A. TEISUMAS IR ŽMOGAUS LIKIMAS
Ieškoti Dievo ir vengti pikta
Mylėkite teisumą, žemės valdovai,
būkite atviri VIEŠPAČIUI gerumu,
ieškokite jo tyra širdimi.
Juk suranda jį tie, kurie jo
negundo, –
jis pats apsireiškia tiems,
kurie
juo pasitiki.
Juk sukti svarstymai atitolina
žmones nuo Dievo,
o kai jo galybė bandoma, –
ji
apstulbina kvailius.
Juk išmintis niekad neis į
piktavalę sielą
nei gyvens nuodėmės pavergtame
kūne.
Juk šventoji auklėjimo dvasia bėgs
nuo apgaulės,
pasitrauks nuo kvailų svarstymų, –
bus ateinančios neteisybės išguita.
Juk išmintis yra žmogų mylinti
dvasia,
tačiau ji neatleidžia
piktažodžiautojo
nuo jo žodžių kaltės,
nes Dievas yra jo slapčiausių
minčių liudytojas, –
tikrai stebi žmogaus širdį ir
klausosi jo liežuvio.
Juk VIEŠPATIES dvasia
pripildo pasaulį,
ir tas, kuris visa palaiko,
žino,
ką žmogus sako,
užtat nė vienas, kalbantis pikta,
neliks neišgirstas,
ir neaplenks jo teisingumas.
Juk nedorėlio kėslai bus ištirti,
ir pranešimas apie jo žodžius
pasieks Viešpatį,
paliudydamas jo nusikaltimus.
Juk budri ausis girdi visa,
net niurnėjimas pakuždom
neliks neišgirstas.
Saugokitės tad tuščio niurnėjimo,
sulaikykite liežuvį nuo šmeižtų,
nes ir slaptai tartas žodis turi
atgarsių,
o meluojanti burna sunaikina sielą.
Nesipirškite mirčiai savo
gyvenimo paklydimu
nei neužsitraukite žūties savo
rankų darbais.
Juk Dievas mirties nepadarė
ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, –
tam, kad būtų, jis sukūrė visa.
Visi pasaulio kūriniai savaime yra
sveiki,
jie neturi mirtinų nuodų,
Hadas žemėje neviešpatauja.
Juk teisumas yra nemarus.
Nedorėliai atmeta ir nemarumą, ir teisumą
Bet nedori žmonės darbu ir
žodžiu prisišaukė mirtį,
laikydami ją draugu,
jos ilgėjosi ir sudarė su ja sandorą,
nes jiems dera būti kartu su ja.
Juk jie klaidingai samprotavo, sau sakydami:
“Trumpas ir liūdnas yra mūsų
gyvenimas,
nėra jokio vaisto nuo mirties,
ir nežinoma, kad kas būtų
sugrįžęs iš kapo.
Juk tik atsitiktinai esame gimę
ir ilgainiui būsime tarytum
niekad nebuvę,
nes alsavimas mūsų šnervėse
tik dūmai,
o protas – žiežirba, mūsų širdies
plakimo įžiebta.
Kai ji užgęsta, kūnas pavirsta
pelenais,
o dvasia išsisklaido kaip skystas
oras.
Ilgainiui net mūsų vardas bus
užmirštas,
niekas nebeatsimins, ką mes
padarėme;
mūsų gyvastis pradings kaip
debesies likučiai
ir ištirps tarsi migla,
kurią nuveja saulės spinduliai
ir išsklaido jos šiluma.
Juk mūsų gyvenimas tetrunka kiek
šmėstelėjęs šešėlis,
iš mirties nėra kelio atgal;
užantspauduota, ir nė vienas
nebegrįžta”.
“Eime tad, mėgaukimės
esamomis gėrybėmis
ir jaunatviška aistra godžiai
naudokimės kūriniais.
Teteka mums sočiai brangus
vynas ir kvapūs tepalai,
tedžiugina širdį kiekviena
pavasario gėlė, –
vainikuokimės žiedais rožių,
kol jos nevysta.
Niekas mūsiškių tenesišalina iš
mūsų
ūžavimo,
palikime visur savo malonumų
pėdsakus,
nes tai mūsų dalis ir mūsų
paveldas.
Išnaudokime neturtingą teisų
žmogų,
nesigailėkime nė našlių,
negerbkime seno ilgaamžio
žmogaus žilų plaukų.
Mūsų nuoga jėga tenustato,
kas
teisu,
nes kas silpna – nenaudinga”.
“Patykokime tad teisiojo žmogaus,
nes jis mus varžo ir priešinasi
mūsų
darbams, –
prikaišioja mums nusižengimais
Įstatymui
ir kaltina mus už netikusį mūsų
auklėjimą.
Jis skelbiasi pažįstąs Dievą
ir save vadina VIEŠPATIES vaiku.
Mums jis gyvas mūsų sumanymų
priešas, –
vien jį pamačius, darosi nemalonu,
nes jo gyvenimo būdas ne kaip visų
žmonių
ir jo keliai labai keisti.
Jam mes esame lyg netikri pinigai,
ir mūsų kelių jis vengia kaip purvo.
Jis skelbia, kad teisiųjų likimas
yra
laimė,
ir giriasi, kad Dievas yra jo tėvas.
Pažiūrėkime tad, ar jo žodžiai yra
tikri,
sužinokime, kas jam atsitiks
sulaukus gyvenimo galo.
Juk jeigu teisusis yra Dievo vaikas,
Dievas padės jam, išgelbės jį iš
priešų rankos.
Ištikime jį užgaule ir kančia,
kad pažintume jo būdo švelnumą
ir išmėgintume jo kantrybę.
Pasmerkime jį gėdingai mirčiai,
nes, jo paties žodžiais tariant,
Dievas juo pasirūpins”.
Nedorėliai klysta
Taip jie samprotavo, bet jie klydo,
nes juos apakino jųjų piktumas.
Jie nepažino Dievo paslapčių,
nei vilties dėjo į šventumo atlygį,
nei tikėjo nekaltų sielų garbe.
Juk Dievas sukūrė žmogų,
kad
būtų nemarus,
padarė jį savo amžinybės paveikslu.
Bet per velnio pavydą mirtis atėjo
į pasaulį,
ir jo bičiuliai draugėje tai patiria.
Dievo užmojo paslaptys. Apie kančią
Betgi teisiųjų sielos yra Dievo
rankoje,
ir kančia jų nepalies.
Kvailų žmonių akimis atrodė, kad
jie mirė, –
jų išėjimas buvo laikomas nelaime,
jų kelionė iš mūsų gyvenimo –
visiška žūtimi,
tačiau jie yra ramybėje.
Juk net jeigu žmonių akimis
jie ir buvo nubausti,
tačiau jų viltis yra kupina
nemarumo.
Buvę truputį pavarginti,
jie
bus labai laimingi,
nes Dievas juos išmėgino ir rado
savęs
vertus.
Kaip auksą aukštakrosnėje juos
išmėgino
ir kaip deginamosios aukos atnašą
juos priėmė.
Jųjų aplankymo metu jie švytės;
tarsi kibirkštys šokinės po ražieną.
Teis tautas ir valdys žmones,
o VIEŠPATS bus jų karalius amžinai.
Kas juo pasitiki, supras tiesą,
ištikimieji patirs jo meilę,
nes malonė ir gailestingumas
laukia jo šventųjų,
jis rūpinasi savo išrinktaisiais.
O nedorėliai už savo užmačias bus
deramai nubausti,
nes jie nepaisė teisingumo ir
nusigręžė nuo VIEŠPATIES.
Juk kas niekais laiko išminties
drausmę, yra nelaimingas:
tuščia tokių žmonių viltis,
bevaisis jų triūsas
ir nenaudingi jų darbai;
jų žmonos yra kvailos,
jų vaikai niekam tikę,
jų palikuonys prakeikti.
Geriau būti bevaisei, negu gimdyti nedorą vaiką
Laiminga iš tikrųjų yra bevaisė
moteris, –
nekalta išlikusi
ir neteisėtos lovos nepažinusi,
nes ji bus vaisinga sielų teismo
dieną.
Laimingas ir tas eunuchas,
kuris nėra neteisėtai elgęsis
ar VIEŠPATĮ plūdęs,
nes jam bus suteikta ypatinga
malonė už ištikimybę
ir didžio džiaugsmo vieta
VIEŠPATIES Šventykloje.
Juk sąžiningo triūso vaisius yra
garbingas
ir išminties šaknis nemari.
O svetimautojų vaikai nesubręs,
ir neteisėtos lovos palikuonys
pražus.
Net jeigu ir ilgai jie gyventų,
nieku
jie bus laikomi,
ir galų gale jų senatvė bus be
garbės.
Jeigu jie anksti mirtų, neturės
nei
vilties,
nei paguodos teismo dieną.
Nedoros kartos galas yra
skausmingas.
Geriau neturėti vaikų, bet būti doram, –
kadangi nemarumas įamžina
atminimą dorybės,
ją pripažįsta ir Dievas, ir žmonės.
