Biblijoje yra daugybė eilučių apie stebuklus, bet viena iš jų slepia stebuklą, nuo kurio viskas prasideda – Pradžios 2,7:
„Ir Viešpats Dievas suformavo žmogų iš žemės dulkių, ir įpūtė į jo nosį gyvybės kvėpavimą, ir žmogus tapo gyva būtybe.“
Tai pirmasis žmogaus pabudimo momentas. Dar nėra įstatymo, dar nėra nuodėmės, net dar nėra žodžių – tik molis ir kvėpavimas. Ir staiga – gyvybė.
Ne tik molis – ir ne tik siela
Hebrajiškai čia pasirodo trys pagrindiniai žodžiai:
- עָפָר / afar – dulkės.
- נִשְׁמַת חַיִּים / nishmat chayyim – gyvybės kvėpavimas.
- נֶפֶשׁ חַיָּה / nefesh chayah – gyva būtybė.
Dievas paima afar – tai ne žemė kaip dirva, bet smulkios, negyvos dulkės. Kažkas, kas neturi savasties, kas nei kvėpuoja, nei juda. Tada Jis daro kažką radikalaus – pūsteli. Tai nėra magija, tai nėra perkūnas – tai kvėpavimas. Tikras, šiltas, artimas.
Ir į tą dulkę patenka kvėpavimas. Hebrajiškai „nishmat chayyim“ – žodžių junginys, kuriame „nishma“ reiškia tiek kvėpavimą, tiek sielą, o „chayyim“ – gyvybę, gyvumą, vitalumą. Tai nėra tiesiog oro molekulės. Tai kažkas, kas verčia žemę jausti, matyti, mylėti, melstis.
Kodėl nosis?
Lietuviškai sakytume: „kvėpuoju“, bet hebrajiškai kvėpavimas dažnai susijęs su nosimi (tiesiogiai verčiant šnervė). Todėl Dievas ne „įdeda sielą“ kažkur neapibrėžtai – Jis įpučia į nosį.
Nosies vaizdinys čia labai kūniškas, net gyvuliškas – bet kartu ir šventas. Nosis – tai vieta, kur dvasia susitinka su kūnu. Kvėpavimas – tai vienintelis fiziologinis veiksmas, kuris vyksta ir automatiškai, ir sąmoningai. Tu gali nekontroliuoti savo kepenų ar žarnyno, bet gali nuspręsti sulaikyti kvėpavimą. Kvėpavimas yra ribinis aktas – tarp sąmonės ir nesąmoningumo, tarp žemės ir dangaus.
Ne veltui jogai ir vienuoliai per amžius kvėpavimą laikė ne tik fiziologija, bet ir malda. Tai pirmas dalykas, kurį padarom gimus, ir paskutinis – mirštant.
Jei Dievas būtų skulptorius, Jis būtų toks, kuris ne tik nulipdo formą, bet įpučia muziką į fleitą. Jis nepalieka žmogaus kaip dekoracijos. Jis sukuria instrumentą, kuris gali kalbėti, melstis, dainuoti.
Ir tai – ne bet kokia gyvybė. Tai ne refleksas, ne instinktas, ne automatika. Tai gyva būtybė – nefesh chayah, tokia pati frazė vartojama ir gyvūnams, bet su viena esmine išimtimi: tik žmogui gyvybė suteikiama tiesioginiu Dievo kvėpavimu.
Gyvūnus Jis „paleidžia“ būti, žmogų – pažadina į buvimą.
Kai žmogus meldžiasi, jis dažnai kvėpuoja giliau. Kai žmogus meldžiasi iš širdies – atrodo, kad kažkas kvėpuoja per jį. Sąmonė, kaip rašėme anksčiau, nėra vien minčių srautas. Ji yra gyvybės kvėpavimo aidėjimas mumyse.
Tą akimirką, kai žmogus tapo sąmoningas, jis atpažino kvėpavimą kaip Dovaną.
Kodėl Jėzus, prisikėlęs, irgi „pūsteli“ į mokinius?
Evangelijoje pagal Joną (20,22) skaitome, kaip Jėzus, prisikėlęs iš numirusių, ateina pas savo mokinius ir pūsteli į juos, tardamas:
„Gaukite Šventąją Dvasią.“
Graikiškame tekste pavartotas veiksmažodis ἐνεφύσησεν (enephysēsen) reiškia įpūtė, ir tai – ne atsitiktinė forma. Jis Biblijoje pavartotas tik vieną kartą, ir tiesiogiai atkartoja Pradžios knygos 2,7 frazę iš graikų Septuagintos:
„Ir Jis įpūtė į jo veidą gyvybės kvėpavimą.“
Vadinasi, Jėzus sąmoningai atkartoja Dievo veiksmą iš žmogaus sukūrimo akto, bet jau naujoje kūrinijoje. Dievas pradžioje įpūtė gyvybę į molio figurą – ir gimė žmogus. Dabar Jėzus įpučia į tuos, kurie išsigandę, pasimetę, užsidarę – ir pažadina dvasinę gyvybę. Tai naujosios kūrinijos pradžia – ne iš dulkių, bet iš malonės.
Tai taip pat primena, kad Dvasia nėra teorija ar idėja – ji įkvepiama, kaip oras, kaip kvapas, kaip Dievo alsavimas mumyse. Ne iš išorės – į vidų.
Tikroji gyvybė, sąmonė ir vidinė žmogaus šviesa ateina iš Dievo kvėpavimo, kuris pirmą kartą pabudino žmogų, o dabar atnaujina jį iš vidaus.