Yra gerai žinomų pavyzdžių, kai žmonės perėjo iš islamo į krikščionybę. Tokie atvejai dažnai sulaukia nemažo visuomenės dėmesio, nes religijos keitimas, ypač iš islamo į krikščionybę, gali būti jautrus ir net pavojingas kai kuriose pasaulio dalyse. Štai keli žinomi pavyzdžiai:
- Magdi Allam – buvęs musulmonas, gimęs Egipte, kuris tapo krikščionimi. Jis buvo labai žinomas Italijoje kaip žurnalistas ir politinis veikėjas. 2008 m. jis viešai priėmė krikštą Vatikane, per Velykų mišias, kurias vedė popiežius Benediktas XVI. Allam tapo krikščioniu po ilgų svarstymų ir buvo stipriai kritikuojamas islamo bendruomenės. Jo atsivertimas į krikščionybę sukėlė didelį tarptautinį atgarsį.
- Rifqa Bary – tai jauna moteris iš Šri Lankos kilusio musulmonų šeimos, kuri gyveno JAV. 2009 m. ji tapo krikščione ir pabėgo iš savo šeimos, tvirtindama, kad jos tėvai grasina ją nužudyti už atsivertimą. Jos istorija tapo itin plačiai nuskambėjusi Amerikoje ir sulaukė daug dėmesio.
- Nabeel Qureshi – jis buvo Amerikos musulmonų apologetas, kilęs iš pakistano kilmės šeimos. Nabeel po ilgo tikėjimo tyrinėjimo ir diskusijų su krikščionimis tapo krikščioniu. Jis tapo žinomas dėl savo knygos „Ieškodamas Alacho, radau Jėzų“ („Seeking Allah, Finding Jesus“), kurioje jis išsamiai aprašė savo kelionę iš islamo į krikščionybę. Jo istorija turėjo didelę įtaką daugeliui žmonių, kurie taip pat svarstė apie savo tikėjimą.
- Ayaan Hirsi Ali – olandų ir Somalio kilmės rašytoja, aktyvistė ir buvusi politikė, kuri atsivertė iš islamo į ateizmą, o vėliau – į krikščionybę. Nors ji yra labiausiai žinoma dėl savo kritikos islamui ir kovos už moterų teises, jos istorija taip pat apima dvasinius ieškojimus, kurie galiausiai atvedė ją prie krikščionybės.
Tokie atsivertimai dažnai gali būti susiję su dideliais iššūkiais – socialiniais, kultūriniais ir netgi fiziniais pavojais. Taip pat jie dažnai yra susiję su ilgais dvasiniais svarstymais ir giliais vidiniais ieškojimais.
Atsivertimas iš islamo į krikščionybę yra ypač jautrus ir kartais pavojingas procesas, nes abu tikėjimai turi gilias dvasines, kultūrines ir socialines šaknis. Žmonės, nusprendžiantys pereiti iš islamo į krikščionybę, tai daro dėl įvairių priežasčių, tačiau šis perėjimas dažnai yra susijęs su rimtais dvasiniais ieškojimais, filosofiniais klausimais ir asmeniniais išgyvenimais.
Veiksniai, kurie priverčia keisti islamą į krikščionybę:
- Asmeninis dvasinis ieškojimas – Kai kurie žmonės, gimę musulmonų šeimose, pradeda gilintis į skirtingas religijas, norėdami suprasti savo gyvenimo prasmę, santykį su Dievu ir ieškoti dvasinio pasitenkinimo. Kai kurie islamą paliekantys žmonės sako, kad krikščionybėje rado asmeniškesnį ryšį su Dievu per Jėzų Kristų, kurio jie nepatyrė islame.
- Kristaus asmens patrauklumas – Jėzaus (arab. Isa) asmuo islame yra gerbiamas kaip vienas iš pranašų, tačiau krikščionybėje Jėzus laikomas Dievo Sūnumi ir žmonijos išganytoju. Daugelis atsivertusių musulmonų teigia, kad juos labai paveikė krikščioniškas Jėzaus Kristaus mokymas apie meilę, atleidimą, aukojo save už žmoniją. Jėzaus dieviškumas yra esminis skirtumas tarp krikščionybės ir islamo.
- Religinės abejonės ir klausimai – Kai kurie musulmonai gali turėti abejonių dėl islame mokomų doktrinų, pavyzdžiui, apie Dievo prigimtį, pranašo Muhammado vaidmenį ar griežtas religines taisykles. Kai kuriuos žmones traukia krikščioniškos tikėjimo interpretacijos, kur Dievas laikomas asmeniškesniu ir lengviau pasiekiamu, o krikščionybėje pabrėžiama asmens laisvė pasirinkti.