Jeigu ji dabar akivaizdi,
žmonės ja seka,
o kai ji dingusi, josios ilgisi.
Pergale vainikuota ji amžinai
žygiuoja,
pergalinga varžybose dėl
kilnaus laimikio.
O nedorėlių jauniklių spiečius
niekam netiks,
nė vienas jų neteisėtų daigų
neįleis giliai šaknų
nei atsistos ant tvirto pagrindo.
Net jeigu jų šakos kuriam
laikui
ir sužaliuotų,
tačiau, būdami netvirti,
jie
svirduliuos vėjyje
ir bus viesulų audros išrauti.
Jų šakos ne laiku bus nulaužtos,
jų vaisiai nenaudingi,
neprinokę valgyti ir niekam netikę.
Iš neteisėtos lovos gimę jų vaikai
teisiami liudija savo tėvų
nedorumą.
Apie pirmalaikę mirtį
Bet teisusis, nors ir pirma
laiko
mirtų,
ras poilsį.
Juk ne ilgas gyvenimas teikia
garbingą senatvę,
ji negali būti matuojama metais.
Žmogaus išmintis yra jo žili
plaukai
ir gyvenimas be dėmės yra
tikra
senatvė.
Tapęs brangus Dievui, jis buvo jo
mylimas,
kadangi gyveno tarp nusidėjėlių,
jis
buvo paimtas.
Išplėštas, kad pikta neiškraipytų
jo
supratimo
ar apgaulė nesuviliotų jo sielos.
Juk pikto žava užtemdo tai,
kas gera,
ir negeri norai sugadina nekaltą
protą.
Tapęs tobulas per trumpą laiką,
jis pasiekė ilgo gyvenimo pilnatvę;
VIEŠPAČIUI patiko jo siela,
todėl jis išskubino jį iš nedoros
aplinkos.
Bet žmonės, tai matydami,
nesuprato,
toks dalykas neatėjo jiems į širdį.
Juk malonė ir gailestingumas
laukia išrinktųjų,
jis rūpinasi savo šventaisiais.
Miręs teisusis
pasmerks gyvenančius nusidėjėlius,
ir per trumpą laiką ištobulėjusi
jaunystė
pasmerks ilgą nedorėlio senatvę.
Tie žmonės mato išmintingo
žmogaus galą,
nesupranta, ką VIEŠPATS jam skyrė
ir kodėl jį apsaugojo.
Nedorėliai matys jį ir niekins,
bet VIEŠPATS iš jų juoksis.
Paskui jie bus paniekinti lavonai,
amžina pašaipa tarp mirusiųjų.
Tikrai Dievas parblokš juos
nebylius,
išplėš juos iš šaknų;
jie bus visiškai sunaikinti,
kentės širdgėlą,
pražus jų atminimas.
Nedorėliai bus teisiami
Jie ateis drebėdami iš baimės,
kai jų nuodėmės bus
skaičiuojamos ,
ir jų nusikaltimai pasmerks juos,
žiūrėdami jiems į akis.
Tuomet teisusis iškelta galva stosis priešais savo engėjus
ir tuos, kurie niekais laikė jo
darbus.
Tai matydami, jie drebės baisiai
išsigandę
ir bus apstulbinti dėl netikėto
teisiojo išgelbėjimo.
Pilni sąžinės graužimo,
jie
kalbės tarp savųjų
ir, dejuodami iš dvasios skausmo,
sakys:
“Tai žmogus, kurį mes kadaise
išjuokėme
ir laikėme patyčių priežodžiu.
Kokie neišmanėliai buvome!
Jo gyvenimą laikėme pamišimu,
o jo mirtį – negarbe.
Kaip jis galėjo būti įskaičiuotas į
Dievo
vaikus?
Kodėl turi jis dalį tarp šventųjų?
Vadinasi, mes išklydome iš
tiesos
kelio,
mums nešvietė teisumo šviesa
ir neužtekėjo mums niekad saulė!
Sotinomės pikto ir žūties keliuose,
keliavome per neįžengiamus tyrus,
o VIEŠPATIES kelio nepaisėme.
Kokia nauda mums buvo iš
įžūlumo?
Ką mums atnešė turtai ir
didžiavimasis?
Visa tai pradingo tarsi šešėlis,
kaip pasklidęs gandas;
kaip laivas, plaukiantis per
kylančias bangas,
kurio nė pėdsako jam praplaukus
nelieka
nei jo kilio tako bangose
nebegalima rasti;
arba kaip paukščiui praskridus
nerandama jokio jo skrydžio
ženklo –
skystas oras, užgaunamas jo
sparnų kirčiais
ir praplėšiamas jo skrydžio
veržlia jėga,
sparnais plasnojant yra
perskrendamas,
o po jo skrydžio nelieka ten
jokio ženklo;
arba kaip, paleidus strėlę į taikinį,
oras, jos perskrostas oras,
tučtuojau vėl taip susilieja,
kad niekas neberanda strėlės tako.
Taip ir mes, vos gimę, išėjome
niekais,
neturėjome parodyti jokio
dorybės ženklo,
bet buvome per savo nedorumą
visiškai sunaikinti!”
Juk nedorėlių viltis yra lyg vėjo
nešamas usnies pūkelis,
kaip lengva šalna, audros nupūsta;
ji išblaškoma lyg dūmai vėjyje
ir išblėsta kaip vienos dienos
svečio atsiminimas.
Bet teisieji gyvena per amžius;
jiems atlygina VIEŠPATS, –
jais rūpinasi Aukščiausiasis.
Užtat jie gaus karališką vainiką
ir grožiu spindinčią karūną iš
VIEŠPATIES rankos,
nes jis globos juos savo dešine,
gins juos iš peties.
VIEŠPATS ginkluosis pavydžia meile
ir kūriniją pavers ginklu
savo
priešams nubausti;
jis užsivilks teisumą kaip šarvus
ir užsidės tikrą teisingumą
kaip
šalmą;
jis pasiims šventumą kaip
nenugalimą skydą,
perkals didelį pyktį į kalaviją,
ir Visata drauge su juo stos
prieš
neišmanėlius.
Taiklios žaibų strėlės išlėks,
puls taikinį iš debesų
kaip iš gerai įtempto lanko,
ir pilna pykčio kruša lėks kaip
iš
mėtyklės.
Juos daužys įšėlę jūros vandenys,
ir patvinusios upės užlies juos
nesigailėdamos.
Pakils prieš juos galingas vėjas,
ir audra vėtys juos kaip pelus.
Taip neteisingumas nuniokos visą
žemę,
ir nedorumas sugriaus
galiūnų sostus.
Raginimas ieškoti išminties
Klausykitės tad, karaliai,
ir supraskite;
mokykitės jūs, plačiosios žemės
viešpačiai!
Išgirskite jūs, kurie valdote
gyventojų mases
ir didžiuojatės tautų daugybe!
Juk VIEŠPATS jums davė jūsų
valdžią,
Aukščiausiasis suteikė
savarankiškumą;
jis pats tirs jūsų darbus ir tyrinės
jūsų užmojus,
nes, jo karalystės tarnai būdami,
jūs nevaldėte teisingai,
nesilaikėte įstatymo
ir negyvenote pagal Dievo valią.
Ūmai ir baisiai tad jis ateis pas jus,
nes griežtas teismas užklumpa
valdančiuosius.
Paprastam žmogui gali būti
atleista iš pasigailėjimo,
bet galingieji bus griežtai teisiami.
Juk visų Valdovas nesigūžia
nė prieš vieną,
nerodo pagarbos kieno nors
didybei,
nes jis padarė mažą ir didelį
ir visais lygiai rūpinasi,
bet galingiesiems parengtas
reiklus ištyrimas.
Jums tad, valdovai, skirti šie
mano žodžiai,
kad mokytumėtės išminties ir
nenusižengtumėte.
Juk tik tie bus išrinkti į
šventuosius,
kurie šventų įsakų pagarbiai laikosi;
tik tie ras paruoštą apsigynimą,
kurie bus iš jų pasimokę.
Dėkitės tad į širdį mano žodžius,
trokškite ir būsite pamokyti.
Kas ieško išminties, tas randa
Spinduliuojanti ir neblėstanti yra
išmintis,
lengvai pastebima tų, kurie ją myli,
ir surandama tų, kurie jos ieško.
Ji skuba atskleisti save tiems,
kurie jos trokšta.
Kas anksti keliasi jos ieškoti,
tas nepavargs,
nes ras ją sėdinčią prie savo durų.
Apie ją mąstyti yra protingiausia, –
kas dėl jos budi, greitai bus be
rūpesčio.
Juk ji pati eina ieškoti tų,
kurie
jos verti,
geraširdiškai jiems pasirodo
jų takuose
ir pasitinka juos prie kiekvieno jų
užmojo.
Išminties pradžia yra nuoširdus
noras
mokytis,
o atsidėjimas mokymuisi – meilė.
