju, –
juk jis teturi tik gyvybės alsavimą!
Kuo gi jis pagarbos nusipelnė?

Judo karalystės ir Jeruzalės teismas

Valdovas, Galybių VIEŠPATS, atims
iš Jeruzalės ir Judo paramą ir paspirtį, –
visas maisto ir vandens atsargas,
karžygį ir karį,
teisėją ir pranašą,
žynį ir seniūną,
penketo dešimčių vadą ir didžiūną,
patarėją, įgudusį amatininką ir išmanų raganių.

Berniūkščius duosiu jiems
valdovais, –
viešpataus savivalė, užgaida.
Žmonės engs vieni kitus,
kiekvienas skriaus savo artimą, –
paaugliai įžūliai elgsis su senukais,
niekšai – su garbiais asmenimis.

Jeigu kas nors ir stvertų savo brolį
savo tėvo namuose, sakydamas:
“Tu turi drabužių! Būk mūsų valdovas,
tebūna šie griuvėsiai tavo rankoje!” –
Tada, tą pačią dieną, anas ginsis,
sakydamas:
“Netvarstysiu žaizdų!
Mano namuose nei duonos nėra, nei drabužių.
Nepadarysite manęs tautos valdovu”.

Jeruzalė klumpa,
ir Judas krinta,
nes savo žodžiais ir darbais
jie užgauna VIEŠPATĮ,
nepaiso jo šlovingo Artumo.
Pats jų pasipūtimas juos smerkia,
savo nuodėmėmis jie didžiuojas kaip Sodoma, –
jų neslepia.
Vargas jiems!
Nelaimę jie patys sau užsitraukia.
Laimingi teisieji,
nes jiems bus gerai –
jie maitinsis savo darbų vaisiais.
Vargas nedorėliui!
Jam visiškai nesiseks, –
pagal jo rankų darbus jam bus atmokėta.
Mano tauta! Vaikai ją niokoja,
moterys ją valdo!
O mano tauta, tave vadai suvedžioja,
nes sunaikina takus, kuriais žengti turėtum.

VIEŠPATS pakyla ir užveda bylą,
stojas teisti savo tautos.
VIEŠPATS ateis ir apkaltins
savo tautos seniūnus ir vadus:
“Jūs tie, kurie prarijote vynuogynus,
ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose.
Kaip jūs drįstate niokoti mano tautą,
šerti vargšams per veidus?” –
klausia Valdovas, Galybių VIEŠPATS.

VIEŠPATS kalbėjo:
“Kadangi Ziono dukros
yra tokios išdidžios
ir vaikšto ištempusios kaklus,
akimis vylingai šaudydamos,
kojom žvangindamos apavų papuošalus
ir meilindamosi kiekvienu žingsniu…”
Viešpats nubers Ziono dukrų
viršugalvius šašais, –
VIEŠPATS apnuogins jų galvas.

Tą dieną VIEŠPATS atims grožį ir kojų papuošalų, ir plaukų tinklelių, ir mėnulėlių, ir auskarų, ir apyrankių, ir šydų, ir kepuraičių, ir rankogalių, ir juostų; ir kvepalinių, ir talismanų, ir žiedų, ir nosies grandinėlių; ir išeigos drabužių, ir apsiaustų, ir skarų, ir rankinukų; ir skraisčių, ir lino liemenių, ir turbanų, ir skepetų.

Vietoj kvepalų – pelėsiai,
vietoj prijuostės – virvė,
vietoj šukuosenos – plikė,
vietoj išeigos drabužių – maišas.
Gėda vietoj grožio!
Tavo vyrai kris nuo kalavijo,
karžygiai kris mūšyje.
Aimanuos ir liūdės jos vartai,
nuniokota ji sėdės ant žemės.

Septynetas moterų nusitvers vieną vyrą tą dieną, šaukdamos: “Savo pačių maistą mes valgysime, savo pačių drabužius dėvėsime, tik leisk mums vadintis tavo vardu! Tik išvaduok mus nuo gėdos!”

Mesijinė Atžala

Tą dieną
VIEŠPATIES atžala
bus graži iš šlovinga,
o krašto vaisius – Izraelio likučių
pažiba ir šlovė.
O tas, kuris išlikęs Zione,
ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje, –
visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje,
bus vadinami šventaisiais.
Kada Viešpats plaus
nuo Ziono dukrų puvėsius,
skalaus ugnies ir teismo vėtra
Jeruzalės gatvių kraujo dėmes,
tada VIEŠPATS užleis virš viso Ziono
kalno
ir virš jo sueigų vietos
dienos metu debesį ir dūmus,
o nakčia – ugnies liepsnų žėresį.
Iš tikro jo šlovė bus pastogė ir apsauga:
paunksmė dieną nuo kepinančios kaitros,
prieglauda ir priedanga nuo audros ir lietaus.

Giesmė apie vynuogyną

Tebūna man leista giedoti savo mylimajam mano meilės giesmę apie jo vynuogyną:

Mano mylimasis turėjo vynuogyną
derlingos kalvos atšlaitėse.
Jis išpureno žemę, išrinko iš jos
akmenis
ir apsodino rinktinėmis vynuogėmis.
Viduryje pastatė bokštą sargui,
įsirengė jame net vyno spaudyklą.
Tada tikėjosi, kad jis augins vynuoges,
bet priaugino rūgštuogių.

Dabar tad, Jeruzalės gyventojai ir
Judo
vyrai, prašau jus
spręsti mano ir mano vynuogyno bylą.
Ką dar turėjau padaryti savo
vynuogynui,
ko aš jame nepadariau?
Kodėl jis priaugino rūgštuogių,
nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?

Dabar jums pasakysiu,
ką ketinu daryti su savo vynuogynu:
išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas,
nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas.
Taip! Paversiu jį dykviete:
nebus jis genimas nei purenamas,
apžels erškėčiais ir usnimis.
Debesims įsakysiu,
kad nelietų ant jo lietaus.
Galybių VIEŠPATIES vynuogynas
yra Izraelio namai,
o daigai, kuriais jis gėrėjosi,
yra Judo vyrai.
Jis laukė teisingumo,
ir štai kraujo liejimas!
Jis laukė teisumo,
ir štai klyksmas!

Neteisiųjų likimas

Vargas jums, kurie namus prie namų
statote,
kurie lauką su lauku jungiate,
kol vietos telieka tik jums vieniems
gyventi žemėje!
Galybių VIEŠPATS, man girdint,
prisiekė:
“Tikrai, daug namų bus palikta, –
erdvūs ir prabangūs namai liks be gyventojų.

Nes dešimt zemedų
vynuogyno duos tik vieną batą,
o homeras sėklų duos
tik vieną efą derliaus.

Vargas tiems, kurie, keldamiesi
ankstų rytą,
negali apsieiti be svaigaus gėrimo,
ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!
Lyros ir arfos,
tambūrino ir fleitos lydimi,
jie mėgaujasi pokyliuos vynu,
o apie VIEŠPATIES darbus
jie nieko nenuvokia
ir nemato jo rankų užmojo.
Todėl, stokodama nuovokos,
mano tauta eina į tremtį,
jos didžiūnai miršta badu,
o varguoliai alpsta nuo troškulio.
Todėl Šeolas plačiai atvėrė
savo
ryklę,
pražiojo savo bedugnę burną,
prasmegs joje tautos didžiūnai ir varguoliai,
jų pokyliai ir pramogos.

Taip! Marusis pažeminamas,
žmogus suniekinamas,
puikuoliai nuleidžia akis.

Bet Galybių VIEŠPATS išaukštinamas
savo teismu,
o Dievas – Šventasis reiškiasi
savo šventu teisumu.
Tada ėriukai rupšnos ten tarsi savo
lankose,
o riebūs ožiukai ganysis turtuolių rūmų
griuvėsiuose.

Vargas tiems, kurie traukia ant
savęs
kaltę
melo virvėmis,
nuodėmę – tarsi valkčio lynais!
Tiems, kurie sako:
“Tesiskubina,
tepagreitina VIEŠPATS savo veikimą,
jeigu nori, kad jį matytume;
teįvyksta,
teišsipildo Izraelio Šventojo užmojis,
jeigu nori, kad jį pažintume”.
Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu,
keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į
tamsą,
laikantiems karčius dalykus saldžiais,
o saldžius dalykus – karčiais!
Vargas tiems, kurie savo akyse yra
išmintingi,
kurie, savo pačių manymu, gudrūs!
Vargas tiems, kurie yra didvyriai prie vyno
ir narsūs prie svaigaus gėrimo!
Tiems, kurie išteisina
nedorėlį už kyšį
ir pamina nekaltojo teises!

Tikrai, kaip ugnies liežuviai
praryja ražienas,
kaip šienas paskęsta liepsnose,
lygiai taip jų šaknys virs puvėsiais,
o jų žiedai bus nupūsti lyg dulkės,
nes jie paniekino Galybių VIEŠPATIES mokymą
ir apšmeižė Izraelio Šventojo žodį.
Tikrai, pyktis kyla VIEŠPAČIUI ant
savo tautos,
jis kelia prieš ją savo ranką, kad
smogtų.
Kalnams drebant,
jų lavonai bus lyg atmatos gatvėse…
Tačiau jo pyktis dar neatlyžo
ir jo ranka dar vis pakelta.

Asirijos įsibrovimas į Judo karalystę

Jis iškels karo vėliavą tolimai tautai,
švilptelėjimu ją pasišauks iš žemės pakraščių.
Tikrai, ji atskubės žaibo greitumu!
Tarp jų nebus klupinėjančių iš
nuovargio,
snūduriuojančių ar miegančių.
Nė vienam iš jų nuo juosmens diržas nekrinta,
nė vienam nėra sutrūkę sandalų dirželiai.
Jų strėlės yra nusmailintos,
lankai įtempti,
žirgų kanopos atrodo lyg titnagas,
vežimų ratai – lyg viesulas.
Jie riaumoja lyg liūtas,
lyg liūto jaunikliai, –
jie kaukia ir stveria grobį,
neša jį, ir niekas jau jo neišgelbės.

Tą dieną riaumojimas virš jo aidės
lyg šėlstančios jūros šniokštimas.
Tada, jei kas mes žvilgsnį žemėn, –
ten tik klaikas, tamsa,
o šviesa – debesų aptemdyta.

. Pranašystės apie Emanuelį

Izaijo pašaukimas būti pranašu

Karaliaus Uzijo mirties metais
regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore.

“Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!
Visa žemė pilna jo šlovės!” –

šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų. O aš tariau sau: “Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ”. Tuomet vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. Ja palietė mano burną. “Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta”. Tada išgirdau Viešpaties balsą: “Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?” O aš atsiliepiau: “Štai aš, siųsk mane!”

Jis man atsakė:
“Eik ir pasakyk šitai tautai:
‘Ir vėl girdėsite, ir nesuprasite,
Ir vėl regėsite, ir niekad
nepažinsit’
Atbukink širdį šios tautos, –
jų ausys tokios kurčios,
jų akys tokios aklos,
jog jie negali pamatyti akimis
nei išgirsti ausimis,
nei suprasti širdimi,
kad sugrįžtų ir būtų pagydyti”.

“Kaip ilgai, Viešpatie?” – paklausiau. Jis
atsakė:
“Kol miestai netaps griuvėsiais ir
nebus ištuštėję,
namai palikti be žmonių
ir kol žemė nevirs dykviete.
Kol VIEŠPATS neišvarys žmonių toli
toli,
kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas.
Bet jei nors dešimtadalis dar
jame lieka,
jis grįš pas Dievą,
nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar
ąžuolas,
kurių kelmas lieka net nukirtus medį”.
Šventoji sėkla – jo kelmas.

Emanuelio gimimas

Ahazui, Jotamo sūnui, Uzijo vaikaičiui, esant Judo karaliumi, Rezinas, Aramo karalius, ir Pekahas, Remalijo sūnus, Izraelio karalius, pakilo karo žygiui prieš Jeruzalę, tačiau nepajėgė jos pulti. Kai pasiekė žinia Dovydo namus, kad “Aramas jau įsitaisė Efraimo valdose”, – karaliaus širdis ir žmonių širdis sudrebėjo, kaip dreba miško medžiai, vėjo blaškomi. Bet VIEŠPATS tarė Izaijui: “Pasitikti Ahazo su savo sūnumi Šear-Jašubu nueik ant Velėtojo lauko kelio, prie Aukštutinio tvenkinio kanalo galo, ir pasakyk jam: “Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok! Tenedreba tavo širdis dėl tų dviejų smilkstančių nuodėgulių, dėl Rezino bei Aramo ir Remalijo sūnaus įniršio. Kadangi Aramas su Efraimu ir Remalijo sūnumi surengė sąmokslą prieš tave, tardami: ‘Užpulkime Judą, palaužkime jo dvasią, užkariaukime jį ir paskirsime ten karaliumi Tabeelio sūnų'”,

taip sako Viešpats DIEVAS:
“Tai neįvyks! Taip nebus!
Damaskas – Aramo sostinė,
o Damasko galva yra Rezinas.
Samarija – Efraimo sostinė,
o Samarijos galva yra Remalijo sūnus.
Po šešiasdešimt penkerių metų
Efraimas bus sunaikintas, – liausis buvęs tauta.
Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!”

VIEŠPATS vėl kalbėjo Ahazui: “Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, sau ženklo, – tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių”. Ahazas atsakė: “Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!” Tuomet jis atsakė:

“Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža
jums varginti žmones, kad jūs varginate ir
mano Dievą?!
Todėl pats Viešpats duos jums
ženklą:
Štai ta mergelė laukiasi, –
ji pagimdys sūnų
ir pavadins jį Emanuelio vardu.
Varške ir medumi jis maitinsis,
kai mokės atmesti, kas pikta,
ir rinktis, kas gera.
Nes anksčiau nei tas berniukas
išmoks atmesti, kas pikta,
ir rinktis, kas gera,
kraštas anų dviejų karalių,
kurie tau kelia siaubą, bus nuniokotas.
VIEŠPATS padarys, kad jus
ir jūsų tautą, ir jūsų tėvo namus
užkluptų dienos,
kokių nesate patyrę nuo tos dienos,
kai Efraimas atsiskyrė nuo Judo.
{Tai reiškia Asirijos karalių.}

Tą dieną
VIEŠPATS švilptelės musėms
Egipto upės deltoje ir
bitėms Asirijos šalyje.
Jos atskris ir nutūps
tarpeklių šlaituose, uolų plyšiuose, –
ant kiekvieno erškėčių krūmo
ir visose ganyklose.

Tą dieną
Viešpats skus skustuvu,
pasamdytu iš anapus Upės {Eufrato} –
Asirijos karaliumi –
galvą ir plaukus nuo rietų.
Jis nuskus ir barzdą.

Tą dieną
žmogus augins jauną karvę ir porą avių.
Jis gaus tiek daug pieno,
kad maitinsis varške.
Varškė ir medus bus maistas visų,
likusiųjų krašte.

Tą dieną
vietos, kur būdavo tūkstančiai vynmedžių,
tūkstančio sidabrinių vertės,
užžels erškėčiais ir usnimis.
Žmonės eis į jas
tik medžioti strėlėmis ir lanku,
nes visas kraštas bus užžėlęs
erškėčiais ir usnimis.
Bijodamas erškėčių ir usnių,
nekelsi nė kojos ant kalvų atšlaičių,
kurias kadaise išdirbdavai kauptuvu.
Čia bus ganykla galvijams
ir vieta avims trypti”.

Izaijo sūnus VIEŠPATS man liepė: “Imk į rankas didelę rašymo lentą ir parašyk ant jos aiškiomis raidėmis: “Maher-šalal-haš-baz nuosavybė”. Aš pasirūpinau gauti patikimų liudytojų – kunigą Uriją ir Zechariją, Jerebechijo sūnų, kad jie man paliudytų. Paskui suėjau su pranaše, ji pastojo ir pagimdė sūnų. O VIEŠPATS man tarė: “Duok jam Maher-šalal-haš-baz vardą, nes daug anksčiau, negu kūdikis išmoks tarti ‘tėti’ ir ‘mama’, Damasko turtai ir Samarijos grobiai bus Asirijos karaliaus išplėšti”. VIEŠPATS vėl man kalbėjo ir sakė: “Kadangi ši tauta paniekino ramiai tekančius Šiloaho vandenis ir nutirpo iš baimės prieš Reziną ir Remalijo sūnų, todėl VIEŠPATS tvindo jiems Upės {Eufrato} vandenis, sraunius ir galingus, – Asirijos karalių ir visą jo galybę. Ji užtvindys visus kanalus, išsilies per visus krantus. Ji užlies Judą – išplaus ir nutekės, bus apsėmusi net iki kaklo…

Emanueli, jis išties savo sparnus
ant viso tavo plačiojo krašto!
Žinokite, tautos, ir baisėkitės!
Klausykitės, visos tolimos šalys!
Ginkluokitės, bet būsite nualintos!
Ginkluokitės, bet būsite nusiaubtos!
Tarkitės dėl sumanymo, bet jis nueis vėjais;
spręskite, ką daryti,
bet savo sprendimo neįvykdysite,
nes “Su-mumis-yra-Dievas!”

Izaijo mokiniai Nes šitaip man kalbėjo VIEŠPATS, paėmęs mane už rankos ir įspėdamas, kad taip nesielgčiau, kaip elgiasi ši tauta: “Nevadinkite sąmokslu visa to, ką ši tauta vadina sąmokslu; nei bijokite to, ko ji bijo, nei nuogąstaukite. Tik su vienu Galybių VIEŠPAČIU darykite sąmokslą, nes jis – jūsų baimė ir nuogąstavimas. Vis dėlto jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir žabangos Jeruzalės gyventojams. Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, į žabangas įsipainios ir bus pagauti”.

Viešpaties laukiantSuvyniok liudijimo raštą, užantspauduok mokymą ir laikyk tarp mano mokinių! Nes aš pasitikiu VIEŠPAČIU, kuris slepia savo veidą nuo Jokūbo namų. Taip, aš jo lauksiu! Žiūrėkite į mane ir į mano vaikus, kuriuos VIEŠPATS man davė: mes esame ženklai ir įspėjimas Izraeliui iš Galybių VIEŠPATIES, gyvenančio ant Ziono kalno. O dabar, kada žmonės jums sakys: “Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta klausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?” Be abejo, taip kalbantieji neregės aušros! Jie pereis per kraštą niūrūs ir alkani. Nuo to jie taps pikti, keiks savo karalių ir savo dievus. Jie žvelgs į padanges, bet ten bus tik tamsa be jokios aušros, susikaupę žiūrės į žemę, bet čia bus vargas, tamsybės, nes debesys šviesos nepraleidžia.

Taikos KunigaikštisTačiau patyrusieji vargą neliks tamsoje. Kaip seniau {VIEŠPATS} buvo pažeminęs Zebuluno kraštą ir Naftalio kraštą, taip ilgainiui jis išaukštins Pajūrio vieškelį, kraštą į vakarus nuo Jordano, tautų Galilėją.

Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje
užtekėjo šviesybė.
Tu išaukštinai tą tautą,
suteikei jai didį džiaugsmą.
Tavo akivaizdoje jie džiūgauja
lyg pjūties džiaugsmu,
lyg dalydamiesi grobiu.
Nes tu sutriuškinai juos slėgusį
jungą,
jų pečius lenkusią kartį,
jų nuožmaus prievaizdo lazdą,
kaip anuomet, Midjano dieną.
Nes visi sandalai karių,
trypusių mūšio maišatyje,
visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje,
bus sudeginta, pamaitins ugnį.
Nes kūdikis mums gimė!
Sūnus duotas mums!
Jis bus mums valdovas.
Jo vardas bus
“Nuostabusis Patarėjas,
Galingasis Dievas,
Amžinasis Tėvas,
Ramybės Kunigaikštis”.
Jo viešpatavimas be ribų,
o taika begalinė.
Jis viešpataus Dovydo soste
ir valdys jo karalystę:
tvirtins ir palaikys ją
teismu ir teisumu
dabar ir per amžius.

Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!

Šiaurinės karalystės galas

Viešpats pasiuntė žodį prieš
Jokūbą, –
jis krito ant Izraelio.
Visi žmonės žino, –
Efraimas ir gyvenantys Samarijoje, –
visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi kalba:
“Plytos subiro,
bet mes statysime iš tašytų akmenų;
platanai iškirsti,
bet mes vietoj jų imsime kedrus”.
Tačiau VIEŠPATS žadina jų priešus
eiti prieš juos,
kursto jų priešininkus imtis žygių.
Aramas iš rytų pusės, o
filistinai iš vakarų
ryja Izraelį godžiais nasrais.

Dėl viso to pyktis jo neatlyžo,
jo ranka vis dar pakelta!

O tauta negrįžo prie to, kuris ją
mokė
plakdamas,
nei ieškojo Galybių VIEŠPATIES.
Taip VIEŠPATS nukirto Izraeliui
galvą ir uodegą,
palmę ir nendrę
tą pačią dieną.
Seniūnai ir kilmingieji – tai galva,
o pranašas, kuris moko melo, – uodega.
Šios tautos vadai – suvedžiotojai,
o tie, kuriuos jie veda, pasuka
klystkeliais.
Todėl Viešpats netausos jų vyrų,
neparodys pagailos jų našlėms ir našlaičiams,
nes visi jie – bedieviai ir nedorėliai,
visų burnose nešvankūs plepalai.

Dėl viso to jo pyktis neatlyžo,
jo ranka vis dar pakelta!

Nedorumas liepsnoja lyg ugnis,
rydama erškėčius ir usnis;
jis įsiliepsnoja miškų tankmėse,
paversdamas jas aukštais dūmų stulpais.
Nuo Galybių VIEŠPATIES pykčio žemė
dreba,
žmonės virsta prakurais ugniai.
Nė vienas nesigaili savo brolio,
kiekvienas ryja savo brolį.
Nors ir griebtų iš dešinės,
jie liktų alkani,
nors ir rytų iš kairės,
jie dar nepasisotintų.
Manasas ryja Efraimą,
o Efraimas Manasą.
Abu jie ryja Judą.

Dėl viso to jo pyktis neatlyžo,
jo ranka vis dar pakelta!

Vargas neteisingų įstatų leidėjams,
tiems, kurie rašo neteisėtus potvarkius,
užkirsdami skurdžiams kelią į
teismą,
varžydami vargdienių teises
mano tautoje,
paversdami našles savo grobiu
ir našlaičius – savo laimikiu.
Ką darysite bausmės dieną,
kada pražūtis ateis iš toli?
Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos
ir kur paliksite savo turtus?
Belieka tik slinkti su belaisviais
arba tysoti tarp užmuštųjų.

Dėl viso to jo pyktis neatlyžo,
jo ranka vis dar pakelta!

Vargas Asirijai –
mano pykčio spragilui,
mano įniršio lazdai!
Prieš bedievę tautą aš ją siunčiu,
prieš tautą, kuri mane pykdo, –
pavedu jai pasigrobti ir pasiplėšti,
sutrypti ją kaip gatvių purvą.
Bet jai ne tas galvoje,
ne apie tai ji mąsto širdimi.
Ji užsimojusi naikinti,
nušluoti nuo žemės daug tautų
ir sako:
“Argi mano karo vadai nėra visi
karaliai?
Ar nėra Kalno’as toks,
kaip
Karkemišas?
Ar Hamatas ne kaip Arpadas,
o Samarija ar ne kaip Damaskas?
Kaip mano ranka pasiekė
stabmeldes karalystes,
turėjusias daugiau stabų,
negu Jeruzalė ir Samarija,
kaip aš pasielgiau su
Samarija ir
jos stabais,
argi taip nepadarysiu su Jeruzale ir
josios
stabais?”

{Užbaigęs savo užmojį prieš Zioną,
Viešpats nubaus Asirijos karalių už jo širdies
puikybę ir įžūlų išdidumą.
Jis juk sako:}

“Savo rankų jėga aš tai padariau,
savo išmintimi, –
nes esu sumanus.
Nušlaviau sienas tarp tautų,
išplėšiau jų turtus,
ištrėmiau daug jų gyventojų.
Mano rankos galėjo plėšti tautų
turtus
lyg paukščių lizdą.
Kaip tas, kuris susirenka paliktus kiaušinius,
aš susirinkau visą žemę.
Nebuvo kam ginti sparnais,
niekas nepražiojo snapo, neklykė”.
Argi kirvis pūsis prieš tą,
kuris juo kerta,
argi pjūklas didžiuosis prieš tą,
kuris juo pjauna?
Nejau lazda mosuos tuo,
kuris paima ją į ranką,
nejau pagalys pakels tą,
kas nėra medis!
Todėl Dievas, Galybių VIEŠPATS,
suliesins liga jo rubuilius,
po jo garbe pakurs ugnį –
gaisro ugnį.
Izraelio Šviesa virs ugnimi,
jo Šventasis bus liepsna.
Per vieną dieną ji sudegins ir suris
jo usnis ir erškėčius.
Jo puikieji miškai ir derlingieji
sodai
bus visiškai sunaikinti, –
sutirps, kaip lydinys kad sutirpsta.
Medžių likutis jo miške
bus toks menkas,
jog net vaikas pajėgs juos suskaityti.

Tą dieną Izraelio likutis ir Jokūbo namų bėgliai nebesikliaus tąja tauta, kuri jų vos nesunaikino, bet sudės viltį į VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį. Likutis sugrįš, Jokūbo likutis sugrįš prie galingojo Dievo. Nors tavoji tauta, Izraeli, būtų tokia gausi kaip marių smiltys, jos tik likutis sugrįš. Pražūtis nuspręsta, – atplūs ji teisumo potvyniu. Taip! Dievas, Galybių VIEŠPATS, naikinte sunaikins visą kraštą. Todėl Dievas, Galybių VIEŠPATS, ir sako:

“O mano tauta, kuri gyveni Zione,
nebijok asiro, nors muša jis tave spragilu,
kelia prieš tave lazdą,
kaip kadaise darė Egiptas.
Nes tik trumpą valandėlę tetruks
manasis įniršis ant tavęs,
greit juos aš sunaikinsiu savo pykčiu”.

Tada Galybių VIEŠPATS kirs jiems botagu, kaip jis kirto Midjanui ties Orebo uola, išties savo lazdą viršum jūros, kaip jis padarė Egiptui. Tą dieną jo našta bus nuimta nuo tavo pečių, jo jungas nukeltas nuo tavo sprando.