- Evangelizacija ir santykiai su krikščionimis – Kai kurie musulmonai atsiverčia į krikščionybę po bendravimo su krikščionimis, dalyvavimo bažnyčios veikloje ar per asmeninius santykius su krikščionimis. Evangelizacija, Biblijos studijos ir asmeninis liudijimas gali būti veiksniai, kurie paskatina perėjimą į krikščionybę.
- Asmeninė patirtis ar regėjimai – Kai kurie atsivertusieji teigia, kad jų sprendimas buvo paremtas antgamtine patirtimi, pvz., sapnais, regėjimais ar kitomis dvasinėmis apraiškomis, kurios paskatino priimti Jėzų kaip Dievą.
Pagrindiniai tikėjimo skirtumai tarp islamo ir krikščionybės:
- Islamas: Allah (Dievas) islame yra vienas, nedalomas ir transcendentinis. Islamas griežtai atmeta bet kokią Dievo dalijimąsi ar antropomorfinį supratimą. Jis laikomas tolimu ir absoliučiai suvereniu, o jo prigimtis yra visiškai nepriklausoma nuo žmogaus.
- Krikščionybė: Krikščionybėje Dievas yra vienas, bet Trejybėje – Tėvas, Sūnus (Jėzus Kristus) ir Šventoji Dvasia. Jėzus laikomas Dievo Sūnumi, kuris įsikūnijo ir atėjo į žemę, kad išgelbėtų žmoniją nuo nuodėmių.
- Islamas: Jėzus (Isa) islame laikomas vienu iš didžiausių pranašų, bet ne Dievo Sūnumi. Islamas taip pat moko, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas – vietoj to, jis buvo pakeltas į dangų ir vėliau sugrįš pasaulio pabaigoje.
- Krikščionybė: Jėzus yra pagrindinis krikščionybės asmuo, laikomas Dievo Sūnumi ir visų žmonių išganytoju. Krikščionys tiki, kad Jėzus buvo nukryžiuotas už žmonijos nuodėmes, o jo prisikėlimas iš mirusiųjų yra pagrindinė krikščioniško tikėjimo dalis.
- Islamas: Islame žmogus išsigelbsti per tikėjimą Dievu, jo vieningumą (tawhid) ir gerus darbus. Kiekvienas yra atsakingas už savo nuodėmes, ir nėra tarpininko tarp žmogaus ir Dievo.
- Krikščionybė: Krikščionybėje išgelbėjimas ateina tik per tikėjimą Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus. Krikščionybė pabrėžia, kad Dievas išgelbsti žmoniją per malonę, o ne per darbus.
Iššūkiai, su kuriais susiduria atsivertusieji iš islamo į krikščionybę:
- Socialinė ir šeimos izoliacija – Islamo pasaulyje religijos keitimas gali sukelti didžiulį pasipriešinimą šeimoje ir bendruomenėje. Musulmonų šeimose, ypač tradiciškesnėse kultūrose, atsivertimas į kitą tikėjimą gali būti laikomas išdavyste. Atsivertusysis gali būti išsižadėtas šeimos, prarasti draugus ir tapti visuomenės atstumtuoju.
- Teisinės pasekmės ir persekiojimas – Kai kuriose islamo šalyse, kaip Saudo Arabija, Iranas ar Pakistanas, atsivertimas į kitą religiją gali būti laikomas apostazija (atkritimu nuo tikėjimo) ir baudžiamas mirties bausme arba sunkiomis bausmėmis. Netgi šalyse, kur apostazija nėra baudžiama mirtimi, atsivertusieji gali būti teisiškai persekiojami, netekti turto ar pilietinių teisių.
- Vidiniai psichologiniai konfliktai – Žmogui, kuris gimė ir užaugo islame, perėjimas į krikščionybę gali būti emociškai sunkus. Jie gali jausti vidinę kaltę ar baimę, kad išsižada savo kultūrinės ir religinės tapatybės. Kartais atsivertusieji patiria stiprų spaudimą iš aplinkinių grįžti prie ankstesnio tikėjimo.
- Krikščionių bendruomenės priėmimas – Nors atsivertusieji dažnai tikisi rasti paramą naujoje krikščioniškoje bendruomenėje, kartais jie gali jaustis svetimi. Ypač Vakarų šalyse, kur krikščionybė dažnai praktikuojama kitaip nei islame, kultūriniai skirtumai gali kelti naujų iššūkių, tokių kaip kalbos barjerai, skirtingos socialinės normos ir religinių praktikų supratimas.
- Fizinė grėsmė – Daugelyje pasaulio šalių atsivertusieji iš islamo į krikščionybę patiria fizines grėsmes, ypač jei jų atsivertimas yra žinomas plačiai. Kai kuriose bendruomenėse jie gali būti fiziškai užpulti, kankinami arba nužudyti.