Meilė yra laikymasis jos įstatų,
laikymasis įstatų – nemarumo
pagrindas,
o nemarumas priartina žmogų prie
Dievo;
taigi ieškojimas išminties
paruošia karalystei.
Užtat jūs, tautų valdovai,
jeigu jums malonūs jūsų sostai ir
skeptrai,
gerbkite išmintį,
kad galėtumėte amžinai karaliauti.
B. SALIAMONAS IR IŠMINTIES IEŠKOJIMAS
Įžanga
Jums paskelbsiu, kas yra išmintis
ir kaip ji atsirado;
neslėpsiu nuo jūsų jokių paslapčių,
bet papasakosiu apie ją nuo
kūrimo pradžios,
neprasilenkdamas su tiesa,
paskleisiu jos pažinimą.
Žlugdančio pavydo su savimi
neimsiu,
nes jis neturi nieko bendro su
išmintimi.
Pasaulio išgelbėjimas –
turėti
daug išminčių,
o išmintingas karalius – tautos
gerovė.
Mokykitės tad iš mano žodžių, –
tai jums pravers.
Saliamonas yra mirtingas kaip visi žmonės
Ir aš iš tikrųjų esu marus žmogus,
kaip visi kiti,
palikuonis pirmojo sukurto
žmogaus, žemės vaikas.
Motinos įsčiose gavau trapią
prigimtį,
per dešimt mėnesių – kūną ir
kraują,
iš vyro sėklos ir malonumo,
kuris lydi vedybas.
Ir aš vos gimęs įkvėpiau visiems
bendro oro,
atsirėmiau į tą pačią,
visiems
bendrą, žemę;
pravirkdamas išrėkiau tą patį
pirmąjį garsą, kaip visi.
Buvau rūpestingai auginamas
vystykluose.
Juk joks karalius kitokios gyvenimo
pradžios nėra turėjęs, –
visi panašiai ateina į gyvenimą
ir visi panašiai išeina.
Saliamono pagarba išminčiai
Todėl meldžiausi,
ir man buvo suteiktas supratimas,
šaukiausi {Dievo} pagalbos,
ir atėjo pas mane išminties dvasia.
Ją vertinau labiau, negu skeptrą
ir
sostą,
o turtus palyginti su ja laikiau
niekais.
Nelyginau jos net su brangakmeniu,
nes visas auksas prieš ją
tėra tik žiupsnis smilčių,
o sidabras prieš ją vien tik molis.
Mylėjau ją labiau už sveikatą ir
grožį,
vertinau ją daugiau negu dienos
šviesą,
nes jos spindesys niekad negęsta.
Drauge su ja atėjo man visa,
kas gera,
ir iš jos rankų – nesuskaičiuojami
turtai.
Visa tai mane džiugino,
nes išmintis mokė juos tinkamai
panaudoti,
nors ir nesupratau, kad ji buvo
jų
ištaka.
Atvira širdimi mokiausi ir
norom dalijuosi, –
jos turtų neslepiu.
Juk ji – neišsemiamas lobis
mirtingiesiems, –
visi, kas įgyja šį lobį,
laimi
draugystę su Dievu,
jos mokymo dovanomis
geriau jį pažįsta.
Išminties šaltinis yra Dievas
Teišmoko tad mane Dievas
išmintingo kalbėjimo
ir protavimo kaip verta man
suteiktomis dovanomis.
Juk jis pats yra ir išminties vadovas,
ir išmintinguosius pataiso.
Juk ir mes, ir mūsų žodžiai
esame jo rankoje,
taip pat ir visas supratimas
bei
gebėjimai.
Juk jis suteikė man tikrą esamų
dalykų pažinimą,
kad suvokčiau pasaulio sandarą ir
pradmenų jėgą,
ir laikų pradžią, ir pabaigą,
ir
vidurį,
saulėgrąžų keitimąsi ir metų
laikų seką,
metų laikų ratą ir žvaigždynų
išdėstymą,
gyvulių prigimtį ir žvėrių būdą,
vėjų galybę ir žmonių mąstyseną,
augalų rūšis ir vaistingas
šaknų savybes.
Sužinojau tai, kas slaptinga, ir tai,
kas aišku,
nes mane mokė išmintis,
visų
dalykų išradėja.
Išminties prigimtis ir savybės
Juk ji turi dvasią –
protingą, šventą, vienatinę,
visokeriopą, jaudrią, judrią,
skaidrią, tyrą, aiškią,
nepažeidžiamą, mylinčią gerumą,
įžvalgią,
nenugalimą, geranorišką, labdaringą,
ištikimą, saugią, ramią,
visagalę, visa prižiūrinčią
ir pripildančią visas dvasias,
protingas, tyras ir jautriausias.
Juk išmintis judresnė už visa, kas
juda, –
ji apgaubia visus daiktus ir
pripildo savo tyrumo.
Juk ji yra Dievo galybės alsavimas
ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas;
užtat niekas, kas sutepta, į ją
neįeina.
Juk ji yra amžinosios šviesos
atspindys,
kuriamosios Dievo galybės
veidrodis be dėmės
ir jo gerumo paveikslas.
Nors ji viena, bet gali visa aprėpti;
pati nesikeisdama, ji visa atnaujina.
Per kartų kartas ji įeina į
šventas sielas,
padarydama jas Dievo draugais ir
pranašais.
Juk Dievas myli tik tą,
kuris bendrauja su išmintimi.
Ji yra puikesnė už saulę
ir nustelbia visus žvaigždynus.
Palyginta su dienos šviesa,
ji
atrodo šviesesnė,
nes dieną išstumia naktis,
o išminties joks nedorumas
nenugali.
Ji galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito
ir veiksmingai visa valdo.
Saliamonas myli išmintį
Ją mylėjau ir jos ieškojau
nuo
jaunystės;
troškau padaryti ją savo nuotaka
ir buvau sužavėtas jos grožio.
Dalydamasi Dievo gyvenimu, ji
puošia savo kilnų gimimą,
nes Visatos Valdovas ją visad
mylėjo.
Juk jai atsiskleidžia Dievo
žinojimas,
ji – jo darbų bendrininkė.
Jeigu turtai yra tai,
ko
gyvenime trokštame,
tai koks turtas gali būti didesnis
už
išmintį,
kuri visa tai padaro?
Jeigu protingumas našus –
kas pasaulyje yra nagingesnis už ją
išradėjas.
Arba jeigu kas myli teisumą –
išminties darbų vaisiai yra dorybės.
Juk ji moko savitvardos ir
protingumo,
teisumo ir drąsos, –
gyvenime nieko nėra žmonėms
vertingesnio.
Jeigu kas trokšta daug žinoti iš
patirties –
ji žino praeitį ir numato ateitį,
ji supranta posakius ir atspėja
mįsles,
ji iš anksto žino ženklus bei
stebuklus
ir laikotarpių bei amžių padarinius.
Išmintis – gyvenimo draugė
Tad nutariau parsivesti ją į
namus kaip draugę,
nes žinojau, kad ji gerai man patars
ir padrąsins mane ištikus
rūpesčiams bei širdgėlai.
Per ją manimi minios gėrėsis
ir būsiu gerbiamas seniūnų,
nors esu tik jaunuolis.
Teisme jie matys mano įžvalgumą,
ir valdovų akyse būsiu nuostabus.
Man nutilus, jie manęs palauks,
man kalbant, įdėmiai klausysis.
Jeigu ilgiau kalbėsiu,
jie užsiims rankomis burnas.
Per ją tapsiu nemarus
ir paliksiu palikuonims
patvarų atminimą.
Valdysiu žmones,
ir man bus pavestos tautos.
Nuožmūs didžiūnai, išgirdę apie
mane, išsigąs manęs;
žmonių sueigoje būsiu kilnus,
o mūšyje – drąsus.
Parėjęs namo, rasiu joje ramybę,
nes su ja bendraujant negali
jausti kartėlio,
gyvenant su ja nėra širdgėlos,
o veikiau tik linksmumas ir
džiaugsmas.
Išmintis yra Dievo dovana
Apsvarstęs protu bei apmąstęs
širdyje, supratau,
jog giminystė su išmintimi
teikia
nemarumą,
draugystė su ja – tyras malonumas,
jos rankų triūsas duoda
neišsemiamus turtus,
lavybos jos draugėje – supratimą
ir pokalbis su ja – pagarsėjimą.
Leidausi jos ieškoti, kad jos
įsigyčiau.
Aš buvau iš tiesų gabus vaikas,
man buvo tekusi kilminga siela;
arba veikiau, būdamas kilmingas,
gavau nesuteptą kūną.
Bet suvokiau, kad neįsigysiu
išminties,
jeigu Dievas man jos neduos –
tai buvo ženklas suprasti,
kas
gali tą dovaną duoti, –
kreipiausi į VIEŠPATĮ, maldavau jį
ir iš visos širdies tariau:
Saliamono malda
“Mano protėvių Dieve ir
gailestingumo VIEŠPATIE,
kuris visa padarei savo žodžiu
ir savo išmintimi sukūrei žmogų
būti tavo padarytų kūrinių
šeimininku,
valdyti pasaulį šventumu ir teisumu
ir dora širdimi tarti nuosprendį,
suteik man išminties, tavo sosto
tarnaitės,
ir neišmesk manęs iš savo
vaikų
skaičiaus.