Sancheribo įsiveržimas

Jis atžygiavo nuo Rimono,
užėmė Ajatą!
Pražygiavo pro Migroną!
Prie Michmašo paliko savo
gurguoles!
Peržygiavo per kalnų perėją:
“Geba bus mūsų nakties būstinė!”
Ramos gyventojai pastiro iš siaubo,
Gibeos, Sauliaus miesto, žmonės išbėgiojo.
Šauk visu balsu, Galimų dukra!
Įsiklausyk, Lajiša! Atsiliepk jai,
Anatote!
Ištuštėjo Madmena, Gebimų
gyventojai
gelbėdamies padus pasipustė.
Šiandien pat priešas apsistos prie
Nobo,
grūmos kumščiais Ziono kalnui,
Jeruzalės miestui!

Štai Valdovas, Galybių VIEŠPATS,
baisia jėga nublokš juos,
kaip nukirstas šakas nuo medžio.
Išdidžiausi ir aukščiausi
bus nukirsti ir pažeminti.
Miško tankynes kirvis iškirs,
ir didingieji Libano medžiai kris.

Emanuelio – Mesijo valdymas

Iš Išajo kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia:
dvasia išminties ir įžvalgos,
dvasia patarimo ir narsumo,
dvasia pažinimo ir VIEŠPATIES baimės –
jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė.
Jisai ne pagal išorę teis,
ne pagal nuogirdas spręs.
Pagal teisumą teis jis vargšus,
nešališkai išspręs krašto vargdienių
bylas.
Savo burnos rykšte nuplaks žemę,
savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui.
Teisumas bus jo juosmens diržas,
ištikimybė – jo strėnų juosta.

Tada vilkas viešės pas avį,
leopardas gulsis su ožiuku.
Veršis ir liūtukas ganysis kartu, –
juos prižiūrės mažas vaikas.
Karvė ir lokys bus kaimynai,
kartu gulės jų jaunikliai.
Liūtas ės šiaudus kaip jautis.
Kūdikis žais prie angies lindynės,
mažylis kiš ranką į gyvatės urvą.
Visame mano šventajame kalne
nebus vietos jokiai skriaudai
nei jokiai niekšybei,
nes žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo,
tarsi jūros vandenų apsemta.

Efraimo ir Judo susijungimasTą dieną Išajo šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga. Tą dieną Viešpats vėl išties ranką atsiimti savo tautos likučio, išlikusio nuo Asirijos ir Egipto, Patro, Kušo, Etiopijos, Elamo, Šinaro, Hamato ir jūros salų.

Jis duos ženklą tautoms,
surinks Izraelio tremtinius.
Judo išblaškytuosius sutelks
iš keturių pasaulio šalių.
Išgaruos Efraimo pavydas,
Judo priešai bus sunaikinti.
Efraimas nebepavydės Judui,
o Judas nebebus priešas Efraimui.
Jie petys į petį mesis ant filistinų
vakaruose,
kartu apiplėš kedemiečius.
Edomas ir Moabas bus jų valdos,
o amoniečiai – jų valdiniai.
VIEŠPATS nusausins Egipto jūros
liežuvį,
grūmos kumščiu virš Eufrato,
savo deginančiu vėju
padalys jį į septynias vagas.
Jį bus galima pereiti su sandalais.
O mano tautos likučiui,
išlikusiam nuo Asirijos,
bus vieškelis, kaip yra buvęs Izraeliui,
kai jis atėjo iš Egipto žemės.

Padėkos giesmė

Tą dieną tu sakysi:
“Dėkoju tau, VIEŠPATIE,
nors buvai įpykęs ant manęs,
savo įniršį nugręžei
ir mane paguodei.
Dievas tikrai yra mano išganymas.
Aš juo pasitikiu ir esu be baimės,
nes jis yra mano tvirtybė ir mano giesmė, –
jis buvo gelbėtojas mano!”
Džiaugdamiesi semsite vandenį iš
versmių išganingų.
Tą dieną sakysit:
“Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo
vardo!
Garsinkite tautoms jo darbus,
skelbkite, koks iškilus yra jo vardas!
Giedokite VIEŠPAČIUI šlovės giesmę,
nes jis padarė nuostabų darbą.
Težino tai visa žemė!
Krykštauk ir džiūgauk, Ziono
mieste,
nes iškilus tarp jūsų
yra Izraelio Šventasis!”

. Pranašavimai pagonių tautoms

Babilonui

Ištarmė apie Babiloną – Amozo sūnaus Izaijo regėjimas.
Ant plikos kalvos iškelkite ženklą,
garsiai šaukite jiems,
mokite jiems ranka,
tegu jie eina į Didžiūnų vartus.
Savo pašventintiems kariams
daviau įsakymą,
savo šauniuosius gynėjus – galiūnus pašaukiau,
kad įgyvendintų mano įniršį.
Įsiklausykite! Dundesys kalnuose,
tarsi plauktų minios žmonių!
Įsiklausykite! Ūžesys karalystėse, –
renkasi tautos!
Galybių VIEŠPATS rikiuoja pulkus karui!
Jie atžygiuoja iš tolimo krašto,
iš anapus akiračio, –
VIEŠPATS ir jo pykčio įrankiai –
nuniokoti visos žemės.
Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena
jau arti,
ji ateis kaip sunaikinimas iš
Visagalio.
Dėl to visų rankos svyra,
kiekviena širdis tirpsta
iš siaubo. Skausmai ir kančios juos
apims,
raitysis kaip gimdyvė.
Apstulbę vienas į kitą žvelgs,
jų veidai degs iš gėdos.
Tikrai! VIEŠPATIES diena ateina,
pilna įniršio ir degančio pykčio,
pavers kraštą tyrlaukiais,
sunaikins jame nusidėjėlius!
Nes dangaus žvaigždės ir
žvaigždynai
šviesos nebeduoda,
teka saulė užtemusi,
nebešvyti mėnulis.
Nubausiu pasaulį už jo blogį
ir nedorėlius už jų kaltę.
Sutramdysiu įžūliųjų didystę,
pažeminsiu tironų įžūlybę.
Padarysiu mariuosius retesnius nei
grynasis auksas,
žmones – retesnius negu auksas Ofyro.
Tada aš sudrebinsiu dangų, –
žemė bus išjudinta iš savo vietos
nuo Galybių VIEŠPATIES įniršio
tą jo degančio pykčio dieną.
Tada lyg gazelė, medžiotojo vejama,
kaip banda be kerdžiaus jai ganyti, –
kiekvienas atsigręš į savo tautą,
kiekvienas bėgs į savo kraštą.
Kas tik bus pagautas, bus
nudurtas, –
visi, kurie bus pagauti, kris nuo
kalavijo.
Jų kūdikiai bus sutraiškyti
jųjų
akyse,
jų namai bus išplėšti,
jų žmonos išniekintos.

Štai aš kurstau prieš juos medus, –
jiems sidabras neturi vertės,
auksu jie nesidžiaugia.
Jų lankai išguldys jaunus vyrus,
jiems kūdikių nebus gaila,
jie nepaliks gyvų vaikų.
Babilonas, karalysčių pažiba,
kaldėjų šlovė ir pasididžiavimas,
bus Dievo sunaikintas
kaip Sodoma ir Gomora.
Niekas jame nebeįsikurs,
niekas jame nebegyvens per kartų
kartas.
Ten joks arabas neskleis palapinės,
ten piemenys neguldys savo kaimenių.
Vien dykumų žvėrys ten gulsis,
namai bus pilni pelėdų.
Ten veisis stručiai,
ten šokinės satyrai.
Dykumų žvėrys stūgaus jo rūmuose,
šakalai kauks jo puošniose menėse.
Jo valanda jau čia pat,
jo dienos jau suskaitytos.

Babilonijos karalius Kai VIEŠPATS pasigailės Jokūbo, – jis vėl išsirinks Izraelį ir juos apgyvendins jų pačių žemėje. Tada prie jų dėsis svetimšaliai ir glausis prie Jokūbo namų. Izraelis juos pasiims, parsives į savo tėviškę ir turės juos kaip vergus ir verges VIEŠPATIES žemėje, – paims į nelaisvę tuos, kurie juos laikė belaisviais, valdys savo engėjus. Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurią kentei, tada tu užtrauksi patyčių iš Babilonijos karaliaus giesmę:

Tai priėjo liepto galą engėjas!
Tai jo įnirtis nutilo!
VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą,
tironų skeptrą,
kuris pliekė žmones įtūžęs
be
perstojo,
smaugė tautas žiauria priespauda.
Visa žemė ramiai ilsisi,
linksmai valiuoja.
Dėl tavo likimo džiūgauja
net kiparisai ir Libano kedrai:
“Nuo tada, kai buvai paguldytas,
nesikėsina niekas mūsų kirsti”.

Šeolas po žeme ruošias tave
priimti, –
pabudina šešėlius visų žemės
valdovų tavęs pasveikinti
ir pakildina nuo sostų visų tautų karalius.
Visi prabyla ir sako tau:
“Dabar esi bejėgis, kaip ir mes!
Tu esi toks pat, kaip mes!
Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika
nugramzdinta į Šeolą.
Tavo guolis yra lervos,
o tavo apklotas – kirmėlės”.

Tai nupuolei iš dangaus,
Aušrini, aušros sūnau!
Kaip tave sukniubdė ant žemės, –
tave, kuris išguldei tautas!

Kadaise manei savo širdyje:
“Užlipsiu į dangų,
viršum Dievo žvaigždžių
iškelsiu savo sostą.
Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai,
pačiuose Šiaurės pakraščiuose.
Užlipsiu ant aukščiausių debesų, –
prilygsiu Aukščiausiajam!”

Bet buvai nugramzdintas žemyn
į Šeolą –
į patį Duobės dugną.
Visi, kai tik pamatys tave, sutriks, –
žvelgs į tave ir klaus:
“Nejaugi čia tasai žmogus,
kurs sudrebino žemę,
sunaikino karalystes?
Kurs pasaulį pavertė dykuma,
miestus išgriovė,
savo belaisviams niekuomet
neatvėrė kalėjimo vartų?
Visi tautų karaliai guli garbingai,
kiekvienas savo kape.
O tu neturi kapo,
tavo lavonas išmestas pūti, –
užverstas kūnais kareivių, kritusių
mūšyje,
įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.
Kadangi nusiaubei savo kraštą
ir žudei savuosius žmones,
tu nebūsi palaidotas kaip kiti
karaliai!
Per amžius tenebūna minimi
nedorėlio palikuonys!
Ruoškitės išžudyti jo sūnus
už tėvo kaltes,
kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės, –
nepristatytų pasaulyje miestų!

Pakilsiu prieš juos, – kalba Galybių VIEŠPATS, – sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, – ir vaikus, ir palikuonis, – kalba VIEŠPATS! Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota, – kalba Galybių VIEŠPATS!

Asirijai

Galybių VIEŠPATS prisiekė,
sakydamas:
“Ką sumaniau, tas ir bus,
ką nusprendžiau, tas ir įvyks.
Sutriuškinsiu Asiriją savajame krašte,
sutrypsiu ją savo kalnuose.
Tada jos jungas nukris nuo jų,
našta – nuo jų pečių”.
Tai yra užmojis, pateiktas
visai žemei,
tai yra ranka, pakelta
prieš visas tautas.
Ką Galybių VIEŠPATS nusprendė,
kas galės panaikinti?
Kai jo ranka pakelta,
kas galės ją atitraukti?

Filistijai

Tais metais, kai mirė karalius
Ahazas,
buvo pateikta ši ištarmė:
Filistijos gyventojai,
jus plakęs vėzdas yra sulaužytas,
bet jums nėra dėl ko džiūgauti.
Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs
dar piktesnė angis –
jo palikuonis skrajojantis slibinas!
Vargšai ras mano ganyklose
sau peną,
saugią užeigą ras vargšai,
bet tavo palikuonis išmarinsiu badu, –
badas sunaikins net patį tavo likutį.
Vaitokite, vartai! Šaukis pagalbos,
mieste!
Drebėk, visa Filistijos žeme!
Nes iš šiaurės atkyla dūmai, –
jo gretose nerasi atsilikusio kario.

O kokį atsakymą gaus tos tautos
pasiuntiniai?
“Zionas – VIEŠPATIES įkurtas,
jame randa prieglobstį jo tautos varguoliai”.

Moabui

Ištarmė apie Moabą:
Ai, tą naktį, kai Aro miestas
buvo apiplėštas,
Moabas buvo sunaikintas;
ai, tą naktį, kai Kiro miestas buvo apiplėštas,
Moabas buvo sunaikintas.
Dibono gyventojai lipa verkti į
kalvos šventovę.
Moabo žmonės klykia iš širdgėlos
dėl Nebo ir Madebos likimo.
Visų galvos plikos,
visų barzdos nukirptos.
Žmonės gatvėse vilki ašutinę,
dejuoja ir verkia, –
ant stogų ir aikštėse
visi plūsta ašaromis.
Hešbonas ir Elealė šaukiasi pagalbos,
jų šauksmas girdėti net Jahaze.
Dėl to net Moabo kareiviai virto bailiais, –
jų drąsa dingo.
Mano širdis verkia dėl Moabo!
Jo bėgliai pasiekia net Zoarą {Eglat-Šelišiją},
vieni Luhito keliu lipa verkdami,
kiti ant kelio į Horonajimus klykia iš sielvarto.
Ai, Nimrimų vandenys
tyrlaukiais virto!
Pievos išdžiūvusios,
žolė nuvytusi, nebėra jokios žalumos.
Todėl žmonės savo labą gabena,
visą susikrautą turtą
gabena į kitą Gluosnių sausvagės pusę.
Ai, visame Moabo krašte
girdėti klyksmo aidai!
Lig pat Eglajimų miesto tas
verksmas,
net lig Beer-Elimų miesto tas
dejavimas.
Ai, krauju plūsta Dimono vandenys!
Bet aš užleisiu dar didesnį negandą ant
Dimono:
Liūtus ant bėglių iš Moabo
ir ant pasiliekančiųjų krašte!

Siųskite ėriukų krašto valdovui
iš Selos dykumoje į

Ziono dukters kalną.
Moabo dukterys būriuojasi prie
Arnono brastų
kaip išbaidyti paukščiai,
kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo.
“Duoki patarimą, užjauski:
Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktis
vidurdienio karštyje, –
suteik pastogę benamiams,
neišduoki pabėgėlių.
Tegyvena Moabo benamiai
pas
tave,
būk jiems prieglobstis nuo grobiko”.

Kai pasibaigs siautėjimas,
liausis plėšimas
ir niokotojai pasitrauks iš krašto,
tada sostas bus saugus dėl
ištikimos meilės
{Dovydo palapinėje}.
Jame sėdės ištikimas teisėjas,
ieškąs teisingumo
ir stropus vykdydamas teisumą.
Prisiklausėme apie Moabo
išdidumą, –
kaip be saiko buvo išdidus, –
apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą.
Tai tiktai tušti plepalai!

Terauda Moabo žmonės Moabo, –
terauda visas kraštas!
Kir-Hareseto razinų plokštainių
jie liūdi, širdgėlos apimti.
Hešbono atšlaičių vynuogynai,
Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti,
nors jų raudonos kekės kadaise
ir nugirdė tautų viešpačius,
nors kadaise jie ir buvo nusiraizgę
iki pat Jazerio ir driekėsi per dykumą,
nors kadaise jų šakos ir plėtojos,
ir nusidriekė anapus jūros.
Todėl verkiu Sibmos vynmedžių,
lygiai kaip verkiu Jazerio.
Laistau tave ašaromis, Hešbone ir Elealėje,
nes tavuosius vasaros vaisius ir pjūtį
užgožė kovos šūkiai.
Iš sodų
prapuolė džiaugsmas ir linksmybė,
vynuogynuose
nebėra dainų ir smagaus klegesio,
vyno spaudyklose
nėra kam traiškyti kekių, –
nutilo vynuogių rinkėjų garsai.
Todėl dėl Moabo
mano širdis rauda tarsi lyra,
aš dejuoju dėl Kir-Hareseto.

Kai Moabo žmonės pavargs savo kauburių šventovėse, jie eis į savo šventyklą melstis. Bet iš to nebus jiems jokios naudos.

Šis yra žodis, kurį anksčiau yra ištaręs VIEŠPATS Moabui. Dabar VIEŠPATS sako: “Per trejus metus, kaip samdinys skaičiuoja laiką, Moabo didybė bus nužeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis – menkas ir silpnas”.

Damaskui

Ištarmė Damaskui:
Tikėk manimi, Damaskas
liausis buvęs miestas, –
jis virs griuvėsiais.
Aroerio miestai bus ištuštėję, –
priklausys jie kaimenėms,
ten jos ramiai gulinės,
nebus kam jų baidyti.
Efraimas praras savo tvirtoves,
o Damaskas – karalystę.
Aramo likutis turės tą pačią didybę,
kaip ir izraeliečiai, –
tai Galybių VIEŠPATIES žodis!
Tą dieną
Jokūbo didybė sunyks,
jo apkūnumas bus suliesintas.
Tarsi tik glėbys šiaudų pjovėjui,
kai jis ims pjūties metu dirvos derlių
ar kai bus renkamos varpos Refajimų
slėnyje.
Iš jo liks tik parinkos!
Panašiai kaip raškant alyvmedį,
užsilieka dvi ar trys alyvos pačioje viršūnėje,
keturios ar penkios žemiau ant šakų, –
tai žodis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo.

Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį. Jie nebežvelgs į aukurus, savo rankų darbus, nebesikliaus tuo, ką jų pirštai padarė šventaisiais stulpais ar smilkalų aukurais.

Tą dieną jų galingieji miestai bus tušti, kaip miestai, kuriuos paliko amoriečiai ir hivitai, pabūgę izraeliečių. Nusiaubti bus visi!

Nes pamiršai Dievą, kuris tave
gelbsti,
neatsimeni Uolos, savo priebėgos.
Todėl veiski, jeigu nori, šventuosius
sodus
ir sodink juose svetimų vynuogių atžalas!
Nors ir užaugintum jas tą pačią
dieną,
kai sodinai,
ir padarytum, kad kitą rytą
tavo daigai pražystų,
derlius pradings baisios nelaimės ir
tikros pražūties dieną.

Ai, koks ūžmas nesuskaitomų
tautų,
jų šniokštimas tarsi marių mūša!
Triukšmauja, ūžia tautos kaip
galingos bangos –
toks ūžmas tautų!
{Nerimsta, ūžia tautos, kaip
šėlstantis potvynis},
bet VIEŠPATS pagrūmos joms, ir visos išlakstys,
išsklaidytos bus, kaip išsklaido vėjas šapus kalnuose,
kaip dulkių verpetą nuneša vėtra.
Koks klaikas vakare!
Nors
rytas dar neišaušo –
jo jau nėra!
Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia,
toks likimas tų, kurie mus plėšia.

Ai, dūzgiančių vabzdžių žeme anapus Kušo
upių,
siunčianti pasiuntinius per jūrą,
papiruso laivais per vandenis!
Keliaukite atgal, eiklieji pasiuntiniai,
pas žmones aukštaūgius ir švelniaodžius,
pas gentį, kurios bijoma arti ir toli,
pas stiprią ir pergalingą tautą,
kurios valdas vagoja upės.
Visi jūs, kurie esate pasaulyje,
visi žemės gyventojai,
kai ženklas bus iškeltas ant kalno, –
žiūrėkite!
Kai sugaus ragas, –
klausykite!
Nes taip man kalbėjo VIEŠPATS:
“Aš stebėsiu iš savojo būsto ramus,
kaip kaitra saulės blizgesyje,
tarsi rasos garai pjūties kaitroje.
Dar prieš vynuogių rinkimą,
žiedams nužydėjus
ir vynuogių kekėms ėmus sirpti,
jis genekliu apgenės šakeles
ir nugenėtas metūges šalin numes.
Visi jie bus palikti plėšrūnams
kalnų
paukščiams
ir laukų žvėrims.
Plėšrūnai paukščiai maitinsis jais vasarą,
o žiemą – laukų žvėrys”.

Tuomet Galybių VIEŠPAČIUI tauta žmonių, aukštaūgių ir švelniaodžių, gentis, kurios bijomasi arti ir toli, stiprioji ir pergalingoji tauta, kurios kraštą vagoja upės, atneš dovanų į Ziono kalną, – vietą, kurioje būna Galybių VIEŠPATIES vardas.

Ištarmė Egiptui: Štai! VIEŠPATS, keliaudamas
ant greito debesies,
ateina į Egiptą.
Egipto stabai dreba prieš jį,
apmiršta širdis krūtinėje egiptiečiams.
Sukelsiu egiptiečius aš prieš
egiptiečius, –
jie stos į kovą viens prieš kitą:
brolis prieš brolį, kaimynas prieš kaimyną,
miestas prieš miestą, karalystė prieš karalystę.
Blėsta drąsa egiptiečių širdyse, –
jų planus aš paversiu niekais.
Jie kreipsis į stabus ir kerėtojus,
prišaukiančius mirusiųjų vėles
ir buriančius žmogui ateitį.
Egiptą atiduosiu į rankas nuožmaus
valdovo,
žiaurus karalius jiems viešpataus, –
žodis Valdovo, Galybių VIEŠPATIES.
Jūros vandenys nuseks, išdžius
nuslūgęs Nilas.
Dvoks jo kanalai, Egipto upės
nuseks ir išdžius.
Nuvys nendrės ir meldai,
liūnsargės Nilo pakrantėse,
pasėliai laukuose palei Nilą –
viskas nudžius, pakils su vėjais ir išnyks.
Dejuos ir aimanuos žvejai, –
visi, kas merkia meškerę į Nilą,
ir kas meta vandenin tinklus,
vilties netekę skųsis.
Ir linų apdirbėjai bus nevilties
pagauti,
linų plūkėjos ir audėjai iš liūdesio
pabals.
Audėjai bus sužlugdyti,
visi samdiniai prislėgti.

Tikri pakvaišėliai – tie Zoano
valdovai!
Išmintingiausieji faraono patarėjai
duoda kvailą patarimą.
Kaip drįstate sakyti faraonui:
“Aš – sūnus išminčių,
aš – sūnus senovės karalių”?
Kur jie? Kur tie tavieji išminčiai?
Tepasako jie tau, kad žinotumėte,
ką Galybių VIEŠPATS Egiptui yra lėmęs.
Zoano valdovai tapo pakvaišėliais,
Nofo {Memfio} valdovai patys
save prigavo.
Klanų vadai nuvedė Egiptą į klystkelius.
VIEŠPATS juos apkvaišino
svaigulio dvasia, –
jie padarys, kad Egiptas šlitinės
savo žygiuose,
kaip girtas šlitinėja savo vėmaluose.
Egipte nebus ką daryti
nei galvai, nei uodegai,
nei palmei, nei nendrei.

Tą dieną egiptiečiai bus kaip moterys, drebės iš baimės, kai Galybių VIEŠPATS pakels ranką prieš juos. Ir Judo kraštas žadins egiptiečiams siaubą. Kada tik jie prisimins Judą, sudrebės iš baimės dėl užmojo, kurį Galybių VIEŠPATS bus jiems sumanęs.

Tą dieną Egipto krašte bus penki miestai, kurie kalbės Kanaano kalba ir prisieks Galybių VIEŠPATIES vardu. Vienas jų vadinsis Saulės miestas.

Tą dieną Egipto krašto viduryje stovės aukuras Galybių VIEŠPAČIUI, o prie krašto sienų akmens stulpas VIEŠPAČIUI. Tai bus ženklas ir liudijimas Galybių VIEŠPAČIUI, kai jie šauksis VIEŠPATIES prieš savo engėjus, kad atsiųstų jiems gelbėtoją ir gynėją jų išvaduoti. VIEŠPATS apsireikš Egipte, ir egiptiečiai pripažins VIEŠPATĮ tą dieną. Jie tarnaus {jam} kruvinosiomis aukomis bei atnašomis, duos įžadus VIEŠPAČIUI ir juos vykdys. Tada, nors VIEŠPATS ir bus smarkiai nuplakęs Egiptą, jį pagydys. Egiptiečiai kreipsis į VIEŠPATĮ, jis išgirs jų maldas ir juos pagydys.

Tą dieną iš Egipto į Asiriją eis vieškelis, – asirai juo į Egiptą, o egiptiečiai į Asiriją keliaus. Tada egiptiečiai su asirais drauge garbins {VIEŠPATĮ}.

Tą dieną Izraelis bus su Egiptu ir Asirija kaip trečioji šalis, – palaima žemėje, nes ją Galybių VIEŠPATS laimina, sakydamas: “Tebūna palaiminta tauta manoji – Egiptas ir manųjų rankų darbas – Asirija, ir manasis paveldas – Izraelis”.

Egipto ir Etiopijos nelaisvė Buvo metai, kai Tartanas atžygiavo į Ašdodą, pasiųstas Asirijos karaliaus Sargono, užpuolė Ašdodą ir jį užėmė. Pirma VIEŠPATS buvo kalbėjęs Izaijui, Amozo sūnui: “Eik, nusijuosk ašutinę nuo juosmens ir nusiauk sandalus nuo kojų”. Taip jis ir padarė, – vaikščiojo nuogas ir basas. Dabar tarė VIEŠPATS: “Tai yra ženklas ir įspėjimas Egiptui ir Kušui. Kaip mano tarnas Izaijas trejus metus vaikščiojo nuogas ir basas, lygiai taip Asirijos karalius varys belaisvius iš Egipto ir tremtinius iš Kušo, jaunus ir senus, – nuogus, basus, plikais užpakaliais – Egipto gėdai!” Tada jūs patirsite išgąstį ir gėdą dėl Kušo, į kurį buvote sudėję viltis, ir dėl Egipto, kuriuo didžiavotės. Tą dieną šio pajūrio gyventojai sakys: “Žiūrėkite, kas atsitiko tiems, kuriais pasitikėjome ir pas kuriuos bėgome, ieškodami išgelbėjimo nuo Asirijos karaliaus! Kaip išsigelbėti dabar?”