Juk aš esu tarnas, sūnus tavo
tarnaitės,
silpnas žmogus ir trumpaamžis,
menkai tenutuokiantis apie teismą
ir įstatymus.
Juk iš tikrųjų net tobulas
žmogus mirtingųjų
bus laikomas nieku be tavo
išminties.
Tu išrinkai mane būti savo
tautos karaliumi
ir tavo sūnų bei dukterų teisėju.
Tu įsakei statyti Šventyklą ant
savo
šventojo kalno
ir aukurą savo buveinės mieste,
atvaizdą tavo šventosios Padangtės,
kurią tu prirengei nuo pat pradžios.
Su tavimi yra išmintis – ta,
kuri žino tavo darbus
ir kuri buvo, kai padarei pasaulį;
ji suvokia, kas malonu tavo akyse
ir kas teisinga pagal tavo įsakymus.
Atsiųsk ją iš šventojo dangaus,
siųsk ją nuo savo šlovės sosto,
kad ji triūstų su manimi
ir žinočiau, kas tau malonu.
Juk ji visa žino ir supranta,
santūriai man vadovaus
ir apsaugos mane savo didingumu.
Tada mano darbai bus tau malonūs,
aš valdysiu teisingai tavo tautą
ir būsiu vertas savo tėvo sosto.
Juk kas gali žinoti Dievo užmojį?
Kas gali suvokti, ko VIEŠPATS nori?
Juk mirtingųjų svarstymai
nieko
verti
ir mūsų sumanymai nepatikimi,
nes mūsų irus kūnas nusveria sielą
ir ši molinė pastogė slopina
neramų protą.
Mes sunkiai atspėjame, kas
yra žemėje,
ir tik triūsdami randame tai,
kas po ranka,
bet kas ištyrė tai, kas yra danguje?
Kas būtų sužinojęs tavo užmojį,
jeigu tu nebūtum davęs išminties
ir siuntęs savo šventosios dvasios
iš aukštybių?
Taip įvyko, kad žemės vaikų
takai buvo ištiesinti,
žmonės išmokyti, kas tau malonu,
ir išgelbėti išmintimi”.
Išganinga išminties jėga istorijoje
Nuo Adomo iki Mozės
Išmintis globojo pirmąjį padarytą
pasaulio tėvą,
kai jis buvo sukurtas vienui vienas.
Jinai pakėlė jį iš jo paties
nupuolimo
ir davė jam galią visa valdyti.
Bet neteisus žmogus, atsitolinęs
nuo
jos per savo pyktį,
žuvo dėl to, kad įniršęs užmušė
brolį.
Kai dėl jo žemė buvo aptvindyta,
išmintis vėl atėjo gelbėti jos,
plukdydama teisųjį žmogų
mediniu laivu.
Tautas užvaldžius visuotiniam
nedorumui,
išmintis atpažino teisųjį žmogų,
išlaikė jį be dėmės Dievui,
stiprino net ir tada, kai buvo gaila
savo vaiko.
Nedorėliams žūvant,
išmintis gelbėjo teisųjį žmogų,
jis išbėgo nuo ugnies,
nužengusios ant Penkių miestų.
Dar tebėra jų nedorumo liudijimas:
nuolat rūkstantys tyrai,
augalai, vedantys vaisius,
kurie
nenunoksta,
ir druskos stulpas,
stovintis kaip paminklas
smalsiai sielai.
Juk, apsilenkdami su išmintimi,
jie ne tik sau pakenkė,
nepažindami, kas gera,
bet ir paliko pasauliui savo
kvailystės įspėjimą,
kad jų kaltės neliktų nepastebėtos.
Išmintis išgelbėjo savo tarnus iš jų
vargų.
Teisiajam žmogui bėgant
nuo
savo brolio pykčio,
jinai vedė jį tiesiais takais,
parodė jam Dievo karalystę
ir mokė jį šventų dalykų.
Jinai praturtino jį sėkmingu jo
triūsu
ir gausino jo pastangų vaisius.
Jinai gynė jį nuo engėjų gobšumo
ir padarė jįjį turtingą.
Jinai uoliai saugojo jį nuo priešų
ir gynė nuo pasalų;
jo sunkiose grumtynėse ji davė jam
pergalę,
kad žinotų, jog pagarbi Dievo
baimė
galingesnė už visa kita.
Kai teisusis žmogus buvo parduotas,
išmintis jo nepaliko,
bet nuo nuodėmės jįjį išgelbėjo.
Su juo nužengė ji į kalėjimą
ir nepaliko jo grandinėm
sukaustyto,
bet suteikė jam karalystės skeptrą
ir galią valdyti savo engėjus.
Įrodžiusi, kad jo kaltintojai yra
melagiai,
ji suteikė jam amžiną garbę.
Išėjimas iš Egipto
Šventą tautą ir taurią giminę
išmintis išlaisvino iš žemės engėjų.
Ji įėjo į VIEŠPATIES tarno sielą
ir
pasipriešino
siaubingiems karaliams ženklais
ir
stebuklais.
Ji atlygino šventųjų žmonių darbus,
vedė juos nuostabiu keliu,
buvo jiems paunksnė dieną
ir žvaigždžių šviesa naktį.
Ji pervedė juos per Raudonąją jūrą,
vesdama per gilius vandenis,
o jų priešus paskandino,
vėl išspjaudama juos iš gelmių
dugno.
Užtat dorieji apiplėšė nedorėlius;
jie giedojo giesmes, VIEŠPATIE,
tavo
vardui šventajam
ir šlovino sutartinai tavo
ginančią ranką.
Juk išmintis atvėrė nebylių burnas
ir leido mažylių liežuviams
aiškiai kalbėti.
Išmintis davė sėkmę jų žygiams šventojo pranašo ranka.
C. YPATINGA DIEVO APVAIZDA IŠĖJIMO METU
Jie keliavo per negyvenamą dykumą
ir statėsi savo palapines
nuošaliose vietose;
jie atsilaikė prieš užpuolikus
ir atsigynė nuo priešų.
Kai ištrokšdavo, jie šaukdavosi tavęs,
ir buvo jiems duota vandens iš
aukštos uolos,
iš kieto akmens
jų
troškuliui numalšinti.
Tai, kas buvo įrankiu jų priešams
bausti,
tapo jiems palaima ištikus
sunkumams.
Vandens stebuklas
Vieton sudrumsto ir krauju
išniekinto,
amžinai tekančio vandens šaltinio,
kaip įspėjimą dėl įstato žudyti
kūdikius,
tu davei izraeliečiams netikėtai
apsčiai vandens,
parodydamas troškuliu, kurį
jie tuomet buvo patyrę,
kaip griežtai tu baudei jų priešus.
Juk tiktai būdami išbandyti,
nors tik nuplakei juos gailestingumu,
jie suprato, kaip kentėjo nedorėliai
baudžiami pykčiu.
Juk tu bandei savuosius įspėdamas,
kaip daro tėvas,
o nedorėlius dorojai pasmerkdamas,
kaip daro reiklus karalius.
Namie ar toli nuo namų
egiptiečiai buvo panašiai nualinti,
nes juos persmelkė dviguba širdgėla
ir apėmė vaitojimas atsiminus, kas
buvo įvykę.
Juk sužinoję, kad per jų nubaudimą
izraeliečiai buvo gavę naudos,
jie suprato, jog tai buvo
VIEŠPATIES darbas.
Juk, nors ir tyčiojosi jie atmesdami tą,
anksčiau išmestą ir įstumtą į
pavojų,
galų gale juo stebėjosi,
nes jie troško kitaip negu teisieji.
Su Egiptu Dievas elgiasi gailestingai
Atmokėdamas už jų kvaišą ir
nedorą mąstymą,
skatinusį juos garbinti nebylius
žalčius ir beverčius žvėris,
tu siuntei spiečius nebylių
gyvūnų jiems nubausti,
kad sužinotų, jog tuo pačiu
žmogus baudžiamas, kuo nusideda.
Juk tavo visagalė ranka,
sukūrusi pasaulį iš padrikos
medžiagos,
lengvai galėjo pasiųsti prieš juos
būrius meškų ar drąsių liūtų,
ar naujai sukurtų, įtūžusių
nežinomų žvėrių,
ar tokių, kurie prunkščia ugnimi,
ar tokių, kurių akys baisias
kibirkštis svaido.
Ne tik jų daroma žala galėtų
sunaikinti,
bet ir vien klaiką keliantis jų
pasirodymas
galėtų užmušti kiekvieną.
Tačiau net be viso to,
teisingumo vejami ir tavo
galybės blaškomi,
jie vienu atsikvėpimu galėjo
būt išguldyti.
Betgi tu sutvarkei visa,
žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus,
ir
svorio.
Juk tu visad gali parodyti savo
didžią jėgą,
ir kas galėtų priešintis tavo
rankos galybei?
Juk prieš tave visas pasaulis yra
kaip
dulkelė,
nusverianti svarstykles,
ir kaip ryto rasos lašas,
nukrintantis ant žemės.
Bet tu esi gailestingas visiems,
nes tu visa gali;
tu nepaisai žmonių nuodėmių,
kad jie galėtų atgailauti.
Juk tu myli visa, kas yra,
ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs,
nes nebūtumei padaręs,
jeigu būtum nekentęs.
Kaip būtų galėjęs kas nors
išsilaikyti,
jeigu tu nenorėtumei?
Ar būti išlaikytas,
jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas?
Tu pasigaili visų,
nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, –
tavo, kuris myli visa, kas gyva.
Juk tavo nemari dvasia yra visur! Užtat tu pataisai
nusižengiančius pamažėle,
įspėji ir primeni jiems dalykus,
kuriais nusideda,
kad jie paliktų savo nedorumą
ir dėtų viltį į tave, VIEŠPATIE!
Ir kanaaniečiams Dievas buvo gailestingas
Ir senųjų savo šventojo krašto
gyventojų
tu nekentei dėl jų bjaurių
nusikaltimų,
dėl jų kerėjimų ir palaidų apeigų,
dėl negailestingo kūdikių žudymo
ir dėl aukos puotų
vaišinantis žmogaus kūnu ir krauju.
Tuos pagonių apeigų dalyvius,
tuos tėvus, žudančius bejėgius
kūdikius,
tu norėjai sunaikinti mūsų protėvių
rankomis,
idant tas kraštas, iš visų kraštų
tau
brangiausias,
priimtų garbingą Dievo vaikų
nausėdiją.
Bet netgi ir jų tu pasigailėjai,
nes jie buvo tik žmonės,
ir siuntei širšes, kaip savo
kariuomenės šauklius,
kad juos pamažėle išnaikintų.
Ne dėl to, kad nebūtum galėjęs
atiduoti nedorėlių
į teisiųjų rankas mūšyje
ar sunaikinti jų iš karto užsiundęs
žvėris,
ar savo lemtingu žodžiu.
Bet, teisdamas juos pamažėle,
tu davei jiems progą daryti atgailą,
nors žinojai, kad jų giminė yra
nedora,
jųjų piktumas jiems įgimtas
ir jų nusiteikimas niekad
nepasikeis,
nes nuo pat pradžios jie buvo
prakeikta giminė.
Kodėl Dievas gailestingai elgiasi
Ne ko nors bijodamas
tu palikai juos nebaustus
už jų
nuodėmes.
Juk kas gali tau sakyti:
“Ką
padarei?”
Argi gali kas priešintis tavo
nuosprendžiui?
Kas gali kaltinti tave už
sunaikinimą tautų,
kurias tu pats sukūrei?
Argi gali kas stoti prieš tave
kaip nedorų žmonių gynėjas?
Juk, be tavęs, nėra kito Dievo,
kuris viskuo rūpintųsi
ir kuriam turėtumei įrodyti,
kad tu nesi neteisingai pasmerkęs;
nėra nei karaliaus, nei valdovo,
kuris tau prieštarautų dėl
tavo
nubaustųjų.
Tu esi teisus ir visa valdai teisingai,
laikydamas svetima savo galybei
pasmerkti bausmės neužsitraukusį
žmogų.
Juk tavo jėga yra teisumo šaltinis, –
visa valdydamas, tu gali visų ir
pasigailėti.
Juk tu parodai savo jėgą,
kai netikima tavo visagalybe,
ir baudi įžūlumą tų,
kurie ją
pažįsta.
Nors esi visavalės jėgos,
teisi
atlaidžiai
ir didžiu atlaidumu mus valdai,
nes, kai panori, jėga tau tarnauja.
Dievo pamokos savo tautai
Tokiais darbais tu pamokei
savo
tautą,
kad teisus žmogus turi
mylėti žmones,
ir savo vaikams davei gerą viltį,
nes suteiki vietos atgailai už
nuodėmes.
Juk jeigu savo vaikų priešus,
vertus mirties,
baudei taip atžvalgiai ir atlaidžiai,
suteikdamas jiems laiko ir vietos,
kad paliktų savo nedorumą,
kaip reikliai tu teisei savo vaikus,
kurių protėviams prisiekei sandoras,
kupinas gerų pažadų!
Mus tad tu pataisai,
o mūsų priešus nuplaki dešimt
tūkstančių kartų smarkiau,
kad mes, kai teisiame, pamąstytume apie
tavo gerumą
ir, kai esame teisiami,
tikėtumės
gailestingumo.
Laipsniškas egiptiečių nubaudimas
Užtat ir tuos, gyvenusius nedorą
kvailą gyvenimą,
kankinai jų pačių bjauriomis
klaikybėmis.
Juk jie nuėjo toli klaidos takais,
laikydami dievais tai, ką net gyvuliai
niekina ir kuo šlykštisi, –
jie apsigaudinėjo kaip neprotingi
kūdikiai.
Užtat tarsi neprotaujantiems
vaikams
tu siuntei jiems savo nuosprendį
kaip
patyčias.
Bet tie, kurie nenorėjo paisyti
įspėjimo,
gauto per tokią pašaipią bausmę,
greitai turėjo patirti Dievo vertą
pasmerkimą.
Juk per tas gyvuliškas dievybes,
kuriomis jie buvo nusivylę dėl savo
pačių kančios,
ir nubausti tų pačių kūrinių,
kuriuos dievais laikė,
jie pamatė ir pažino tikrąjį Dievą,
suvokdami jį, kurį anksčiau
buvo
paneigę.
Taip ant jų nužengė griežtas
pasmerkimas.
Gamtos garbinimas
Juk iš prigimties kvaili
buvo visi žmonės,
kurie gyveno Dievo nepažindami
ir kurie, matydami gerus dalykus,
nepajėgė pažinti To, Kuris yra,
nei pripažinti menininko,
stebėdamiesi jo darbais!
O laikė dievais arba ugnį,
arba
vėją, judrų orą,
arba žvaigždžių ratą,
galingą
potvynį,
arba didžiuosius dangaus
šviesulius –
pasaulio valdytojus.
Jei, gėrėdamiesi jų grožiu,
žmonės manė, kad jie dievai,
leisk jiems sužinoti,
kaip daug didingesnis už juos yra
jų Šeimininkas,
nes pradinis grožio šaltinis juos
sukūrė.
Ir jei žmones stebino tų kūrinių
galybė ir grožis,
leiski suvokti per juos,
kaip daug galingesnis yra tas, kuris
juos padarė.
Juk iš kūrinių didingumo ir grožio
panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas.
Tačiau tų žmonių nereikia
per
daug peikti,
nes jie turbūt paklysta
ieškodami Dievo ir norėdami jį
rasti.
Juk jie nesiliauja jo ieškoję,
gyvendami tarp jo kūrinių,
ir pasitiki tuo, ką mato,
nes matomi daiktai yra gražūs.
Betgi vėl – net jie negali būti
pateisinami,
juk jeigu jie įstengė būti
tokie
sumanūs,
jog galėjo spėlioti apie Visatą, –
kodėl tad buvo taip lėti atrasti
jos
VIEŠPATĮ?
Stabų garbinimas
Bet nelaimingi yra sudėjusieji viltis
į negyvus daiktus,
tie, kurie “dievais” vadina žmogaus
rankų darbus,
meniškai apdorotą auksą, sidabrą
ir gyvulių atvaizdus
ar nenaudingą akmenį, senovės
rankos tašinį.
Dailidė ir mediniai stabai
Įgudęs dailidė, tarkim,
nusikerta tinkamą medį,
dailiai nulupa visą jo žievę
ir patrauklia apdaila padirba
naudingą reikmenį
namų apyvokoj naudoti.
Nuo rankdarbio atlikusiais šipuliais
jis išsiverda valgyti
ir prisivalgo iki soties.
Bet, tarkim, vieną tokį niekam tikusį
šipulį,
kreivą ir gumbuotą pagalį,
jis pasiima ir atspėjamu laiku
kruopščiai drožia.
Tą medį jis drožia įsigytu įgūdžiu,
duodamas jam žmogaus panašumą,
ar išdrožia jį panašų į kokį nors
bevertį gyvūną.
Apglaistęs jį ryškiai raudonais
dažais,
nudažęs jo paviršių raudonai
ir užtepęs visas jo dėmes,
jis padaro jam tinkamą nišą ir,
įstatęs jį, pritvirtina
prie
sienos vinimi.
Juo rūpinasi, kad kartais
nenukristų nuo sienos,
kadangi žino, kad pats sau
jis
padėt negali.
Juk iš tikro jis tėra tik paveikslas,
ir jam reikia juo rūpintis.
O tačiau žmogus, norėdamas
melstis jam
dėl nuosavybės ar savo vedybų, ar
vaikų,
nesigėdi kalbėtis su negyvu daiktu.