Babilono žlugimas

Ištarmė tyrams prie jūros:
Kaip vėtros, šėlstančios Negebe,
taip negandos atūžia iš dykumos,
iš klaiko krašto.
Rūstus regėjimas buvo man duotas:
išdavikas išduoda, niokotojas niokoja.
“Pakilk, Elame!
Pirmyn, Medija! Pradėk apsiaustį!
Vaitojimams aš galą padarysiu!”
Dėl to man dreba strėnos,
sopuliai surėmė mane,
kaip gimdyvę skausmai suremia mane.
Esu taip sukrėstas,
kad girdėti nebegaliu,
taip pritrenktas,
kad matyti nebegaliu.
Mano širdis virpa, mane drebulys
krečia.
Sutemų vėsumas, kurio
troškau – man kraupus.
Stalas padengtas, kilimai pakloti.
Jie valgo, jie geria…
“Kelkitės, vadai! Patepkite aliejumi skydus!”

Šitaip kalbėjo Viešpats man:
“Eik, pastatyk sargybinį.
Tegu, ką mato, praneša”.
Kada vežimą pamatys jis,
pakinkytą pora žirgų,
raitelius ant asilų ar raitelius ant kuprių,
nenuleidžia akių, testebi atidžiai”.
Ir sargybinis ėmė šaukti: “Viešpatie!
Stoviu sargybos bokšte visą dieną,
sargyboje praleidžiu naktį po
nakties…
Štai atskuba dabar – vyras vežime,
pakinkytame pora žirgų,
Girdėti šauksmas: ‘Krito, krito Babilonas!
Ant žemės guli sudaužytos statulos jų dievų!'”

Manoji tauta, buvai iškulta
ir išvėtyta mano kluono laite!
Ką girdėjau iš Galybių VIEŠPATIES, Izraelio
Dievo,
tą ir paskelbiau jums.

Edomas

Ištarmė Dumui {Edomui}:
Iš Seiro šaukia man:
“Sarge, kiek ilgai dar truks naktis?
Sarge, kiek ilgai dar truks naktis?”
Sargas atsiliepia:
“Ateina rytas, ateina ir naktis.
Jei norite paklausti, klauskite.
Ateikite vėl!”

Arabija

Ištarmė Arabijai:
Brūzgyne, klajoklių žemėje, nakvokite,
dedaniečių karavanai.
Sutikite ištroškusius su vandeniu;
su duona pasitikite bėgančius,
Temos šalies gyventojai.
Nuo kalavijų bėga jie, nuo
išgaląsto kalavijo;
nuo įtempto lanko, nuo karo
pavojų.

Mat šitaip pasakė Viešpats man: “Dar metai, – metai samdinio vieneri, – ir visa Kedaro šlovė prieis liepto galą. Mažai beliks šauniųjų kilpininkų jo”. Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas.

Jeruzalė

Ištarmė apie Regėjimo slėnį:
Kas gi tau atsitiko,
kad visas sulipai tu ant stogų,
triukšmingasis, gyvasis,
netveriąs džiaugsmu mieste?
Tavo žuvusieji ne kalavijo nukirsti,
ne kritę kovoje.
Tavo vadai visi būriu pasitraukė,
pabėgo toli;
Visi likusieji nelaisvėn buvo paimti, –
nepaleidę nė strėlės, paimti nelaisvėn.
Todėl aš sakau:
“Palikite mane, kad galėčiau raudoti, –
nebrukite man paguodos dėl žūties mano
tautos dukters”.

Šis yra klaiko, pralaimėjimo ir
sąmyšio metas
Regėjimo slėnyje, –
jis iš Dievo, Galybių VIEŠPATIES.
Sienos mūsų miesto pralaužtos,
pagalbos šauksmai aidi tarp kalvų.
Elamas griebiasi strėlinių,
Aramas kinko žirgus, ir
Kiras iš įmautės skydus traukiasi.
Derlingieji tavo slėniai pilni
vežimų,
prieš tavo vartus išrikiuoti raiteliai, –
Judo gynyba pralaužta.

Tą dieną patikrinote ginklus Miško rūmų sandėlyje, pamatėte, kiek daug plyšių yra Dovydo miesto sienose, ir sutelkėte žemutinio tvenkinio vandenis. Tada jūs, apžiūrėję namus Jeruzalėje, nugriovėte kai kuriuos iš jų miesto sienoms lopyti ir miesto viduje vandens saugyklą įtaisėte senojo tvenkinio vandeniui telkti. Bet jūs nekreipėte dėmesio į miesto Statytoją nei paisėte to, kuris jį seniai pastatė.

Tą dieną Dievas, Galybių
VIEŠPATS, kreipėsi į jus,
šaukdamas verkti ir liūdėti,
galvas nusiskusti ir ašutinę vilkėti.
Bet štai! Linksmybė ir džiaugsmas, –
jaučius skerdžiate ir avis pjaunate,
valgote mėsą ir geriate vyną:
“Valgykim ir gerkim, nes rytoj mirsime!”
Paties Galybių VIEŠPATIES
apreikšta man:
“Šita kaltė lig mirties nebus jiems atleista!”
Šis yra žodis Dievo, Galybių
VIEŠPATIES.

Šebna ir Eljakimas

Dievas, Galybių VIEŠPATS, tarė:
“Kelkis, eik pas aną pareigūną,
pas Šebną, rūmų prievaizdą,
kuris iškirsdino sau kapą aukštai,
uoloje būstą išsiskobė, ir jam sakyk:
‘Ką tu čia darai ir kas tu esi,
kad kapą čia sau išsikirsdinai?’
VIEŠPATS nusvies tave greitai
žemyn,
marusis žmogau!
Jis suspaus tave į gniužulą,
į gniūžtę suvynios tave
ir tarsi kamuolį nusvies į platų kraštą,
kad ten pražūtum, –
tu ir vežimai, kuriais didžiuojiesi,
tavo valdovo namų gėdai!
Išvarysiu tave iš užimamos vietos,
atleisiu tave iš tarnybos.
Tą dieną pasišauksiu savo tarną
Eljakimą, Hilkijo sūnų,
apvilksiu jį tavo drabužiais,
apjuosiu tavąja juosta,
į jo rankas perduosiu tavo valdžią,
idant jis būtų
lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo
namams.
Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų
raktą:
kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti,
kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti.
Tvirton vieton įkalsiu jį lyg stulpą,
kad būtų garbės krėslas visai savo šeimai.
Ant jo pakibs visa jo šeimos garbė,
pakibs ant jo palikuonys ir
giminės, –
karos jie, kaip ant stulpo kad karo visokie
indai –
mažučiai, puošnios taurės ir prasti ąsočiai.
Tą dieną, – sako Galybių
VIEŠPATS, – į tvirtą vietą
įkaltasis stulpas neišlaikys. Jis pasvirs ir
pargrius, – subyrės visa ant jo karojusi našta.
VIEŠPATS taip pasakė!

Tyras ir Sidonas

Ištarmė Tyrui:
Taršišo laivai, vaitokite,
nes jūsų uostas sugriautas!
Tą žinią gavo jie iš Kitimų krašto grįždami.
Nutilkite, pajūrio gyventojai,
jūs – Sidono pirkliai,
kurių įgaliotiniai perplaukė jūrą
ir skrodė vandenis plačius.
Jums pajamas davė Nilo pjūties derlius –
Šihoro grūdai, –
pardavinėjote juos tautoms.
Susigėsk, Sidone, tvirtove jūroje,
nes jūra sako: “Aš nesiraičiau iš skausmo, –
negimdžiau, sūnų neauginau, dukrų
neauklėjau”.
Net egiptiečiai, išgirdę apie
Tyro likimą,
bus baimės pritrenkti.
Vaitokite iš širdgėlos, pajūrio
gyventojai!
Kelkitės į Taršišą!
Ar tai jūsų puikusis miestas,
senų senovėje įkurtas?
Ar tai tas,
kurio kojos vedė jį į tolimas šalis
įkurti savo nausėdijų?
Kas šitaip lėmė Tyrui, dalintojui
karūnų,
kurio pirkliai yra kaip valdovai,
o verteivos – kaip žemės didžiūnai?
Galybių VIEŠPATS lėmė,
kad būtų sugėdintas visas jo išpuikimas,
nužemintas visų žemės didžiūnų išdidumas.
Plauk į savąjį kraštą, Taršišo laive, –
tau uosto nebėra.
Savo ranką VIEŠPATS ištiesė
virš marių,
išgąsdino karalystes ir paliepė,
kad būtų sugriautos Kanaano
tvirtovės.
Ir jis tarė: “Nebedžiūgausi daugiau,
mergele, Sidono dukra, esi patekusi
priespaudon.
Nors pakiltum ir nukeliautum į Kitimų kraštą,
ir ten tu neturėsi ramybės.
{Kaldėja – ne Asirija buvo ta tauta,
kuri užsimojo
Sidoną paversti dykumos žvėrių buveine. Kaldėjai
statydinosi apsiausties bokštus, nugriovė Tyro
rūmus ir miestą pavertė griuvėsiais.}

Taršišo laivai, vaitokite,
nes jūsų uostas yra sunaikintas!

Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų, – kiek karaliaus amžius tveria. Pasibaigus septyniasdešimčiai metų, su Tyru bus, kaip giesmėje giedama apie patvirkėlę:

Imk arfą, valkiokis po miestą,
kekše užmiršta!
Gražiai skambink, išdainuok
visas savo dainas,
kad jie tave galėtų prisiminti.

Ateityje, po septyniasdešimties metų, VIEŠPATS aplankys Tyrą. Šis vėlei imsis kekšės amato ir su visomis žemės karalystėmis ištvirkaus. Bet jo prekės ir kekšės uždarbis priklausys VIEŠPAČIUI kaip šventos atnašos. Jos nebus kraunamos į sandėlius ar taupomos, bet bus duodamos tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES artumoje, kad jie turėtų sočiai pavalgyti ir puošniai apsirengti.

. Izaijo apokalipsė

Pasaulio nuniokojimas: likutis išlieka

Štai VIEŠPATS niokoja žemę ir daro
ją dyką,
apverčia aukštyn kojomis,
išblaško jos gyventojus.
Ir bus kaip prastuoliui, taip ir

kunigui,
kaip tarnui, taip ir šeimininkui,
kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui,
tarnaitei, kaip ir jos šeimininkei,
kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui,
kaip skolintojui, taip ir skolininkui.
Žemė bus siaubte nusiaubta ir
niokote nuniokota,
nes taip VIEŠPATS yra ištaręs.
Kraštas liūdi ir vysta,
pasaulis nuleido galvą ir nyksta, –
rinktiniai tautos žmonės krenta prapultin.
Žemė suteršta jos gyventojų,
nes jie nesilaikė įstatymų,
pažeidė įstatus,
sulaužė amžinąją Sandorą.
Dėl to ryja žemę prakeiksmas,
jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes.
Dėl to jie bąla iš baimės, –
gyvų žmonių liks tik nedaugelis.
Vynmedžiai vysta, jauno vyno
trūksta,
kam džiūgavo širdis, dabar dūsauja.
Paliovė būgnų dundesys smagus,
nusčiuvo lėbautojų triukšmas,
neskamba žavioji arfa.
Nutilo dainos linksmosios prie vyno;
girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu.
Sąmyšio miestas – griuvėsiai,
namų durys visur užsklęstos,
kad į vidų kas neįeitų.
Rėkaujama gatvėse,
kad
nebėra vyno;
džiaugsmas dingo, linksmumas kraštą paliko.
Iš miesto liko vien krūva griuvėsių;
jo vartai išgriauti ir apleisti.
Visur žemėje ir tarp tautų yra taip,
kaip su alyvmedžiu alyvų derlių nukrėtus,

kaip su parinkomis vynuogių
derlių nuėmus.

Šitie pakelia balsą,
džiugiai skelbia VIEŠPATIES didybę.
Iš vakarų jie krykštauja,
rytuose jie džiūgauja,
pamariuose jie šlovina vardą
VIEŠPATIES, Izraelio Dievo.
Nuo žemės pakraščių mes girdime
juos giedant:
“Tebūna šlovė Teisiajam!”
Bet aš tariau: “Galas man! Galas man!
Ai, vargas man!
Išdavikai nesiliauja išdavinėti.
Klasta išdavikai išdavė!
Klaikas, duobė, pinklės laukia jūsų,
žemės gyventojai!
Kas nuo siaubo bėgs, duobėn įpuls;
kas iš duobės išlips, į pinkles įsipainios,
nes dangaus langai aukštai bus atidaryti,
ir žemės pamatai sudrebės.
Žemė aižės ir suskils,
žemė plyš ir šokinės,
žemė siūbuote siūbuos.
Žemė kaip girta svyruos,
sverdės kaip sargo pašiūrė.
Jos nuodėmės ją slegia,
parpuls po jų našta
ir nepajėgs atsikelti”.
Tą dieną VIEŠPATS nubaus galybes
dangaus skliaute,
o žemėje – žemės karalius.
Jie bus į krūvą suvaryti,
tarsi belaisviai duobėje.
Kalėjiman jie bus uždaryti,
po ilgo laiko bausmę gaus.
Tada mėnulis paraus, saulė susigės,
nes Galybių VIEŠPATS
ant Ziono kalno ir Jeruzalėje
viešpataus
šlovingas tarp savo seniūnų.

VIEŠPATIE, tu – mano Dievas,
garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą,
nes tu įvykdei nuostabius užmojus, –
visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai,
ką prieš amžius nutarei.
Miestus pavertei akmenų krūvomis,
jų tvirtoves – griuvėsiais.
Nedorėlių rūmai jau ne miestas,
niekuomet jie nebus atstatyti.
Šlovins tave dėl to galingos
tautos žmonės,
prieš tave drebės miestai
žiauriųjų tautų.
Silpnieji ir bejėgiai bėgo
prie
tavęs, –
prieglauda vargšams varge tu
buvai, –
pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros.
Nors žiauriųjų siautulys yra kaip žiemos liūtis,
tu, kaip kaitra sausros metu,
nutildai nedorėlių triukšmą;
kaip debesies šešėlis kaitrą švelnina,
taip tu nutildai žiauriųjų pergalės
šauksmus.
Galybių VIEŠPATS surengs šiame
kalne visoms tautoms
puotą su skaniausiais valgiais,
puotą su rinktiniais vynais, –
pokylį su gardumynais
ir grynais, geriausiais vynais.
Šiame kalne jis nukels tą šydą,
kuris dengia visas gimines,
tą nuometą, kuris gobia visas tautas.
Jis visiems laikams sunaikins mirtį.
Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų
veidų.
Savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje.
Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo VIEŠPATS!
Tą dieną bus sakoma:
“Štai šis yra mūsų Dievas!
Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo!
Šis yra VIEŠPATS, juo mes pasitikėjome!
Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus
išganė!”
VIEŠPATIES ranka ant šio kalno
ilsėsis,
bet Moabas bus vietoje sumintas
kaip šiaudai į liūną.
Išskės jis savo rankas Moabe,
kaip plaukikas skečia rankas
plaukti, ir
kiekvienu savo rankų mostu jo puikybę mažins.
Tvirtovę su aukštais mūrais jis
nugriaus,
su žeme sulygins, dulkėmis pavers.

Tą dieną Judo šalyje ši giesmė bus giedama:
“Tvirtas mūsų miestas!
Mūsų apsaugai pastatė jis mūrus ir pylimą!
Atverkite vartus, teįeina tauta
teisioji, –
ta, kuri yra ištikima.
Nesvyruojantiems duodi ramybę,
teiki jiems gerovę,
nes jie tavim pasitiki”.

Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais,
nes VIEŠPATS – amžiais tverianti Uola!
Jis nuverčia galiūnus iš aukštybių,
sugriauna saugų miestą, –
sulygina su žeme, paverčia dulkėmis.
Trypia jį kojos, –
kojos beturčių, kojos varguolių.
Takas teisiojo be duobių,
teisiajam tu padarai lygų kelią.
Taip! Tavo teismų takuose,
VIEŠPATIE,
mes tavęs laukiame.
Tavo vardą minėti ir tavo mokymo laikytis –
vienatinis mūsų troškimas.
Ilgiuosi tavęs naktimis,
net rytą mano dvasia dėl tavęs budi,
nes kai tavo teismai žemėje vyksta,
pasaulio gyventojai teisumą pažįsta.
Nors ir elgiamasi gailestingai su
nedorėliu,
tačiau teisumo jis neišmoksta,
dorumo šalyje daro jis darbus nedorus,
VIEŠPATIES didybės nemato.
VIEŠPATIE, ranka tavoji pakelta,
bet jie to nemato.
Tesusigėsta, kai mato tavo uolumą savo tautos
labui, –
ugnis, tavo priešams paruošta, juos tepraryja.
VIEŠPATIE, tu skiri mums gerovę, –
nes juk tu atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!
VIEŠPATIE, mūsų Dieve,
kiti valdovai, be tavęs, yra mus valdę,
bet mes vien tavo vardą atsimename.
Jie – mirę, niekuomet neatgis,
jie – šešėliai, niekuomet neprisikels,
nes nubaudei juos, –
sunaikinai ir bet kokį jų atminimą
išdildei.
Padidinai tu savo tautą, VIEŠPATIE,
pagausinai tautą savo paties šlovei,
į visas puses krašto ribas praplatinai.
VIEŠPATIE, savo nelaimėje ieškojo
jie tavęs,
iš skausmo šaukė, kai buvo
baudžiami.
Kaip moteris nėščia, artėjant
gimdymui,
iš skausmo raitosi ir šaukia,
tokie, VIEŠPATIE, mes buvom prieš tave.
Mes buvome nėšti, raitėmės
skausmuos,
tačiau pagimdėm vėją, –
išgelbėjimo žemei neatnešėm,
nė vienas negimsta gyventi
pasaulyje.
Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų
prisikels,
nes tavo rasa – rasa švytinti šviesa,
todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos.
Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo visi,
kurie gulite dulkėse!

Kelkis, tauta manoji, eiki į savo
kambarius
ir užsklęsk paskui save duris.
Valandėlę patūnok, kol pyktis praeis.
Žiūrėk, VIEŠPATS ateina iš savo
būsto
bausti žemės gyventojų už jų kaltes.
Žemė atidengs kraują,
kuris buvo ant jos išlietas,
ir savo užmuštųjų nebeslėps.

Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje.

Tą dieną giedokite giesmę apie
šaunų vynuogyną!
Aš, VIEŠPATS, jį prižiūriu ir
nuolatos palaistau,
kad jam kas žalos nepadarytų,
saugau jį naktį ir dieną.
Pykčio mano širdy nebėra.
Bet jei pasirodytų jame erškėčių ir dagių,
aš pakilčiau prieš juos, sudeginčiau juos kartu.
O jei užuovėjos jis pas mane
ieškos?
Tedaro taiką su manimi!
Taip! Taiką tedaro su manimi!
Ateityje Jokūbas vėl įleis šaknis,
Izraelis pražys ir suklestės,
vaisių visą pasaulį pripildys.

Ar jis buvo muštas taip,
kaip buvo muštas jo mušėjas?
Ar jis patyrė tokias pat žudynes,
kaip jo žudytojai?
Išvarymu ir tremtimi turėčiau
kovoti su juo,
išblokšdamas jį savo nuožmiu vėju audros
dieną.

Todėl šitaip Jokūbo kaltė bus
išpirkta,
šis bus brandus atvadavimo iš nuodėmės
vaisius, –
kai jis visus aukurų akmenis sutrupins,
kaip kalkės sutrupa, ir nepaliks stovėti
šventųjų stulpų ar aukurų smilkalams.

Įtvirtintasis miestas liks be
žmonių,
lyg apleista ganykla, tuščia kaip dykuma.
Galvijai ten ganysis ir gulės.

Jo šakelės žus,
šakos nudžius ir bus nulaužtos,
ateis moterys ir pasikurs ugnį jomis,
nes ši tauta – tauta be išmanymo.
Todėl jos Kūrėjas nepasigailės jos, –
tas, kurs ją sukūrė, nebus jai
maloningas.

Tą dieną VIEŠPATS kuls javus
nuo Eufrato lig Egipto upės,
o jūs, izraeliečiai, būsite surinkti vienas po kito.
Tą dieną nuaidės didysis ragas,
ir dingusieji Asirijos šalyje,
ir išblaškytieji Egipto krašte
rinksis ir garbins VIEŠPATĮ
ant šventojo kalno Jeruzalėje.

. Tik Viešpats gali išganyti Izraelį ir Judą

Samarijos likimas

Vargas Efraimo girtuoklių
išpuikos vainikui,
jo didingo grožio vystančiai gėlei,
žydėjusiai ant kalvos derlingame slėnyje!
Vargas vyno įveiktiesiems!
Štai Viešpats siunčia drąsų
galiūną, –
kaip audra su kruša, kaip
nusiaubianti vėtra,
kaip potvynio vandenys, išsilieję per krantus,
jis viską su žeme sulygina.
Kojomis sutryps jisai Efraimo
girtuoklių išpuikos vainiką,
o jo didingo grožio vystančiajai
gėlei
ant derlingojo slėnio kalvos
bus taip pat, kaip tai per anksti
prisirpusiai figai:
kas ją pastebės, tasai ją suris,
vos spėjęs paimti į ranką.
Tą dieną Galybių VIEŠPATS savosios
tautos likučiui
bus šlovingas vainikas ir puiki diadema,
o teismo krėsle sėdinčiam duos
teisingumo dvasios
ir miesto vartus ginantiems nuo priešų –
narsumo.

Judo karalystei

Bet ir šitie svirduliuoja perimti
vyno,
klupinėja įkaušę nuo svaigaus
gėrimo.
Kunigas ir pranašas nuo stipraus gėrimo
šlitinėja,
gerai įsikaušę nuo vyno.
Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo,
jie klysta ką regėdami, suklumpa bylą spręsdami.
Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, –
švarios vietos nėra.
{Jie skundžiasi dėl manęs.
Sako jie:}
“Ką nori jis pamokyti?
Kam savo apreiškimą nori
paaiškinti?
Mažyliams, ką tik nujunkytiems,
vos tik nuo krūties atitrauktiems?
Veblena vis jisai: ‘Įsakymas po
įsakymo,
taisyklė po taisyklės,
čionai truputį, tenai truputį!'”
Taip veblendamas ir svetima kalba
kalbės jis šitai tautai,
kuriai buvo sakęs:
“Tai yra atilsis, leiskite atsikvėpti nuvargusiems!
Tai yra atgaiva!”
Bet nenorėjo jie girdėti.
Taigi jiems VIEŠPATIES žodis bus:
“Įsakymas po įsakymo, taisyklė
po taisyklės,
čionai truputį, tenai truputį!” –
kad eitų ir griūtų aukštielninki, –
būtų sugniuždyti,
įvilioti į spąstus ir pagauti.
Todėl išgirskite žodį VIEŠPATIES,
jūs pašaipūnai,
kurie valdote šitą tautą, esančią Jeruzalėje.
Kadangi sakote:
“Sandorą sudarėme su mirtimi,
sutartį padarėme su Šeolu,
kai nuožmusis tvanas atšniokš,
jis mūsų nepasieks,
nes mele radome prieglaudą,
apgaulėje – mūsų slėptuvė…”
Dėl to Viešpats DIEVAS
šitaip sako:
“Štai ant Ziono dedu aš akmenį,
išmėgintą akmenį, brangų
kertinį akmenį,
kaip tvirtą pamatą:
‘Kas pasitiki juo, nedreba iš baimės’.
Teisingumas – mano matavimo virvė,
teisumas – man svambalas.
Nušluos ledų kruša melo prieglaudą,
išplaus vandenys slėptuvę”.
Jūsų sandora su mirtimi bus
panaikinta,
o jūsų sutartis su Šeolu
nebeturės galios.
Kai nuožmusis tvanas atšniokš,
jis jus nuniokos.
Kai tik jis atšniokš,
kas kartą jus pastvers, –
atšniokš jis kas labą rytą,
atšniokš dienos metu ir naktį.
Suvokus, ką tai reiškia, apims klaikas.
Per trumpas bus guolis,
kad
išsitiesti galėtum,
per siauras apklotas, kad juo
užsiklotum.
VIEŠPATS pakils, kaip pakilo ant
Perazimų kalno,
rūstaus, kaip rūstavo Gibeono slėny,
kad įvykdytų tai, ką turi įvykdyti, –
savo nepaprastą užmojį, –
kad užbaigtų savo darbą, –
sau neįprastą darbą!
Dabar jau liaukitės šaipęsi,
kad nesuveržtų jūsų pančiai dar stipriau,
nes išgirdau iš Viešpaties, paties Galybių
DIEVO,
jog visam kraštui lemta būti
sunaikintam.
Atidžiai klausykitės ir išgirskite
mano
balsą,
atkreipkite dėmesį ir klausykitės mano žodžių:
Ar visą laiką artojas aria sėjai,
ar visą laiką jis purena ir
akėja savo dirvą?
Juk kai dirva jau supurenta,
ar neberia krapo jis ir kmyno,
ar nesėja kviečių ir miežių biržės,
o pakraščiais – kitų javų?
Jis išmoko atlikti savo darbą,
nes Dievas jį pamokė!
Ir krapų nekulia dantytais volais,
ant kmynų nevolioja kuliamojo veleno,
nes krapai išbloškiami vytimi,
o kmynai nudaužomi lazda.
Argi javai sutrupinami kuliant? Ne!
Niekas nekulia per ilgai, –
neleidžia velenui riedėti
nei arkliams trypti, kol grūdai sutrupės.
Ir tai ateina iš Galybių
VIEŠPATIES, –
jis nuostabus patarimais,
didingas išmintimi!