Dėl sveikatos jis šaukiasi to,
kas silpna;
dėl gyvybės jis meldžiasi
negyvam daiktui;
pagalbos maldauja visiškai
bejėgį pagalį,
laimingos kelionės – daiktą,
negalintį paeiti;
dėl pelno, užsiėmimo ir kad
sektųsi amatas,
jis prašo įgūdžių iš daikto,
kuris negali rankų pakelti.
Vėl – koks kitas žmogus, rengdamasis leistis
į kelionę per šėlstančias
jūros
bangas,
šaukiasi medžio gabalo,
dužlesnio už jį vežantį laivą.
Juk noras pasipelnyti sugalvojo
tą
laivą
ir išmintis buvo amatininkas, kuris
jį pastatė,
bet tavo apvaizda, Tėve, jį valdo.
Juk tu parūpinai jam net
jūroje
kelią
ir saugų taką per bangas,
parodydamas, kad gali taip išgelbėti
iš bet kokio pavojaus, jog
net
neįgudęs žmogus
gali sėsti į laivą.
Tu nori, kad tavo išminties
darbai neliktų bevaisiai,
užtat žmonės patiki savo gyvastį
net menkiausiam medžio gabalui ir
perkirtę bangų mūšą ant plausto
saugiai atkeliauja.
Juk net pačioje pradžioje,
išdidiems milžinams žūstant,
Visatos viltis išsigelbėjo ant sielio
ir, tavo rankos vedama,
paliko pasauliui naujos kartos sėklą.
Juk palaimintas yra tas medis,
per kurį ateina teisumas.
O rankomis padarytas stabas ir pats
yra prakeiktas,
ir prakeiktas tas, kas jį padarė –
dirbėjas už tai, kad jį padarė,
o dūlėjantis daiktas už tai,
kad
buvo pavadintas dievu.
Juk Dievui lygiai šlykštūs
ir nedoras žmogus, ir jo nedorumas.
Kas žmogaus padaryta, bus
nubausta drauge su žmogumi,
kuris tai padarė.
Užtat dieviškas teismas užklups
ir
pagonių dievus,
nes, kad ir būdami dalis Dievo
kūrinijos,
jie yra tapę pasibjaurėjimu,
pinklėmis žmonių sieloms
ir spąstais kvailųjų kojoms.
Stabų garbinimo kilmė ir padariniai
Juk mintis daryti stabus buvo
ištvirkimo pradžia,
ir jų išradimas gadino gyvenimą.
Pradžioje jų nebuvo,
amžinai jie neišliks.
Juk jie atėjo į pasaulį
per tuščias
žmonių viltis,
ir todėl jų laukia staigus galas.
Tėvas, tarkim, priblokštas
ne
laiku ištikusio gedulo,
pasidarė netikėtai atimto vaiko
paveikslą;
nūn jis garbino kaip dievą tą,
kuris vakar buvo tik negyvas
žmogus,
ir perdavė paslaptis bei apeigas
savo
valdiniams.
Ilgainiui tas nedoras paprotys
įsigalėjo
ir virto įstatymu.
Ir valdovų įsakymu drožiniai buvo
garbinami.
Žmonės, negalėdami pagerbti
asmeniškai
toli gyvenančių valdovų,
įsivaizdavę jų išvaizdą iš tolo,
pasidarė matomą paveikslą karaliaus,
kurį norėjo pagerbti,
pataikaudami savo uolumu
nesančiam tarsi esančiam.
Bet menininko noras išgarsėti
skatino net karaliaus nepažinojusius
jam dievišką garbinimą pareikšti.
Juk jis, galbūt norėdamas patikti
savo
valdovui,
triūsė prie panašumo, duodamas jam
gražiausią išvaizdą.
O minios, suviliotos jo darbo
žavesio,
nūnai laikė vertu garbinimo tą,
kurį ką tik neseniai gerbė kaip
žmogų.
Ir tai pasidarė užtaisyti spąstai
žmonijai,
nes, patekę į nelaimės ar
priespaudos vergystę,
žmonės suteikė netartinąjį Vardą
daiktams iš akmens ar iš medžio.
Šitų Dievo pažinimo klaidų
jiems
dar neužteko,
bet, ištikti didelio sąmyšio,
kilusio iš nežinojimo,
jie tas baisias blogybes ramybe
vadina.
Juk ar atlikdami apeiginį
vaikų
žudymą,
ar švęsdami slaptas apeigas,
ar keldami beprotiškas keistų
papročių vaišes,
jie nebesilaiko dorumo nei
gyvenime, nei santuokoje,
bet klastingai žudo savo kaimyną
ar skaudina jį svetimavimu.
Visur šėlsta kruvinas maištas ir
žmogžudystės,
vagystės ir apgaulės,
papirkinėjimas, neištikimybė,
sąmyšis, kreiva priesaika,
gerų žmonių stumdymas,
nedėkingumas,
sielų purvinimas, lytiniai
iškrypimai,
vedybinė nedarna, svetimavimas ir
ištvirkavimas.
Juk nelabųjų stabų garbinimas yra ir
pradžia,
ir priežastis, ir viso pikto tikslas.
Juk jų garbintojai arba kraustosi
iš
proto džiūgaudami,
arba pranašauja melus,
arba gyvena nedorai,
arba su noru kreivai prisiekia.
Kadangi pasitiki negyvais stabais,
melagingai prisiekdami jie
nebijo bausmės.
Betgi už tai juos ištiks
teisinga bausmė,
nes, atsiduodami stabams, jie
klaidingai manė apie Dievą
ir, niekindami šventumą,
jie su
apgaule kreivai prisiekė.
Juk ne jėga tų daiktų,
kuriais
žmonės prisiekia,
bet teisinga nusidėjėlių bausmė
visad lydi nedorėlių nusižengimą.
Izraelis stabų negarbina
O tu, mūsų Dieve, esi
geras ir ištikimas,
kantrus ir neskubantis pykti.
Juk net ir tada, kai nusidedame,
pripažindami tavo galybę,
esame tavo.
Betgi nenusidėsime,
nes
pripažįstame,
kad tau priklausome.
Juk tave pažinti yra teisumo viršūnė
ir pripažinti tavo galybę yra
šaknis nemarumo.
Juk mūsų nesugundė nei žmonių
vaizduotės kūryba,
nei bevaisiu tapytojų triūsu
įvairiomis spalvomis nutapytas
pavidalas.
Jo išvaizda pažadina kvailų
žmonių ilgesį
trokšti vien to paveikslo
gyvybės ir alsavimo.
Blogio mylėtojai ir tokios vilties
verti
yra žmonės,
kurie ar juos daro,
ar jų ilgisi,
ar juos garbina.
Moliniai puodžiaus stabai
Juk puodžius iš tikrųjų,
kruopščiai išminkęs minkštą šlyną,
iš jo nulipdo mums visokių indų.
Iš to paties molio jis lipdo indus,
tarnaujančius kilniam vartojimui,
ir
tokius,
kurie skiriami priešingam tikslui, –
visus lipdo panašiai.
O kaip kas juos naudos,
pats puodžius nusprendžia.
Tuščiai įdėdamas triūsą,
iš
tokio pat molio
jis nulipdo niekingą dievą,
nors jis pats taip neseniai buvo
padarytas iš žemės
ir netrukus, atėjus laikui sugrąžinti
jam paskolintą gyvastį,
turės eiti ten, iš kur jis pats
buvo paimtas.
Jam nekyla rūpesčio, kad turės mirti
ir kad jo gyvenimas trumpas.
Verčiau jis stengiasi pralenkti
auksakalius
ir sidabrakalius, pamėgdžioja
varkalius
ir didžiuojasi lipdydamas
netikrus dievus.
Pelenai – jo širdis,
niekingesnė už dulkes jo viltis,
kaip molis jo gyvenimas!
Jis nepažino to, kuris jį padarė,
įkvėpė jam veiklią sielą
ir davė jam gyvybės alsavimą.
Verčiau mūsų gyvenimą jis
laikė
tuščiu žaidimu
ir mūsų buvimą – pelningu
prekymečiu.
Jis sako: “Žmogus turi pasipelnyti
visom išgalėm,
nors ir nedoru būdu”.
Juk tas žmogus geriau už visus žino, kad
nusideda,
kai lipdo iš tos pačios žemės šlyno
ne tik dužlius puodus, bet ir stabus.
Egiptiečių stabų garbinimo kvailystė
Bet užvis kvailiausi,
už
aklus kūdikius skurdesni,
yra tavo tautos priešai ir engėjai.
Juk jie laikė visų tautų stabus
dievais,
nors šie negali naudotis akimis, kad
regėtų,
nei nosimi, kad kvėpuotų,
nei ausimis, kad girdėtų,
nei rankų pirštais, kad lytėtų,
ir kojomis, kad vaikščiotų.
Juk žmogus juos padarė.
Tas, kuriam dvasia tik paskolinta,
juos nulipdė;
žmogus negali nulipdyti
į save
panašaus dievo.