Jeruzalės likimas

Ai, Arieli, Arieli,
mieste, kurį apsupęs buvo Dovydas!
Metus leiskite po metų,
vieną po kitos šventes švęskite.
Aš suvarginsiu Arielį,
bus jame dejonių ir raudų, –
Jeruzalė bus man lyg Arielis.
Apsupsiu ją kaip Dovydas,
apstatysiu ją saugų bokštais,
apjuosiu apgulos pylimu.
Parblokšta ant žemės kalbėsi,
iš dulkių aidės tavieji žodžiai.
Tarytum iš po žemės bylotų vėlė –
toks girdėsis tavo balsas,
o tavo žodžiai bus tarsi šnabždesys iš
dulkių.
Vis dėlto tavo priešų pulkai
bus kaip smulkios dulkės,
o gausieji engėjai – it vėjo blaškomi pelai.
Kai netikėtai – vienu akimoju –
Galybių VIEŠPATS aplankys tave
perkūnija, žemės drebėjimu, galingu
ūžesiu,
viesulu, audra ir liepsna rajos ugnies,
tada kaip sapnas, kaip nakties
regėjimas
bus minia visų tautų,
kovojančių su Arieliu,
su visais jų apgulos įtvirtinimais.
Kaip alkanas sapnuoja, kad valgo,
tačiau nubunda toks pat alkanas,
arba kaip trokštantis sapnuoja, kad geria,
tačiau nubunda pavargęs ir troškulio
kamuojamas, –
taip bus ir tautų miniai,
kovojančiai su Ziono kalnu.

Aklumas ir užsispyrimas

Būkite neryžtingi, pečiais
gūžčiokite,
apakinkite save ir būkite akli!
Būkite girti, bet ne nuo vyno,
svyruokite, bet ne nuo svaigaus gėrimo!
Gilaus snaudulio dvasią
VIEŠPATS išliejo ant jūsų.
Jisai aptemdė jūsų akis – pranašus
ir jūsų galvas – regėtojus.

Viso šito regėjimas jums yra tarsi užantspauduotos knygos žodžiai. Kai ją paduoda mokančiam skaityti ir sako: “Paskaityk ją!” – jisai atsako: “Negaliu, nes ji užantspauduota!” O kai ją paduoda skaityti nemokančiam ir sako: “Paskaityk ją!” – tas atsako: “Nemoku skaityti!”

Viešpats ištarė: “Kadangi ši tauta
tik
liežuviu
tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis
tegarbina mane, –
jos širdis yra nutolusi nuo manęs, –
tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia mano
garbinimas,
todėl aš vėl nustebinsiu šią tautą
taip
nepaprastai,
kad jos išminčių išmintis nueis niekais
ir protingųjų įžvalgumas pradings”.

Vargas tiems, kurie nuo VIEŠPATIES
slepia giliai savo planus!
Patamsy daro savo darbus, tardami:
“Kas mus mato? Kas mus pažįsta?”
Jūs dalykus aukštyn kojomis
verčiate!
Argi puodžius yra lygus moliui?
Tarsi dirbinys sakytų apie
savo dirbėją:
“Jis manęs nepadarė!”
Arba kūrinys tartų apie savo kūrėją:
“Nieko jis neišmano!”

Išpirkimas

Ar ne tiesa, kad netrukus
pavirs Libanas vešliais laukais,
o vešlieji laukai bus sodu laikomi?
Tą dieną kurčiai išgirs knygos
žodžius,
iš savo niūrios tamsybės aklieji praregės.
Kuklieji vėl džiaugsis VIEŠPAČIU,
vargšai džiūgaus dėl Izraelio
Šventojo.
Engėjų nebebus, šaipūnai prapuls,
sunaikinti bus piktanoriai, –
tie, kurie žodžiu padaro žmogų
nusikaltėliu,
spęsdami vartuose pinkles jo gynėjui,
palikdami teisųjį tuščiomis rankomis.

Tikrai, šitaip kalba VIEŠPATS, Jokūbo namų Dievas, kuris išpirko Abraomą:

“Dabar Jokūbui gėdytis nebereikės,
jo veidas iš baimės nebebals.
Kai matys jis – jo vaikai,
ką mano rankos jiems padarė,
šlovins mano vardą, garbins Jokūbo
Šventąjį,
pagarbiai pripažins galybę Izraelio Dievo.
Tuomet klaidžiojantiems dvasia
grįš išmanymas,
murmantieji leisis pamokomi”.

Sąjunga su Egiptu – bevertė

“Vargas maištingiems vaikams, –
sako VIEŠPATS, –
kurie vykdo užmojį, tačiau ne mano,
ir daro sąjungas, tačiau ne mano dvasios,
kraudami nuodėmę ant nuodėmės.
Jie leidžiasi keliauti į Egiptą,
tačiau manęs nepasiklausia.
Jie pasitiki faraono apsauga,
ieško prieglaudos Egipto šešėlyje.
Faraono apsauga gėdą jiems
užtrauks,
dangstymasis Egipto šešėliu juos pažemins.
Nors jo didikai yra Zoane
ir jo pasiuntiniai pasiekia Chanesą,
visi gėdisi tautos,
kuri jiems nenaudinga, –
jokios pagalbos, jokios naudos,
vien tik gėda ir priekaištai.”

{Ištarmė apie Negebo gyvūnus}

Per kraštą, pavojingą ir neramų,
ten, kur liūtė ir riaumojantis liūtas,
kur angis ir skraidančioji gyvatė,
jie gabena savo turtą ant asilų nugarų
ir lobius savus ant kuprių keterų tautai,
iš kurios jiems nėra naudos, –
į Egiptą, kurio pagalba bevertė
ir tuščia –
užtat ir vadinu jį “numalšintu Rahabu”.
O dabar eik ir užrašyk tai jųjų akyse
lentoje,
pažymėk tvirtai knygoje,
kad būtų liudijimas ateities laikams,
visad ir per amžius.
Tai maištinga tauta, melagiai
vaikai, – vaikai,
kurie atsisako paklusti
VIEŠPATIES įstatymui.
Regėtojams jie sako: “Neturėkite
jokių
regėjimų!”
O pranašams: “Nepranašaukite mums tiesos,
bet kalbėkite apie tai, kas mums malonu,
pranašaukite apie dausas!
Krypkite iš kelio, sukite į šoną
nuo tako!
Šalin mums iš akių su Izraelio Šventuoju!”
Todėl taip sako Izraelio Šventasis:
“Kadangi šitą žodį atmetate,
kliaunatės ir viliatės jėga ir apgaule,
užtat ši jūsų kaltė bus jums
kaip pralaužtas plyšys aukštame mūre.
Platėdamas nuo viršaus iki jo pamatų,
sugniuždo plyšys mūrą staiga –
akimoju.
Subyra it ąsotis,
kurį puodžius taip be gailesčio sudaužo,
kad tarp trupinių nerasi net šukės
žarijoms pasižerti iš židinio
ar vandeniui pasisemti iš tvenkinio.
Viešpats DIEVAS, Izraelio
Šventasis, šitaip pasakė:
“Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti,
ramybė ir pasitikėjimas yra jūsų jėga”.
Bet nenorėjote jūs to!
“Ne! – jūs tarėte. – Mes ant žirgų
pabėgsime!”
Puiku, bėkite!
“Ristūnais mes nuskriesime!”
Jūsų persekiotojų žirgai bus eiklesni!
Tūkstantis drebės, kai vienas
pagrasys.
Kai grasys penki, visi šoksite bėgti ir
bėgsite tol,
kol jūsų likutis bus kaip
vėliavakotis ant
kalno,
kaip ženklas ant kalvos.
O vis dėlto VIEŠPATS delsia,
kad parodytų jums malonę,
o vis dėlto jis pakils,
kad jums atleistų,
nes VIEŠPATS yra teisingumo Dievas.
Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!

O, Ziono tauta, tau, gyvenančiai Jeruzalėje, nebereikės daugiau verkti! Jis bus maloningas tau, kai pagalbos jo šauksies, jis atsilieps, kai tik išgirs tave. VIEŠPATS duos jums duonos, kurios jums reikia, ir vandens, kurio trokštate. Daugiau nebesislėps tavasis Mokytojas, – akimis regėsi savo Mokytoją. Jeigu nuklystum nuo kelio į dešinę ar į kairę, jo balsą iš už nugaros girdėsi tau sakantį: “Štai tikrasis kelias! Juo eikite!” Laikysite netyrais savo sidabruotus stabus ir savo auksu dengtas statulas, – meskite juos šalin it nešvarius skudurus, tardami: “Lauk iš čia!”

Būsima Ziono gerovėTuomet jis duos lietaus pasėliams, kada tik pasėsi sėklą dirvoje. Kviečiai, pribrendę dirvoje, bus maistingi ir gausūs. Plačiose ganyklose tą dieną ganysis tavo galvijai. Jaučiai ir asilai, padedą įdirbti laukus, gaus ėsti pašaro sūdyto, jiems pažerto bertuve ir šake. Visur – ant aukštų kalnų, ant didelių kalvų sruvės vandens pilni upeliai. Didžiųjų žudynių dieną, kai bokštai grius, mėnulio šviesa bus tokia šviesi kaip saulės, o saulės šviesa bus septyniskart šviesesnė, – kaip šviesa septynių dienų. Tą dieną VIEŠPATS aptvarstys žaizdą savo tautos, jis išgydys mėlynes, padarytas jo smūgių.

Dievas nubaus Asiriją

Žiūrėk! Vardas VIEŠPATIES
ateina iš toli,
degdamas rūstybe,
ant žemę gaubiančių debesų!
Jo lūpos pilnos pykčio,
o jo liežuvis – it viską ryjanti ugnis.
Jo alsavimas kaip potvynis kalnų
upelio,
staiga apsėmęs iki kaklo,
vėtys tautas pražūtingu rėčiu
ir pažabos tautų nasrus
apgaulingais žąslais,
vedančiais iš teisingo kelio.

O jūs giesmes giedosite, kaip naktį tą, kai šventė švenčiama, džiaugsitės iš širdies it maldininkai, kai, fleitos garsų lydimi, į VIEŠPATIES kalną – į Izraelio Uolą žengia. Pakels didingą savo balsą VIEŠPATS, parodys rankos savosios triuškinantį smūgį šėlstančiu įniršiu, ryjančia ugnies liepsna, liūtimi, audra ir kruša. Asirai siaubo bus apimti, girdėdami VIEŠPATIES balsą ir lazda mušami. Kas kartą, kai jiems kirs bausmės rykštė, kuria juos VIEŠPATS plaks, – būgnai dundės ir lyros skambės. Grakščiu šokio judesiu jis kovoja su asirais! Seniai jau sukrautas laužas, jis karaliui skirtas, aukštas tas laužas ir platus. Ugnies daug ir malkų krūva, VIEŠPATIES alsavimas kaip sieros upė jį padega.

Prieš sąjungą su Egiptu

Vargas tiems, kurie leidžiasi
į Egiptą
sau pagalbos ieškoti,
kliaujasi žirgais,
kurie pasitiki vežimais, nes jų daug,
ir raiteliais, nes jų pulkai stiprūs,
tačiau į Izraelio Šventąjį nekelia akių
nei tariasi su VIEŠPAČIU!
Bet juk ir jis yra išmintingas!
Jis sukėlė nelaimę,
savo žodžių neatsiėmė!
Jis pakils prieš nedorėlių namus
ir prieš tuos, kas padeda piktadariams.
Egiptiečiai – žmonės, o ne Dievas,
jų žirgai – kūnas, ne dvasia.
Kai VIEŠPATS savo ranką tik išties,
gynėjas parpuls, drauge su juo kris jo ginamasis,
–
juodu abu kartu pražus.

VIEŠPATS man kalbėjo taip:
“Kaip liūtas ar liūtukas urzgia dėl savo grobio
ir, susitelkus prieš jį būriui piemenų,
nei išsigąsta jų šauksmų,
nei dreba dėl jų daromo triukšmo,
toks bus Galybių VIEŠPATS, kai
nužengs kovoti
ant Ziono kalno ir jo kalvos.
Kaip sparnus išskėtę paukščiai gina
jauniklius,
taip Galybių VIEŠPATS gins Jeruzalę,
saugos ir vaduos, globos ir gelbės ją.

Sugrįžkite pas jį, Izraelio vaikai, pas tąjį, kurį taip baisiai įžeidėte. Tą dieną kiekvienas iš jūsų atmes su panieka savo sidabrinius ir auksinius stabus, kurių savo nuodėmingomis rankomis prisidarėte.

Asirijos žlugimas

Asiras kris nuo kalavijo,
kuris
bus ne žmogaus, –
ne žmogaus kalavijas jį paguldys.
Jis bėgs nuo kalavijo,
o jo jauni kariai eis į lažą.
Jo uola iš baimės pasitrauks,
o jo didžiūnai paklaikę vėliavas paliks.
Tai žodis VIEŠPATIES, kurio liepsna
Zione,
žaizdras Jeruzalėje!

Teisingumo karalystė

Štai karalius, kuris pagal
teisumą viešpataus,
ir didžiūnai, kurie valdys pagal teisingumą.
Kiekvienas jų bus pastogė
nuo
vėjo,
prieglobstis nuo audros.
Jie bus lyg vandens srovės dykumoje,
kaip milžinės uolos šešėlis saulės
tviskinamoje šalyje.
Tuomet akys tų, kurie mato, nebus
užmerktos,
ausys tų, kurie girdi, bus klusios.
Silpnadvasių širdis išmoks suprasti,
švepluojančiųjų liežuvis kalbės be vargo ir
aiškiai.
Paikasis nebebus laikomas
pagarbos vertu,
sukčiaus garbingu niekas nebevadins.
Paikasis kalba vien kvailystes,
jo širdis piktų sumanymų pilna:
elgtis nedorai, kalbėti prieš VIEŠPATĮ
klaidingai,
alkano nepapenėti, ištroškusiam vandens
nepaduoti.
Sukčiaus suktybės – blogos,
jisai galvoja vis, ką pikta padaryti,
kaip melu vargšus prapultin įstumti,
neleisti beturčiams teisybės ieškoti.
Bet kilnusis visados gero ieško, –
dėl gerų siekių galvą deda.

Jeruzalės moterys

Kelkitės, nerūpestingos moterys,
ir išgirskite mano balsą,
dukterys, pasitikinčios savimi,
atidžiai klausykitės mano žodžio!
Nors nūn jūs patenkintos savimi,
bet ateinančiais metais drebėsite.
Vynuogių rinkimo nebus, – pjūtis be
derliaus!
Drebėkite, nerūpestingosios!
Baisėkitės, tikros dėl savęs!
Nusirenkite nuogai,
tik strėnas prisidenkite juosta,
muškitės sau į krūtinę dėl
gražiųjų laukų,
dėl derlingų vynmedžių,
dėl manosios tautos žemės, –
apžels ji erškėčiais ir usnimis, –
dėl visų namų, nesitveriančių džiaugsmu
išdidžiai besilinksminančiame mieste.
Rūmai ištuštėję liks,
o ūžmo miestas bus tuščias.
Tvirtovės kalnas
ir sargybos bokštas amžiams pavirs
dykviete, –
smagia vieta laukiniams asilams,
ganykla kaimenėms.
Bet kai tik iš aukštybių Dvasia
bus
išlieta ant mūsų,
tada dykuma pavirs sodais,
o sodai suvešės kaip miškas.
Tada dykumoje apsigyvens
teisingumas,
o teisumas soduose įsikurs.
Teisumo poveikis bus taika,
o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga,
amžiais tverianti.
Mano tauta taikos buveinėje
gyvens,
saugiuose namuose, ramiose
gyvenvietėse.
{Miškas nugrims į pražūtį,
kai miestas bus niokojamas.}
Laimingi jūs, kai galite sėti prie
kiekvienos upės,
savo asilams ir jaučiams leisti laisvai
bėgioti!

Asirijos galas

Vargas tau, niokotojau,
kad pats nebuvai nuniokotas!
Tau, klastingasis išdavike,
kad pats nebuvai klastos auka!
Kai užbaigsi niokoti, būsi pats nuniokotas,
kai pailsi klastauti, pats tapsi
klastos auka.

VIEŠPATIE, būk maloningas mums,
nes tavimi viliamės!
Būk mus kas rytą gelbstinti ranka,
mūsų išgelbėjimas atėjus pavojui!
Nuo sąmyšio ūžesio gentys bėga,
kai tu pakyli, tautos sklaidosi
į visas puses.
Žmonės grobį šluoja, kaip
šluojami skėriai, –
tarsi žiogai jie šoka grobio imti.
VIEŠPATS prakilnus, gyvena jis
aukštybėse,
Zioną pripildo teisingumo ir teisumo.
Tai, kas jo laikams patvarumą
duoda,
lobiai, kurie išgelbsti,
yra išmintis ir žinojimas.
Baimė VIEŠPATIES yra jo turtas!
Štai Arielio žmonės vaitoja gatvėse,
Šalemo pasiuntiniai graudžiai verkia.
Vieškeliai visur tušti,
nebėra, kas jais keliautų,
Sandoros sulaužytos, liudytojai paniekinti,
tačiau dėl to niekas nesisieloja.
Džiūsta iš liūdesio šalis,
Libanas vysta iš gėdos,
Šaronas yra lyg dykuma,
Bašanas ir Karmelis numetė lapus.

“Dabar aš atsistosiu, – sako
VIEŠPATS, –
dabar aš išaukštinsiu save,
dabar aš aukštai pakilsiu.
Jūs esate nėšti šienu, pagimdysite
šiaudus,
mano dvasia praris jus kaip ugnis.
Tautos bus išdegintos lyg kalkinėje,
tarsi erškėčiai iškirsti, kad sudegtų
ugnyje.
Išgirskite, kas esate toli, apie

mano darbus,
o kas arti – išpažinkite mano galybę!”

Nusidėjėliai dreba Zione,
šiurpulys krečia bedievius:
“Iš mūsų kas valios ištverti ugnį
pleškančią,
iš mūsų kas atlaikys amžinas liepsnas?”
Tas, kuris gyvena pagal teisumą
ir
tiesą sako,
kas per skriaudą sau pelno išspausti
nenori,
kas papirkas priimti atsisako,
kas užsikemša ausis,
kad negirdėtų kalbant apie žudymą,
ir kas užmerkia savo akis,
kad neregėtų pikta.
Toks žmogus gyvens aukštybėse,
neprieinamų uolų tvirtovė bus jo pilis,
jam duona bus tiekiama, jam netrūks vandens.

Ziono atstatymas

Tavo akys regės puošnųjį karalių,
matys aplinkui kraštą platų.
Tavo širdis mąstys apie klaiko metą:
“Kur tas, kuris galėjo skaičiuoti?
Kur tas, kuris galėjo sverti?
Kur tas, kuris galėjo suskaityti visus tuos
bokštus?”
Nebematysi jau išdidžiosios tautos,
svetimkalbės tautos, kurios nesuprasi,
mikčiojančios liežuviu, kurio nesupaisai.
Pažvelki į Zioną, mūsų švenčių
miestą!
Temato tavo akys Jeruzalę kaip saugią buveinę,
nejudamą palapinę,
kurios nei kuolai niekad nebus išrauti,
nei nė viena iš jos virvių nenutrūks.
Tikrai ten VIEŠPATS mūsų
buvimui, – Galingasai!
Tarsi sritis upių ir plačių srovių,
jomis joks irklinis laivas nesiiria
nei didingi laivai neskleidžia burių.
a Jų laivavirvės išsivijusios neišlaiko
stiebo,
todėl negali burių pakelti.
Taip! VIEŠPATS yra mūsų teisėjas
ir mūsų įstatymų davėjas,
VIEŠPATS yra mūsų karalius, –
jisai yra tas, kuris mus išvaduos.
b Tuomet dalysis turtingą laimikį
net
aklieji,
net šlubiai grobio pasiplėš.
Nebus ten žmogaus, kurs sakytų:
“Aš
ligotas!”
Žmonėms, kurie gyvena ten, kaltė bus
atleista.

. Teismas Edomui

Ateikite, tautos, ir išgirskite, klausykitės atidžiai, gentys!
Teišgirsta žemė ir tai, ko ji pilna,
pasaulis ir visi jo kūriniai.
VIEŠPATS yra įpykęs ant visų tautų
ir įšėlęs ant visų jų galybių.
Paliko prapulčiai jas,
atidavė sunaikinti kaip atnašą.
Jų užmuštieji bus metami į gatves –
jų lavonai maitos tvaiku dvoks,
kalnai permirks jų krauju,
visos kalvos bus juo paplūdę.
Kaip knyga užsiskleis dangus,
kris jo visos galybės,
kaip krinta lapai nuo vynmedžio
ar nuo figos medžio.
Kai mano kalavijas bus iškeltas
danguje,
staiga jis kris ant Edomo, ant tautos,
kurią aš palikau prapulčiai, teismui.
Laiko VIEŠPATS rankoje kalaviją,
kruviną visą,
aptekusį riebalais,
ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų
taukais,
nes VIEŠPAČIUI kruvina auka Bozroje,
didelis kraujo liejimas
Edomo krašte.
Buivolai kris kartu su jais,
jautukai – kartu su jaučiais.
Nuo kraujo jų kraštas bus girtas,
jų žemė persunkta atnašų taukais.
VIEŠPAČIUI priklauso diena keršto,
atpildo metai už Zioną.
Edomo upėse vanduo pasrus
degutu,
dulkės jame virs siera,
jo kraštas taps liepsnojančios
dervos žeme.
Neužges nei naktį, nei dieną,
be paliovos kils dūmų debesys.
Žemė per kartų kartas bus tuščia,
per amžių amžius niekas per ją neis.
Kuosa ir ežys ją užvaldys,
apsigyvens apuokas ir varnas.
VIEŠPATS matuos ją sąmyšio mastu
ir dykynės svambalu, –
satyrai ten jausis kaip namie.
Edomo kilmingųjų daugiau nebeliks,
nebebus ką skelbti karaliumi, –
didžiūnų jau nebėra.
Užžels jų rūmai brūzgynais,
usnimis ir šilojais – jų pilys.
Kraštas virs šakalų valdomis,
taps stručių lindyne.
Laukinės katės susitiks su hienomis,
satyrai vienas kitam šūkaus.
Netgi Lilita ilsėsis ten, –
ji ras sau poilsiui vietą.
Šokli angis ten sau lizdą kraus,
dės kiaušinius, išperės vaikus ir
augins savo paunksmėje.
Būriuosis ten netgi pesliai,
kiekvienas jų su savo patele.

Suraskite knygoje VIEŠPATIES ir
paskaitykite,
ką ji sako: “Nė vienas tų gyvūnų atsirasti
nedels,
nes taip paliepė lūpos VIEŠPATIES ir
jo dvasia visus ten surinks.
Jis pats jiems likimą paskyrė ir
rankos savosios mastu jų dalį žemėje atidalijo”.
Amžinai ji priklausys jiems,
gyvens jie ten per kartų kartas.

Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė.
Kaip lelija
jinai žydėte sužydės
ir džiūgaute džiūgaus laiminga.
Jai suteikta bus Libano šlovė,
Karmelio ir Šarono didingumas.
Jie VIEŠPATIES šlovę matys, didingumą
mūsų Dievo.
Duokite jėgų pavargusioms
rankoms,
paremkite drebančius kelius,
sakykite tiems, kurių širdis
baiminasi:
“Būkite stiprūs! Nebijokite!
Štai jūsų Dievas, – kerštas ateina!
Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų
išgelbėti”.
Tada atmerktos bus akliesiems akys,
atvertos kurtiesiems ausys.
Tada raišasis šokinės tarytum
elnias,
dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.

Dykumoje ištrykš vandens srovės,
tyrlaukiuose tekės upės.
Išdeginti smėlynai ežeru pavirs,
ištroškusi žemė taps šaltiniais vandens.
Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė,
žaliuos nendrės, žels meldai.
Ir vieškelis ten eis.
Jis bus vadinamas šventuoju Keliu.
Kas netyras, negalės juo eiti,
ištvirkėliai nesuklaidins tų, kurie juo
žengia.
Nebus ten jokio liūto,
joks plėšrus žvėris juo nesibastys, –
nė vieno jų ten neužtiksi.
Juo keliaus tik atpirktieji.
Kuriuos VIEŠPATS išlaisvino,
tie sugrįš
ir įžengs į Zioną su giesme,
amžinu džiaugsmu vainikuoti.
Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks,
pasibaigs vargas ir liūdesys.

. Istorinis intarpas

Sancheribo žygis į Jeruzalę Keturioliktais karaliaus Hezekijo metais Asirijos karalius Sancheribas užpuolė visus įtvirtintuosius Judo miestus ir juos paėmė. Asirijos karalius pasiuntė iš Lachišo į Jeruzalę prieš karalių Hezekiją Rab-Šakę su stipriomis pajėgomis. Kai jis išsirikiavo mūšiui ties aukštutinio tvenkinio vandentiekiu ant kelio į Velėtojo lauką, išėjo pas jį rūmų prievaizdas Eljakimas, Hilkijo sūnus, karalystės raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas.

Rab-Šakė kreipėsi į juos: “Praneškite Hezekijui: Taip sako didysis karalius, karalius Asirijos: ‘Kuo pasitiki tu, kad jautiesi toks tikras? Nejau manai, kad tušti žodžiai atstoja karybą ir jėgą kare? Tad kuo gi tu pasitiki, kad sukilai prieš mane? Tas Egiptas – lazda, kuria tu pasitiki, – yra iš tikrųjų palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, karalius Egipto, visiems, kurie juo pasitiki. O jeigu jūs man sakysite: ‘VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime’, – ar jis nėra tas, kurio alkus kalnuose ir aukurus išgriovė Hezekijas, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šito aukuro?

O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jei susirasi jiems šitiek raitelių’. Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną iš mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitikėjai, kad vežimų ir raitelių duos Egiptas! Pagaliau argi be VIEŠPATIES valios atžygiavau aš nusiaubti šio krašto? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok prieš tą kraštą ir nusiaubk jį!'”

Tuomet Eljakimas, Šebna ir Joahas kreipėsi į Rab-Šakę: “Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėki mums hebrajiškai, kai žmonės štai klausosi ant mūrų”. Bet Rab- Šakė jiems atsakė: “Nejaugi manai, jog mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ar tau? Priešingai, argi nesiuntė manęs tam, kad tai pasakyčiau ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?” Paskui Rab-Šakė žengė priekin ir sušuko garsiu balsu hebrajiškai: “Klausykite didžiojo karaliaus, karaliaus Asirijos, žodžių! Taip sako karalius: ‘Nesiduokite mulkinami Hezekijo, nes jis išgelbėti jūsų negali! Neleiskite Hezekijui, kad jus suvedžiotų, liepdamas pasitikėti VIEŠPAČIU ir sakyti: ‘VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šitas miestas nebus atiduotas į Asirijos karaliaus rankas!’ Neklausykite Hezekijo, nes Asirijos karalius sako: ‘Sudarykite sutartį su manimi ir pasiduokite! Tada galės kiekvienas jūsų valgyti nuo savo paties vynmedžio ir nuo savo paties figos, gerti vandenį iš savo paties talpyklos, kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį, – į grūdų ir gero vyno kraštą, į duonos ir vynuogynų kraštą. Tenesuvedžioja jūsų Hezekijas, sakąs: “VIEŠPATS išgelbės mus!” Ar bent vienas iš tautų dievų išgelbėjo savąjį kraštą nuo Asirijos karaliaus rankos? Kur Hamato ir Arpado dievai? Kur dievai Sefarvajimų? Kur yra Samarijos dievai? Ar išgelbėjo jie Samariją nuo manęs? Kuris gi iš visų šių kraštų dievų yra išgelbėjęs kada nors savąjį kraštą? Ar gali išgelbėti VIEŠPATS nuo manęs Jeruzalę?'”

Bet jie tylėjo ir atsakymo jam nedavė, nes karalius buvo jiems įsakęs: “Neatsakykite jam nė žodžio”. Paskui rūmų prievaizdas Eljakimas, Hilkijo sūnus, karalystės raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas perplėšė savo drabužius, nuėjo pas Hezekiją ir jam pranešė, ką Rab-Šakė buvo pasakęs.

Tai išgirdęs, karalius Hezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. O prievaizdą Eljakimą, karalystės raštvedį Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutine, pasiuntė pas pranašą Izaiją, Amozo sūnų. Jie kreipėsi į pranašą: “Taip kalba Hezekijas: ‘Ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, žodžius Rab-Šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė, kad įžeistų gyvąjį Dievą! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Sukalbėk maldą už likutį, kuris yra čia…'”

Karaliaus Hezekijo tarnai atėjo pas Izaiją. Izaijas jiems atsakė: “Valdovui savo pasakykite: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai tyčiojosi iš manęs. Štai įkvėpsiu aš jam dvasią tokią, kad, išgirdęs žinią, jisai grįš į savo kraštą. Ten aš padarysiu, kad jis žus nuo kalavijo'”.

Rab-Šakė sugrįžo ir rado Asirijos karalių kariaujantį su Libna. Jis sužinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. Tuo tarpu Asirijos karalius gavo žinią apie Tirhaką, Etiopijos karalių: “Jis pakilo karo žygiui prieš tave!” Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Hezekiją, kad pasakytų: “Taip sakysite Hezekijui, Judo karaliui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. Juk tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai yra padarę su kitais kraštais, sunaikindami juos visiškai! O tu būsi išgelbėtas? Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai, vadavo jų dievai – Gozaną, Haraną, Rezefą ir edeniečius Telesare? Kur nūnai karalius Hamato, karalius Arpado ar karalius Sefarvajimų miesto, karalius Henos ar karalius Ivos?'”

Hezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankų ir jį perskaitė. Tuomet palipo į VIEŠPATIES Namus ir, išskleisdamas jį, kreipėsi malda į VIEŠPATĮ: “Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis! Tu vienas esi Dievas virš visų žemės karalysčių. Tu sukūrei dangus ir žemę. Palenk man savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Savo akis atverki, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius laiško, kurį atsiuntė Sancheribas, kad pasityčiotų iš gyvojo Dievo. Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė visas tautas ir jų kraštus, o jų dievus į ugnį sumetė, – jie sunaikino juos, nes jie nebuvo dievai, bet tik žmogaus rankų padarai, medis ir akmuo. Nūnai, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus iš jo rankų, kad žinotų visos karalystės žemėje, jog tu, VIEŠPATIE, vienas teesi Dievas!”

Sancheribo nubaudimasTada Izaijas, sūnus Amozo, pasiuntė Hezekijui šitokį žodį: “Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą dėl pagalbos prieš Sancheribą, Asirijos karalių. Tai žodis, kurį VIEŠPATS ištarė jam:

“Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs
mergelė, Ziono dukra;
kraipo galvą tau už nugaros
dukra Jeruzalė.
Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,
prieš ką pakėlei savo balsą,
įžūliomis akimis žvelgei? –
Prieš Izraelio Šventąjį!

Per savo tarnus tu įžeidei Viešpatį.
Sakei: “Su aibe savųjų vežimų
kalnų viršūnes pasiekiau,
pačias Libano kalnų atšlaites;
iškirtau aukštuosius jo kedrus,
puošniuosius kiparisus;
pasiekiau aukščiausią viršūnę,
jos miško patį tankumyną.
Kasiau šulinius
ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;
savo kojų padais išdžiovinau visas upes
Egipto”.
“Argi tu negirdėjai,
kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų?
Tai, ką esu nulėmęs nuo senų senovės,
tai dabar įvykdžiau!
Dėl to miestus tvirčiausius tu sugriauti galėjai,
krūvomis griuvėsių juos pavertei.
Bejėgiai buvo jų gyventojai,
išgąsčio ir gėdos apimti,
tarsi žolės laukuose,
kaip gležna žaluma,
kaip žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.
Ar ilsies tu,
ar ateini, ar išeini,
ar esi įniršęs ant manęs –
viską aš žinau!
Todėl, kad niršai tu ant manęs
ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,
įversiu savo kablį tau į šnerves,
pažabosiu savo žąslais tau nasrus.
Tuo pačiu keliu, kuriuo čion atėjai,
tave atgal aš parvarysiu”.

“{Hezekijau,} šis tau bus ženklas:
šiais metais valgysi, ką duos atolas,
o kitais – kas užaugs nesėta,
o trečiaisiais metais vėlei sėsite ir pjausite,
veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais!
Judo namų likučiai įleis vėlei
žemėn šaknis,
vėlei neš vaisius aukštai šakose.
Iš Jeruzalės sklis likutis,
nuo Ziono kalno išlikusieji.
Uolumas Galybių VIEŠPATIES tai padarys!”

Todėl apie Asirijos karalių VIEŠPATS sako: “Jis neįsiverš į šitą miestą, nei vienos strėlės prieš jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šitą miestą. Tai yra VIEŠPATIES žodis! Aš apginsiu jį dėlei savęs ir dėl savo tarno Dovydo”.

VIEŠPATIES angelas atėjo į asirų stovyklą ir užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai. Sancheribas, Asirijos karalius, pasitraukė ir grįžo į Ninevę. Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventovėje, nužudė jį kalaviju du jo sūnūs – Adramelechas ir Šarezeris. Abu pabėgo į Ararato kraštą. Karaliumi vietoj jo tapo jo sūnus Esarhadonas.

Hezekijo liga ir išgijimas

Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie mirties. Pranašas Izaijas, Amozo sūnus, pas jį atėjo ir jam tarė: “Šitaip kalba VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi tu tuojau, nebeišgysi'”. Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:

“Atsimink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas tau patinka!” Ir ėmė Hezekijas graudžiai verkti.

Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: “Eik pas Hezekiją ir jam pasakyk: ‘Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: girdėjau tavo maldą ir tavo ašaras mačiau. Pagydysiu tave: po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES šventyklą, – penkiolika štai metų aš pridėsiu prie tavųjų dienų! Be to, tave ir šitą miestą nuo Asirijos karaliaus išgelbėsiu. Aš būsiu skydas šitam miestui!'”

{Izaijas kalbėjo:} “Ženklas iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys tai, ką tau pažadėjo, bus šitoks: žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam dešimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį, leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų”. Ir saulė grįžo dešimčia pakopų, kuriomis ji buvo nusileidusi.

Hezekijo padėkos giesmėGiesmė, kurią Judo karalius Hezekijas sudėjo pasveikęs iš savo ligos.

Aš pagalvojau:
“Patį savo dienų vidurdienį
turiu iškeliauti!
Vartai Šeolo atims man likusius metus”.
Aš tariau:
“Nebematysiu VIEŠPATIES niekad daugiau
gyvųjų šalyje,
nebežvelgsiu niekad daugiau į jokį žemėje
gyvenantį žmogų”.
Pastogė manoji lyg piemenų
palapinė nugriauta
ir numesta šalin nuo manęs.
Mano gyvenimą tu austi pabaigei kaip audėjas,
nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos. Dieną ir naktį tu vedi mane
į pabaigą, –
lig aušros šaukiuosi pagalbos.
Tarsi liūtas jis visus mano
kaulus triuškina, –
{dieną ir naktį tu vedi mane
į pabaigą}.
Čiršku tarsi parskridusi kregždė,
dejuoju tarsi balandis.
Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į
dangų:
esu aš skurdžius, Viešpatie!
Užstok mane!
Ką galiu aš jam sakyti? Jis
kalbėjo man!
Jis pats tai padarė!
Eisiu pirmyn žingsniukais
per visus metus savo,
nors mano siela ir yra pilna kartėlio.
Tie gyvuoja, kuriuos Viešpats
globoja. –
tau {priklauso} mano gyvenimo dvasia.
Tu man davei sveikatą ir gyvybę,
todėl mano kartėlis pavirto ramybe.
Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės,
nes mano nuodėmėms visoms atsukai nugarą.
Juk Šeole niekas tau nedėkoja,
nei Mirtis tavęs nešlovina, –
kas eina į giliąją duobę, nebesitiki tavo
gerumo.
Gyvasis – tiktai gyvasis tau
tedėkoja,
kaip šiandien kad aš darau.
Apie ištikimybę tavąją tėvai
pasakos vaikams.
VIEŠPAČIUI patiko mus išgelbėti!
Giedosime ir kankliuosime mes VIEŠPATIES
namuose
visas savo gyvenimo dienas.
Kai Izaijas pasakė: “Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa ja
išbėrimą, ir jis pagis”, Hezekijas paklausė: “O koks gi ženklas, kad
vėlei pakilsiu aš į VIEŠPATIES namus?”

Pasiuntiniai iš Babilono Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach-Baladanas, išgirdęs apie Hezekijo ligą ir išgijimą, atsiuntė jam laišką ir dovanų. Hezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė savo iždą, sidabrą ir auksą, prieskonių ir rinktinio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, – visus turtus, kokius tik rūsiuose turėjo. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje karalystėje, ko nebūtų jiems parodęs.

Tada pranašas Izaijas atėjo pas karalių Hezekiją ir jį paklausė: “Ką sakė tau tie vyrai? Iš kur jie atėjo pas tave?” Hezekijas atsakė: “Jie iš tolimo krašto atėjo pas mane, iš Babilono”.

“Ką jie matė tavo rūmuose?” – klausė jį toliau Izaijas. Hezekijas atsakė: “Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų rūsiuose, ko nebūčiau jiems parodęs”.

Tada Izaijas pasakė Hezekijui: “Išgirski Galybių VIEŠPATIES žodį: ‘Štai ateis dienos, kai visa, kas tik yra tavo rūmuose, visa, ką tavo protėviai yra sukrovę iki šios dienos, – visa bus išgabenta į Babiloną. Nieko neliks, – sako VIEŠPATS! Ir iš tavųjų palikuonių, kurių susilauksi, kai kurie bus paimti, – bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!'” Hezekijas atsakė Izaijui: “VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus”. Mat pagalvojo sau: “Tai reiškia, kad mano dienomis dar tvers taika ir saugumas”.

B. PAGUODOS KNYGA

. Viešpaties šlovė išvaduojant Izraelį

Išganymo pažadas

“Paguoskit manąją tautą, – sako
jūsų Dievas, – guoskite ją!
Prabilkit į širdį Jeruzalei ir
šaukite jai,
kad jos tarnybos lažas pasibaigė,
jos kaltė išpirkta,
nes ji dvigubai priėmė iš
VIEŠPATIES rankų
už visas savo nuodėmes”.

Pasigirsta balsas:
“Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią!
Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!
Kiekvienas slėnis tegu būna
užpiltas,
kiekvienas kalnas bei kalva
tebūna nukasta.
Uolėta žemė pavirs lyguma,
kalvotos apylinkės – slėniais.
Tada VIEŠPATIES šlovė bus
apreikšta!
Visa žmonija drauge ją išvys,
nes pats VIEŠPATS savo lūpomis pažadėjo!”

Pasigirsta balsas: “Skelbki!”
Atsakiau: “O ką man skelbti?” –
“Visa žmonija – kaip žolė,
jos gražumas – kaip laukų gėlės.
Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,
kai tik VIEŠPATS pasiunčia ant
jųjų vėją”.
{Tikrai! Žmonės tėra tik žolė.}
Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,
bet Dievo žodis tveria amžiais.
Užlipk ant aukšto kalno,
džiugiosios žinios skelbėjau Zionai!
Galingai pakelk savo balsą,
gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!
Skelbk, nebijok!
Sakyk Judo miestams: “Štai jūsų Dievas!”
Štai Viešpats DIEVAS ateina su
galybe,
jojo ranka – valdinga.
Atlygį štai jis turi su savimi,
o algą moka į priekį.
Ganys kaip piemuo jis savo
kaimenę,
savomis rankomis surinks ėriukus,
nešios juos prie krūtinės
ir švelniai vedžios vedekles.

Kūrėjo galia išganyti savo tautą

Kas savo rieškučiomis marių
vandenis paseikėjo,
kas pamatavo dangaus skliautą sprindžiu?
Žemės dulkes saiku kas atseikėjo,
kas kalnus pasvėrė svarstyklėmis
ir kalvas – svertuvu?
Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI,
ką jam daryti,
jį pamokyti ar duoti jam patarimą?
Su kuo jis tarias, kad žinotų,
ką daryti?
Kas išmokė jį teisingumo tako
ar parodė jam išminties kelią?
Štai tautos jam – lyg lašas kibire,
kaip dulkės ant svarstyklių.
Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip
krislai.
Libano medžių neužtektų
aukurui pakurti,
nei jo gyvulių – deginamosioms aukoms.
Visos tautos jo Artume –
niekų niekas;
laiko jas Dievas visiškai nieku!

Į ką laikysit Dievą panašiu
ir kokį jo paveikslą susikursit?
Į stabų statulą, meistro nulietą,
auksakalio paauksuotą
ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą?
Kas nuskurdęs, nepuvų šilkmedį
pasirinks,
nagingą meistrą susiras,
kad pastatytų nedūlėjantį stabą.

, Kiekvienas jų padeda kitiems,
kiekvienas drąsina savo bičiulį.
, Meistras skatina auksakalį,
svidintojas – kalvį prie priekalo.
“Išliedinta gerai”, – jis sako
ir sutvirtina kniedėmis,
kad nesvyruotų į šalis.

Ar jūs nežinot? Argi negirdėjot?
Argi tai jums neskelbta nuo pradžios?
Ar jūs nesupratot?
Nuo tada, kai žemės pamatai
buvo padėti,
jis sėdi soste anapus dangaus
skliauto virš žemės,
jos gyventojai jam atrodo lyg
žiogai.
Jis tas, kuris dengia žemę dangumi tarsi
užuolaida,
išskleidžia jį lyg palapinę gyventi.
Didžiūnus padaro jis nieku,
o valdovus žemės – tuščiu burbulu.
Jie vos tepasodinti, vos tepasėti,
kamienai jų vos žemėn šaknis
įleido, –
jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva,
viesulas kaip šapus juos nuneš.
“Su kuo palyginsit mane?
Su
kuo aš jums lygus?” –
sako Šventasis.
Akis pakelkit ir pasižiūrėkit
į aukštybes!
Kas jąsias sukūrė?
Tasai, kuris atveda jų pulkus,
jas suskaičiuoja
ir šaukia kiekvieną jų vardu.
Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos
nė viena nedrįsta neateiti!
Jokūbai, kaipgi gali sakyti,
kaip, Izraeli, skųstis drįsti:
“Mano kelias paslėptas nuo
VIEŠPATIES,
mano Dievas į mano teises
dėmesio nekreipia”?
Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs?
VIEŠPATS – amžinasis Dievas,
kūrėjas visų žemės šalių.
Nepailsta jisai nei pavargsta,
neištiriama jo išmintis.
Jis duoda nuvargusiam jėgų,
bejėgiui gyvastį atšviežina.
Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta,
vaikinai klupte klumpa,
bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU,
atgaus jėgas,
pakils tarsi arų sparnais, –
nepavargs bėgdami, nepails eidami.

Izraelio vaduotojas

Tylėkite, tolimosios salos,
prieš mane,
laukite mano žodžių, tautos!
Teateina ir tepareiškia jos
savo skundą, –
draugėn rinkimės teismui.

Kas išjudino iš Rytų kovotoją
už teisumą
ir pašaukė jį būti savo tarnu?
Jis atiduoda jam tautas
ir sutrypia jų karalius.
Savo kalaviju jis paverčia
juos dulkėmis,
savo lanku – vėjo nešamais pelais.
Juos vejasi jis įkandin,
pralenkia nepažeistas,
vos kelią kojomis siekdamas.
Kas tai nuveikė ir padarė?
Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios?
Tai aš, VIEŠPATS,
kurs esu pirmasis
ir su paskutine jų Tas pats.
Išvydo tolimosios salos, apėmė
jas baimė,
dreba žemės pakraščiai:
artėja, jie čia pat!

Tu, mano tarne Izraeli,
Jokūbai, mano išsirinktasis,
bičiulio mano Abraomo palikuoni!
Iš žemės pakraščių tave pasiėmiau,
iš tolimiausių užkampių
pasišaukiau tave.
Aš tau tariau: “Tu esi mano
tarnas, –
aš išsirinkau tave, neatmesiu tavęs!”
Nebijok, nes aš su tavimi esu,
nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas!
Tave stiprinsiu, – padėsiu tau,
remsiu tave savo teisumo dešine.

Nūn nešlovę ir gėdą užsitrauks visi,
kas niršta ant tavęs.
Taps nieku ir prapultin eis visi,
kas kovoja su tavimi.
Ieškosi jų, tačiau neberasi tų,
kur vaidijosi su tavimi.
Galą gaus ir nieku taps,
kas kėlė karą prieš tave,
nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
laikau tavo dešinę.
Aš Tas, kuris tau sako:
“Nebijok, aš tau padėsiu!”
Nebijok tu, kirmine Jokūbai!
Tu, kirminėli Izraeli, “Aš tau
padėsiu!” –
sako VIEŠPATS.
Tavo atpirkėjas yra Izraelio
Šventasis.
Tu būsi mano kuliamasis velenas,
aštrus, su nauju volu ir
daugeliu dantų, –
kulsi kalnus ir juos triuškinsi,
kalvas paversi tu pelais.
Kai vėtysi, vėjas juos nuneš,
audra juos išblaškys.
O tu džiaugsies VIEŠPAČIU,
šlovinsi Izraelio Šventąjį.

Užguitieji ir vargšai ieško vandens,
o jo nėra,
liežuvis džiūsta jiems nuo troškulio.
Aš, VIEŠPATS, juos išgirsiu,
aš, Izraelio Dievas, jų nepaliksiu.
Ant plikų kalvų atversiu upes
ir šaltinius slėniuose.
Dykumą paversiu tvenkiniais
ir išdžiūvusią žemę – versmėmis vandens.
Prisodinsiu kedrų dykumoje –
akacijų, mirtų ir alyvmedžių.
Auginsiu kiparisus tyrlaukiuose
drauge su guobomis ir pušimis,
kad matytų ir žinotų,
stebėtų ir suprastų,
jog ranka VIEŠPATIES padarė
visa tai, –
jog tai sukūrė Izraelio Šventasis.

Viešpaties iššūkis pagonių dievams

“Pateikit savo bylą, – sako
VIEŠPATS, –
Dėstykit savo įrodymus”, –
sako Karalius Jokūbo.
Teprieina ir tepranašauja jie
mums, kas įvyks!
Mums pasakykit, kas įvyko
žiloje senovėje,
kad atkreiptume dėmesį į tai
ir suvoktume, kuo tai baigsis,
arba mums apreikškit, kas
dar turi įvykti!
Pranašaukit, kas bus ateityje,
kad žinotume, jog jūs esate dievai!
Padarykit ką nors – gera ar pikta,
kad būtume nustebinti ir įbauginti.
Kodėl ne! Jūs niekis esate
ir jūsų darbai – niekai!
Pasibjaurėjimą renkasi, kas jus pasirenka.

Išjudinau aš jį iš šiaurės, ir jis
ateina,
iš krašto, kur saulė teka, aš jį pašaukiau
vardu.
Galiūnus jis ištryps it molį,
kaip puodžius šlyną išminko.
Kas iš anksto tai paskelbė,
kad žinotume?
Prieš laiką, kad galėtume sakyti: “Tai tiesa!”?
Niekas neapskelbė to, niekas
neapgarsino,
niekas negirdėjo jūsų žodžių.
Įvykiai, kadaise pranašauti
Zionui, –
štai, štai jie vyksta!
Ir Jeruzalei šauklį su džiugia
naujiena siunčiu.
Žvalgausi, tačiau nėra nė vieno, –
nėra tarp jų kam duoti patarimą,
kad galėtų atsakyti, kai keliu klausimus.
Štai visi jie – niekas,
niekas jų darbai, –
jų stabai – tušti vėjai!

Viešpaties tarnas

“Štai mano tarnas, kurį
aš remiu, –
mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.
Apgaubiau jį savo dvasia,
kad neštų tautoms teisingumą.
Ne šauksmu ar pakeltu balsu, –
gatvėje nesigirdės jo balso.
Net palaužtos nendrės nelauš
nei blėstančio dagčio negesins.
Jis tikrą neš teisingumą.
Nepails ir nevilčiai nepasiduos,
teisingumą kurdamas žemėje.
Jo mokymo lauks tolimosios salos”.

Šitaip kalba Dievas, VIEŠPATS,
kuris sukūrė ir išskleidė dangų,
patiesė žemę su visais pasėliais,
žmonėms joje duoda gyvybę
ir dvasią joje gyvenantiems:
“Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave
teisumo pergalei,
paėmiau tave už rankos.
Aš sukūriau tave ir padariau tave
Tautos sandora, Tautų šviesa,
kad neregių akis atvertum,
belaisvius iš kalėjimo išvestum,
sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum.
Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas.
Savo garbės kitam neperleisiu
nei savo šlovės stabams.
Štai, kas buvo pranašauta, jau
įvyko,
dabar skelbiu naujus dalykus, –
pirmiau, negu tai atsitiks,
skelbiu juos tau”.

Pergalės giesmė

Naują giesmę užtraukit VIEŠPAČIUI,
jo šlovę skelbkit visur žemėje.
Jūra tedžiūgauja ir visa, kas
jos gelmėse,
tolimos salos ir jų gyventojai.
Teskelbia dykuma bei jos miestai
ir žmonės Kedaro kaimuose.
Tedžiūgauja Selos gyventojai,
tešaukia nuo kalnų viršūnių.
Duokite garbę VIEŠPAČIUI,
skelbkite jo šlovę tolimose salose.
Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip
karžygys,
tarsi kareivis žadina savo narsą, –
jis šaukia, pakeltu balsu surinka kovos šūkį,
pergalinga jėga stoja prieš savo priešus.

Dievas pažada padėti savo tautai

Ilgai tylėjau, ilgai lūkuriavau
ir susilaikiau,
bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė,
dūstu ir aikčioju.
Sunaikinsiu kalnus ir kalvas,
žolę visur nuvytinsiu.
Upes paversiu pelkėmis,
ir pelkes išdžiovinsiu.
Aš vesiu keliaujančius akluosius, –
keliais nežinomais juos vesiu.
Tamsą jiems šviesa paversiu,
vingiuotus kelius ištiesinsiu.
Visa tai darau dėl jų, –
aš jų neapleisiu.
Trauksis į šalį visi susigėdę,
kas tiki stabais, –
kas sako nulietoms statuloms:
“Jūs esate mūsų dievai”.

Izraelis atsisako mokytis iš klaidų

Klausykitės jūs, kurtieji,
pažvelkit ir išvyskit jūs, aklieji!
Kas aklesnis už mano tarną
ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu?
Kas toks aklas, kaip mano siųstasis,
ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES
tarnas?
Žiūrėti jis žiūri, bet neima į širdį,
ausys jo atviros, bet nieko negirdi.
Dėl teisumo patiko VIEŠPAČIUI
savąjį įstatymą padaryti didingą
ir šlovingą.
Tačiau ši tauta yra apiplėšta ir
nusiaubta:
visi uždaryti rūsiuose, paimti
į kalėjimus.
Jie yra tapę grobiu, nėra kam
užstoti,
jie yra apiplėšiami, nėra kam sakyti: “Grąžink atgal!”
O kad jūs tai išgirstumėt, –
išgirskit ir dėkitės nuo šiol į širdį!
Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų
apiplėštas, –
kas atidavė Izraelį plėšikams?
Ar tai nebuvo VIEŠPATS, kuriam mes nusidėjome?
Jo keliais eiti jie atsisakė,
neklausė jo įstatymo.
Dėl to jis leido jiems pajusti
savo pykčio jėgą, –
įniršį ir karo baisumus.
Apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato,
nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į
širdį.

Dievas pažada išpirkti savo tautą

O dabar šis yra žodis VIEŠPATIES,
tavo kūrėjo, Jokūbai, –
žodis to, kuris tave sukūrė, Izraeli:
“Nebijok, nes aš išpirkau tave,
pašaukiau tave vardu –
tu esi mano.
Kai brisi per gilius vandenis,
būsiu su tavimi, –
upėse tu nepaskęsi.
Kai eisi per ugnį, nesudegsi, –
liepsnos tavęs nepraris,
nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,
Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti.
Tavo išpirkai Egiptą atiduodu,
Kušą ir Sebą mainais už tave.
Kadangi esi man brangus
ir vertingas, ir mylimas mano,
todėl atiduodu kraštus už tave
ir tautas už tavo gyvybę mainais.
Tu nebijok, nes aš su tavimi!
Palikuonis tavo iš rytų parvesiu,
iš vakarų tave surinksiu.
Pasakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’
ir pietums: ‘Nesulaikykit!’
Parveski mano sūnus iš tolimų kraštų
ir mano dukras iš žemės pakraščių,
kiekvieną, kuris vadinamas
mano vardu, –
kiekvieną, kurį aš savo garbei
ir sukūriau, ir pašaukiau, ir
parengiau”.