Žmogus yra marus, ką jis padaro
nežabotomis rankomis,
visa tai negyvas daiktas.
Jis pats yra vertingesnis už daiktus,
kuriuos garbina,
nes turi gyvastį, o stabai jos
niekada neturėjo.
Be to, jis garbina
net
šlykščiausius gyvulius,
iš jų žvėriškumo sprendžiant,
už visus kitus blogesnius.
Net kaip gyvuliai jie neatrodo tokie
gražūs,
kad galėtų žmogui teikti
malonumo;
jie pabėgo nuo Dievo gyriaus ir
palaiminimo.
Varlės ir putpelės
Todėl tie žmonės buvo
vertai nubausti
per panašius kūrinius ir daugybės
kenkėjų kankinti.
Užuot taip baudęs, tu darei gera
savo
tautai
ir, norėdamas numalšinti jų
didelį alkį,
parūpinai jiems valgyti putpelių
mėsos – retą skanėstą.
Iš tikrųjų dėl to, kad egiptiečiai,
nors
ir išalkę,
bjaurėdamiesi prieš juos
siųstais gyvūnais,
netektų net įprasto noro valgyti,
o tavo tauta, trumpai kentusi
stygių, mistų skanėstais.
Juk reikėjo, kad anuos engėjus
ištiktų negailestingas alkis,
o tavo tautai pakako tik parodyti,
kaip jų priešai buvo kankinami.
Skėriai ir varinis žaltys
Net tada, kai juos užklupo baisus
žvėrių šėlsmas
ir jie buvo naikinami pasalių
gyvačių įgėlimais,
tu nepykai iki galo.
Tik valandėlę, tik dėlei įspėjimo
jie
patyrė klaiką,
nors turėjo išganantį ženklą,
kad jiems primintų tavo
įstatymo įsaką.
Juk kas gręždavosi jo link,
būdavo išgelbėtas
ne per daiktą, į kurį žvelgė,
bet per tave, visų Gelbėtojau.
Tuo tu įtikinai mūsų priešus,
kad esi tas, kuris išgelbsti nuo viso,
kas pikta.
Juk skėrių ir musių įkandimai anuos
žudė,
vaisto jų gyvasčiai išgelbėti
rasta
nebuvo,
nes jie buvo nusipelnę bausmės
tokiais kūriniais.
Bet tavo vaikai nebuvo nugalėti
net nuodingų gyvačių geluonių,
nes tavo gailestingumas
jiems
pagalbon atėjo
juos gydydamas.
Juk kad atsimintų tavo žodžius,
jie buvo įgelti ir greitai išgelbėti,
idant nenugrimztų į baisią užmarštį
ir netaptų abejingi tavo gerumui.
Juk iš tikrųjų negydė jų nei žolės,
nei šuteklis,
o tavo, VIEŠPATIE, visa gydantis
žodis!
Tu esi gyvybės ir mirties Valdovas;
tu nuvedi mirtinguosius prie Hado
vartų
ir juos atgal parvedi!
Žmogus, tiesa, žudo savo
nedorumu,
bet negali sugrąžinti iškvėpto
gyvybės alsavimo
ar išvaduoti mirties paimtos sielos.
Kruša ir mana
Pabėgti iš tavo rankos niekas negali;
juk anie nedorėliai, atsisakę
tave pažinti,
buvo nuplakti tavo rankos galybe,
kankinti neįprastų liūčių,
krušos bei perkūnijos
ir visiškai ugnies nuniokoti.
Ir – nuostabiausia – vanduo,
kuris gesina visa,
ugnį dar labiau kurstė,
nes Visata gina teisiuosius.
Vienu metu liepsna buvo
sutramdyta,
kad nesudegintų kūrinių,
siųstų pulti nedorėlių,
idant nedorėliai, tai matydami,
žinotų,
kaip jie Dievo teismo buvo ištikti.
Kitą kartą net pačiame vandenyje
ji įsiliepsnojo dar galingiau
už
save pačią,
kad sunaikintų nedoros šalies
derlių.
O savo tautą tu maitinai
angelų maistu
ir nepailsai tiekti jiems iš
dangaus duonos,
paruoštos be jų triūso,
labai gardžios ir tinkamos
kiekvienam skoniui.
Juk maistas, kurį davei,
parodė tavo švelnumą savo vaikams,
nes jis prisitaikė prie skonio to,
kas jį
valgė,
ir persimainė į tai,
kas
valgančiajam patiko.
Sniegas ir ledas ištvėrė ugnį
netirpdami;
tai įvyko, kad tavo vaikai žinotų,
jog jų priešų derlius buvo
naikinamas ugnies,
kuri liepsnojo krušoje ir
žaibavo liūtyje.
Betgi ši ugnis, kad būtų
teisieji pamaitinti,
užmiršo net savo įgimtą jėgą.
Juk kūrinija, tarnaudama tau, savo
Kūrėjui,
nuožmėja, kad būtų nubausti
nedorėliai,
ir sušvelnėja tiems, kurie tavimi
pasitiki.
Užtat ir tuomet, prie visko
prisitaikydama,
ji tarnavo tavo visa maitinančiam
dosnumui
pagal tai, ko kam reikėjo ir ko
kas
troško,
idant tavo vaikai, kuriuos,
VIEŠPATIE, tu mylėjai,
žinotų, kad ne derliaus įvairovė
maitina žmoniją,
bet tavo žodis išlaiko tuos,
kurie
tavimi pasitiki!
Juk kas nebuvo ugnies sunaikinta,
vos pašildytas praskubančio
saulės spindulio ištirpo,
idant būtų žinoma, kad dar
saulei netekėjus
žmogui reikia keltis tau dėkoti
ir šauktis tavęs auštant,
nes nedėkingo žmogaus viltis
sutirps
kaip atšiauri šalna
ir išsilies kaip pamazgos.
Tamsa ir ugnies stulpas
Dideli ir neišpasakojami tavo
nuosprendžiai;
užtat paklydo neimlios sielos.
Juk nors nedori žmonės manė,
kad galės pavergti šventąją tautą,
patys būdami tamsos pančiuose
ir ilgos nakties kaliniai,
jie tūnojo užsidarę savo pastogėje,
amžinosios Apvaizdos nuvyti.
Manydami, kad jų slaptos
nuodėmės užklotos
tamsia užmaršties danga,
jie buvo išsisklaidę, klaiko apimti
ir šmėklų apstulbinti.
Juk net slapti namų užkaboriai,
į kuriuos jie buvo subėgę,
negalėjo apginti jų nuo baimės,
nes griaudė visur baisus triukšmas
ir rodėsi tylūs, paniurę
vaiduokliai.
Netgi ugnies jėga neįstengė šviesti,
nesiteikė nei ryškus žvaigždžių
spindesys
nutvieksti tą klaikią naktį.
Vienintelė šviesa jiems buvo
didžiulės
savaiminės liepsnos – baisios
pažiūrėti!
Reginiui išnykus, klaiko apimtiems
jiems matyti daiktai atrodė
dar
baisesni.
Tada būrimo apgaulės pasirodė
neveiksmingos
ir iš jų pagyrūniškos išminties
buvo
pasityčiota.
Mat tie, kurie žadėjo išvaryti
iš sergančios sielos baimę ir sąmyšį,
patys sirgo juokingu išgąsčiu.
Juk nors jokia baisenybė
jų
negąsdino,
tačiau, išgąsdinti sėlinančių žvėrių
ir šnypščiančių roplių,
jie mirė drebėdami iš baimės,
nenorėdami pažvelgti net į orą,
kurio niekur išvengti negalima.
Juk nedorumas yra bailus,
savo paties liudijimu pasmerktas;
dėl savo iškankintos sąžinės
jis visad padidina nelaimes.
Juk baimė iš tikrųjų yra ne kas kita,
kaip atsisakymas priimti proto
teikiamą pagalbą,
o vidinio tuštumo užgožta viltis
yra
linkusi
užsimerkti prieš tai, kas sukelia
kančią.
Bet tą naktį, iš tikrųjų buvusią
bejėgę
ir juos užklupusią iš bejėgio
Hado gelmių,
visi jie miegojo tuo pačiu miegu,
kartais varginami baisių šmėklų,
o kartais sielos alpėjimo sukaustyti,
nes juos užklupo ūmi ir
nelaukta baimė.
Vis tiek, kas tik tenai buvo,
įpuolė į tą kalėjimą be grotų ir
buvo įkalintas.
Juk ir artojas, ir piemuo,
ir dykumoje triūsiantis darbininkas, –
jie buvo užklupti ir laukė
neišvengiamo likimo,
nes siejo juos visus viena
tamsos grandinė.
Ar tai buvo švilpiantis vėjas,
ar skambi paukščių giesmė
tankiose šakose,
ar smarkiai tekančio vandens
kriokimas,
ar uolų griūties baisus bildesys,
ar nematomos šokinėjančių
gyvulių lenktynės,
ar plėšriųjų žvėrių riaumojimas,
ar aidas, grįžtantis kalnų dauboje, –
juos sukaustė baimė.