Viešpats yra vienintelis Dievas

Išvesk tautą aklą, nors ir turinčią akis,
kurčią, nors ir turinčią ausis.
Tegu susirenka apžiūrai visos
tautos,
draugėn tesueina gentys!
Kas iš jų kada nors tai paskelbė
ar pranašavo apie tai praeityje?
Tegu stato savo liudytojus, kad jiems
paliudytų,
teišgirsta juos žmonės ir tepasako: “Tai tiesa!”
“Jūs esate mano liudytojai, –
sako VIEŠPATS, –
mano tarnai, kuriuos išsirinkau,
idant žinotumėte, mane tikėtumėte
ir suprastumėte, jog aš Tas pats.
Nebuvo kito dievo prieš mane
ir nebus jo po manęs.

Tai Aš, – aš esu VIEŠPATS,
be manęs, kito gelbėtojo nėra.
Aš pats apreiškiau, aš pats gelbėjau,
aš pats paskelbiau,
o ne koks svetimas jūsų dievas, –
jūs mano liudytojai.
Aš esu Dievas,
amžinai Tas pats!
Nėra kas išvaduotų iš mano rankos:
ką aš darau, kas gali pakeisti?”

Išėjimas iš Babilono

Taip kalba VIEŠPATS, jūsų
atpirkėjas,
Izraelio Šventasis:
“Dėl jūsų siunčiu kariuomenę
prieš Babiloną,
skląsčius kalėjimų visų nukelsiu,
o kaldėjai apsipils aimanomis.
Aš – VIEŠPATS, jūsų Šventasis,
Izraelio kūrėjas, jūsų karalius”.
Taip kalba VIEŠPATS,
kuris per jūrą nutiesia kelią,
per galingus vandenis padaro taką,
kuris išveda į žygį vežimus
ir žirgus, –
galingą kariuomenę.
Jie krinta parblokšti ir nebepakyla, –
užgesę, išblėsę kaip dagtis:
“Daugiau nebesiremkite tuo,
kas buvo,
nebemąstykite apie tai, kas
seniai praėjo.
Štai aš kuriu naują dalyką!
Jis dabar jau reiškiasi, negi
nematote?
Net per dykumą tiesiu kelią,
net tyruose atveriu upes.
Man teiks garbę laukiniai žvėrys,
šakalai ir stručiai,
nes aš duodu vandens dykumoje
ir upes atveriu tyruose,
kad būtų ko atsigerti mano
išrinktajai tautai.
Jie – tauta, kurią sau sukūriau,
kad skelbtų mano šlovę”.

Izraelio nuodėmė ir Dievo gerumas

“Tu nešlovinai manęs, Jokūbai,
tau nusibodau aš, Izraeli!
Ėriukų deginamųjų aukų man
neaukojai
nei garbinai mane kruvinosiomis aukomis.
Neverčiau tavęs dėti man duonos atnašas
nei varginau tave dėl smilkalų aukos.
Nepirkai man savo pinigu
kvapniųjų šaknų
nei savųjų aukų taukais negaivinai.
Ne! Tu savo nuodėmėm mane apkrovei,
nusikaltimais varginai mane.
Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs
naikina tavo nusižengimus, –
aš tavo nuodėmių neatsiminsiu.
Primink man, stokime drauge
prieš teismą!
Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą!
Man nusidėjo tavo protėvis,
sukilo prieš mane tavo gentainiai,
suteršė mano Šventyklą tavo
didžiūnai,
todėl Jokūbą ir atidaviau pražūčiai,
Izraelį išstačiau paniekai”.

Viešpats yra vienintelis Dievas

“O dabar klausyk, Jokūbai,
mano tarne,
Izraeli, kurį išsirinkau!”
Taip kalba VIEŠPATS, tavo kūrėjas,
kuris auklėjo tave nuo pat gimimo
ir tau padėjo:
“Nebijok, Jokūbai, mano tarne,
Numylėtini, kurį išsirinkau!
Apipilsiu vandeniu ištroškusią
žemę,
srovėmis sausumą palaistysiu;
išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių
ir savo palaiminimą ant
tavųjų vaikų.
Jie sužels it žolė,
kaip gluosniai paupiuose.
Vieni sakys: ‘Aš VIEŠPATIES esu!’ –
kiti vadinsis Jokūbo vardu,
o dar kiti ant rankos užsirašys
‘VIEŠPATIES’, –
didžiuosis Izraelio vardu”.

Tikrasis Dievas ir stabai

Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio
karalius ir atpirkėjas,
Galybių VIEŠPATS:
“Aš esu pirmas, aš – paskutinis,
kito dievo, be manęs, nėra.
Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, –
tegu pasako, pareiškia ir paaiškina man tai!
Kas žiloje senovėje tautą sukūrė?
Tai, kas turi įvykti, jiems tepasako!
Nenusigąskite, nebijokite!
Argi aš jau seniai to nepaskelbiau
ir neapreiškiau?
Jūs gi mano liudytojai:
Argi yra kitas Dievas, be manęs?
Ar yra kokia nors Uola , be manęs?”

Niekingi tie visi, kurie daro stabų statulas, – jų branginamieji negali jiems nieko padėti. Jų garbintojai yra akli, stinga jiems išmanymo, – tik patys save kvailina. Kas dievą daro ar liedina stabą nenorėdamas užsidirbti? Stebėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir stosis prieš mane teismui, juos pagaus ir baimė, ir gėda apims.

Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta.

Stalius pamatuoja medį virvute ir nubraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia jį skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro – dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventovėje. Jis kertasi kedrus, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net kedrą pasodina, kad lietus jį užaugintų. Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį. Rąstgalį žmogus sudegina ugny, ant jos žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: “O, kaip šilta man, net karšta darosi!” O kas dar liko iš medžio, dievą – savąjį stabą – droždinasi, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: “Gelbėk, nes tu esi mano dievas!”

Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos, – nemato jie akimis, nesupranta jie širdimi. Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: “Rąstgalį į ugnį įmečiau, ant jo žarijų duonos išsikepiau, mėsos pasispirginau, pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstgalį garbinsiu?”

Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: “Ar tas daiktas, kurį savo dešinėje laikau, nėra apgavystė?”

Viešpats – Kūrėjas ir Atpirkėjas

Nepamiršk šitų dalykų, Jokūbai,
ir tu, Izraeli,
nes tu mano tarnas!
Sukūriau tave būti mano tarnu,
nepamiršiu niekad tavęs, Izraeli!
Išsklaidysiu tavuosius
nusižengimus kaip debesį,
tavąsias nuodėmes kaip miglą.
Sugrįžki pas mane, nes tave išpirkau.
Dangūs, džiūgaukite, nes VIEŠPATS
tai padarė,
valiuokite, žemės gelmės!
Kalnai, šokite giedodami
drauge su miškais ir visais jų medžiais!
Nes VIEŠPATS išpirko Jokūbą, –
per Izraelį parodys šlovę savo.

Viešpaties galybė

Taip kalba VIEŠPATS,
tavo atpirkėjas,
kuris tave sukūrė motinos įsčiose:
“Aš – VIEŠPATS, kuris sukūrė visatą
ir vienas pats dangus ištempė…
Kai klojau žemę, ar dar kas buvo
su manimi?
Aš – tas, kuris nieku paverčia
ženklus kerėtojų
ir burtininkus padaro žiopliais.
Aš – tas, kuris išminčius priverčia viską
pergalvoti,
padaro jų žinojimą kvailą.
Aš – tas, kuris tarno savojo
žodį patvirtina,
įvykdo paskelbtą jo pasiuntinių užmojį.
Aš sakau Jeruzalei: ‘Būk
apgyvendinta!’
Judo miestams: ‘Būkite atstatyti!’
Aš prikelsiu jų griuvėsius!
Aš – tas, kuris sako marių
gelmėms: ‘Išdžiūkite!
Aš išsekinsiu jūsų šaltinius!’
Aš – tas, kuris taria Kyrui: ‘Tu –
mano
kerdžius!’
Visa, ką aš noriu, jis įvykdys.
Jis tars Jeruzalei: ‘Būk atstatyta!’ –
o apie Šventyklą sakys: ‘Tebūna dedami
pamatai!'”

Kyras – Dievo pateptasis

Taip kalba VIEŠPATS Kyrui,
savo pateptajam,
kurį jis paėmė už dešinės rankos,
kad pajungtų jam tautas ir
karalius nuginkluotų,
kad atvertų jam duris ir vartai
liktų atsklęsti:
“Aš pats žygiuosiu pirma tavęs
ir kalvas sulyginsiu.
Vario duris sutrupinsiu,
nukaposiu skląsčius geležies.
Tau atiduosiu paslėptus turtus,
slaptas sankaupas,
kad žinotumei, jog aš VIEŠPATS, Izraelio
Dievas,
kurs šaukia tave vardu.
Dėl Jokūbo, savojo tarno,
dėl Izraelio, savo išrinktojo,
pašaukiau tave vardu, duodamas
tau garbę,
nors tu manęs ir nepažinojai.
Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito, –
be manęs, nėra Dievo!
Aš – tas, kurs tave apginkluoju,
nors tu manęs ir nepažįsti,
kad nuo saulės tekėjimo iki
jos laidos būtų žinoma,
jog kito, be manęs, nėra.
Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito!
Darau šviesą ir kuriu tamsą,
sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, –
aš – VIEŠPATS – visa tai padarau.
Rasokite, dangūs, iš aukštybių
ir, debesys, išlykite teisumą.
Žemė teprasiveria, tedygsta
išganymas,
drauge tegu išželdina teisumą.
Aš, VIEŠPATS, tai padariau.

Dievas – Visatos ir istorijos Viešpats

Vargas tam, kurs bylinėjas
su savo Kūrėju,
būdamas šukė tarp žemės šukių!
Argi molis sako puodžiui: ‘Ką tu
iš manęs darai?’
arba ‘Tavo dirbinys neturi ąsos’?
Vargas kūdikiui, kurs tėvui sako:
‘Ką
gimti tu pašauki?’
arba motinai: ‘Ką tu gimdai?'”

Taip kalba VIEŠPATS,
Izraelio Šventasis ir Kūrėjas:
“Ar man priekaištausit dėl mano vaikų likimo
ir nurodysit man, koks turi būti mano rankų
darbas?
Aš sukūriau žemę,
žmoniją žemėje sukūriau.
Dangus savo rankomis ištempiau,
suteikiau darną visoms jų galybėms.
Aš jį dėl teisumo pergalės
išjudinau,
visus kelius jam lygius padariau.
Ne dėl algos ar dovanų
jis mano miestą atstatys
ir mano tremtinius išlaisvins,
sako Galybių VIEŠPATS”.

Taip kalba VIEŠPATS:
“Egipto turtai, Kušo prekės
ir aukštaūgiai sabiečiai
ateis pas tave ir tau priklausys.
Paskui tave jie eis grandinėmis apkalti,
parpuls jie prieš tave, maldaudami:
‘Tik su jumis yra Dievas,
niekur kitur!
Kitų dievų nėra!'”

Tikrai, tu esi pasislėpęs Dievas,
Izraelio Dieve, Išvaduotojau!
Gėda ir nemalonė kris ant jų visų,
stabų dirbėjai nemalonėje pražus.
Izraeli, esi VIEŠPATIES išvaduotas
amžinu išganymu!
Gėda ir nemalonė niekad
nekris ant jūsų
per amžių amžius.

Nes šitaip kalba VIEŠPATS,
kuris sukūrė dangų, –
jis – Dievas,
kuris paruošė ir padarė žemę, –
davė jai pradžią, –
jis – tas,
kuris nesukūrė jos tyrlaukių,
bet padarė gyvenamą:
“Aš VIEŠPATS, be manęs, nėra kito!
Nekalbėjau nei paslapčiomis,
nei iš buveinės tamsybės šalyje
ir Jokūbo palikuonims nesakiau:
‘Ieškokite manęs dykvietėje’.
Aš, VIEŠPATS, teisumą apreiškiu, –
paskelbiu, kas teisinga”.

“Susirinkite ir ateikite,
prieikite arčiau jūs, tautų likučiai!
Neišmano nieko tie,
kurie nešiojasi stabus iš medžio
ir meldžiasi dievui,
kurs išgelbėt negali.
Eikit šen, drauge pasitarę,
pasakykite!
Kas paskelbė tai kadaise,
išpranašavo tai iš anksto?
Argi tai ne aš, VIEŠPATS,
be kurio, nėra kito Dievo?
Tik aš vienas – teisingas ir išvaduojantis
Dievas!
Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti,
visi žemės pakraščiai,
nes Dievas aš, – kito nėra!
Prisiekiau savim,
mano lūpos ištarė tiesą –
neatšaukiamą žodį:
‘Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane,
manim prisieks kiekvienas liežuvis’.
Man sakys: ‘Tik per VIEŠPATĮ
rasime pergalę ir jėgą’.
Gėdydamiesi ateis pas jį visi,
kurie ant jo niršta.
Tik per VIEŠPATĮ visi Izraelio
palikuonys
ras teisumą ir šlovę”.

Babilono dievai

Belis sukiužo, Nebas
susigūžia, –
jų stabai pakrauti ant asilų
ir galvijų.
Tie, kurie turėtų nešti jus,
dabar kaip naštos kraunami ant nuvargusių
gyvulių.
Gūžiasi, kiūžta ir jie drauge,
nuo naštos išsigelbėt negali, –
jie patys eina į nelaisvę.
Klausykitės manęs, Jokūbo namai,
ir jūs, kas likote gyvi iš Izraelio namų,
nuo pat gimimo esate mano našta,
išlaikiau jus nuo pat vaikystės.
Liksiu vis tas pats,
kai jūs pasensite,
kai jūs pražilsite,
nešiosiu ir tada.
Aš – tas, kuris nešiojau,
aš – tas, kuris nešios, –
aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės.
Ką sugretinsite su manimi
ir laikysite man lygiu?
Arba ką sulyginsite su manimi,
ir būtume panašūs?
Dosnieji iš kapšo auksą išpila,
svarstyklėmis sidabrą atsveria
ir auksakalį pasisamdo,
kad iš to jiems padarytų dievą,
kurį jie garbintų, žemėn
kniūbsčiom puldami.
Dedas jį ant savo pečių,
nešiojas visur,
kai pastato jį vieton,
ten stovi sustingęs,
iš vietos nepajuda.
Nors jie šaukiasi,
negali jis atsiliepti
nei jų iš nelaimės išgelbėti.

Atminkite tai ir būkite ryžtingi,
dėkitės į širdį, nusidėjėliai!
Atminkite, kas buvo anksčiau,
senų senais laikais:
Aš esu Dievas,
nėra kito;
Aš – Dievas,
nėra tokio kaip aš.
Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios,
iš anksto paskelbiu,
kas dar įvyks.
Tariu: “Mano užmojis bus
įvykdytas!”
Aš įvykdysiu visa,
kas sumanyta.
Šaukiu iš rytų plėšrų paukštį,
iš tolimos šalies žmogų,
kad įvykdytų manąjį užmojį.
Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu,
ką užsimojau, tą ir padarysiu.
Klausykitės manęs, jūs –
užsispyrėliai,
esate toli nuo teisumo pergalės.
Aš pats įgyvendinu savąjį teisumą,
jis nebėra toli, mano išganymas nevėluos.
Aš pats suteiksiu išganymą Zione,
Izraeliui duosiu savo šlovę.

Babilonijos teismas

“Lipk žemyn, sėskis į dulkes,
mergele, – dukra Babilono!
Tau sosto nebėra,
atsisėsk ant žemės, kaldėjų dukra!
Dailiąja ir gašliąja nebūsi
daugiau vadinama.
Imk girnas ir grūdus malk!
Nuo veido šydą nusidenk!
Skraistę nusimesk, blauzdas
apsinuogink,
braidyk po vandenį upėse.
Tavo nuogumas bus aikštėn iškeltas,
matysis tavoji gėda.
Atkeršysiu ir nepagailėsiu”, –
sako mūsų Atpirkėjas.
Jo vardas – Galybių VIEŠPATS, Izraelio
Šventasis.

Sėdėk tyli, pasitrauk į patamsį,
kaldėjų dukra!
Karalysčių viešpate nebūsi
daugiau vadinama.
Buvau įpykęs ant savo tautos,
savąjį paveldą buvau išniekinęs,
į tavo rankas jį buvau atidavęs.
O tu jam pagailos neparodei, –
krovei ant senelių labai sunkų jungą.
Sakei tu sau: “Amžinai viešpatausiu!”
Sau neėmei šių dalykų į širdį,
negalvojai, kuo tai galės pasibaigti.
Dabar išgirski šitą, išlepintoji,
besijaučianti jaukiai, galvojanti širdy:
“Aš, ir niekas kitas!
Niekad našle netapsiu
nei vaikų netekties neišgyvensiu…”
Bet ir viena, ir kita ištiks tave
staiga, tą pačią dieną.
Vaikų netektis ir našlystė
užgrius ant tavęs visu svoriu,
nepaisant tavųjų užkeikimų
gausybės
ir visų tavo grasių kerėjimų galios.
Kadangi nedora būdama jauteisi saugi
ir sakei sau: “Niekas manęs
nemato!” –
tavo išmintis ir žinojimas išvedė tave iš kelio.
Užtat ir sakei sau: “Aš, ir niekas kitas!”
Užguls tave vargas,
nemokėsi jo šalin nužavėti;
užpuls tave nelaimė,
nepajėgsi jos nuvyti.
Staiga užklups tave galas,
apie kurį nepagalvojai.
O dabar smaginkis savo kerėjimais
ir gausybe savų užkeikimų,
kuriais varginai save nuo pat
jaunystės.
Gal dar vis galvoji, kad jie bus
tau naudingi?
Gal jais baimę įvarysi!
Prisidarei daug vargo turėdama
tiek patarėjų!
Teateina ir tegelbėja dabar tave
dangaus tyrinėtojai ir žvaigždžių stebėtojai,
kurie per kiekvieną jaunatį
numato, kas tau atsitiks.
Štai jie šiaudais pavirto,
ugnis juos ryja, –
neišgelbės jie net savęs nuo
rajų liepsnų.
Tai ne žarijos, prie kurių
pasišildyti galėtum,
tai ne židinys, prie kurio žmonės susėstų!
Šitaip tau tarnauja tavieji kerėtojai,
su kuriais prekiavai nuo pat
jaunystės.
Kiekvienas jų savo keliu klajoja, –
nėra nė vieno, kurs tave išgelbėtų.

Klausykitės štai ko, Jokūbo namai,
vadinami Izraelio vardu,
kilusieji iš Judo sėklos, –
jūs, kurie VIEŠPATIES vardu prisiekiate
ir šaukiatės Izraelio Dievo
be ištikimybės ir be teisumo,
nors vadinatės Šventąja tauta
ir kliaujatės Dievu Izraelio,
kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS.
Kas jau įvyko, seniai buvau
apreiškęs,
iš mano lūpų tai išėjo,
aš pats tai paskelbiau.
Nelauktai ėmiau vykdyti,
ir visa įvyko.
Žinau, kad užsispyręs esi,
nes tavo sprandas – tarsi sausgyslė iš geležies,
o tavoji kakta – iš vario,
todėl tai iš anksto seniai tau
apreiškiau
ir paskelbiau pirmiau, negu įvyko,
idant nesakytum: “Mano
stabas visa tai padarė,
mano statula – drožtoji ar lietoji – tai sutvarkė”.
Dabar, kai visa išgirdai, pagalvok!
Ar neturi visa tai pripažinti?
Nuo dabar kai ką visiškai nauja skelbiu tau,
paslaptingus įvykius, ko tu nežinai.
Dabar, o ne seniai prieš dienų
dienas, jie prasidėjo,
anksčiau apie juos negirdėjai,
kad nesakytum: “Aš jau žinojau apie juos!”
Tu apie juos nei ką nors esi
girdėjęs,
nei ką žinojęs, –
tavo ausys juk nuo seno buvo kurčios.
Žinojau, koks tu apgaulingas,
juk nuo motinos įsčių buvai vadinamas
sukčiumi.
Bet dėl savo vardo valdau pyktį,
savosios šlovės dėlei susilaikau,
kad tavęs nesunaikinčiau.
Štai išgryninau tave,
tačiau ne kaip sidabrą,
tave išmėginau skausmo žaizdre.
Dėl savęs, savo paties dėlei, –
kad mano vardas nebūtų
paniekintas, nūn tai darau.
Savo šlovės kitam neperleisiu!

Kyras – Viešpaties įgaliotinis

“Išgirsk mane, Jokūbai, –
Izraeli, kurį vardu pavadinau!
Aš esu Tas pats, –
aš pirmasis, aš ir paskutinis!
Mano rankos padėjo žemės
pamatus,
mano dešinioji išskleidė dangus.
Kada juos pašaukiu,
tuojau pat ateina.
Sueikite jūs visi ir klausykitės!
Kas iš jų {dievų} kada paskelbė ką nors
panašaus?
VIEŠPATIES bičiulis įvykdys jo
valią Babilonui
ir Kaldėjos palikuonims.
Aš, aš tai paskelbiau,
aš jį pašaukiau,
aš jį atvedžiau, –
jam seksis kely!
Prieikite arčiau prie manęs
ir klausykitės, ką sakau!
Nuo pat pradžios aš nekalbėjau apie tai
paslapčiom,
nuo to laiko, kai tai prasidėjo, esu čia”.

{“Nūnai Viešpats DIEVAS ir jo Dvasia pasiuntė mane”}

Pamoka iš praeities

Taip kalba VIEŠPATS,
tavo Atpirkėjas,
Izraelio Šventasis:
“Aš, VIEŠPATS, tavo Dievas,
mokau tave, kas tau naudinga,
ir vedu tave keliu,
kuriuo tau dera eiti.
O, kad klausytumei mano įsakymų!
Tavoji gerovė būtų kaip upė,
o tavo teisumas kaip marių bangos.
Tavo palikuonių būtų kaip smilčių,
o gimusiųjų iš tavosios giminės – kaip smėlio
grūdelių.
Jų vardas nežūtų ir neišdiltų
mano akyse”.

Išėjimas iš Babilono

Eikite iš Babilono,
bėkite iš Kaldėjos!
Tai su džiaugsmu garsiai skelbkite,
kad būtų žinoma;
neškite žinią lig žemės pakraščių,
sakykite:
“Jokūbą, savo tarną, VIEŠPATS išpirko!
Troškulio jie nekentėjo,
kai vedė juos per sausas dykynes.
Vandeniui ištrykšti iš uolos
jis liepė, –
praskėlė uolą, ir tryško vandenys”.

{“Nedorėliai ramybės neturės”, – sako VIEŠPATS.}

. Išpirkimas iš nuodėmės, Izraelio išvadavimas

Viešpaties Tarnas

Išgirskite mane, salos,
atkreipkite dėmesį, tolimosios
tautos!
Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, –
dar motinos įsčiose tebesantį,
jis ištarė manąjį vardą.
Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją,
paslėpė mane savo rankos šešėlyje.
Jis padarė mane aštria strėle
ir įdėjo į savąją strėlinę.
“Tu esi mano tarnas, –
man pasakė, –
Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!”
Bet aš pagalvojau:
“Veltui aš triūsiau,
tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau;
tačiau mano byla pas VIEŠPATĮ,
ir mano atlygis manojo Dievo rankoje.
Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS,
kuris mane savuoju tarnu dar motinos
įsčiose padarė,
kad aš Jokūbą jam parvesčiau, –
Izraelis pas jį būtų surinktas.
Aš esu pagerbtas VIEŠPATIES akyse,
mano Dievas – manoji jėga!”
“Per maža, – sako jis, – tau būti
mano
tarnu,
prikelti Jokūbo gimines
ir sugrąžinti Izraelio likučius.
Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa,
kad mano išganymas pasiektų žemės
pakraščius”.

Taip kalba VIEŠPATS,
Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, paniekintajam,
tam, kuriuo bjaurisi tautos,
valdovų tarnui:
“Karaliai atsistos, kai tave pamatys,
didžiūnai, ir tie lenksis tau iki žemės
dėl VIEŠPATIES, kuris yra ištikimas,
dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko”.

Išvadavimas ir Ziono atstatymas

Taip kalba VIEŠPATS: “Malonės metu
tave išklausau,
išganymo dieną tau padedu.
Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai,
kad atstatytum kraštą
ir išdalytum nuniokotus paveldus.
Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’
ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į
šviesą!’
Pakelėse jie ganysis,
ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų.
Nekęs nei alkio, nei troškulio,
nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė,
nes gailestingasis juos veda
ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių.
Padarysiu jiems kelią per visus
savo
kalnus,
mano vieškeliai bus išlyginti.
Štai! Šitie ateina iš toli,
vieni iš šiaurės ir vakarų,
o kiti iš Syenės šalies”.

Dangūs, džiūgaukite!
Iš džiaugsmo šokinėk, žeme!
Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės!
Nes VIEŠPATS paguodė savąją tautą,
pasigailėjo savo varguolių.

Bet Zionas sako: “Paliko mane
VIEŠPATS,
užmiršo mane Dievas”.
“Ar gali moteris užmiršti savo
mažylį,
būti nešvelni savo įsčių sūnui?
Net jeigu ji ir užmirštų,
aš tavęs niekad neužmiršiu.
Štai! Įrėžiau tavo vardą savo
rankos delne;
tavo mūrus prieš akis turiu nuolat.
Tavo atstatytojai čion atskuba,
o kas niokojo ir alino tave,
atsitraukė nuo tavęs.
Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui:
draugėn jie renkasi ir eina pas tave.
“Kaip gyvas aš, – tai VIEŠPATIES žodis, –
visais jais pasidabinsi kaip puošmenomis,
pasidabinsi jais kaip nuotaka.

Tikrai tu buvai nualinta ir
nusiaubta, –
griuvėsių kraštas, –
bet dabar būsi per ankšta savo naujakuriams,
nors tavo engėjai ir bus pasitraukę toli.
Vaikai, kurių buvai netekusi,
vis dėlto tau sakys:
‘Čia man per ankšta, man reikia daugiau vietos,
kad galėčiau įsikurti!’
Tada tu sakysi savo širdy:
‘Kas man pagimdė juos?
Juk aš buvau bevaikė ir bevaisė,
{ištremta ir atstumta},
kas juos man išaugino?
Štai! Juk buvau aš likusi vienų viena,
o šitie iš kur?'”

Taip kalba Viešpats DIEVAS:
“Štai pakelsiu savo ranką tautoms
ir duosiu savąjį ženklą gentims, –
jos pargabens ant rankų tavo sūnus,
o dukras parneš ant savo pečių.
Karaliai bus tavųjų vaikų įtėviais,
o karalienės jų įmotėmis.
Veidu į žemę puldami, jie tave pagerbs
ir laižys dulkes nuo tavo kojų.
Tuomet tu tikrai žinosi, kad aš esu
VIEŠPATS, –
tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti”.
“Ar išplėšia kas nors grobį iš
galiūno?
Ar galima belaisvius atimti iš tirono?”
Šitaip VIEŠPATS atsako: “Žinoma!
Belaisviai bus atimti iš galiūno
ir grobis išplėštas iš tirono!
Tavo reikalo gynėjas esu aš pats, –
aš pats išvaduosiu tavo vaikus.
Priversiu tavo engėjus maitintis
savo
pačių kūnu,
pasigers jie savo pačių krauju kaip saldžiu
vynu.
Visa žmonija žinos, kad aš esu VIEŠPATS,
tavo išvaduotojas, tavo Atpirkėjas, –
Jokūbo Galingasis”.

Išganymas tik per Viešpaties Tarną

Taip kalba VIEŠPATS:
“Kur yra jūsų motinos skyrybų raštas,
kuriuo aš ją paleidau?
Ir kuriam savo skolintojui pardaviau aš
jus?
Tik dėl savo nuodėmių buvote parduoti,
tik dėl savo nusižengimų buvo paleista jūsų
motina.
Kodėl nebuvo nė vieno, kai atėjau?
Kodėl niekas neatsiliepė, kai šaukiau?
Nejau mano ranka per trumpa, kad išpirkčiau?
Argi stinga man jėgų, kad išvaduočiau?
Štai vien pagrūmojimu išdžiovinu jūrą,
paverčiu dykuma upes!
Jose žuvys, netekusios vandens,
dvokia ir gaišta nuo troškulio.
Apgaubiu dangus tamsybe,
aptraukiu juos ašutine”.

“Viešpats DIEVAS man davė
iškalbų liežuvį,
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.
Kas rytą jis žadina mano ausį,
kad klausyčiausi tarsi mokinys.
Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;
aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
Atsukau nugarą mane plakantiems,
atkišau žandus raunantiems man barzdą,
nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau
veido.
Viešpats DIEVAS man padeda,
todėl aš nesu pažemintas.
Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,
žinau, kad nebūsiu sugėdintas.
Mano gynėjas yra arti, –
kas drįs su manimi bylinėtis?
Stokime vienas prieš kitą teisme!
Kas turi bylą prieš mane?
Tegu man prisistato!
Štai Viešpats DIEVAS man padeda, –
tad kas mane bepasmerks?
Štai jie visi sutrūnys kaip drabužis, –
kandys juos suės”.

Kas iš jūsų bijosi VIEŠPATIES
ir paklūsta jo tarno balsui,
kas gyvena nakty be šviesos,
pasitiki VIEŠPATIES vardu
ir neabejoja savo Dievu?
Štai jūs – visi, kurie ugnį kuriate
ir žiebiatės deglus,
gyvenkite pagal savo ugnies šviesą
ir pagal deglus, kuriuos įsižiebėte!
Nuo mano rankos tai pareina: gulsitės į
skausmo patalą.

Raginimas pasitikėti Viešpačiu

“Klausykitės manęs, kas siekiate
teisumo
ir ieškote VIEŠPATIES.
Pagalvokite apie uolą, iš kurios buvote
iškirsti,
apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti.
Pagalvokite apie Abraomą, savo tėvą,
ir Sarą, jus pagimdžiusią.
Jis buvo tik vienas, kai jį pašaukiau,
laiminau jį ir padariau iš jo daugybę.
VIEŠPATS užjaučia Zioną,
visiems jo griuvėsiams yra maloningas.
Jo dykumą paverčia Edenu
ir jo tyrlaukius – VIEŠPATIES sodu.
Linksmybės ir džiaugsmo,
padėkos giesmių ir muzikos skambesio
pilna jame.

Klausykitės manęs, tautos,
atkreipkite dėmesį, gentys,
nes aš duosiu mokymą ir teisingumą, –
šviesą tautoms.
Vienu akimirksniu
įvykdysiu savo pergalę,
mano išganymas ateis kaip šviesa
ir mano rankos teis tautas, –
salos manimi pasitikės,
manosios rankos jos lauks.

Pakelkite akis į dangus,
pagalvokite apie žemę po kojomis!
Nors dangūs ir išnyktų kaip dūmas,
o žemė susidėvėtų kaip drabužis
ir žmonės kristų kaip musės,
mano išganymas tvers per amžius,
manasis teisumas niekad nesusidėvės.
Klausykite manęs jūs, žinantieji
teisumą, –
tauta, imanti mano mokymą širdin:
Nebijokite žmonių užgaulės,
jų patyčių neišsigąskite!
Juos kaip drabužį suės kirminai,
kaip vilną sukapos juos kandys.
Bet mano teisumas tvers per amžius
ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą”.

Pabusk, pabusk,
apsivilk tvirtybe, VIEŠPATIES ranka!
Pabusk, kaip senovės dienomis,
praėjusiais amžiais!
Argi ne tu Rahabą sukapojai,
nudūrei slibiną?
Argi ne tu išdžiovinai jūrą,
vandenis didžiosios bedugnės?
Kas padarė kelią iš jūros dugno,
kad išpirktieji pereiti galėtų?
VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir,
amžinu džiaugsmu vainikuoti,
įžengs į Zioną.
Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė,
liūdesys ir aimanos pasitrauks.

“Tai aš, aš esu Tas, kuris jus
guodžiu, –
ko tu bijai?
Žmogaus? – jis marus!
Žmogaus sūnaus? – jis ne daugiau kaip
žolė!
Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo
Kūrėją,
kuris dangus išskleidė ir pamatus žemės
padėjo?
Kiaurą dieną tave kankina baimė
dėl engėjo įtūžio,
norinčio tave sunaikinti.
Bet kurgi tas engėjo įtūžis?
Pančiais surakintieji greit bus
išvaduoti,
nemirs ir neis į Duobę,
nei duonos jie nestokos.
Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,
kuris įaudrinu jūrą,
jog bangos ima šėlti”. –
Galybių VIEŠPATS yra jo vardas!
“Savo žodžius įdėjau tau į lūpas
ir savosios rankos šešėliu apdengiau tave.
Aš – tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo
pamatus žemės,
sakiau Zionui:Tu esi mano tauta!'”

Viešpaties taurė – Jeruzalės skausmas

Atsibusk, atsibusk!
Atsikelk, Jeruzale!
Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES
ranka,
išgėrei iki dugno indą – svaigią taurę!
Iš visų jos pagimdytų sūnų
nėra kas ja rūpintųsi,
iš visų jos išaugintų sūnų
nėra kas paimtų ją už rankos!
Abi šios nelaimės prislėgė tave!
Kas tave užjaus?
Nuniokojimas ir sunaikinimas,
badas ir kalavijas!
Kas tave paguos?
Tavieji sūnūs nualpę, –
guli visur gatvių kampuose,
kaip stirna medžiotojo pinklėse,
apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio,
tavo Dievo įniršio įveikti.

Bet dabar klausykis, nelaimingoji, –
esi apsvaigusi, bet ne nuo vyno!
Taip kalba VIEŠPATS, tavasis
Valdovas ir Dievas,
ginantis savąją tautą:
“Štai aš imu tau iš rankos svaigiąją
taurę.
Iš mano pykčio indo daugiau nebegersi.
Paduosiu ją į rankas tavo
kankintojams, sakiusiems tau:
‘Gulkis ant žemės, kad galėtume sutrypti
tave!’
Savąją nugarą padarei grindiniu, – gatve
praeiviams”.

Tedžiūgauja Zionas

Atsibusk, atsibusk!
Apsivilk savąja stiprybe, Zione!
Vilkis savosios šlovės drabužiais,
Jeruzale, šventasis mieste,
nes neapipjaustytieji ir netyrieji
nebemindžios daugiau tavęs!
Nusipurtyk nuo savęs dulkes,
sėskis į savąjį sostą, Jeruzale!
Nusimesk grandinę nuo kaklo,
belaisve tu, Ziono dukra!
Nes VIEŠPATS sako taip:
“Ne už kainą buvote parduoti
ir ne už pinigus būsite atpirkti”.
Šitaip Viešpats DIEVAS kalba:
“Kadaise manoji tauta išėjo į Egiptą,
kad ten gyventų kaip svetimšaliai.
Asirija apiplėšė juos,
nieko už tai neduodama.
O dabar, ką aš turiu daryti?” –
žodis VIEŠPATIES.
“Manoji tauta buvo pagrobta už nieką,
o jų engėjai staugia iš
džiaugsmo…” –
žodis VIEŠPATIES.
“…Mano vardas užgauliojamas kasdien be
paliovos.
Todėl manoji tauta patirs mano šlovę
tą dieną,
nes aš Tas – Viešpats, kurs tai sako. Štai aš
esu!”

O kokios dailios kalnuose
šauklio kojos, –
to, kuris ateina su linksmąja žinia,
skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną,
garsindamas išganymą, sakydamas Zionui:
“Viešpatauja tavo Dievas!”
Klausykis! Tavo sargybiniai šaukia,
džiūgauja drauge,
nes jie mato savo pačių akimis
VIEŠPATĮ, grįžtantį į Zioną.
Drauge pratrūkite džiaugsmo
giesme,
Jeruzalės griuvėsiai,
nes VIEŠPATS paguodė savo tautą,
atpirko Jeruzalę.
VIEŠPATS iškėlė savo šventąją ranką
visų tautų akyse.
Visi žemės pakraščiai išvys
mūsų Dievo išganymą.

Išeikite, išeikite!
Palikite tą vietą, nelieskite nieko nešvaraus!
Lauk iš ten!
Jūs, kurie nešate VIEŠPATIES rykus,
išlikite švarūs!
Tačiau neskubėkite eidami,
neišeikite kaip bėgliai,
nes VIEŠPATS eina jūsų priešakyje,
o jūsų užnugaris yra Izraelio
Dievas.

Viešpaties Tarno kančia ir pergalė

“Iš tikrųjų mano tarnui seksis,
jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas.
Kaip daugelis juo baisėjosi, –
jo išvaizda buvo nežmoniškai sudarkyta,
o jo pavidalas nebepanašus į žmogų, –
taip jis nustebins daugelį tautų,
dėl jo karaliai stovės netekę žado.
Jie išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta,
suvoks, ko niekad nebuvo girdėję”.

“Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome?
Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka?
Jis išaugo nelyginant atžala
jo
akivaizdoje,
kaip šaknis iš sausos žemės.
Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus:
matėme mes jį, bet nepamėgome.
Jis buvo paniekintas,
žmogaus
vardo nevertas,
skausmų vyras, apsipratęs su negalia, –
toks, kuris prieš žmones užsidengia
veidą.
Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku.

Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,
mūsų skausmus sau užsikrovė.
O mes laikėme jį raupsuotu, –
Dievo nubaustu ir nuvargintu.
Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų
nusižengimų,
ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų
išganymui,
mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

Visi mes lyg avys pakrikome,
kiekvienas eidamas savuoju keliu,
o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų.
Nors ir buvo žiauriai kankinamas,
bet pakluso, – burnos nepravėrė.
Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,
kaip tyli avis kerpama,
taip jis nepratarė žodžio.

Prievarta ir teismu jis buvo
nušalintas,
ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą?
Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto
ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,
kapas jam buvo skirtas tarp
nedorėlių,
laidojimo vieta su piktadariais,
nors jis nebuvo padaręs nieko bloga
nei ištaręs melagingo žodžio.
{Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis
kentėtų negalią.}
Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę,
matys palikuonių ir gyvens ilgai.
Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.
Už savo vargus jis matys šviesą
dienų
pilnatvėje,
per savo kančią mano tarnas nuteisins
daugelį,
prisiims jų bausmę už kaltes.
Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,
su galiūnais grobiu jis dalysis,
nes jis save atidavė mirčiai
ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių.
Jis prisiėmė daugelio nuodėmę
ir užsistojo už nusidėjėlius.

Naujasis Zionas

“Džiaukis, bevaike, niekad
negimdžiusi!
krykštauk ir ratuok, gimdymo skausmuose
negulėjusi!
Juk pamestoji turi daugiau vaikų,
negu turinti vyrą”, – sako VIEŠPATS.
Praplatink savo palapinės aikštę,
ištempk savo pastogės uždangas nešykštėdama,
pailgink palapinės virves, tvirtai įkalk kuolus!
Prasiplėsi tu į dešinę ir į kairę, –
tavo palikuonys užvaldys tautas
ir įsikurs apleistuose miestuose.
Nebijok, nebūsi sugėdinta,
nerausk iš kuklumo, nepateksi į nemalonę.
Savo jaunystės gėdą pamirši
ir nebeprisiminsi našlystės negarbės,
nes tavasis vyras – tavo Kūrėjas, –
“Galybių VIEŠPATS” jo vardas.
Tavasis Atpirkėjas – Izraelio Šventasis, –
vadinasi jis “Dievas visos žemės”.
VIEŠPATS šaukia tave atgal
kaip nelaimingą ir pamestą žmoną.
“Ar gali vyras atmesti jaunystėje pamiltą
žmoną?”
–
sako tavasis Dievas.
“Trumpai valandėlei palikau aš tave,
bet su didele meile vėl tave pasiimsiu.
Ūmai supykęs, valandėlę slėpiau
nuo
tavęs savo veidą,
bet amžina meile tavęs pagailėjau”, –
sako VIEŠPATS, tavasis Atpirkėjas.
“Ir dabar elgiuosi kaip Nojaus
dienomis:
kaip tuomet prisiekiau,
jog Nojaus vandenys niekad daugiau
nebetvindys žemės,
taip dabar prisiekiau ant tavęs nebepykti
nei tau nebepriekaištauti.
Nors kalnai imtų kilnotis
ir kalvos svirduliuoti,
tačiau manoji meilė niekada nuo
tavęs nesitrauks,
manoji ramybės sandora nesusvyruos”, –
sako VIEŠPATS, –
Tas, kuris tavęs pagailėjo.

Ateities Jeruzalė

“Nelaimingoji, audros nukamuota,
esi be paguodos!
Štai sutvirtinsiu tavo akmenis rinktinėmis
kalkėmis,
o tavo pamatus apdėsiu safyrais.
Tau bokštus pastatysiu iš rubinų,
vartus – iš ugnim žėrinčių akmenų,
o tavo sienas – iš brangakmenių.
Visi tavo sūnūs bus VIEŠPATIES
mokomi, –
tavo vaikai mėgausis didžia gerove.
Tu būsi pagrįsta teisumu,
toli nuo priespaudos, – jos nebereikės
bijoti,
toli nuo pražūties, – ji prie tavęs nesiartins.
Jei kas nors tave pultų,
jam nepavyks, nes tai darys be mano
valios, –
kas puls tave, tas kris kovoje su tavimi.
Štai! Aš sukūriau kalvį, –
jis įpučia anglyse ugnį
ir nukala sau įrankį, tinkamą darbui.
Aš sukūriau ir niokotoją,
kad sunaikintų.
Joks ginklas, nukaltas tau pulti,
nebus sėkmingas,
liežuvį, kuris bylos prieš tave
teisme,
nugalėsi.
Toks yra VIEŠPATIES tarnų paveldas,
mano rankoje jų pergalė”, – sako VIEŠPATS.

Kvietimas prie malonės

Nagi, visi, kurie trokštate,
ateikite prie vandens!
Net jei ir pinigų neturite,
ateikite, pirkite duonos ir valgykite!
Ateikite, pirkite vyno ir pieno –
be pinigų ir be kainos!
Kodėl mokate pinigus už tai, kas
nėra
duona,
ir savo uždarbiu – už tai, kas nepasotina?
Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera,
gardžiuositės skanėstais.
Ateikite pas mane, rūpestingai
klausykitės,
kad turėtumėte gyvenimą.
Aš amžinąją sandorą su jumis sudarysiu,
remdamasis savo ištikima meile Dovydui.
Štai liudytoju tautoms aš jį padariau,
vadu ir tautų valdovu.
Ir tu pašauksi tautą, kurios
nepažinai,
o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave
dėl VIEŠPATIES, tavojo Dievo,
ir dėl Izraelio Šventojo,
kuris tau suteikė tokią garbę.

Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį
rasti,
šaukitės jo, kai jis yra arti.
Tepalieka nedorėlis savąjį kelią
ir nusidėjėlis – savuosius kėslus!
Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų,
pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.
“Nes mano mintys – ne jūsų mintys,
o mano keliai – ne jūsų keliai”, –
VIEŠPATIES žodis.
“Kaip aukštas dangus viršum
žemės,
taip mano keliai viršija jūsų kelius
ir mano mintys – jūsų mintis.
Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta
iš dangaus
ir negrįžta atgalios,
kol nepalaisto žemės,
kad dygtų ir želtų joje augalai,
kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną
alkanam,
taip ir žodis, išeinantis iš mano
burnos:
jisai nesugrįš pas mane bergždžias,
bet įvykdys, ko trokštu,
ir atliks, ko siųstas”.

Taip! Kupina džiaugsmo širdimi
išeisite
ir būsite saugiai vedami į namus.
Kalnai ir kalvos, jus išvydę, pratrūks
džiaugsmo giesme,
visi medžiai laukuose jums ims ploti.
Erškėčių vietoj augs kiparisai,
mirtos – vietoj dilgėlių.
Ir bus visa tai VIEŠPATIES šlovei,
kaip ženklas amžiais nemarus.

. Pirmųjų tremtinių grįžimas

Viešpaties Namai yra atviri visiems

Taip sako VIEŠPATS:
“Laikykitės teisingumo ir būkite dori,
nes greitai ateis mano išganymas,
greitai ims reikštis manasis teisumas.
Palaimintas žmogus, kuris tai daro,
ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi:
švenčia šabą, jo neišniekina,
ranką savo sergsti nuo bet kokio pikto darbo”.

Svetimšalis, atėjęs pas VIEŠPATĮ,
tegu nesako:
“VIEŠPATS tikrai išskirs mane iš savosios
tautos”.
Eunuchas tenekalba: “Štai aš – medis
nudžiūvėlis”.
Juk VIEŠPATS sako taip:
“Eunuchams, švenčiantiems mano šabus,
noriai darantiems tai, kas man patinka,
ir užlaikantiems manąją sandorą,
duosiu aš savuose Namuose ir savo
mūruose
paminklą ir vardą,
vertingesnį už sūnus ir dukteris, –
duosiu jiems vardą, amžiną ir nemarų.
Ir svetimšalius, ateinančius pas
VIEŠPATĮ,
kad man tarnautų,
kad mylėtų mano vardą
ir taptų mano tarnais, –
visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina,
visus, kurie laikosi mano sandoros, –
aš nuvesiu į savo šventąjį kalną
ir savo maldos Namuose juos pradžiuginsiu.
Malonios man bus jų deginamosios atnašos
ir skerdžiamosios aukos ant mano altoriaus,
nes manieji Namai bus vadinami
maldos namais visoms tautoms”.
Tai žodis Viešpaties DIEVO,
kuris renka Izraelio išblaškytuosius:
“Aš surinksiu per jį ir daugiau, –
kitus, be jūsų, kurie jau esate surinkti”.

Akli vadai

Jūs visi lauko žvėrys, ateikite
praryti!
Jūs visi miško žvėrys!
Mano sargai – akli, jie visi nieko
nepastebi.
Visi jie – kurti šunys, negalintys
loti, –
tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti.
Rajūs jie šunys, – niekad jiems
negana,
jie yra piemenys be išmanymo, –
savais keliais visi jie eina,
kiekvienas jų žiūri vien savo naudos.
“Ateikite, – sako, – aš atnešiu vyno!
Paūžkime, gerdami stiprų gėrimą,
kaip yra šiandien, bus taip ir rytoj,
ir net dar smagiau”.

Teisusis žūva, bet niekas to neima į širdį.
Geri žmonės paglemžiami,
ir niekas nesuvokia,
kad teisųjį paglemžė siautėjantis blogis.
Teisieji pasiekia ramybę, – randa
poilsį
ant savųjų gultų, kas eina teisingu keliu.

Neištikima tauta

Bet jūs, burtininkės sūnūs,
svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,
ateikite čionai!
Iš ko jūs šaipotės,
prieš ką jūs laidote gerklę,
kam rodote liežuvį?
Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?
Jūs, kurie degate gašla ąžuolyne
ir po kiekvienu žaliu medžiu;
jūs, kurie pjaunate vaikus upių vagose
ir uolų plyšiuose?
Tavo dalis yra tarp slidžiųjų upės
akmenų, –
taip, jie yra tavo dalia.
Jiems liejai liejamąsias aukas ir aukojai
atnašas!
Ar dėl šitų aukų aš galiu pasigailėti?
Ant aukšto ir didingo kalno sau
gultą
įsitaisei,
ir ten kopdavai aukos aukoti.
Už durų ir staktų
pasistatei savo nešvankųjį ženklą.
Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,
į jį lipai ir jį padidinai.
Su jais, gultą mėgdama, sandėrį padarei,
kad jie būtų tau dažni priegulai, –
ir taip tenkinai savo gašlumą.
Tu ėjai pas Molechą nešina aliejumi
ir gausiai liejai kvapius tepalus.
Tu siuntei savo pasiuntinius toli,
vertei juos eiti net į patį Šeolą.
Nuo tolimo kelio labai pavargai,
bet niekados nepratarei: “Liausiuos!”
Surasdavai patenkinimo savo gašlumui,
todėl niekuomet ir nesisielojai.
Ir ko taip pabūgai?
Ko bijojai, kad tapai melagė?
Kodėl manęs neatsiminei, į širdį manęs neėmei?
Ar ne todėl, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,
manęs tu nebijojai?
Aš parodysiu, koks yra tavo
teisumas
ir kokie yra tavo darbai, –
tau jie nenaudingi.
Kai šauksies pagalbos,
tepadeda tau tavasis pulkas stabų!
Visus juos vėjas išnešios,
vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.
Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą,
paveldės mano šventąjį kalną.

Bausmė ir atleidimas

Pasigirsta balsas:
“Tieskite, tieskite vieškelį!
Taisykite kelią, pašalinkite kliūtis
nuo kelio mano tautai!”
Juk aukščiausiasis, prakilnusis,
amžinasis,
kurio vardas – Šventasis, sako taip:
“Šventose aukštybėse gyvenu
ir su sugniuždytaisiais bei
prislėgtaisiais
buvoju,
kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią
ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.
Aš nekaltinsiu amžinai,
nei visuomet pyksiu,
nes mano akivaizdoje dvasia išblėstų,
net ir gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau.
Dėl jo {Izraelio} kaltės pykau kurį
laiką,
plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą,
bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu.
Mačiau, kuriuo keliu jis eina,
bet aš jį pagydysiu ir vesiu, –
paguosiu jį gausiai. Jo raudotojams
aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių.
Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! –
sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!”
Nedorėliai – kaip jūra, audros
pašiaušta
ir negalinti nurimti.
Jos bangos išmeta dumblą ir
nešvarumus.
“Neras ramybės nedorėliai!” –
sako mano Dievas.

Tikras pasninkas

“Visa gerkle šauk, nesitausok!
Teskardi tavo balsas kaip trimitas!
Parodyk manajai tautai jų nedorybę,
Jokūbo namams – jų nuodėmes.
Tiesa, ieško jie manęs diena
dienon,
trokšta pažinti manuosius kelius,
lyg jie būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu,
ir savojo Dievo įsako nesulaužiusi.
Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių
ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų.
“Kodėl mes pasninkaujame – ir tu
nematai?
Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?

Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo
ir engiate visus savo darbininkus!
Štai jūsų pasninkas baigiasi
rietenomis ir muštynėmis, –
tvojate kumščiu iš visų jėgų.
O, kad šiandien jūs taip
pasninkautumėte,
idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse!
Argi man prie širdies šitoks
pasninkas –
diena, kai marusis nusižemina?
Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė,
guli apsivilkęs ašutine pelenuose?
Ar tu tai vadini pasninku,
VIEŠPAČIUI malonia diena?
Ne! Pasninkas, kokio aš noriu,
tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
pavergtiesiems duot laisvę,
sulaužyt bet kokį jungą.
Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglobti vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.
Tada tartum aušra užtekės tavo
šviesa,
tavoji žaizda bus greitai užgydyta.
Tavasis teisumas žengs pirma tavęs,
o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos.
Tada šauksies, ir VIEŠPATS atsilieps,
kai pagalbos prašysi, jis tars: “Aš čia!”
Kai tarp savųjų pašalini priespaudą,
nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi,
paduodi alkstančiam duonos,
palengvini varguolio gyvenimą,
tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, –
tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.
VIEŠPATS visuomet bus tau vadovas,
sausros išdegintoje šalyje tave pasotins.
Jis atnaujins tavo jėgas, –
būsi tu nelyginant laistomas sodas,
kaip niekad neišsenkantis šaltinis.
Dėl tavęs bus prikelti senieji
griuvėsiai,
tu atstatysi praeities amžių mūrus.
“Spragų taisytoju, nugriautų sodybų
atstatytoju”
būsi vadinamas.
Jei šabo dieną nekelsi kojos iš
namų,
mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais;
jei šabą laikysi žavesio diena,
VIEŠPATIES šventą dieną – šlovinga;
jei švęsi ją, neidamas savo keliais
ir neieškodamas, kas tau naudinga,
ar gaišdamas laiką tuščioms šnekoms,
tada džiaugsies tu VIEŠPATYJE,
tada aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų.
Pamaitinsiu tave tavojo tėvo Jokūbo
paveldu”, –
taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos.