Mat visas pasaulis švytėjo
dienos šviesa
ir plušėjo nekliudomas;
vien tik anie žmonės buvo
užkloti tamsia naktimi,
atvaizdu tamsybės,
kuri
turėjo juos užklupti.
Betgi dar tamsesni negu tamsybė
jie buvo sau patiems.
O tavo šventiesiems švietė skaisti šviesa.
Egiptiečiai, girdėdami jų balsus,
bet jų nematydami, laikė juos esant
laimingus,
nes anie nekentėjo,
kaip
kenčia jie patys.
Jie buvo dėkingi, kad tavo šventieji,
nors pirma skriausti, jiems
nekeršijo,
todėl prašė jų, kad atleistų
jiems
už piktą valią.
Vietoj tamsos tu parūpinai
liepsnojantį ugnies stulpą,
kad vestų tavo tautą
nenužymėtu keliu,
ir švelnią saulę davei jų
garbingai kelionei.
Juk anie buvo verti netekti šviesos
ir būti įkalinti tamsoje,
nes jie laikė įkalintus tavo vaikus,
per kuriuos tavo amžinoji
įstatymo šviesa
pasauliui turėjo būti duota.
Pirmagimių mirtis ir Išėjimo naktis
Jiems nusprendus žudyti tavo
šventųjų kūdikius, –
vienas berniukas , paliktas
mirčiai, buvo išgelbėtas, –
tu nubaudei, atimdamas daugybę jų
vaikų,
sunaikindamas juos visus kaip vieną
nuožmiu užsimojimu.
Apie tą naktį mūsų protėviams buvo
pranešta iš anksto,
kad, tikėdami gautais pažadais,
būtų
drąsūs.
Tavo tauta laukė teisiųjų išgelbėjimo
ir savo priešų žūties.
Juk kuo baudei mūsų priešus,
tuo mus šaukei prie savęs ir
mus pagerbei.
Juk pamaldūs gerų žmonių vaikai
slapčia atnašavo aukas
ir vieningai įsipareigojo
dieviškajam įstatymui,
kad šventieji dalytųsi ir palaima,
ir
pavojumi lygiai,
pirma pagiedoję protėvių šlovės
giesmes.
Bet atsakė ausis rėžiąs jų priešų
klyksmas,
ir visur buvo girdėti gailiai raudant
mirusių vaikų.
Vergas buvo nubaustas tokia pat
bausme
kaip ir šeimininkas,
prasčiokas kentėjo tokią pat netektį
kaip ir karalius.
Visi jie, tokios pat mirties ištikti,
turėjo mirusiųjų be skaičiaus.
Juk gyvųjų neužteko net
jiems
palaidoti,
nes jų brangiausi palikuonys
buvo sunaikinti
vienu akimirksniu.
Juk nors jie niekuo kitu netikėjo,
kaip
tik savo kerais,
tačiau kai jų pirmagimiai buvo
sunaikinti,
jie pripažino tautą esant Dievo
vaiku.
Juk kai visa buvo apgaubusi
švelni tyla
ir naktis jau buvo įpusėjusi,
tavo visagalis Žodis žengė iš
dangaus,
nuo karališkojo sosto,
į vidurį šalies, skirtos pražūčiai,
tarsi nepermaldaujamas galiūnas,
nešinas tavo tikrojo įsako
aštriu kalaviju.
Kai nusileido, jis visa pripildė
mirties;
stovėdamas ant žemės, jis
lietė dangų.
Ūmai baisūs sapnų regėjimai ėmė
juos gąsdinti
ir apniko netikėtos baimės.
Vieni čia, kiti ten,
pusgyviai ant žemės parblokšti,
pasakė, kodėl jie miršta.
Mat juos gąsdinę sapnai apie tai iš
anksto įspėjo,
kad nežūtų nežinodami, dėl
ko jie kenčia.
Vienu metu mirties patyrimas
palietė ir teisiuosius, –
dykumoje maras užklupo daugelį, –
bet dieviškas pyktis neilgai tetruko.
Mat vyras be priekaišto
atskubėjo jų ginti,
nešinas savo tarnybos skydu –
malda ir permaldavimo smilkalais.
Jis atsilaikė prieš pyktį ir
sustabdė nelaimę,
parodydamas, kad tavo tarnas jis
buvo.
Jis nugalėjo pyktį ne kūno jėga,
ne
ginklo galybe, –
savo žodžiu jis numalšino
baudėją, primindamas
mūsų protėviams duotas
priesaikas ir sandoras.
Mat kai mirusieji jau gulėjo
vieni
ant kitų krūvomis,
jis įsiterpė ir pyktį sulaikė,
užkirsdamas jam kelią pas
gyvuosius.
Juk ant jo ilgo apdaro buvo
atvaizduotas visas pasaulis,
ant keturių brangakmenių
eilių
buvo įraižyti
garbingi protėvių vardai,
o diademoje ant jo galvos – tavo
didybė.
Tiems naikintojas nusileido,
jųjų pabūgo;
to vieno pykčio protrūkio
buvo
gana.
Raudonoji jūra
Bet nedorėlius persekiojo
negailestingas pyktis iki galo,
nes Dievas žinojo iš anksto,
ką jie
toliau darys:
žinojo, kad, nors patys buvo leidę
tavo tautai išeiti
ir skubiai juos buvo išvarę,
jie pakeis savo mintį ir juos vysis.
Juk dar tebegedėdami
ir prie mirusiųjų kapų
teberaudodami,
jie padarė kitą kvailą nuosprendį
ir vijosi kaip bėglius tuos,
kuriuos buvo maldavę ir
privertę išeiti.
Juk pelnytas likimas vedė juos prie
tokio galo
ir padarė, jog jie užmiršo,
kas
buvo įvykę,
kad nauja bausme papildytų, ko
dar jų kančioms trūko,
ir tavo tauta atliktų nuostabią
kelionę,
o anie rastų nepaprastą mirtį.
Juk visa kūrinijos prigimtis
buvo
iš naujo kuriama
vykdyti tavo įsakams,
kad tavo vaikai nuo pavojų būtų
apsaugoti.
Buvo matyti debesis, dengiantis
jųjų stovyklą,
ir sausa žemė, kylanti ten, kur
pirma tyvuliavo vanduo –
kelias be kliūčių iš Raudonosios
jūros
ir žolėta lyguma iš nuožmios
bangų mūšos, –
per kurią perėjo visa tauta,
tavo
rankos globojama,
stebėdamasi nuostabiais stebuklais.
Jie laigė kaip arkliai po ganyklą
ir šokinėjo kaip ėriukai,
šlovindami tave, VIEŠPATIE,
savo Išgelbėtoją.
Jie vis dar prisiminė
savo išgyvenimus svetimoje šalyje,
kai žemėje vietoj galvijų
knibždėjo uodų
ir upė vietoj žuvų
kirbėjo daugybe varlių.
Vėliau jie matė ir naują
paukščių rūšį,
kai, geismo verčiami,
reikalavo
skanėstų
ir jiems patenkinti
putpelės atskrido iš už jūros.
Egiptas kaltesnis už Sodomą
Betgi bausmės nusidėjėlių
neužklupo
be įspėjimo ženklų,
duotų
baisia perkūnija.
Jie pelnytai kentėjo už savo
nedorus darbus,
nes iš tikrųjų svetimšaliams
jie buvo parodę didelę neapykantą.
Juk anie buvo atsisakę priimti
pas juos atvykusius svetimšalius,
o šie vergais pavertė svečius,
kurie buvo jų geradariai.
Ir to negana! Žinoma, ir anuos
ištiks
galutinė bausmė,
nes jie svetimšalius buvo
nedraugiškai priėmę,
o šie svečius, iškilmingai priimtus,
vėliau nuožmiu lažu engė,
nors tie jau turėjo lygias teises.
Užtat ir jie buvo apakinti,
lygiai kaip anie prie teisiojo
vyro durų,
kai, juodos tamsos apsupti,
kiekvienas grabinėjosi,
norėdamas rasti savo duris.
Nauja gamtos darna
Juk {gamtos} pradmenys keitėsi
vietomis,
kaip skambinant arfa gaidos
keičia savo ritmą,
nors kiekviena išlaiko savo garsą.
Tai tegalima suvokti tik žvelgiant
į tai, kas įvyko.
Juk žemės gyvūnai buvo paversti
vandeniniais,
o plaukiojantys išlipo į krantą.
Ugnis išlaikė savo jėgą net
vandenyje,
o vanduo pamiršo savo
gesinančią prigimtį.
Atvirkščiai, liepsnos nepajėgė nei
sudeginti
jose vaikščiojančių trapių
gyvūnų,
nei ištirpdyti to, panašaus į ledą
ir lengvai ištirpdomo maisto
iš dangaus.
Juk visais būdais tu, VIEŠPATIE,
aukštinai bei pagerbei savo tautą,
jai visad ir visur padėdamas!