Kaltė ir teismas

Štai VIEŠPATIES ranka nėra
sutrumpėjusi,
kad negalėtų gelbėti,
nei jo ausis apkurtusi,
kad neišgirstų.
Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo Dievo,
jūsų nuodėmės uždengė jo veidą,
kad jūsų negirdėtų.
Nes jūsų rankos suteptos krauju,
jūsų pirštai – kalte.
Jūsų lūpos kalba melagystes,
jūsų liežuvis šnabžda apgaulę.
Nėr kas keltų balsą už teisų reikalą,
nėr kas teisingai gintųsi teisme.
Visi remiasi niekybėmis ir meluoja,
vaikšto nešiodami negandas, gimdo
vargą.
Gyvačių peri kiaušinius,
audžia voratinklius.
Kas jų kiaušinius valgo – mirs;
iš pradaužto kiaušinio išropos angis.
Jų voratinkliai netinka drabužiams,
savaisiais audiniais jie neapsiklos.
Jų darbai – nedori darbai, –
smurto darbai ateina iš jų rankų.
Paskui blogį jie bėga tekini,
greiti lieti nekaltą kraują.
Jų mintys – nedoros mintys, –
nuniokojimas ir griuvėsiai jų vieškeliuose.
Ramybės kelio jie nepažino,
nėra teisingumo jų takuose.
Vėžes pasidarė sau kreivas, –
kas jomis eina, ramybės nepažįsta.

Todėl nuo mūsų taip toli
teisingumas,
nepasiekia mūsų teisumas.
Laukiame šviesos, bet štai tamsu;
laukiame ryškumo, bet vaikštome patamsy!
Kaip akli palei sieną einame
apgraibomis,
tarsi žmonės be akių, dvejodami dėl kelio.
Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda;
gyvename tamsybėse kaip numirėliai.
Visi urzgiam kaip meškos,
vaitojam lyg burkuojantys balandžiai,
tikimės teisingumo, bet jo čia nėra,
laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų.
Nes mūsų nusižengimai jau be
skaičiaus,
mūsų nuodėmės liudija prieš mus, –
mūsų nusižengimai nepaneigiami,
kaltes savąsias mes žinome:
maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI,
atsimetimas nuo savojo Dievo,
paskalos apie išdavystę ir sukilimą,
skleidimas širdyje gimusių melagysčių.
Teisingumas paneigtas,
teisumas laikosi atokiai,
nes teisybė klumpa gatvėje,
o dorumui uždrausta įeiti.
Teisybės nėra:
kas vengia blogai elgtis, tas
apiplėšiamas.

Atpirkėjas Zione

VIEŠPATS matė, nepatiko jam,
kad nebėra teisingumo.
Matė, kad nebuvo nė vieno,
kas
pagelbėtų,
baisėjosi, kad niekas nesikišo.
Tada jam padėjo jo paties ranka,
parėmė jį jo paties teisumas.
Teisumu apsivilko kaip šarvais,
išganymo šalmą užsidėjo ant galvos.
Rūstybės drabužiai – jo apdaras,
pykčio įkarščiu apsigaubė jis kaip
skraiste.
Kiekvienam pagal darbus jis
atlygins:
pykčiu – varžovams, atpildu – priešams.
Salas pasieks jo atpildas!
Vakaruose bijos VIEŠPATIES vardo
ir rytuose – jo šlovės,
nes jis ateis kaip upės sraunuma,
genama VIEŠPATIES vėjo.
Į Zioną jis ateis kaip Atpirkėjas –
“pas tuos Jokūbo vaikus,
kurie nusigręžė nuo nuodėmės”, –
tai VIEŠPATIES žodis.
“Tai sandora, kurią aš pats
sudariau su jais”, –
sako VIEŠPATS.
“Mano dvasia, esanti virš tavęs,
nuo tavęs nepasitrauks
ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas,
liks tavo lūpose, vaikų tavųjų lūpose
ir tavo palikuonių lūpose, – sako
VIEŠPATS, –
dabar ir per amžių amžius!”

Naujojo Ziono šlovė

Kelkis, nušviski! Tavoji
šviesa atėjo,
VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito.
Nors žemę štai sutemos gaubia
ir tautas tamsybės dengia,
bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia,
virš tavęs jo šlovė apsireiškia.
Tautos ateis prie tavosios šviesos
ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio.
Pakelki akis, pažvelki aplinkui!
Visi renkasi eiti pas tave:
tavieji sūnūs ateis iš toli,
tavosios dukros bus atneštos ant rankų.
Tai matydama, spindėsi iš
džiaugsmo,
tavoji širdis virpės ir džiūgaus,
nes tau bus išpilti jūros lobiai,
pas tave suplūs tautų turtai.
Apguls tave kupranugarių vilkstinės,
Midjano ir Efos vienkupriai.
Atvyks visi iš Šebos, auksu ir smilkalais nešini,
–
jie paskelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus.
Kedaro kaimenės visos bus tau
surinktos,
Nebajotų avinai tau tarnaus.
Kaip maloni atnaša jie žengs ant mano
aukuro, –
jais išpuošiu šlovinguosius savo Namus.
Kas gi tie, kurie atskrenda
kaip
debesis,
kaip karveliai į savąsias karvelides?
Tikrai, laivai plauks pas mane,
Taršišo didlaiviai priekyje,
kad pargabentų tavuosius sūnus iš toli
drauge su jų auksu ir sidabru,
dėl VIEŠPATIES, tavojo Dievo,
ir Izraelio Šventojo, kuris tave išaukštino.
Svetimšaliai tau mūrus atstatys,
jų karaliai tau tarnaus,
nors nuplakiau tave pykčio valandą,
tačiau malonės valandą pasigailėsiu.
Tavieji vartai visuomet bus atverti,
nebus jie užkelti nei dieną, nei naktį,
kad galėtų įeiti nešantieji tau turtus tautų
ir jųjų karaliai eitynėse.
Nes tauta ir karalystė,
kuri tau netarnauja, – pražus, –
tokios tautos bus tikrai sunaikintos.
Libano šlovė ateis pas tave
drauge su kiparisais, klevais ir pušimis,
kad papuoštų mano Šventyklą
ir suteiktų grožį vietai,
kur ilsėsis mano kojos.
Lenkdamies žemai, ateis pas tave
tavo engėjų sūnūs,
visi, kas niekino tave, parpuls tau po kojų.
Jie vadins tave “VIEŠPATIES miestu”
ir “Izraelio Šventojo Zionu”.
Dėl to, kad kadaise buvai apleistas,
nekenčiamas ir bejėgis,
dabar padarysiu aš tave
amžių pasididžiavimu, džiugesiu kartų kartoms.
Tu tautų penėsies pienu,
žįsi karališkas krūtis.
Tuomet tu žinosi, kad aš, VIEŠPATS,
esu tavasis išvaduotojas, tavasis Atpirkėjas, –
Jokūbo Galingasis.
Vietoj žalvario teiksiu auksą,
vietoj geležies – sidabrą,
vietoj medžių – žalvarį,
o vietoje akmenų – geležį.
Taiką pastatysiu tavo prižiūrėtoju,
o teisumą – tavo valdytoju.
Nebebus girdėti apie smurtą tavo
šalyje,
niokojimą ar griovimą tavo valdose.
Savuosius mūrus vadinsi tu “Išganymu”,
o savuosius vartus – “Šlove”.
Tau dienos šviesa nebebus saulė
nei nakties metu nebešvies tau mėnulis,
bet VIEŠPATS bus tau amžina šviesa,
tavo Dievas – tavasis spindesys.
Tavoji saulė niekad nebenusileis
nei tavasis mėnulis nesudils,
nes VIEŠPATS bus tau amžina šviesa,
tavo gedulo dienos pasibaigs.
Tavoji tauta bus vien iš teisiųjų, –
jie amžiams paveldės žemę.
Jie – mano daigyno pumpurai,
mano rankų kūrinys, kad mane papuoštų.
Mažiausias taps tūkstančiu,
jauniausias – galinga tauta.
Aš, VIEŠPATS, padarysiu tą bemat,
kai laikas tam ateis.

Geroji žinia apie išvadavimą

Viešpaties DIEVO dvasia su
manimi,
nes VIEŠPATS patepė mane,
kad neščiau gerąją naujieną
vargdieniams.
Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų,
paskelbti belaisviams laisvės
ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams.
Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų,
–
mūsų Dievo atpildo dienos,
paguosti visų liūdinčiųjų.
Suteikti liūdintiems Zione
vainiką vietoj pelenų,
džiugesio aliejaus vietoj gedulo,
šlovės skraistę vietoje bailumo,
kad galėtų vadintis teisumo
ąžuolais
– daigynu,
VIEŠPATIES sodintu, kad
apreikštų jo
šlovę.

Jie atstatys senuosius griuvėsius,
atkurs seniai apleistas gyvenvietes,
atnaujins nuniokotus miestus,
tuščius nuo neatmenamų laikų.
Svetimieji jums tarnaus
ir gins ganyklon jūsų kaimenes,
svetimšaliai bus jūsų artojai ir vynininkai.
O jūs būsite pavadinti VIEŠPATIES
kunigais, –
sakys jums į akis: “Mūsų Dievo tarnai”.
Tautų nuosavybe naudositės,
ūžausite jųjų turtuose.
Kadangi jų gėda buvo dviguba,
užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis,
todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje,
amžiną džiaugsmą jie patirs.
Nes aš, VIEŠPATS, mėgstu
teisingumą,
nekenčiu grobimo ir nusikaltimo.
Atiduosiu jiems atlygį,
sudarysiu su jais amžiną sandorą.
Jų giminė bus įžymi tarp tautų
ir jų palikuonys tarp žmonių.
Kas tik juos regės,
suvoks, jog tai giminė,
kurią VIEŠPATS palaimino.
Iš visos širdies džiaugsiuosi
VIEŠPAČIU,
džiūgausiu Dievu savuoju,
nes jis mane aprengė išganymo drabužiais
ir apsupo teisumo skraiste
kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku,
lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais.
Kaip žemė išaugina savąsias ataugas,
kaip sodas suželdina savąsias sėklas,
taip Viešpats DIEVAS suželdins teisumą ir šlovę
visų tautų akivaizdoje.

Jeruzalė – šlovingasis Viešpaties miestas

Dėl Ziono aš netylėsiu,
dėl Jeruzalės aš nenurimsiu,
kol jos teisumas kaip aušra nesušvis
ir jos pergalė kaip deglas nesuliepsnos.
Išvys tuomet tautos tavo teisumą,
visi karaliai – tavo šlovę.
Tu būsi vadinama nauju vardu,
kurį pats VIEŠPATS tau suteiks.
Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES
rankoje,
karališka diadema savo Dievo dešinėje.
Tavęs daugiau nebevadins “Paliktąja”
ir tavo šalies – “Nuniokotąja”.
Bet tu būsi vadinama “Ji mano žavesys”,
o tavoji šalis – “Ištekėjusia”,
nes VIEŠPATS tavimi žavisi,
už jo yra ištekėjusi tavoji šalis.
Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele,
taip tavasis Statytojas susituoks su tavimi.
Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis,
taip tavimi džiaugsis tavasis Dievas.

Ant tavo mūrų, Jeruzale, sargus
pastačiau, –
niekuomet, nei dieną, nei naktį, jie nenutils.
O jūs, kurie primenat VIEŠPAČIUI,
neduokite sau ramybės!
Ir jūs neduokite ramybės jam,
kol jis neatstatys Jeruzalės
ir nepadarys jos žemės pasididžiavimu.

VIEŠPATS prisiekė savo dešine,
savo galingąja ranka:
“Nebeduosiu tavųjų grūdų misti tavo
priešams,
nebegers daugiau svetimšaliai tavojo vyno,
dėl kurio tu sunkiai triūsei.
Ne! Kas į klėtį nešė grūdus,
tie
juos valgys,
šlovindami VIEŠPATĮ.
Kas rinko vynuoges, tie vyną gers
mano šventuose kiemuose”.

Eikite pro vartus, eikite,
taisykite kelią tautai!
Tieskite, tieskite vieškelį,
nurinkite nuo jo akmenis!
Iškelkite ženklą tautoms!
Štai VIEŠPATS paskelbė iki pat
žemės pakraščių:
“Sakykite Ziono dukrai:
‘Štai tavo Gelbėtojas ateina!’
Štai jo atlygis drauge su juo,
jo atpildas pirma jo.
Jie bus vadinami ‘Šventąja tauta’ –
VIEŠPATIES atpirktaisiais,
o tu vadinsies ‘Lankoma’ –
‘Neužmirštasis miestas'”.

Edomo teismas

Kas tasai, kuris ateina iš Edomo,
raudonais drabužiais iš Bozros?
Spindinčiu apdaru,
žengia visoje savo didybėje:
“Tai aš – skelbiantis teisumą,
galingasis gelbėtojas”.
Bet kodėl tavasis apdaras toks
raudonas,
o tavo drabužiai lyg traiškančio spaudykloje
vynuoges?
“Aš vienas traiškiau vynuoges
spaudykloje,
iš tautų nė viena nebuvo su manimi.
Jas traiškiau pagautas narso,
mindžiojau pykčio pilnas.
Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius
ir sutepė manąjį apdarą.
Nes keršto diena buvo mano
širdyje, –
atpirkimo metai buvo atėję.
Dairiausi aplinkui, bet nebuvo kas
man padėtų,
ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane
paremtų.
Vien manoji ranka atnešė pergalę,
mano paties pyktis buvo atspara.
Savo narsu sutrypiau tautas,
sutriuškinau jas savo pykčiu,
kraują jų išliejau ant žemės”.

Malda į Dievą maloningą

Pasakosiu apie VIEŠPATIES
maloningumą,
šlovingus VIEŠPATIES darbus, –
apie visa, ką VIEŠPATS mums padarė,
begalinį gerumą Izraelio namams,
kurį jis suteikė mums
iš savo gailestingumo ir didžios malonės.
Juk jisai tarė: “Jie – manoji tauta,
vaikai, kurie manęs neapvils”.
Taip jis tapo jų gelbėtoju, –
visose jųjų nelaimėse jis buvo
nelaimingas.
Ne koks pasiuntinys ar koks angelas,
bet jo Artumas išgelbėjo juos,
iš meilės ir iš pagailos juos atpirko.
Jisai globojo juos
ir nešė nuo amžių per visas dienas.
Ogi jie kėlė maištą
ir liūdino jo šventą dvasią.
Todėl jis tapo priešu jiems,
ėmė pats su jais kovoti.

Tada prisiminė jie praeities dienas
ir Mozę, savo tarną.
Kurgi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės
ganytoją?
Kurgi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą
dvasią, –
padaręs, kad šlovingoji jo ranka
žygiuotų su Mozės dešiniąja,
perskyręs vandenis prieš juos,
kad įgytų sau amžiną vardą,
pervedęs juos per jūros gelmes?
Kaip žirgas dykumoje, jie nesuklupo.
Tartum kaimenę, besileidžiančią
į
slėnį,
VIEŠPATIES dvasia juos vedė.
Taip vedei tu savąją tautą,
kad suteiktum savo vardui šlovę.
Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk
į mus
iš savo švento ir šlovingo būsto!
Kur tavo uolus rūpinimasis ir tavo galybė,
tavo pagailos antplūdis ir
gailestingumas?
{Viešpatie,} nesusilaikyk,
nes tu gi mūsų tėvas!
Nors Abraomas mūsų nepažintų
nei Izraelis nenorėtų nieko apie mus žinoti,
tu, VIEŠPATIE, mūsų tėvas, –
“Mūsų Atpirkėju” esi pavadintas amžiams.
Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi nuo
tavųjų kelių mums nuklysti,
užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti?
Sugrįžk dėlei savųjų tarnų,
dėl genčių – tavos nuosavybės.
Kodėl nedorėliai mindžiojo tavo
šventovę,
mūsų priešai sutrypė tavo Šventyklą?
Mūsų dalia tokia,
lyg tu nebūtum niekad mūsų valdovu buvęs,
tartum niekad mes tavuoju vardu nebūtume
vadinęsi.
O, kad perplėštum dangus ir
nužengtum, –
kalnai prieš tave sudrebėtų!

Kaip liepsna uždega žabus, kaip liepsna užvirina vandenį,
kad taip tu apreikštum savąjį vardą priešams,
tautos prieš tave drebėtų!
Kai darei baisius darbus,
kurių mes nesitikėjome,
tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.
Nuo amžių nėra niekas patyręs, –
ausis negirdėjo, akis neregėjo,
kad be tavęs būtų kitas Dievas,
darantis tokius darbus tiems,
kurie juo pasitiki.
O, kad sutiktumei mus,
vykdančius teisumą,
o, kad neužmirštume mes tavęs savo keliuose!
Štai tu pyksti, o mes esame nuodėmingi, –
visi mes tapome lyg nešvarūs,
mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai.
Nuvytome mes visi kaip lapai,
ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša.
Nėra kas šauktųsi tavojo vardo,
kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.
Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų
ir mus atidavei mūsų blogiesiems darbams į
rankas.
O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų
tėvas.
Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius:
visi mes esame tavųjų rankų darbas.
Nepyk taip smarkiai ant mūsų,
VIEŠPATIE,
mūsų kaltės neminėk amžinai.
Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta.
Šventieji tavo miestai dykuma virto, –
Zionas – tyrai, Jeruzalė – dykynė.
Mūsų didi ir šlovingoji Šventykla,
kurioje mūsų tėvai tave garbindavo,
pavirto liepsnų grobiu, –
visa, kas mums buvo miela, griuvėsiai.
Ar po viso to gali susilaikyti,
VIEŠPATIE?
Ar vis dar gali tylėti
ir taip baisiai mus skaudinti?

Viešpats kaltina stabų garbintojus

“Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems,
kurie manęs neklausė,
leistis surandamas tų, kurie manęs neieškojo.
Tautai, kuri nesišaukė manojo vardo,
tolydžio kartojau: ‘Aš čia! Aš čia!’
Nuolatos tiesiau savo rankas
maištingai tautai,
blogu keliu pasukusiai su savo užmačiomis.
Tautai, kuri akiplėšiškai be
perstojo pykdo mane, –
jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir
degina smilkalus ant plytų.
Jie sėdi kapų nišose,
naktis praleidžia olose;
valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo
induose.
“Stovėk, kur stovi! – jie šaukia, –
Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per
šventas!”

“Šitokie dalykai aitrina mano pyktį
kaip be perstojo degančią ugnį.
Štai visa tai man prieš akis,
nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu.
Atmokėsiu jiems, kaip jie užsitarnavo,
drauge už jųjų kaltes ir jų tėvų
kaltes”, – sako VIEŠPATS.
“Kadangi jie degino smilkalus kalnuose
ir įžeidinėjo mane ant kalvų,
aš jiems tuojau atseikėsiu, ko jie nusipelnė”.

Gerųjų ir blogųjų likimas

VIEŠPATS sako taip:
“Kai sultys yra išspaustos iš vynuogių kekės,
žmonės sako:
‘Neišmeskite jos, nes joje yra dar šis tas
gera’, –
taip aš darysiu savo tarnams, – neatmesiu jų
visų.
Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių,
manųjų kalnų paveldėtojus iš Judo.
Mano išrinktieji kraštą perims,
manieji tarnai ten gyvens.
Mano tautai, ieškančiai manęs,
Šarono lyguma bus ganyklos
kaimenėms,
Achoro slėnys – žardiena galvijams.

Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ,
užmiršdami mano šventąjį kalną,
kurie padengėte stalą Laimės dievui
ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei, –
jus aš lemsiu kalavijui,
visi jūs krisite žudynėse.
Kadangi šaukiau, ir neatsiliepėte,
kalbėjau, nesiklausėte,
o darėte, kas bloga mano akyse,
ir rinkotės, kas man nepatinka”.
Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS:
“Štai mano tarnai valgys, o jūs
kentėsite
alkį,
mano tarnai gers, o jūs kęsite
troškulį,
mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite
gėdytis,
mano tarnai dainuos iš
širdies
džiaugsmo,
o jūs verksite iš širdgėlos,
aimanuosite iš sielvarto.
Jūs paliksite vardą,
kuriuo mano išrinktieji keiksis:
‘Tekrinta ant tavęs VIEŠPATIES Dievo bausmė!’
Bet manieji tarnai kitą vardą gaus.
Kas tik krašte laimės sau norės,
palaimos Dievo, kurio vardas ‘Amen’, sau
linkės,
kas tik krašte priesaiką duos,
Dievu, kurio vardas ‘Amen’, prisieks,
nes praeities sielvartai yra užmiršti,
prapuolę man iš akių.

Atnaujintas pasaulis

Štai aš jau kuriu naują dangų ir
naują
žemę.
O to, kas buvo, niekas neatsimins,
nei į galvą niekam nebeateis.
Džiaukitės ir linksminkitės
amžinai tuo,
ką aš kuriu.
Štai aš kuriu Jeruzalę ‘Džiaugsmu’,
o jos žmones – ‘Linksmybe’.
Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje
ir linksminsiuosi savo tautoje.
Nebebus joje girdėti graudaus verksmo
nei gailių dejonių.
Nebebus joje naujagimio,
kuris tegyventų vos kelias dienas,
ir senuko,
kuris nesulauktų žilo amžiaus.
Kas šimto metų mirs, bus tik jaunu laikomas,
o kas šimto metų nesulauks, tą laikys prakeiktu.

Statysis namus ir patys juose
gyvens,
ir vynuogynus veis, ir patys valgys jų vaisius.
Statys ne tam, kad kiti gyventų jų
namuose,
sodins ne tam, kad vaisius valgytų kiti.
Kaip ilgaamžis yra medis,
taip ilgaamžė bus manoji tauta.
Mano išrinktieji ilgai naudosis
savųjų rankų darbo vaisiais.
Nebeis jų triūsas perniek,
nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai,
nes jie drauge su savo palikuonimis
yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė.
Atsiliepsiu pirmiau,
negu
jie šauksis,
išklausysiu dar jiems tebekalbant.
Ganysis vilkas draug su ėriuku,
liūtas šiaudus šlėmš kaip jautis,
{o angies penas bus dulkės}.
Nebebus užgavimo nei niokojimo
visame mano šventajame kalne”, – sako
VIEŠPATS.

Dievas teisia tautas

VIEŠPATS taip kalba:
“Dangus – mano sostas, o žemė – man kojoms
suolelis.
Kur yra tie namai, kuriuos galėtumėte man
pastatyti?
Kur yra ta mano poilsio vieta?
O mano ranka visa tai sukūrė,
visa tai yra mano”, – toksai VIEŠPATIES
žodis.
“Aš rūpinuosi žmogumi,
suvargusiu ir sielvartaujančiu, –
tuo, kuris dreba nuo mano žodžio.

Aukoti jautį ar užmušti žmogų,
skersti aviną ar sukti šuniui sprandą,
aukoti grūdus ar lieti kiaulės kraują,
deginti smilkalus ar garbinti stabą, –
tai dalykai taip mėgstami žmonių,
kuriems malonios jų pačių bjaurios
apeigos.
Bet aš jiems parinksiu sunkius
išbandymus
ir užleisiu ant jų, ko jie bijo.
Dėl to, kad niekas neatsiliepė, kai šaukiau,
nesiklausė, kai jiems kalbėjau,
dėl to, kad jie darė, kas yra bloga mano akyse,
ir rinkosi, kas yra prieš mano valią”, –
klausykitės VIEŠPATIES žodžio jūs,
kurie drebate nuo jo balso:
“Jūsų tautiečiai, kurie jūsų neapkenčia
ir atstumia dėl manojo vardo, sako:
‘Teparodo VIEŠPATS savo šlovę,
kad galėtume jūsų džiaugsmu pasidžiaugti’.
Tačiau jie bus sugėdinti”.
Griausmas veržiasi iš miesto,
balsas iš Šventyklos.
Tai balsas VIEŠPATIES,
atsilyginančio priešams už jų darbus.

Motina Jeruzalė

Dar nesuremta skausmų, ji gimdo.
Pirmiau, negu ją užklumpa gimdymo
skausmai,
saugiai pagimdo sūnų.
Kas girdėjo tokį dalyką,
kas regėjo ką nors panašaus?
Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną,
ar tauta gimti vienu akimirksniu?
Tačiau Zionas, gimdymo skausmams vos
prasidėjus,
pagimdė savo vaikus!
“Argi aš, atveriantis gimdą,
nepagimdysiu?” – sako VIEŠPATS.
“Arba aš, leidęs pradėti,
uždarysiu įsčias?” – sako tavo Dievas.

Drauge su Jeruzale džiaukitės
ir būkite dėl jos linksmi visi,
kurie ją mylite!
Džiūgaukite kartu su ja visi,
kurie dėl jos liūdėjote!
Kad jūs penėtumėtės ir
pasisotintumėte
jos krūtų paguoda,
kad jūs gertumėte su džiaugsmu
iš jos šlovingų krūtų.
“Nes VIEŠPATS taip sako:
“Užliesiu jus gerove kaip upe,
tautų turtais tarsi išsiliejusia srove.
Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų,
sūpuojami ant jos kelių.
Kaip motina guodžia savo sūnų,
taip aš paguosiu jus, –
Jeruzale būsite paguosti”.

Kada tai išvysite, pradžiugs jūsų
širdys,
jūsų kaulai sužaliuos nelyginant žolė.
Savo tarnams VIEŠPATS apreikš savo ranką,
bet savo priešams – savąjį pyktį.

Štai VIEŠPATS ateis kaip ugnis,
jo vežimai bus tarsi viesulas,
kad išlietų savo pyktį deginančia kaitra,
savo bausmę ugnies liepsnomis.
Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis
žmoniją, –
daug bus VIEŠPATIES aukų.

“Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip sekėjai jų stabo, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais”, – sako VIEŠPATS.

Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę. Duosiu ženklą jiems ir tuos, kurie iš jų bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: į Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, – į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo garso apie mane, neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę. Ir iš visų tautų, – sako VIEŠPATS, – jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą VIEŠPAČIUI – ant arklių ir vežimuose, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, – sako VIEŠPATS, – kaip izraeliečiai kad neša savo atnašą švariuose induose. Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais, – sako VIEŠPATS.

“Kaip naujieji dangūs ir naujoji
žemė,
kuriuos aš kuriu, gyvuos mano akivaizdoje, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
taip gyvuos tavoji giminė ir tavasis vardas.
Kiekvieną jaunatį ir kas šabą
visa žmonija ateis manęs pagarbinti,
– sako
VIEŠPATS.-
Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų,
kurie kėlė maištą prieš mane, –
juos griaužiantis kirminas nemirs, jų ugnis
niekad nebus užgesinta,
bjaurastis bus jie visai žmonijai”.